Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. E. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas M. E. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teismo šaukimu (b. l. 70). Pareiškėjas pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 6).

Dėl kamerų įrengimo atitikties higienos reikalavimams nurodė, jog kamera Nr. 7 patikrinta 2014-04-29 (išvados surašytos 2014-05-06 patikrinimo kate Nr. EP-126), jos metu nustatyta, kad santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra atitinka nustatytas higienos normas, kameroje pelėsio nėra, tačiau vietomis lupasi lubų dažų danga. Tualetas kameroje atskirtas pertvara ir užuolaidomis. Kameroje Nr. 32 patikrinimas užfiksuotas 2015-02-18 patikrinimo akte Nr. EP-54, kurios metu mikroklimatas nematuotas ir dirbtinis apšvietimas netikrintas, nes nebuvo dėl jų nebuvo reikšti skundai. Tačiau nustatyta, kad kameroje neatliktas pagrindinis patalpų valymas, sienų, lubų danga nelygi. Taip pat nurodė, jog Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose langai yra skaidraus stiklo, jie yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir toks kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normos reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas. Atsižvelgdamas į išdėstytą, pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ir drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl vėdinimo, atsirandančios drėgmės bei pelėsio. Pažymėjo jog teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje.

Pažymėjo, jog atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. 2014-10-03 patikrinimo akte užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Mano, jog pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.

