Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. P. Š. teismo posėdžio metu pareiškimą palaikė, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad jo tėvas A. G., gim. (duomenys neskelbtini), iki suėmimo gyvenęs Šiauliuose, dirbęs geležinkelyje kūriko padėjėju, įkliuvęs už antivalstybinę veiklą, buvo neteisėtai represuotas ir Karinio dalinio 10727 karinio tribunolo 1951 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu pagal RTFSR BK 19, 58lb, 58¹¹ straipsnius nuteistas dvidešimt penkeriems metams įkalinimo pataisos darbų stovykloje,penkeriems metams apribojant politines teises, nustatytas RTFSR BK 31 straipsnyje, konfiskuojant visą turtą. Laisvės atėmimo vietoje Estijos TSR Vidaus reikalų ministerijos kalėjime Nr. 1 buvo nuo 1951 m. liepos 10 d. Nuo 1952 m. balandžio 19 d. iki 1956 m. liepos 28 d. bausmę atliko Komijos ATSR pataisos darbų stovykloje „Mineralnyj“. Po paleidimo iš įkalinimo išvyko į Komijos ATSR Intos miestą. Į Lietuvą grįžo gal apie 1970 m. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-07 pažymėjimas Nr. 3R-6/2015). Pareiškėjo tėvas buvo politinis kalinys, todėl dėl sovietinės valdžios represijų jo šeimai, kurią sudarė žmona S. Š. (buvusi Gecevičienė), ir sūnus P. Š. (pavardė iki įvaikinimo - Gecevičius), reikėjo slapstytis. Kadangi A. G. turtas nuosprendžiu buvo konfiskuotas, šeima buvo priversta išsikelti iš gyvenamojo namo, slapstėsi, išvyko pas senelius į Kelmės rajoną, vėliau- į Kaliningrado sritį, kaimą, netoli Gusevo.1954 metais persikėlė į Lietuvą, gyveno (duomenys neskelbtini). 1961-09-06 pareiškėjas buvo įvaikintas J. Š., su kuriuo jo mama susituokė. Kadangi nėra duomenų apie pareiškėjo slapstymosi faktą, jis negali įgyti tremtinio statuso ir gauti su šiuo statusu susijusių lengvatų.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas P. Š. (iki įvaikinimo – G.) gimė (duomenys neskelbtini), jo tėvai – A. G., gim, (duomenys neskelbtini) m., ir S. G., gim. (duomenys neskelbtini) m. (7 b. l.). Iš santuokos liudijimo kopijos (10 b. l.) matyti, kad (duomenys neskelbtini) S. G. susituokė su J. Š., o pareiškėjas 1961-09-06 buvo įvaikintas, jam suteikta Š. pavardė (8, 9 b. l.). Byloje taip pat nustatyta, kadpareiškėjo P. Š. (iki įvaikinimo – G.), gim. (duomenys neskelbtini), tėvas A. G., gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenęs (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtai represuotas ir Karinio dalinio 10727karinio tribunolo 1951-09-26 nuosprendžiu pagal RTFSR BK 19, 58¹b, 58¹¹straipsnius nuteistas dvidešimt penkeriems metams įkalinimo pataisos darbų stovykloje, penkeriems metams apribojant teises, nustatytas RTFSR BK 31 straipsnyje, konfiskuojant turtą; laisvės atėmimo vietose buvo nuo 1951-07-10 ir paleistas 1956-07-28 iš ATSR „Mineralnyj“ pataisos darbų stovyklos (7-9, 13 b. l.).

Nagrinėjant bylą dėl pareiškėjonegalėjimo legaliai gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje dėl pareiškėjo A. G. (CPK 444 str. 2 d. 9 p.), taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus.

Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas nurodo, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami bent vieno iš tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Įstatymo 4 dalis konstatuoja, kad tik tokiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens - tremtinio teisinis statusas. Įstatymas reikalauja, kad, siekiant nuo okupacijų nukentėjusio asmens - tremtinio teisinio statuso, turi būti įrodytos dvi sąlygos: 1) nepilnamečio asmens bent vienas iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas ir 2) šeima tuo metu negalėjo toliau legaliai gyventi ankstesnėje gyvenamojoje vietoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-07 pažymėjimas Nr. 3R-6/2015, kuriame nurodyta, kad A. G., Kazio, gim. 1925 metais, gyvenęs (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtai represuotas nuo 1951-07-10 ir iš įkalinimo vietos Komisijos ATSR pataisos darbų stovyklos „Mineralnyj“ paleistas 1956-07-28, įrodo pirmąją įstatyme nustatytą sąlygą.

Antrąją įstatyme numatytą sąlygą, jog šeima tuo metu negalėjo toliau legaliai gyventi ankstesnėje gyvenamojoje vietojeŠiaulių mieste, pareiškėjas įrodinėja savo paties paaiškinimu ir posėdžio metu apklaustų liudytojų J. A., J. G. parodymais. Posėdžio metu apklaustas liudytojas J. A., gim(duomenys neskelbtini)m., parodė, jog jis buvo mažametis, tačiau vėliau domėjosi savo ir pareiškėjo šeimos istorija, manė, jog pareiškėjas jo giminė, todėl žino, jog pareiškėjas, būdamas nepilnametis, su savo motina, kuri buvo siuvėja, turėjo slapstytis, negalėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje – Šiauliuose, nes jo tėvas buvo politinis kalinys, buvo ištremtas į Rusiją, pareiškėjas su motina nuolat keitė gyvenamąsias vietas, negalėjo laisvai gyventi, gyveno Kaliningrado srityje, iš ten grįžo į Lietuvą, gyveno (duomenys neskelbtini). Panašias aplinkybes nurodė ir teismo posėdyje liudytoju apklaustas J. G., gim. (duomenys neskelbtini) m., patvirtindamas, jog pareiškėjas, būdamas nepilnametis, su motina buvo priverstas slapstytis, nes tėvas buvo politinis kalinys ir ištremtas į Rusiją, jis negalėjo laisvai gyventi Šiauliuose, gyveno pas senelius (duomenys neskelbtini).

Teismo nuomone, šių liudytojų parodymai įrodo, kad pareiškėjas buvo priverstas slapstytis. Kaip minėta, pareiškėjo tėvas buvo nuteistas bei taikyta visiška turto konfiskacija, iš liudytojų parodymų galima daryti išvadą, jog nuteisus pareiškėjo tėvą A. G. dvidešimt penkeriems metams kalėti lageriuose, jo sutuoktinė su mažamečiu vaikuslapstėsi siekdama išvengti suėmimo. Taip pat atsižvelgtina ir į tuometinę 1944 - 1950 metų politinę situaciją Lietuvoje, į tai, jog nuo 1944 m. iki 1946 m. pirmos pusės NKVD ir NKGB vykdė bendras represines akcijas slopindami lietuvių nacionalinį pasipriešinimą okupantams, t.y. buvo vykdomi masiniai Lietuvos piliečių bei jų šeimos narių trėmimai, represijos, konfiskuojamas piliečių turtas ir pan.Teismas daro išvadą, jog pareiškėjasbuvo priverstas slėptis, bėgti iš nuolatinės gyvenamosios vietos (CPK 178 str., 185 str.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas slapstėsi ir negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas tremtinio statusui gauti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259str., 260str., 264-268str., 444str. 2d. 9p., 448str., teismas

nusprendžia:

Pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad, įkalinus tėvą A. G. (gim. (duomenys neskelbtini)), jo sūnus P. Š. (buvęs – G.), a. k. (duomenys neskelbtini) nuo 1951m. iki 1956m. negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Šiaulių mieste.

Juridinio fakto nustatymas reikalingas tremtinio statusui gauti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.