- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-11
- Bylos Nr.
- I-2024-386/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01448-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos Seimo nario K
- Atsakovas
- Palangos miesto savivaldybės tarybai
- Kategorijos
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Laimutė Jokubauskaitė, rašytinio proceso tvarka spręsdama pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. pareiškimo (patikslinto pareiškimo) atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimų dalių panaikinimo priėmimo klausimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys K. B. (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimu (patikslintu pareiškimu) (toliau – ir pareiškimas) atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai (toliau – ir atsakovas, Taryba), teismo prašo:
1) panaikinti Tarybos 2013-05-30 sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktus (toliau – ir 2013-05-30 sprendimas);
2) panaikinti Tarybos 2014-05-29 sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3.1 ir 1.3.2 punktus (toliau – ir 2014-05-29 sprendimas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad skundžiamais sprendimais atsakovas nustatė nekilnojamojo turto mokesčio (toliau – ir NTM) tarifus 2014 ir 2015 metams, galiojančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Nurodo, kad 2013-05-30 sprendimo 1.3 punktu Taryba nustatė 2,0 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės - komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų (toliau – ir DMM) kategorijai (pagal sąrašą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos), 1.4 punktu Taryba nustatė 3,0 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai pagal aukščiau nurodytą sąrašą. Teigia, kad komercinės ir gamybinės, pramoninės veiklos nekilnojamajam turtui, kuris nepriklauso DMM kategorijai, Taryba 2013-05-30 sprendimo 1.1 ir 1.2 punktais nustatė atitinkamai 0,5 ir 1 procento. Taip pat paaiškina, kad 2014-05-29 sprendimu Taryba nustatė analogišką nekilnojamojo turto, priklausančio į DMM sąrašą įrašytiems mokesčių mokėtojams, apmokestinimo tvarką (1.3.1 ir 1.3.2 punktai).
Pareiškėjas prašyme nurodo, kad naudodamasis jam, kaip Seimo nariui, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 dalimi suteikta teise, kreipiasi į teismą su pareiškimu ištirti minėtų Tarybos sprendimų nuostatų, nustatančių didesnius NTM tarifus nekilnojamajam turtui, priklausančiam į DMM sąrašą įrašytiems mokesčių mokėtojams, atitikimą NTM įstatymui ir, jeigu būtų nustatytas Tarybos sprendimų prieštaravimas įstatymui, panaikinti minėtus Tarybos sprendimų punktus.
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pareiškime plačiau išdėstytais argumentais laikosi pozicijos, kad prašomi panaikinti sprendimų punktai pažeidžia: Konstitucijos 29 straipsnį; Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtintą Teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principą; Europos žmogaus teisių teismo praktiką taikant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintą nediskriminavimo principą; Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus, 7 straipsnyje įtvirtintą asmenų, kartu ir mokesčių mokėtojų, lygybės principą; Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.
Teismas 2014-11-14 nutartimi pasiūlė pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus – įvertinti nurodytą aplinkybę, kad šio teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; prašymo ištirti norminio akto teisėtumą rezoliucinę dalį išdėstyti aiškiai ir konkrečiai, tačiau pareiškėjas nurodė, kad mano, jog nėra jokių pagrindų atsisakyti priimti pareiškimą ir papildė ankstesnio pareiškimo rezoliucinę dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnio 1 dalį su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis inter alia Seimo nariai. ABTĮ šešioliktajame skirsnyje, reglamentuojančiame pareiškimų ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimo ypatumus, nėra nustatyti konkretūs reikalavimai Seimo nario pareiškimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo turiniui, tačiau tai negali būti vertinama kaip jokių reikalavimų tokio prašymo turiniui netaikymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-492-17-14).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles. Taigi pareiškimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo turinys turėtų iš esmės atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose išdėstytus reikalavimus, atsižvelgiant į ginčų dėl norminių administracinių aktų specifiką. Vienas iš esminių reikalavimų tokio pareiškimo turiniui yra teisinių argumentų, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo, nurodymas. Šie argumentai sudaro kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto ištyrimo pagrindą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja (gali prieštarauti) įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų (šiais aspektais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2427/2011, 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3553/2011).
Prašyme ištirti norminio administracinio akto teisėtumą neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I552-15/2014).
Akcentuotina, kad priėmus nagrinėti pareiškimą dėl norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo ištyrimo, kurio turinys neatitinka minėtų reikalavimų, nebūtų aiškios nagrinėjamos bylos ribos, taip pat kiltų grėsmė dėl teisių į gynybą užtikrinimo, kadangi atsakovui būtų sunkiau atsiliepime išdėstyti savo poziciją dėl pareiškėjo argumentų bei pasirengti teisminiam nagrinėjimui.
Pažymėtina, kad byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo sprendžiama dėl jo konkrečių nuostatų (ne)atitikimo tam tikroms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, ir priimamas sprendimas turi būti dėl kvestionuojamo akto nuostatos(-ų) (ne)atitikties konkrečiai aukštesnės galios teisės akto normai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-492-17-14).
Teismas vertina, kad pareiškėjo pateiktas prašymas neatitinka anksčiau paminėtų reikalavimų, keliamų kreipimuisi dėl norminio administracinio akto ištyrimo.
Visų pirma pastebėtina, kad pareiškėjas prašymo rezoliucinėje dalyje net neprašo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, o tik prašo panaikinti atitinkamas Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimų nuostatas. Pareiškėjas pareiškime viena vertus nurodo, kad kreipiasi į teismą su pareiškimu ištirti atitinkamų nuostatų atitikimą Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymui ir, jeigu būtų nustatytas toks prieštaravimas, panaikinti ginčijamas nuostatas, tačiau kita vertus jis nurodo, kad ginčijamos nuostatos pažeidžia Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtintą Teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principą; Europos žmogaus teisių teismo praktiką taikant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintą nediskriminavimo principą; Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus, 7 straipsnyje įtvirtintą asmenų, kartu ir mokesčių mokėtojų, lygybės principą; Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.
Pažymėtina, kad pareiškėjas, pirma nurodydamas dėl ko kreipiasi, nenurodo konkrečių Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatų. Be to, pareiškėjas nurodydamas kam galimai prieštarauja ginčijamos nuostatos, nurodo ne tik įstatymų dalis, bet ir Konstitucinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintus principus, Europos žmogaus teisių teismo praktiką, kas neatitinka ABTĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad su pareiškimu į administracinį teismą kreipiamasi prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka būtent įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui neaišku, ką būtent pareiškėjas prašo ištirti, t. y. būtent kokiems konkrečiai įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams, jų dalims ginčijamų nuostatų atitikimą pareiškėjas prašo ištirti. Apibendrindamas teismas daro išvadą, kad tinkamas administracinės bylos dėl norminio administracinio akto teisėtumo išnagrinėjimas šiuo atveju yra neįmanomas dėl tinkamai neapibrėžto tyrimo dalyko ir nepakankamai aiškiai suformuluoto pagrindo.
Be to, pareiškėjo kreipimasis neatitinka ir ABTĮ 110 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nustatančių, kad prie pareiškimo ištirti norminio administracinio ar kito bendro pobūdžio akto teisėtumą turi būti pridėtos skundžiamo akto, taip pat įstatymo ar Vyriausybės norminio akto, kuriam prieštarauja skundžiamas administracinis aktas, kopijos.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo pareiškimas nepriskirtinas nagrinėti administraciniams teismams, todėl pareiškimą atsisakytina priimti (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 114 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka iš naujo kreiptis į teismą su prašymu ištirti to paties teisės akto (jo dalies) nuostatų teisėtumą.
Teismas vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, 114 straipsnio 1 dalimi, 105 straipsnio 1 dalimi ir 106 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atsisakyti priimti pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. pareiškimą (patikslintą pareiškimą) atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl 2013-05-30 sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3 ir 1.4 punktų bei 2014-05-29 sprendimo Nr. T2-143 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2014 metams nustatymo“ 1.3.1 ir 1.3.2 punktų panaikinimo.
Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant atskirąjį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.