Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-08-14 · Administracinė byla Nr. I-3142-463/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-08-14
Bylos Nr.
I-3142-463/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01722-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
J. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3142-463/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01722-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugpjūčio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. L. (J. L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas J. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 13–15), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 3 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Šalies argumentai

Skunde pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. kovo 15 d. Paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalaus gyvenamo ploto normos vienam asmeniui reikalavimas, kadangi didelį kameros plotą užėmė dviejų aukštų lova ir kiti baldai, o dėl to, kad buvo įrengtos dviejų aukštų lovos nuolat kildavo konfliktinės situacijos. Nesant ventiliacijos ir dėl to, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, nebuvo sudaryta galimybė džiovinti drabužius, kurie įsigerdavo blogo kvapo nuo cigarečių ir sanitarinio mazgo. Viso kalinimo laikotarpiu buvo jaučiama didelė baimė susirgti plaučių ligomis dėl pelėsio ir drėgnumo kamerose. Dėl blogo apšvietimo skaudėdavo akis skaitant ir rašant laiškus artimiesiems. Kamerose trūkdavo gryno oro, kadangi į pasivaikščiojimo kiemelius pareiškėjas buvo vedamas tik 1 val. per dieną, o būnant pasivaikščiojimo kiemelyje ir kilus pavojui, nebuvo įmanoma išsikviesti pareigūnų. Pareiškėjas skundžiasi, kad jam trūko laiko sportui. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautė diskonfortą, depresiją, apėmė nemiga, baimė dėl pablogėjusios sveikatos.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 31–38) nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal galiojančias teisės aktų nuostatas, kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir suoliukai. Visose kamerose taip pat įrengtos lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Kamerose taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienų normų reikalavimus. Reguliariai vėdinant patalpas, nekyla problemos dėl atsiradusio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose nenustatyta Lukiškių TI-K pareiga aprūpinti nuteistuosius ventiliatoriais. Lukiškių TI-K dirbantys pareigūnai, priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, užtikrina nerūkančiųjų teises ir laiko juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Nustatyta, kad suteikiamas nuo 2 valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje priešpriešais yra prižiūrėtojo pakyla, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos Respublikos nacionalinius teisės aktus, jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų. Pareiškėjui neįrodžius būtinos valstybės atsakomybės už žalą sąlygos – neteisėtų veiksmų – jo skundas turi būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik tokiu atveju, jeigu būtų nustatytos visos trys civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, t. y. tik nustačius neteisėtus institucijos, kurios veiksmus pareiškėjas skundžia, veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos, kurios veiksmus pareiškėjas skundžia, neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog nurodytų valdžios institucijų pareigūnai / darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tik tokiu atveju, kai pareiškėjas aiškiai nurodo reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, institucijai, kurios veiksmus pareiškėjas skundžia, tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu.

Dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos reikalavimo užtikrinimo

Anot pareiškėjo, jam ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto normos reikalavimas, kadangi didelį kameros plotą užėmė dviejų aukštų lova ir kiti baldai. Dėl įrengtos dviejų aukštų lovos nuolat kildavo konfliktinės situacijos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017 ir kt.). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 43) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas – apie 0,50 kv. m.

Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 31–32) pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjas:

- 2017 m. lapkričio 15 d. buvo laikomas kameroje Nr. 111 (plotas 7,45 kv. m) vienas;

- 2017 m. lapkričio 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 288 (plotas 7,68 kv. m) vienas;

- nuo 2017 m. lapkričio 17 d. iki 2018 m. sausio 2 d. buvo laikomas kameroje Nr. 288 (plotas 7,68 kv. m) dviese;

- 2018 m. sausio 3 d. buvo laikomas kameroje Nr. 292 (plotas 7,80 kv. m) vienas;

- nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2018 m. vasario 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 292 (plotas 7,80 kv. m) dviese;

- 2018 m. vasario 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 122 (plotas 7,45 kv. m) vienas;

- 2018 m. vasario 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 319 (plotas 7,78 kv. m) vienas;

- 2018 m. vasario 23 d. buvo laikomas kameroje Nr. 319 (plotas 7,78 kv. m) dviese;

- nuo 2018 m. vasario 24 d. iki 2018 m. vasario 28 d. buvo laikomas kameroje Nr. 316 (plotas 7,18 kv. m) vienas;

- 2018 m. kovo 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 270 (plotas 7,79 kv. m) vienas;

- nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 270 (plotas 7,79 kv. m) dviese.

