- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-05
- Bylos Nr.
- 1A-531-462-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Savinijus Katauskas, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- D. B.
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.1Atvira vagystė (BK 178 str. 2 d.)
Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr.1A-531-462/2012
NUTARTIS
2012 m. liepos 5 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-03-23 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Į bausmės laiką įskaičiuotas suėmime išbūtas laikas. Procesas dėl S. A. pareikšto civilinio ieškinio 114 Lt nutrauktas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
jis 2011-06-26, apie 22 val. 15 min., prie UAB „Gudana“ lombardo, esančio Taikos pr. 24A, Klaipėdoje, įėjimo užstojęs kelią S. A. ir jo nepraleidęs, iš pastarojo džemperio kišenės ištraukė 25 Lt vertės rudos spalvos odinę piniginę, kurioje buvo 84 Lt, 5 Lt vertės Tele2 PILDYK kortelė Nr. „(duomenys neskelbtini)“. Tokiu būdu D. B. pavogė S. A. priklausančio turto už 114 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis yra apkaltintas nepagrįstai, prieš jį buvo pavartotas moralinis tyrėjos spaudimas. Byla buvo ištirta neobjektyviai, paviršutiniškai ir nevisapusiškai. Jis yra nuo narkotikų priklausomas žmogus, narkotikus vartoja seniai ir nuo šios ligos negali išsigydyti. Sulaikymo metu buvo abstinencijos būsenos, tai žinojo Klaipėdos miesto VPK KPS tyrėja R. P. ir tuo pasinaudojo. Žinodama, kad jam yra blogai, ji pasiūlė jam prisiimti šį nusikaltimą mainais už jo paleidimą į laisvę. Nenorėdamas būti uždarytas areštinėje, jis apkalbėjo pats save, t. y. prisipažino, kad padarė nusikaltimą, kurio iš tikrųjų nedarė. Be to, tyrėja jam siūlė prisipažinti ir dėl kitų nusikaltimų, kurių jis nedarė. Teisme tyrėja patvirtino, jog jis tikrai buvo abstinencijos būklės ir ji tuo pasinaudojo, nes neturėdama teisės apklausinėti jo tokios būsenos ji vis tiek jį apklausinėjo. Po to, kai jis pats save apkalbėjo, tyrėja iš tikrųjų jo nesulaikė, o paleido.
Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo S. A. parodymai, kuriuose jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atpažino jį kaip asmenį, kuris buvo įvykio vietoje, bet nepatvirtino, jog būtent nuteistasis jį apvogė, yra prieštaringi. Vėliau nukentėjusysis pakeitė parodymus, nes buvo įkalbėtas tyrėjos. Net teismo metu nukentėjusysis atsisakė ieškinio ir prašė jo nebausti.
Apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nepagrįstai atmestas jo prašymas apklausai iškviesti liudytoją V. O.. Tai įrodo, kad byla buvo tiriama paviršutiniškai bei skubotai.
Nuteistasis D. B. ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo D. B. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Bylos duomenimis nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, yra įrodyta visiškai. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Apeliantas teigia, kad byla buvo ištirta neobjektyviai, paviršutiniškai ir nevisapusiškai. Tokią savo poziciją motyvuoja tuo, kad sulaikymo metu buvo abstinencijos būsenos, tai žinojo Klaipėdos miesto VPK KPS tyrėja R. P. ir tuo pasinaudojo. Tačiau tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti, be to, jų nepatvirtina jokie bylos duomenys.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausta tyrėja R. P. atsakydama į kaltinamojo klausimą parodė, kad „...visi Jūsų parodymai yra užfiksuoti protokole, po kuriuo pasirašėte. Nesu sakiusi, kad prisipažintumėte ir tada būsite paleistas...“ (b. l. 13, t. 2). Atsakydama į teisėjos klausimą liudytoja pažymėjo, kad „...gynėjas visada dalyvauja, kai apklausiamas sulaikytas įtariamasis. Kai apklausinėjo D. B., jis dėl sveikatos sutrikimų ar prastos savijautos nesiskundė. Parodymus dėstė pats, laisva valia. Nepamena, ar protokolą ji garsiai perskaitė, ar tai padarė pats D. B., bet vienaip ar kitaip prieš pasirašydamas po protokolu, asmuo visada jį perskaito. Žmogus žino po kuo pasirašo. Bylą pabaigė ne ji ir ji nežino, ar kaltinamasis buvo išreiškęs norą keisti parodymus kai buvo supažindintas su byla...“ (b. l. 13, t. 2).
Pažymėtina, kad liudytoja R. P. yra Klaipėdos miesto 1-ojo PK KPS tyrėja, t. y. policijos pareigūnė, be to, parodymus teisme ji davė pasirašiusi po liudytojo priesaika, t. y. ji buvo įspėta dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 163 str. 1 d. už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. už melagingus parodymus. Akcentuotina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti prielaidą, jog tyrėja buvo suinteresuota būtent D. B. patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti ar netikėti šios liudytojos parodymais, juolab, kad juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 62 str. 1 d. numato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai arba asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos priemonės, gali apskųsti ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir jam vadovaujančiam prokurorui. Jei prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui šio Kodekso 63 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau nuteistasis D. B. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos veiksmų įstatymų nustatyta tvarka neskundė, todėl dėl visų anksčiau išvardytų motyvų nėra jokio pagrindo manyti, kad tyrėja prieš nuteistąjį vartojo neleistinus veiksmus ar priemones.
Įtariamojo apklausos metu 2011-07-15 D. B. parodė, kad „...įtarimo esmė aiški ir suprantama. Kaltu prisipažįsta. Tą įvykį atsimena. Jis buvo su draugu, kurio duomenų ikiteisminio tyrimo teisėjai neatskleis. Jis buvo lombarde, esančiame Taikos pr. 28, Klaipėdoje. Ten užstatė telefoną, kokį nepamena. Išėjęs iš lombardo pamatė lauke stovintį vyriškį, kiek pamena lyg ir šlubavo. Jam užstojo kelią ir neleido įeiti į lombardą. Klausinėjo ką neša užstatyti. Ką vyriškis jam atsakė nepamena. Tik jam jau einant į lombardą, jis įkišo ranką į jo bliuzono kišenę ir iš ten ištraukė piniginę. Kokia tai buvo piniginė nepamena. Kiek pamena piniginėje buvo invalidumo pažymėjimas, lombardo kvitas, bei SIM kortelė. Daugiau piniginėje nieko nebuvo. Pinigų piniginėje nebuvo nė vieno lito. Po to piniginę išmetė į artimiausią konteinerį...“ (b. l. 25, t. 1). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis apelianto ikiteisminio tyrimo metu išsakytas prisipažinimas vienas pats kaip įrodymas besąlygiškai jo kaltės neįrodo, tačiau analizuojant jį su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro nuoseklią bei logišką įrodymų visumą, neginčijamai įrodančią apelianto kaltę.
Asmens parodymo atpažinti iš jo nuotraukos 2011-07-15 protokolas patvirtina, kad nukentėjusysis S. A. atpažino D. B. kaip asmenį, kuris 2011-06-26 prie įėjimo į lombardą, esantį Taikos pr. 28, Klaipėdoje, pavogė iš jo džemperio kišenės piniginę (b. l. 10–13, t. 1).
Teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme 2011-12-12 nukentėjusysis S. A. paaiškino, kad „...išeinant iš lombardo, pirma praėjo kaltinamojo draugas, o kaltinamasis neleido jam įeiti pro duris, jas užsistojo, klausinėjo, ką jis turi parduoti, jam pabandžius pasistumdant praeiti pro kaltinamąjį, pastarasis laikė užstojęs duris, neįleido į vidų. Kai jis šonu prasistūmė pro duris, tuomet kaltinamasis iškart nuėjo. Įėjęs į lombardą ten dirbusiam darbuotojui padavė 16 Lt, darbuotojas jam išdavė kvitą. Kai norėjo kvitą įsidėti į piniginę, pastebėjo, kad piniginės nebėra. Piniginė buvo odinė, rudos spalvos, jos vertė - 25 litai. Piniginėje buvo 84 Lt ir jo vardu išduotas invalidumo pažymėjimas, taip pat 5 Lt vertės Tele2 Pildyk kortelė...“ (b. l. 114–115, t. 1).
Ikiteisminio tyrimo metu 2011-08-02 kaip liudytojas apklaustas M. A. parodė, kad „...savo vardu jis negalėjo priduoti telefono, todėl prašė, kad D. B. priduotų savo vardu, o ant kvito parašė savo vardą ir pavardę, kad galėtų atsiimti telefoną. Kol jis pasirašinėjo ant kvito, D. B. išeidinėjo iš lombardo. D. B. buvo su kažkokiu dar savo draugu, kuriam apie 30 metų, jo vardas V....jis pastebėjo, kad D. B. iš kažkokio vyriškio, kuris buvo aukštas, ėjo su lazdele, ties lombardo išėjimu, jiems priešprieša spraudžiantis per lombardo duris, megztinio viršutinės dalies kišenės ištraukė, kiek matė, piniginę ir su tuo savo draugu nubėgo link Taikos prospekto. Daugiau tą dieną jis D., nei to jo draugo V. nesutiko. Maždaug po trijų dienų jis sutiko D. ir jis jam pasakė, kad iš to žmogaus su lazdele pavogė piniginę, tačiau joje nieko vertingo nebuvo...“ (b. l. 18–19, t. 1).
Tokių savo parodymų liudytojas iš esmės nepaneigė ir teisminio nagrinėjimo metu apylinkės teisme. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme 2012-01-03 liudytojas M. A. apie nagrinėjamą įvykį parodė, kad „...matė, jog nubėgo. Tvirtina, kad taip ir buvo. Jis buvo blaivus. Neprisimena, jau laiko praėjo. Po to gal 2-3 kartus susitiko su D. B. Apie tą įvykį nekalbėjo. Atsimena žmogų su lazda, bet nežino ką ištraukė iš jo. Jam D. B. pasakė: „Nieko vertingo nebuvo“. Suprato, kad tai pinigų nebuvo paimtoje piniginėje...“ (b. l. 136, t. 1). Taigi tokie liudytojo M. A. parodymai neleidžia teisėjų kolegijai abejoti, kad būtent apeliantas padarė nusikalstamą veiką – viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių.
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė M. A. pasirašytą prisipažinimą apie tai, jog nusikalstamą veiką padarė ne jis, o M. A.
Teisėjų kolegija nutarė teismo posėdyje apklausti prisipažinimą parašiusį M. A. Apklausiamas kaip liudytojas jis nurodė, kad „...tai įvyko, atrodo, birželio pabaigoje praeitų metų. Prie to lombardo buvo jis, D. B. ir V. O., bet jie nuėjo. Jie nuėjo, jis paėmė piniginę ir išėjo. Su B., O. buvo iš matymo pažįstami. Po įvykio kažkaip daugiau pradėjo bendrauti. Eidamas link Vėtrungės stotelės turėjo telefoną, sutiko D. B. su O. Paprašė, kad užstatytų telefoną, užstatė tą telefoną. 100 ar 65 gavo už tą telefoną. Pats negalėjo užstatyti, nes jam nebuvo 18 metų, neturėjo paso. Jie nuėjo, jis paėmė piniginę ir išėjo. Piniginėje buvo Sodros pažymėjimas, asmens tapatybės kortelė, atrodo. Jam jie buvo nereikalingi, tai išmetė. Ėmė piniginę, nes galvojo, kad joje bus pinigų. Pinigų joje nebuvo. Prisipažįsta, kad jis paėmė piniginę, svetimą daiktą, padarė vagystę. Nukentėjęs, atrodo, buvo su ramentais mediniais, rudais kažkokiais...Su B. susitarė eiti kartu į lombardą ir nuėjo. Viduje mes buvom dviese: jis ir D. B. Nukentėjusiojo viduje nebuvo, jis buvo lauke. Iš pradžių jo nebuvo, kai jie užstatinėjo, jis atėjo tik tada, kai jie užėjo į lombardą. Buvo užimtas lombardas, tai tada jis ir laukė lauke. Kai išėjo, jis laukė prie lombardo toliau, stovėjo. Neblaivus buvo turbūt. Nežino, ką jis sako, tikrai piniginė buvo ant žemės. Jie išėjo, atsisveikino su D. B. B. pirmas išėjo, atsisveikino, jam padavė pinigus, jis paliko dar skaičiuoti pinigus, matė, kad jie su V. O. eina link stotelės. Išeidamas pamatė piniginę. B. išėjęs turbūt nematė tos piniginės, o gal neėmė, gal matė, nežino. Kai D. nuėjo, jis tada tik paėmė piniginę. Pažiūrėjo, kadangi pinigų nebuvo, tai ją išmetė. Jokio fizinio kontakto nebuvo. Tyrėja jam taip sakė sakyti, kad D. prispaudė nukentėjusįjį prie durų ir paėmė iš kišenės jo piniginę. Jis pasirašinėjo ant tų popierių. Sakė, kad jam bus geriau...“.
Tačiau teisėjų kolegija tokius liudytojo M. A. parodymus vertina kritiškai ir juos atmeta. Nustatyta, kad šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, Klaipėdos miesto apylinkės teisme ir apeliacinės instancijos teisme iš esmės (kardinaliai) skiriasi. Todėl šio liudytojo apeliacinės instancijos teismui pateiktas prisipažinimas vertintinas kaip siekimas suklaidinti teismą ir taip padėti D. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Pažymėtina, kad teisėjų kolegija posėdžio metu paprašė liudytojo M. A. savo ranka parašyti apie tariamai padarytą nusikalstamą veiką, ir jis teisėjų kolegijai rašydamas naują prisipažinimą nurodė, kad paėmė nukentėjusiojo piniginę, kurioje buvo „Sodros“ pažymėjimas ir pasas, kurie buvo jam nereikalingi. Tačiau Klaipėdos apygardos teismui 2012-05-26 rašytame prisipažinime M. A. buvo nurodęs, kad „..patikrino piniginę, joje nieko vertingo nerado, buvo SIM kortelė Tele2 ir Sodros pažymėjimas S. A. vardu, ir jis tuos daiktus kartu su pinigine išmetė“ (b. l. 37, t. 2). Taigi liudytojas realiai net nežino, kokie daiktai iš tikrųjų buvo pavogtoje piniginėje, todėl „prisipažindamas“ painiojasi, negalėdamas jų aiškiai įvardyti. Juolab, kad šis liudytojas, kaip minėta, paaiškino, jog nukentėjusysis buvo su mediniais ramentais, kažkokiais rudais. Tuo tarpu nukentėjusysis S. A. atsakydamas į kolegijos pirmininko klausimą nurodė, kad ramentas buvo baltas, metalinis.
Be to, nukentėjusysis S. A. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad „...kaltinamasis jam pastojo kelią, nedavė įeiti į lombardą. Jis (S. A.) priešinosi, jis (D. B.) neleido, jis (S. A.) dar stipriau patraukė jį, praslydo tiesiog pro tas duris. Jam dar pyktis buvo, kam sustabdė jį, jam reikėjo sumokėti procentus už mobilų ir greičiau namo norėjo, vakaras buvo. Kad būtų greičiau, jis pinigus, kvitą laikė rankoje, sumokėjo. Paskui, kai jau iš ten išėjo, pažiūrėjo, kad kišenėje nėra piniginės, pagalvojo, jog pas sugyventinę gal yra, nuėjo pas ją. Ji irgi neturėjo. Nuėjo atgal, paklausė, kas buvo prieš jį. Ten buvo dviese. Vieną nelabai jis atsimena, jis kažkaip už nugaros keli metrai buvo. Arti tai tas antrasis tiksliai nestovėjo, taip stipriai jis ir neatsimena jo. Kai ėjo į lombardą, piniginė buvo kišenėje didelėje pas jį. Jis įsiminė tą asmenį, su kuriuo prasilenkė, jo bruožus. Ikiteisminio tyrimo metu jis apibūdino jį, o paskui jam parodė nuotraukas ir jis atpažino. Tai tas pats kaltinamasis, tik dabar truputį pasikeitęs...“.
Taigi tiek Klaipėdos miesto apylinkės, tiek Klaipėdos apygardos teisme buvo ištirti duomenys, kurie aiškiai įrodo, kad būtent D. B. padarė nusikalstamą veiką. Jo kaltė įrodyta ne tik rašytine bylos medžiaga, bet ir nukentėjusiojo parodymais, jis atpažino D. B. kaip asmenį, su kuriuo prasilenkė ir kuris ištraukė jo piniginę. Jis gerai atsimena šį asmenį.
Visuma surinktų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu ištirtų įrodymų leidžia neabejotinai teigti, jog nukentėjusysis S. A. būtent po kontakto su D. B., išeinant iš lombardo, neteko kišenėje turėtos 25 Lt vertės odinės piniginės, kurioje buvo 84 Lt, 5 Lt vertės Tele2 Pildyk kortelės. Atsižvelgiant į tai, byloje surinkti įrodymai neleidžia abejoti D. B. kaltumu.
Paskirdamas bausmę nuteistajam D. B., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino kaltininko asmenybę. D. B. nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos nuosavybei padarymą. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nusikaltimu padarytos žalos neatlygino, nukentėjusiojo neatsiprašė. Be to, apeliacinės instancijos teismui pateikdamas tariamą M. A. prisipažinimą siekė suklaidinti teisėjų kolegiją. Todėl darytina išvada, kad nuteistasis visais būdais stengiasi išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. B. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, bei vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus (apeliantas anksčiau ne kartą teistas už nusikalstamų veikų nuosavybei darymą, apysunkį nusikaltimą padarė būdamas teistas), bausmės rūšis bei jos dydis paskirti teisingai, ji nėra per griežta. Apeliantą išteisinti, švelninti jam paskirtą bausmę ar kitaip keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-03-23 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.