Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 3 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

G. K. nuteistas už tai, kad nužudė artimą giminaitį – brolį, t.y. 2010 m. vasario 24 d., apie 3 val., apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), V. K. buto virtuvėje, tarpusavio konflikto metu savo broliui M. S. peiliu dūrė du kartus į krūtinės sritį, padarydamas durtinių-pjautinių žaizdų krūtinėje su kairio III šonkaulio, kairio plaučio ir aortos sužalojimais, kas komplikavosi ūmiu ir gausiu nukraujavimu bei vieną kartą dūrė į žasto sritį, padarydamas durtinę-pjautinę žaizdą kairiame žaste, taip tyčia nužudė savo brolį.

Šiais veiksmais G. K. padarė Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p. numatytą nusikalstamą veiką.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis G. K., jo gynėjas ir nukentėjusioji V. K. prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. G. K. kaltė padarius Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p. numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Nors G. K. neginčija faktinių bylos aplinkybių, tačiau prašo įvertinti liudytojų parodymus, kurie girdėjo, jog brolis grasino jį užmušti, pirmas puolė ir sulaužė nosį, todėl jis gynėsi. Nors konkrečiai ir nenurodoma, tačiau akivaizdu, kad tokiais argumentais apeliantas siekia įrodyti buvus būtinąją gintį. Šiuo konkrečiu atveju kolegija neturi pagrindo konstatuoti būtinosios ginties situaciją. Teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ir pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Įvykio dieną tarp brolių kilo konfliktas dėl merginos, t.y. B. G., kuri neblaivi liko nakvoti jų motinos bute. Konflikto metu tiek vienas, tiek kitas atliko smurtinius veiksmus. Nors byloje ir nustatyta, kad pirmasis smurtą pavartojo ne apeliantas, o jo brolis M. S. ir nuteistajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata (t. 1, b.l. 155), tačiau faktinės bylos aplinkybės vis dėlto neleidžia konstatuoti būtinosios ginties situacijos. Pažymėtina, kad abu kivirčo subjektai buvo neblaivūs – nuteistajam nustatytas 2,13 promilių girtumas, o nukentėjusiajam – 2,85 promilės (t. 1, b.l. 20, 126). Abi pusės elgėsi agresyviai ir konflikto dalyvių elgesys rodo buvus muštynes, o ne pavojingą kėsinimąsi. Tą aplinkybę, kad abu broliai buvo agresyviai nusiteikę ir mušėsi, patvirtino liudytojai V. D., kuris keletą kartų juos buvo išskyręs, ir nukentėjusioji V. S. – nuteistojo ir nukentėjusiojo motina. Tuo tarpu būtinoji gintis galima tik esant pavojingam kėsinimuisi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Šioje situacijoje iš esmės abi pusės buvo nusiteikusios agresyviai – abu šaukė vienas ant kito vartodami necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo ir kaip nurodė liudytojas V. D., nukentėjusysis šaukė ,,užmušiu“. Tas faktas, kad M. S. sudavė pirmas ir sukėlė konfliktą, buvo įvertintas kaip netinkamas jo elgesys, į tai buvo atsižvelgta skiriant nuteistajam bausmę, artimą sankcijoje numatytam minimumui. Taigi, duomenų apie tai, kas pirmas atliko smurtinius veiksmus ir grasino nuteistajam, nepakanka išvadai dėl būtinosios ginties situacijos. Bylos aplinkybės rodo tarp apelianto ir nukentėjusiojo buvus tarpusavio konfliktą (pats nuteistasis pripažino, buvus jų ir anksčiau), kurio pobūdis, nepaisant to, kad pirmasis puolė nukentėjusysis, patvirtina muštynes, o ne būtinosios ginties situaciją. Atsižvelgiant į tai, kad G. K. peiliu dūrė broliui du karus į krūtinės sritį ir padarė mirtinus sužalojimus, apelianto veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p.

Paties nuteistojo, nukentėjusiosios V. K. parodymai yra nuosekliai aptarti nuosprendyje, todėl kolegija iš naujo jų neanalizuos, tik pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi G. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b.l. 132-135, 136-138), kuomet jis nurodė visas esmines brolio nužudymo aplinkybes, o jo pakeisti parodymai teisiamajame posėdyje atmesti ir įvertinami kaip siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Nukentėjusiosios V. K. – nuteistojo ir nukentėjusiojo motinos – parodymais apie neva nukentėjusiojo rankoje laikytą peilį, jos sūnų grumtynes ir peilio atėmimą iš nukentėjusiojo pagrįstai priimant nuosprendį nesivadovauta, nes nurodytų aplinkybių nepatvirtino jokie bylos duomenys.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam G. K. paskirta bausme. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus Lietuvos Respublikos BK 54 str., t.y. į kaltės formą, nusikaltimo pavojingumo laipsnį (Lietuvos Respublikos BK 11 str. 6 d.), neatitaisomus padarinius, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio) ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, nesimoko, nedirba, neigiamai charakterizuojamas), be to, nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis, todėl jam taikytos Lietuvos Respublikos BK 91 str. 3 d. numatytos terminuotos laisvės atėmimo nuostatos ir skyrė artimą įstatymo sankcijoje numatytam minimumui bausmę. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka bausmės paskirtį ir tikslus (Lietuvos Respublikos BK 41 str.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. K. prašo atsižvelgti į tai, jog nebuvo teistas ir neturėjo problemų su teisėsaugos pareigūnais. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. K. bausmę, šias aplinkybes aptarė (t. 2, b.l. 53). Be to, nuteistasis G. K. prašo atsižvelgti ir į tai, jog dėl padaryto nusikaltimo prisipažino pats ir nuoširdžiai gailisi. Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nuostatose nurodoma, jog kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis rodo mažesnį jo pavojingumą ar galimybę švelninti bausmę. Nuoširdus gailėjimasis nėra saistomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės prisipažinimo; jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą: pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tada, kai kaltininkas tai daro savo noru. Asmuo tokiu atveju nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos iki bylos išnagrinėjimo teisme momento. Jei nagrinėjant bylą teisme, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, asmuo pradeda neigti nusikalstamos veikos padarymą, keičia parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, ši aplinkybė nepripažintina lengvinančia. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad G. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje iš dalies pakeitė (t. 2, b.l. 52). Taip pat atmetama, kaip nepagrįsta, aplinkybė, kad nuteistasis G. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas savanorišku, kai jis apie tai praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Be to, negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu, jei teisme jis keičia parodymus. Tai, kad nuteistasis G. K. teisiamajame posėdyje iš dalies pakeitė parodymus, nurodyta teismo nuosprendyje (t. 2, b.l. 49-53). Todėl, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi ir tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą ir skiriant bausmę, buvo atsižvelgta į tai, kad nuteistojo elgesį lėmė netinkamas nukentėjusiojo M. S. elgesys, o nuteistojo argumentas, jog pati nukentėjusioji V. K. prašė skirti jam kuo švelnesnę bausmę, nesudaro pagrindo švelninti paskirtos bausmės.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, sprendžiant bausmės skyrimo klausimą, įtakos neturi.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistajam G. K. paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta, dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.