Byloje pateiktoje pareiškėjo asmens įskaitos kortelėje (b. l. 39–42) nurodyta, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 14 d. buvo Marijampolės pataisos namuose, o į Lukiškių TI-K buvo perkeltas tik 2018 m. kovo 30 d. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais duomenimis, kurie nėra nuginčyti ir nenustatyta pagrindų, leidžiančių abejoti jų teisingumu, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. kovo 13 d. (imtinai) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 292 paras, per kurias jam teko gyvenamojo ploto nuo 3,84 kv. m iki 7,80 kv. m.

Vadinasi, laikotarpiu, kada pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, jo atžvilgiu nebuvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos reikalavimas.

Atitinkamai matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, iš kurių bendro ploto atėmus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą, jam teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Vadinasi ir Konvencijos 3 straipsnio Lukiškių TI-K nepažeidė.

Visgi, pareiškėjas nurodo, kad neturtinė žala jam kilo, nes kamerų, kuriose jis buvo laikomas, gyvenamojo ploto dalį mažino jame esantys baldai. Visgi pagal suformuotą administracinių bylų praktiką, tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą pagal nacionalinę teisę ir tokiu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.).

Kaip matyti, nenustačius, kad Lukiškių TI-K neveikė taip kaip pagal įstatymus turėjo veikti, t. y. nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nagrinėjamu aspektu pareiškėjo argumentai, susiję su pažeistu minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimu dėl baldų užstatymo, neturi esminės teisinės reikšmės. Teisės aktai nereglamentuoja, kokiu pobūdžio baldai turi būti įrengti kamerose, kuriose laikomi nuteistieji ir suimtieji. Todėl teisės aktuose nesant nuostatų, draudžiančių įrengti būtent dviejų aukštų lovas, pareiškėjo teiginys, kad dėl tokių lovų įrengimo kyla konfliktinės situacijos, laikytinas teisiškai nereikšmingas, sprendžiant dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

Dėl ventiliacijos, drėgmės, temperatūros ir pelėsio

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, nėra įrengta tinkama ventiliacija, yra drėgna ir šalta, yra pelėsis, dėl kurio bijo susirgti. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Kaip matyti, kamerų vėdinimas vyksta per langus natūraliu būdu. Kad laikymo sąlygos Lukiškių TI-K atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus nurodyta Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 43–44). Byloje pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centro VD) 2017 m. birželio 30 d. patikrinimo akte Nr. PA. 10 – 1082 (16.16.8. 10.12) (b. l. 51–52) konstatuota, kad kameroje Nr. 288, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus ir nebuvo pažeistas Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punkto reikalavimas dėl pelėsio. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus (prašymus) Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų, t. y. ventiliacijos, drėgmės, temperatūros ir pelėsio, nėra. Todėl atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje esant objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentą dėl netinkamų laikymo sąlygų nagrinėjamu aspektu, nurodytas pareiškėjo argumentas laikytinas abstrakčiu ir deklaratyviu, kuriuo remiantis konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra pagrindo. Lietuvos higienos normos 134:2015 25.1 papunktyje nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje įrengta skalbykloje turi būti, be kita ko, įrengta džiovinimo patalpa. Vadinasi, džiovinti rūbų nuteistieji ir suimtieji kamerose negali. Todėl pareiškėjo argumentas, jis negalėjo kamerose džiovinti rūbų, nepagrindžia Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, o priešingai patvirtina, kad Lukiškių TI-K elgėsi pagal teisės aktų reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjo rūbai įsigerdavo nemalonaus kvapo, kai jis pats pripažino, kad yra rūkantis ir jam nenurodžius kitų reikšmingų aplinkybių, pagrindžiančių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė teisės aktų nustatyta tvarka pasinaudoti džiovinimo asmeninių ir viršutinių drabužių paslauga (Lietuvos higienos normos 134:2015 40 punktas), vertinamas kaip abstraktus ir deklaratyvus, kurio pagrindu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