Akcentavo, jog nuo 2010 m. Šiaulių TI, vykdant teisės aktų reikalavimus, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. 2014-02-21 pareiškėjas užpildė prašymą, kuriame nurodė, kad yra rūkantis ir sutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiaisiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo M. E. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) (2012-10-02 įstatymo redakcija Nr. XI-2247, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2015-09-01) 3 straipsnyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (galiojo nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri ir nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su jo laikymu Šiaulių TI kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Pažymėtina, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamo ginčo laikotarpiu ploto, turinčio tekti vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte. Minėta higienos norma reglamentavo tardymo izoliatoriuose vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto klausimą iki 2010-04-11, kuomet Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 2.2 punktu Lietuvos higienos normą HN 76:1999 pripažino netekusia galios, bei patvirtino Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, taip pat pažymėtina, jog minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-07 pažymos dėM.E. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 24-30) nustatyta, kad nuo 2014-02-21 iki 2015-03-09 (toliau – ir ginčo laikotarpis), viso 263 paras, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 42, 12, 6, 21, 40, 7, 9, 90, 28, 89, 16, 41, 96, 95, 32 ir 18. Pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2014-02-21 iki 2014-02-24, nuo 2014-07-15 iki 2014-07-17 buvo laikomas kameroje Nr. 42, kurios plotas 22,85 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 7,62 iki 3,81 kv. m kameros ploto), 2014-02-24, nuo 2014-10-07 iki 2014-10-08, 2014-11-18 iki 2014-11-21 – kameroje Nr. 12, kurios plotas 17,30 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 5 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 3,46 iki 2,47 kv. m kameros ploto), nuo 2014-02-24 iki 2014-03-13 ­– kameroje Nr. 6, kurios plotas 22,55 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,64 iki 2,82 kv. m kameros ploto), nuo 2014-03-28 iki 2014-03-29, nuo 2014-03-31 iki 2014-04-22 – kameroje Nr. 21, kurios plotas 18,72 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 5 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 3,74 iki 2,34 kv. m kameros ploto), nuo 2014-03-29 iki 2014-03-31 – kameroje Nr. 40, kurios plotas 22,93 kv. m (kameroje buvo patalpinti 6 asmenys ir vienam asmeniui teko 3,82 kv. m kameros ploto), nuo 2014-04-25 iki 2014-04-28, nuo 2014-12-02 iki 2014-12-16, nuo 2015-01-02 iki 2015-01-07 – kameroje Nr. 7, kurios plotas 21,98 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,50 iki 3,66 kv. m kameros ploto), nuo 2014-04-28 iki 2014-05-06, nuo 2014-05-13 iki 2014-05-26, nuo 2014-06-02 iki 2014-07-08, nuo 2014-07-23 iki 2014-08-12, nuo 2014-08-26 iki 2014-09-19, nuo 2015-01-07 iki 2015-02-04, nuo 2015-02-06 iki 2015-02-18 – kameroje Nr. 9, kurios plotas 16,26 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,42 iki 2,03 kv. m kameros ploto), nuo 2014-05-30 iki 2014-05-31 – kameroje Nr. 90, kurios plotas 19,95 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 5 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 3,99 iki 2,85 kv. m kameros ploto), nuo 2014-05-31 iki 2014-06-02 – kameroje Nr. 28, kurios plotas 17,76 kv. m (kameroje buvo patalpinti 8 asmenys ir vienam asmeniui teko 2,22 kv. m kameros ploto), nuo 2014-07-17 iki 2014-07-23 – kameroje Nr. 89, kurios plotas 18,73 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 4,68 iki 3,75 kv. m kameros ploto), nuo 2014-12-01 iki 2014-12-02 – kameroje Nr. 41, kurios plotas 23,10 kv. m (kameroje buvo patalpinti 6 asmenys ir vienam asmeniui teko 3,85 kv. m kameros ploto), nuo 2014-12-02 iki 2014-12-16, nuo 2015-01-02 iki 2015-01-07 – kameroje Nr. 7, kurios plotas 21,98 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,50 iki 3,66 kv. m kameros ploto), nuo 2014-12-23 iki 2015-01-02 – kameroje Nr. 96, kurios plotas 18,93 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 4,73 iki 3,16 kv. m kameros ploto), nuo 2015-02-20 iki 2015-02-24 – kameroje Nr. 95, kurios plotas 17,52 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 3 iki 4 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 5,84 iki 4,38 kv. m kameros ploto), 2015-03-03 – kameroje Nr. 32, kurios plotas 20,91 kv. m (kameroje buvo patalpinti 5 asmenys ir vienam asmeniui teko 4,18 kv. m kameros ploto), nuo 2015-03-03 iki 2015-03-09 – kameroje Nr. 18, kurios plotas 18,56 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 4,64 iki 3,71 kv. m kameros ploto). Minėtoje pažymoje nurodyta, jog pareiškėjas nuo 2014-10-08 iki 2014-10-10 buvo laikomas kameroje Nr. 16, kurios plotas 19,90 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 5 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 4,98 iki 3,98 kv. m kameros ploto), nuo 2014-11-28 iki 2014-12-01 – taip pat kameroje Nr. 16, tačiau nurodytas plotas 19,09 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 5 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 3,82 iki 2,73 kv. m kameros ploto). Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nesant objektyvių duomenų, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), sprendžia, jog pareiškėjas 2014-10-08 iki 2014-10-10, nuo 2014-11-28 iki 2014-12-01 buvo laikomas kameroje Nr. 16, kurios plotas 19,09 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 4 iki 7 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 4,77 iki 2,73 kv. m kameros ploto). Atitinkamu būdu vertintina ir aplinkybė dėl pareiškėjo laikymo 2014-02-24 Šiaulių TI kamerose Nr. 42, 12, 6. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nesant objektyvių duomenų, kurioje konkrečiai kameroje ir kuriuo paros metu pareiškėjas jose buvo laikomas, bei nustatęs, kad 2014-02-24 kameroje Nr. 12 nustatytas kameros ploto normos pažeidimas, sprendė, jog pareiškėjas 2014-02-24 Šiaulių TI buvo laikomas, pažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad iš aptariamo laikotarpio 145,5 paros pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m: kameroje Nr. 12 pareiškėjui tekęs kameros plotas teisės aktais nustatytos kameros ploto normos neatitiko 6,5 paros, kameroje Nr. 6 – 13 parų, kameroje Nr. 21 – 23,5 paros, kameroje Nr. 9 – 90 parų, kameroje Nr. 90 – 1 parą, kameroje Nr. 28 – 2 paras, kameroje Nr. 16 – 3 paras, kameroje Nr. 96 – 6,5 paros. Likusį laiką (viso 117,5 paros) pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 42 (3 paras), Nr. 6 (4 paras), Nr. 21 (0,5 paros), Nr. 40 (2 paras), Nr. 7 (23 paras), Nr. 9 (56 paras), Nr. 90 (0,5 paros), Nr. 42 (2,5 paros), Nr. 89 (6 paras), Nr. 16 (3 paras), Nr. 41 (1 parą), Nr. 96 (4 paras), Nr. 95 (5 paras), Nr. 32 (0,5 paros), Nr. 18 (6,5 paros) buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Taigi darytina išvada, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 145,5 paros buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros ploto vienam asmeniui normą, t. y. Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė atsižvelgęs į tai, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013-04-02 sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009-07-30 sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją; 2010-04-08 sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją; 2012-05-31 sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją ir kt.). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-04-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-424-575/2015), pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog kamerose dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, nuolat kildavo konfliktai, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintini kaip šio pažeidimo dalis.

Apibendrinus byloje esančią medžiagą, taip pat įvertinus tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 17, 32-33), teismas sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Taigi, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl oro temperatūros, santykinės drėgmės, natūralios apšvietos sąlygų kamerose

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu turi būti 36-65 %, šaltuoju laikotarpiu 35-60 % (26 punktas). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 14.1 punkto nuostatas, kameroje langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, pagal 14.11 punktą – patalpos šildymo įranga. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, pagal Taisyklių 14.10 punktą kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas.

Šiaulių TI pateiktoje Ūkio skyriaus 2015-08-10 pažymoje Nr. 62/08-800 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – Pažyma apie laikymo sąlygas) (b. l. 32-35) nurodoma, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010, Taisyklių bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Šios įstaigos visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Šiaulių TI kamerose nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai). Taip pat nurodoma, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2015-10-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1758-575/2015). Kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus patvirtina ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu užfiksuoti duomenys (b. l. 61).Taigi, spręstina, kad toks kamerų įrengimas iš esmės atitinka nurodytos Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Kadangi, kaip nurodė Šiaulių TI, jų kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti (b. l. 16), o pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo sudaryta tokia galimybė, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant drėgmės patalpose, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl drėgmės, šalčio, nepakankamo natūralaus apšvietimo kamerose, iš atsakovo atstovo teiktų duomenų taip pat nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko ne vieną patikrinimą dėl gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams. Kameroje Nr. 7, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-04-25 iki 2014-04-28, nuo 2014-12-02 iki 2014-12-16, nuo 2015-01-02 iki 2015-01-07, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2014-04-29 (b. l. 44-50), kurio metu oro temperatūra nustatyta 18,7°C, santykinė drėgmė nustatyta 40,5%, dirbtinė apšvieta nustatyta 212 lx, ir konstatuota, kad šioje kameroje kontrolės metu oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, dirbtinės apšvietos rodikliai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 bei 22 punktų reikalavimus. Be to, kameroje Nr. 7 Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2015-02-09 (b. l. 51-54), kurio metu nustatyta per žema oro temperatūra (nuo 16,5-16,8°C), dirbtinės apšvietos rodikliai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus. Kameroje Nr. 32, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015-03-03 pusę paros, patikrinimas atliktas 2015-02-09 (b. l. 52), tačiau mikroklimato parametrai (santykinio drėgnumo, oro temperatūros, oro judėjimo greitis) ir dirbtinio apšvietimo matavimai neatlikti, nes nebuvo gauta skundų dėl šių higienos normos reikalavimų pažeidimų). Patikrinimo aktuose 2014-05-06 Nr. EP-126, 2015-02-18 Nr. EP-54 taip pat nurodyta, jog natūralaus pašvietimo koeficientas, centralizuotas vėdinimas, oro judėjimo greitis, ventiliacija kubiniais metrais per valandą nevertinta, nes tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Teismo vertinimu, šių duomenų pakanka konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus dėl oro temperatūros neužtikrinimo kameroje Nr. 7, o pareiškėjo argumentai dėl drėgmės, nepakankamo natūralaus apšvietimo šiose kamerose, laikytini nepagrįstais.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad kamerose Nr. 42, 12, 6, 21, 40, 9, 90, 89, 16, 41, 96 ir 18, t. y. kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta sąlygų jose atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl drėgmės, šalčio, netinkamo natūralaus apšvietimo kamerose (b. l. 31), pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklės, konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kamerose 42, 12, 6, 21, 40, 9, 90, 89, 16, 41, 96 ir 18, neatitinkančiose joms keliamų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.

Dėl asmens ir jo daiktų apžiūros sąlygų

Pareiškėjas skunde pabrėžė, jog atvykus ar išvykstant į/iš Šiaulių TI buvo daromos asmens apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t. ), asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Jo nuomone tokiu būdu išsityčiojama iš asmens ir jo daiktų, taip yra žeminamas jo orumas.

Vertinant pareiškėjo nurodytą aspektą teismas pažymi, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 (įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-09-13) patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 151 punkto nuostatas, suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Pagal Instrukcijos 153, 153.1 punkto nuostatas, suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visuminė asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje (ginčui aktuali 2012-03-13 įsakymo Nr. V-92 redakcija, galiojusi nuo 2012-03-18 iki 2014-09-13). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 54 punktas numato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Gyvenamųjų ir bendrosios paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C (26 punktas).Taigi nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje (b. l. 18).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl purvo, yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šių argumentų nedetalizavo, t. y. kuriuo metu atsižvelgus į ilgą vertinamą laikotarpį tai vyko, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, be to nenurodė, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis ir kokius nepatogumus tai sukėlė. Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Antra vertus, šiuos pareiškėjo teiginius iš dalies paneigia Šiaulių visuomenės sveikatos centro ginčui aktualiu laikotarpiu atlikto patikrinimo metu (2014-10-03 patikrinimo aktas Nr. EP-406) užfiksuoti duomenys, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos (b. l. 61). Šio patikrinimo metų jokių pažeidimų dėl kratų atlikimo patalpų būklės, tame tarpe, per žemos oro temperatūros, neužfiksuota. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant ar išvykstant į/iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką bei sąlygas, todėl teismas šiuo aspektu nekonstatuoja neteisėtų Šiaulių TI veiksmų.

Dėl nerūkančių asmenų teisės į jų sveikatai saugią aplinką užtikrinimo

Pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, jog rūkantys ir nerūkantys asmenys Šiaulių TI kamerose buvo laikomi kartu, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kartu Šiaulių TI kamerose, pažymėtina, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tuo tarpu šio straipsnio 4 dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Be to, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog nuo 2010 m. Šiaulių TI, vykdant teisės aktų reikalavimus, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Aplinkybę, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į tardymo izoliatorių, patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 (b. l. 60) užfiksuoti duomenys.

Pažymėtina, kad byloje yra pareiškėjo 2014-02-21 prašymas, kuriuo jis nurodo, kad yra rūkantis asmuo, todėl sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys (b. l. 36). Kitų duomenų, kad pareiškėjas Šiaulių TI administracijai būtų pateikęs kitokio pobūdžio prašymą, byloje nėra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tik nerūkančių asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (žr., pvz., 2013-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ir kt.). Pareiškėjas skunde nedetalizavo ir nepagrindė, kokius nepatogumus rūkančiųjų asmenų laikymas su nerūkančiaisiais sukėlė pareiškėjui, kaip pažeidė jo teises, sukeldamas jam neturtinę žalą. Pareiškėjas teigė, jog pareigūnai, laikydami rūkančius ir nerūkančius asmenis Šiaulių TI kamerose kartu, tyčia sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų, tačiau pareiškėjas byloje neįrodinėjo jokių pareigūnų provokacijų prieš jį aplinkybių, byloje nėra duomenų, kad laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas šios įstaigos administracijai būtų reiškęs nusiskundimus, prašymus, pretenzijas dėl nurodytų aplinkybių. Todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą bei tam tikru laikotarpiu oro temperatūros reikalavimo pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas neįrodinėjo, jog dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos jo sveikatai) bei pažeidimų pobūdį, trukmę (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 145,5 paros, oro temperatūros reikalavimai pažeisti 19,5 paros), mastą, intensyvumą (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, tačiau pažeidimas truko ilgiausiai 27 paras paeiliui), į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų nereiškė skundų Šiaulių TI administracijai (b. l. 31). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 893 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. E. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus 893 eurų (aštuonių šimtų devyniasdešimt trijų eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.