Dėl apšvietimo

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, dėl ko jam buvo sunku skaityti ir rašyti laiškus artimiesiems. Kaip jau minėta, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 43–44) nurodyta, kad laikymo sąlygos Lukiškių TI-K atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus. Taip pat Centro VD 2017 m. balandžio 3 d. patikrinimo akte Nr. PA. 10 – 398 (16.17.7. 10.12) (b. l. 48–49, kameros – 50) konstatuota, kad kamerose Nr. 111, Nr. 270, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, įrengtas natūralus apšvietimas, o Centro VD 2018 m. birželio 30 d. patikrinimo akte Nr. PA – 1082 (16.16.8. 10.12) (b. l. 51–52) konstatuota, kad kameroje Nr. 288, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bendra dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus (prašymus) Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų, t. y. apšvietimo, nėra. Todėl atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje esant objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentą dėl netinkamų laikymo sąlygų nagrinėjamu aspektu, nurodytas pareiškėjo argumentas laikytinas abstrakčiu ir deklaratyviu, kuriuo remiantis konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

Dėl pasivaikščiojimų kiemelyje praleidžiamo laiko trukmės ir skiriamo laiko sportui

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam nebuvo užtikrintos 8 val. buvimo gryname ore ir jam trūko laiko sportui. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Byloje ginčo, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore nėra, kadangi jis pats savo skunde nurodo, kad jis buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelius ir paliekamas juose 1 val. trukmei. Vadinasi, šiuo aspektu nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Nors pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo užtikrintos 8 val. buvimo gryname ore, t. y. pasivaikščiojimo kiemeliuose, tačiau jo skunde nurodyto Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punktu yra tik rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne gryname ore. Todėl nesant ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl to, kad jam nebuvo užtikrintas 8 val. buvimas gryname ore. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo argumentų, jis neginčija to, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė sportuoti. Dėl to ginčo nėra. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepatenkintas tuo, kad jam trūko laiko užsiimti sportine veikla. Šiuo aspektu, duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl to, nėra. Taip pat byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K draustų ar nesuteiktų galimybių pareiškėjui užsiimti sportine veikla. Pareiškėjas visiškai nedetalizuoja, kaip konkrečiai nagrinėjamu aspektu jo teisės buvo pažeistos. Nesant ginčo dėl to, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos užsiimti sportine veikla, darytina išvada, kad nagrinėjamas pareiškėjo teiginys yra abstraktus ir deklaratyvus, išreiškiantis tik subjektyvią pareiškėjo nuomonę, kuriuo remiantis konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

Dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos (aliarminio iškvietimo mygtukų)

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Taisyklių 14.4 punktas nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, inter alia aliarminis iškvietimas, kurio paskirtis užtikrinti kalinamo asmens teisę į saugią aplinką. Europos kalėjimų taisyklių (Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2 punkto c dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Iš teisinio reguliavimo matyti, kad pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimas privalomas kamerose. Vadinasi, teisės aktais nėra reglamentuota pareigūnų iškvietimo sistemos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo tvarka. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas, būdamas pasivaikščiojimo kiemeliuose, yra prižiūrimas prižiūrėtojų. Vadinasi susisiekti su jais pareiškėjas gali ir nesinaudodamas pareigūnų iškvietimo sistema. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisė kreiptis į prižiūrėtoją jam būnant pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo kaip nors apribota, kad jo atžvilgiu buvo iškilęs pavojus ir jam nebuvo suteikta pagalba. Priešingai, kaip nustatyta, duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nėra. Pareiškėjas nurodytą argumentą dėl galimo kilsiančio pavojaus grindžia tik hipotetinio pobūdžio aplinkybėmis. Todėl atsižvelgus į tai, nagrinėjamas pareiškėjo argumentas laikytinas abstrakčiu ir deklaratyviu, kurio pagrindu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra teisinio pagrindo.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų sąlygų pareiškėjo prašomai neturtinei žalai atlyginti, t. y. Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Todėl, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų neturtinei žalai iš valstybės atlyginti – neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundas, kuriuo reikalaujama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 3 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. L. (J. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė