Utenos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovams Ž. S., T. S., D. S., jų atstovei advokatei Rasai Gradauskienei (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą Zoom),

nedalyvaujant tretiesiems asmenims Anykščių rajono 2-ojo notarų biuro notarei Boženai Džigorai-Isajevai, Anykščių rajono 1-ojo notarų biuro notarei Jolitai Viederienei, A. S., atstovaujamam įstatyminės atstovės A. S.,

uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Ž. S., T. S. ir D. S. ieškinį atsakovei A. S. dėl testamento panaikinimo, tretieji asmenys Anykščių rajono 2-ojo notarų biuro notarė Božena Džigora-Isajeva, Anykščių rajono 1-ojo notarų biuro notarė Jolita Viederienė, A. S., atstovaujamas įstatyminės atstovės A. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovai Ž. S., T. S. ir D. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. S., kuriuo prašo pripažinti negaliojančiu (duomenys neskelbtini) palikėjo K. S. Oficialųjį testamentą, patvirtiną Anykščių rajono savivaldybės l-ojo notarų biuro notarės J. Viederienės (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

2. Ieškinyje ieškovai nurodė, kad (duomenys neskelbtini) Anykščiuose mirė ieškovų tėvas K. S.. Ieškovai Ž. S., T. S. ir D. S. yra palikėjo pirmosios eilės įstatyminiai įpėdiniai, palikėjo vaikai iš pirmosios santuokos. Palikėjas K. S. taip pat turi įstatyminį įpėdinį sūnų A. S., gim. (duomenys neskelbtini), bei sutuoktinę A. S., (santuoka buvo sudaryta Anykščių rajono Civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini), akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), su kuria šeimyniniai ryšiai prieš Palikėjo mirtį buvo nutrūkę, tačiau santuoka teismine tvarka nebuvo nutraukta (buvo pradėtas procesas dėl santuokos nutraukimo pasekmių). (duomenys neskelbtini) Oficialiuoju testamentu, kuris buvo patvirtintas Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarės J. Viederienės, K. S. visą jam priklausantį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų ir kuris jam priklausys ateityje, paliko sutuoktinei A. S.. Vadovaujantis šiuo testamentu, atsakovė A. S. įgyja testamentinės įpėdinės teises - t. y. įgyja teisę paveldėti visą K. S. priklausantį turtą, nepaisant jo įstatyminių įpėdinių - pilnamečių ir nepilnamečio vaikų paveldėjimo teisių. Pažymėtina, jog pagrindinis palikėjo paveldimą turtą sudarančių objektų yra butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat palikėjo vardu buvo registruota individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“, transporto priemonė - automobilis VOLVO XC60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Palikėjas buvo sukaupęs didelį kiekį santaupų, kurios buvo laikomos banko sąskaitoje ir grynaisiais (santaupų bendra suma sudaro apie (duomenys neskelbtini) eurų). Butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo palikėjo įgytas asmeninės nuosavybės teise: nors minimas turtas buvo įgytas 2016-08-23 Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu santuokos metu, viešame registre jis buvo įregistruotas kaip asmeninis palikėjo turtas. Sutinkamai su Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų pateikta 2023-12-15 pažyma, nuo 2014 iki 2021 metų atsakovės (kaip skolininkės) atžvilgiu buvo iškeltos net 8 civilinės bylos, iš kurių šešiose buvo tenkinti ieškiniai (pareiškimai) atsakovės atžvilgiu (pvz., 2014-06-19 priimtas teismo įsakymas dėl skolos priteisimo pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimą, 2015-06-30, 2015-10-28 priimti teismo įsakymai dėl piniginių reikalavimų, atsiradusių iš sutarčių, pagal kreditorių (duomenys neskelbtini), bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimus, 2016-09-05 priimtas teismo įsakymas pagal kreditoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškimą dėl piniginio reikalavimo, atsiradusio iš sutarties, 2016-12-02 teismo sprendimu pilnai patenkintas ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) ieškinys atsakovės atžvilgiu ir t.t.). Taip pat 2015 metais Utenos apskrities VPK atsakovės atžvilgiu buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, šios reikšmingos faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsakovė buto pirkimo metu turėjo daug skolinių įsipareigojimų ir buvo padariusi veikų, už kurias ji buvo/galėjo būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Atsakovei esant skolinga pagal daugetą vykdomųjų dokumentų, bet koks jos vardu įregistruotas turtas (ar jos dalis bendrame turte) būtų buvęs areštuotas jos kreditorių reikalavimų užtikrinimui ir tokiu būdu būtų prarastas, kadangi bendrąja prasme atsakovės turtinė padėtis nuo pat santuokos su K. S. sudarymo pradžios buvo prasta. Sprendžiant dėl atsakovės teisių santuokinio turto atžvilgiu, K. S. buvo linkęs apsaugoti jos turtinius interesus, pvz., jei atsitiktų nelaimingas atsitikimas. Iš pridedamų prie ieškinio įrodymų matyti, jog butas buvo įgytas 2016-08-23 Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, o Testamentas surašytas (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus pusantro mėnesio laikotarpiui nuo buto įsigijimo momento, kas leidžia spręsti apie teisines sąsajas tarp šių dviejų teisinių veiksmų (sandorių). Pažymėtina, jog jau nuo 2022 metų rudens K. S. ir atsakovės santykiai ėmė iš esmės blogėti. Sutuoktinių santykių nutrūkimą patvirtina eilė aplinkybių, kurios buvo žinomos ir ieškovams: K. S. su atsakove jau kuris laikas atskirai vedė ūkį, gyveno buto atskiruose kambariuose bute (duomenys neskelbtini), dar santuokai esant nenutrauktai, K. S. teigė ieškovams, kad atsakovė susitikinėjo su kitu vyru, tikėtina, naujai pradėjusiu dirbti (duomenys neskelbtini), skelbė dviprasmišką informaciją facebook paskyroje apie savo laimingą ir pozityvų gyvenimą, K. S. atsisakė vykti su atsakove į anksčiau suplanuotą kelionę į Turkiją 2023 metų liepos mėnesį. 2023 metų vasarą atsakovė kreipėsi į advokatę dėl teisinės pagalbos suteikimo ir inicijavo santuokos nutraukimo procesą, parengdama prašymą bei sutartį dėl santuokos nutraukimo, bei pripažindama, jog sutuoktiniai jau daugiau kaip metus santuokinio gyvenimo nebegyvena, bendro ūkio netvarko. Atsakovės iniciatyva parengtos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3.1. p. buvo nurodyta, jog nepaisant to, jog viešame registre butas su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra registruotas K. S. vardu, šis turtas buvo įgytas santuokoje abiejų šalių lėšomis, todėl yra dalinamas nutraukiant santuoką. K. S., sureaguodamas į savo sutuoktinės parengtus dokumentus, raštu išdėstė savo poziciją dėl sutartyje dėl santuokos nutraukimo nurodytų sąlygų, nurodydamas, jog jam priklausančią dalį buto jis skiria sūnui A. S. kaip išlaikymą turtu, o kita dalis (1/2) buto tektų atsakovei A. S.. Taigi, spręsdami santuokos nutraukimo ir turto teisinio rėžimo klausimus, sutuoktiniai pripažino, jog minėtam turtui taikytinas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statusas. Akivaizdu, jog įgyjant butą 2016 metais, šio turto įgijimas K. S. asmeninės nuosavybės teise buvo sąlygotas siekio išvengti galimo išieškojimo į atsakovei priklausančią santuokinio turto dalį - ieškovų tėvas ir jo sutuoktinė (atsakovė) buvo aptarę galimo turto teisinio rėžimo klausimus tuo atveju, jei K. S. kažkas atsitiktų. Būtent dėl šios priežasties, atsakovės interesų apsaugos tikslu buvo surašytas testamentas. Pati atsakovė patvirtino ieškovams, kad prieš sudarant testamentą jie su K. S. diskutavo apie testamento sudarymą kaip apie būdą išvengti kreditorinių prievolių nukreipimo į santuokinį turtą, ir patvirtino, kad K. S. norėjo ją apsaugoti. Taip pat, mirus K. S., atsakovė deklaravo ieškovams, jog „paveldimas turtas bus padalintas tarp visų įpėdinių, nes Tėvas ja pasitikėjo ir žinojo, kad ji pasielgs teisingai ir sąžiningai“. 2023 metų rugsėjo mėnesį K. S. pokalbio metu su ieškovais, aiškiai ir kategoriškai nurodė, kad jo šeima iširo ir jis ketina nutraukti santuoką teismine tvarka. Be to, K. S. nurodė aiškų ketinimą greitu metu užsiregistruoti į notarų biurą notariniam veiksmui dėl testamento panaikinimo, kadangi jo egzistavimas šioje situacijoje buvo betikslis, neįgyvendinantis tų tikslų, kuriuos buvo siekiama juo sukurti: su atsakove jo ryšiai nutrūko, ji tapo jam svetimas žmogus, o turto padalinimo klausimai buvo sprendžiami santuokos nutraukimo procese, „sugrąžinant“ atsakovei priklausančią buto dalį. Viename iš pokalbių su ieškovais, atsakovė pripažino, jog dėl testamento su K. S. jie buvo susitarę, planavo „kaip viską teisingai susidėlioti“.

3. Atsakovė A. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad atsakovės ir palikėjo tarpusavio santykiai truko daugelį metų, o (duomenys neskelbtini) buvo įteisinta santuoka. Palikėjas iš ankstesnės santuokos turėjo 3 vaikus (ieškovus), o su atsakove (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus A. S. Netrukus po to kai K. S. oficialiai nutraukė savo pirmąją santuoką, pas jį ir atsakovę atsikraustė gyventi jo sūnus D. S. Nors laikui bėgant tiek atsakovė, tiek K. S. suprato, kad jo sūnūs iš pirmos santuokos taip ir negalėjo atleisti jam už tai, kad jis išsiskyrė su jų motina, tačiau su naująją tėvo šeima ieškovai bendravo labai artimai ir nuolatos, o jaunesnysis sūnus, kaip jau minėta, netgi gyveno kartu iki pilnametystės. Atsakovė su sutuoktiniu bendrą gyvenimą kūrė nuo nulio. Abu įdėjo daug pastangų ir darbo, kad susikurtų bendrą gerbūvį, įsigytų būstą, kad aprūpintų savo šeimą finansiškai. Akivaizdu, kad ieškovai neturėjo ir dabar neturi net menkiausio supratimo apie atsakovės ir palikėjo šeimos finansinius reikalus. Ieškovų išreikalauti duomenys apie (duomenys neskelbtini) vykusius ikiteisminius ir teisminius procesus, kuriuose dalyvavo atsakovė, neturi nieko bendro su neva jos finansiniu neatsakingumu ar neteisėta veikla. Juo labiau, palikėjas niekada su ieškovais nėra dalinęsis jokia informacija apie kažkokius tariamus nuogąstavimusi atsakovės atžvilgiu dėl jos tariamų nesąžiningų veikų. Atsakovei yra gerai žinoma, kad, neretu atveju, pokalbiuose su ieškovais palikėjas pateikdavo tik paviršutinišką informaciją apie savo gyvenimą, o kartais pateikdavo ir išgalvotą, tokiu būdu stengdamasis apsaugoti savo šeimos reikalus nuo aplinkinių, nes atsakovė ir K. S. buvo sukūrę savo atskirą šeimą, gyveno atskirą gyvenimą, į kurį netgi artimiausių šeimos narių stengdavosi pernelyg neįsileisti. Todėl ieškovų niekuo nepagrįsti teiginiai, neva tėvas jiems yra ne kartą minėjęs, jog atsakovei yra būdingas finansinis neatsakingumas, jog ji yra įsitraukusi į įvairias nesąžiningas veiklas, yra niekuo nepagrįsti išsigalvojimai. Atsakovė neneigia, kad jos atžvilgiu tam tikru laikotarpiu vyko procesai, tame tarpe ir teisminiai bei ikiteisminiai, tačiau šie procesai nesudaro jokio pagrindo ieškovams spręsti ir aiškintis apie atsakovės finansinį raštingumą ar atsakingumą. Buvę kreditoriniai reikalavimai atsakovės atžvilgiu visų pirma yra tik pačios atsakovės reikalas, antra, jie buvo sąlygoti ne pačios atsakovės vienasmenių sprendimų ar veiksmų, o šeimos finansinių reikalų sprendimo ir trečia, jie neturi jokių sąsajų su ginčijamu testamentu. Atsakovė ir palikėjas savo šeimos finansinius klausimus sprendė abipusiu sutarimu. Akivaizdu, kad ieškovams nėra ir negali būti žinomos aplinkybės apie palikėjo šeimos finansinius reikalus ir jų istorija, nes niekas ir niekada su jais apie tai nekalbėdavo. Atsakovė su palikėju daug metų sunkiai dirbo, stengėsi, dėjo daug pastangų, kad išlaikytų palikėjui svarbios įmonės veiklos tęstinumą, ne kartą susidūrė su įvairiais iššūkiais, tame tarpe ir finansiniais sunkumais. Tačiau jų abiejų pastangomis kilę sunkumai buvo išspręsti ir niekada atsakovės ir palikėjo šeimos, ar kiekvieno iš jų atskirai turtas nebuvo areštuotas ir net tokios grėsmės niekada nebuvo. Atsakovei su palikėju sudarius santuoką jie abu kūrė bendrą gyvenimą nuo pat pagrindų. Gyveno nuomojamame bute, neseniai buvo gimęs jų bendras sūnus, pas sutuoktinius atsikraustė gyventi K. S. jaunesnysis sūnus iš pirmos santuokos D. S.. Akivaizdu, kad jaunos šeimos finansiniai poreikiai buvo dideli, kurių patenkinti gaunamos darbinės pajamos negalėjo. Natūralu, kad sutuoktiniai norėjo įsigyti nuosavą būstą, susikurti gerbūvį ir norėjo, kad tai įvyktų kuo greičiau. Būtent šeimos poreikių tenkinimui sutuoktiniai dar 2013 metais susiviliojo pažįstamų pasiūlyta idėja investuoti. Nors, vertinant iš šios dienos perspektyvos, toks sutuoktinių sprendimas buvo tinkamai nepasvertas ir neapdairus, tačiau klaidų darymas yra natūrali gyvenimiška patirtis. Taigi, sutuoktiniams pažįstami asmenys pasiūlė „(duomenys neskelbtini)”, pagal kurį, jiems investavus į tam tikrus produktus: maisto papildus, vitaminus, ir į šį „verslą” pritraukus kitus, naujus asmenis, jiems buvo žadama greita ir didelė finansinė grąža. Pradinei investicijai reikėjo nemažos sumos pinigų kurios sutuoktiniai neturėjo, todėl abu nusprendė paimti greitąjį kreditą. Kreditas buvo paimtas atsakovės vardu, tačiau sprendimas buvo bendras. Investavus gautus pinigus finansinė grąža gauta nebuvo, tačiau liko didelė skola. Skolos grąžinimui buvo imami kiti greitieji kreditai ir taip užsisuko paskolų ėmimo ir jų dengimo gaunamais naujais kreditais ratas. Nepaisant to, sutuoktiniai sprendė savo finansinius sunkumus ir susidariusių skolų mokėjimo niekada nevengė. Skolų išieškojimai buvo nukreipti į atsakovės gaunamą darbo užmokestį ir buvo nuolat, nepertraukiamai vykdomi. Todėl ieškovai neturi jokios teisės analizuoti ir spręsti bei daryti subjektyvių išvadų apie atsakovės gebėjimus valdyti savo finansus, nes jie nežinojo ir nežino atsakovės bei palikėjo vidinių šeimos, tame tarpe ir finansinių, klausimų ir su jais susijusių problemų sprendimo bei galimybių ieškojimo. 2016 metais atsakovė su sutuoktiniu įsigijo butą esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), kuris buvo įgytas jų abiejų lėšomis, santuokos metu ir ginčo dėl to, kad šis turtas jiems priklausė jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise tarp sutuoktinių niekada nebuvo. Su tuo sutinka ir patys ieškovai, nes, akivaizdu, negali niekaip paneigti ir prieštarauti paties palikėjo raštu išdėstytai pozicijai (kurią pateikė kartu su ieškiniu), kad butas priklausė jam ir atsakovei jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Butas buvo įregistruotas K. S. vardu. Tai buvo padaryta paties palikėjo sprendimu. Tam atsakovė niekada neprieštaravo, nes niekada neturėjo jokio pagrindo nepasitikėti sutuoktiniu ir žinojo, kad jis niekada nepadarys nieko, kas galėtų pakenkti jai ar jų šeimai. Ieškovų samprotavimai, kad atsakovės ir palikėjo įsigytas butas buvo įregistruotas tik palikėjo vardu dėl to, jog jį įregistravus ir atsakovės vardus, šis turtas būtų buvęs areštuotas jos kreditorinių reikalavimų užtikrinimui ir tokiu būdu būtų prarastas, yra niekuo nepagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovė visą laiką oficialiai dirbo, visą laiką gavo pajamas, todėl visus esamus skolinius įsipareigojimus buvo pajėgi įvykdyti iš gaunamų pajamų ir niekada nebuvo kilusi, net teorinė grėsmė, dėl atsakovei priklausančio turto arešto kreditorinių reikalavimų užtikrinimui. Netgi pareziumuojant, kad ieškovų samprotavimai yra teisingi, iš esmės, vienintelis esamoje situacijoje galimas ginčas galėtų būti tik dėl atsakovo vardu registruoto nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir viešajame registre įregistruoto nuosavybės teisės nuginčijimo kartu ginčijant palikėjo sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau tokio reikalavimo ieškovai nekelia, nes, kaip ir patys nurodo ieškinyje, jie nėra buto pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o šios sutarties sudarymas neįtakoja jų turtinių interesų ir jie neturi reikalavimo teisės kelti šio turto teisinės priklausomybės klausimų. Ieškovų teiginiai, kad tarp buto pirkimo-pardavimo sutarties ir palikėjo testamento sudarymo yra kažkokios teisinės sąsajos, taip pat yra tik jų samprotavimai, kurie neturi jokio objektyvaus pagrindo ir yra nepagrįsti. Sutuoktiniams įsigijus nekilnojamąjį turtą – butą, K. S. netrukus sudarė testamentą, kuriuo, ne tik šį, tačiau ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų ir kuris jam priklausys ateityje, paliko savo sutuoktinei. Kad ir kaip ieškovams nepatinka, tačiau jų tėvas jau prieš daug metų buvo sukūręs naują šeimą, gyveno savo atskirą šeimyninį gyvenimą, santuokoje buvo laimingas ir savo sutuoktinę mylėjo bei ja visapusiškai rūpinosi. Todėl visiškai natūralus ir suprantamas buvo jo poelgis sudarytu testamentu palikti jam priklausantį turtą sutuoktinei. Jokia ne paslaptis, kad K. S. turėjo nuogąstavimų ir savo suaugusių sūnų – ieškovų, atžvilgiu, t. y. jis niekada neatmetė galimybės, jog, jo mirties atveju, sūnūs gali pradėti reikšti pretenzijas į jo su atsakove įgytą turtą, kas ir pasitvirtino ieškovams pareiškus ieškinį siekiant nuginčyti tėvo sudarytą testamentą. Kita vertus testamento sudarymo motyvai neturi reikšmės ir negali būti vertinami sprendžiant jo teisėtumą. Šiuo atveju, K. S., (duomenys neskelbtini) sudarytas testamentas, yra galiojantis, kuriame jis aiškiai ir suprantamai išreiškė savo valią dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Panašu, kad ieškovai, siekdami gauti dalį palikėjui priklausiusio turto, yra pasiryžę bet kokiems veiksmams, net ir akivaizdžiai peržengiantiems bet kokias padorumo ir moralės normas. Ieškovai nesibodi atsakovės kaltinti amoraliu elgesiu, neištikimybe, nors šių savo kategoriškų teiginių negrindžia jokiais objektyviais duomenimis. Toks ieškovų elgesys vertintinas kaip siekis pažeminti ir įskaudinti atsakovę ir taip sunkiu jai metu, bei aiškiai parodantis, kad daug metų, palikėjui esant gyvam, jų demonstruotas prielankumas buvo tik apsimestinis. Ieškovų teiginiai, kad atsakovės ir palikėjo santykiai nuo 2022 metų rudens ėmė iš esmės blogėti ir sutuoktinių santykiai buvo nutrūkę, yra absurdiški. Atsakovė su palikėju santykių nebuvo nutraukusi iki pat jo mirties, kaip ir nebuvo jokio atskiro bendro ūkio vedimo ar gyvenimo skirtinguose kambariuose. Ieškovams primintina, kad (duomenys neskelbtini) buvo minima palikėjo 60 metų sukaktis, kurią organizavo atsakovė, o šventėje, tarp daugybės svečių, dalyvavo ir patys ieškovai. Tiek tada, tiek vėliau sutuoktiniai gyveno įprastą, bendrą gyvenimą ir tai ieškovams yra puikia žinoma. Ieškovams taip pat labai gerai žinoma ir tai, kad pastaruosius kelis metus palikėjas turėjo problemų su alkoholio vartojimu ir tai kėlė nemažų iššūkių šeimoje. Nepaisant to, sūnūs nesiėmė jokių veiksmų, kad bent pabandytų tėvui padėti. Atvirkščiai - nei vienas susitikimas su tėvu nepraeidavo be alkoholio. Siekdama suvaldyti esamą padėtį ir norėdama paskatinti sutuoktinį keisti savo žalingą elgseną, atsakovė kreipėsi į advokatę, tikslu parodyti palikėjui, kad jam nesikeičiant jų santuoka baigsis. Ieškovai disponuoja tik ribota informacija ir jos pagrindu daro nepagrįstas išvadas. Kartu su ieškiniu pateikti įrodymai – parengti dokumentai dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, yra pirminiai, kurie atsakovės buvo įteikti K. S. tikslu permąstyti esamą situaciją ir iš naujo susidėlioti prioritetus. Po šių dokumentų įteikimo, su palikėju ne tik buvo derinamos galimos santuokos nutraukimo sąlygos, tačiau paraleliai sutuoktiniai ėmėsi veiksmų santuokai išsaugoti: užsiregistravo pas šeimos santykių konsultantą, vyko į paskirtus susitikimus, atliko skiriamas užduotis ir pan. Kaip matyti ir iš paties K. S. rašytinio atsakymo gavus dokumentus dėl santuokos nutraukimo, jis kategoriškai nesutiko, kad jo ir atsakovės santykiai yra tik formalūs, kad jie daugiau kaip metus santuokinio gyvenimo negyvena ir bendro ūkio netvarko ir nurodo norintis santuoką išsaugoti. Todėl, iš esmės, atsakovės žingsnis „pagąsdinti” sutuoktinį, kad jeigu jis nespręs nesaikingo alkoholio vartojimo problemos, ji inicijuos skyrybų procesą, buvo teisingas ir taiklus. Sutuoktiniai pradėjo spręsti kilusias problemas, o santuokos nutraukimo procesas buvo pamirštas. Tai patvirtina ir tai, kad dokumentai dėl santuokos nutraukimo buvo parengti dar 2023 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau jie teismui taip ir nebuvo pateikti, nors tam jokių kliūčių nebuvo. Todėl ieškovų samprotavimai paremti tik jų paties subjektyvia nuomone apie atsakovės ir jų tėvo santuokinių santykių nutrūkimą, bendro ūkio nevedimą ir gyvenimą atskirai yra nepagrįsti. Ieškovų teiginiai, kad 2023 m. rugsėjo mėn. tėvas jiems nurodė „aiškų ketinimą” greitu metu užsiregistruoti į notarų biurą notariniam veiksmui dėl testamento panaikinimo yra įžūlus melas. Ieškovai turėtų konkrečiau nurodyti, ką reiškia tas nurodytas „aiškus ketinimas” ir jeigu toks ketinimas buvo, tai kokių konkrečių veiksmų buvo imtasi: ar buvo užsiregistravęs pas notarą, o jeigu ne, tai kodėl ir kas jam tai sutrukdė padaryti. Visos šios nurodomos aplinkybės yra ieškovų sukurta ir išgalvota įvykių versijų bei akivaizdus melas. Apie tai, kad palikėjas yra sudaręs testamentą ieškovai sužinojo tik jo mirties dieną, kai apie tai jiems pranešė pati atsakovė. Išgirsta žinia ieškovams buvo labai netikėta. Jie netgi negalėjo patikėti testamento egzistavimu iki tol, kol atvyko pas notarę į testamento paskelbimą, nors jų ten niekas nekvietė. Nuo pat tos akimirkos, kai atsakovė nurodė, kad palikėjas buvo sudaręs testamentą, ieškovų elgesys kardinaliai pasikeitė, jie pradėjo elgtis ypač įžūliai ir amoraliai. Tik palaidojus palikėją atsakovei pradėjo skambinti ieškovai reikalaudami parodyti testamentą, naudodami psichologinį spaudimą ir reikalaudami, kad ji testamento atsisakytų ir turtas būtų padalytas įstatymo nustatyta tvarka. Maža to, prasidėjo skambučiai atsakovės pažystamiems ir draugams domintis atsakovės gyvenimu ir pan. Nuo pat tėvo mirties dienos, vos sužinoję, kad palikėjas yra sudaręs testamentą, ieškovai prarado bet kokį padorumą, o jų elgesio standartai nusirito į žemiausią lygį, tik dėl asmeninės finansinės naudos siekimo. Ieškovų teiginiai, kad po palikėjo mirties atsakovė su ieškovais tarėsi dėl taikos ginčo sprendimo būdo, pagal kurį atsakovė būtų atsisakiusi paveldėjimo pagal testamentą teisių ir visi įstatyminiai įpėdiniai būtų paveldėję turtą pagal CK 5.11 straipsnyje numatytą tvarką, yra dar vienas išsigalvojimas ir netiesa. Atsakovė niekada ir jokiomis aplinkybėmis nediskutavo su ieškovais apie palikėjo turto dalybas, juo labiau niekada nesakė jiems, kad ji atsisakys paveldėjimo pagal testamentą teisių. Šis ieškovų nurodytas „taikus ginčo spendimo būdas” iš tiesų buvo ieškovų keliamas įsakmus reikalavimas atsakovei, su kuriuo ji nesutiko. Ieškovai teigia, kad ginčijamas testamentas buvo fiktyvus (apsimestinis) sandoris, sudarytas realiai neketinant sukurti teisinių pasekmių, jog jų tėvo valia neatitiko jo sudaryto testamento, kadangi tėvas testamentą surašė siekdamas visiškai kitokių pasekmių, nei jos nurodytos testamente. Tačiau ieškovai taip ir nenurodo kokių būtent „visiškai kitokių” pasekmių siekė palikėjas sudarydamas testamentą, t. y. kokį kitą sandorį buvo norima pridengti. Ieškovų nurodomos tiek faktinės aplinkybės, tiek teisiniai argumentai stokoja elementarios logikos ir protingo pagrindimo. Teigiama, kad sudarytas testamentas buvo apsimestinis sandoris, kadangi juo buvo siekiama apsaugoti santuokinį turtą nuo tuo metu realiai egzistavusių kreditorinių reikalavimų, o taip pat apsaugoti sutuoktinės teises, galimos tėvo mirties atveju. Gana sudėtinga suprasti ir paaiškinti, kodėl siekiant apsaugoti santuokinį turtą nuo kreditorinių reikalavimų yra priimamas sprendimą, palikėjo mirties atveju, visiškai visą turtą palikti būtent tam asmeniui į kurį ir yra nukreipti tie patys kreditoriniai reikalavimai. Juk tokiu atveju, kaip subjektyviai vertina, tačiau niekaip to nepagrindžia, ieškovai, jeigu jau buvo reali grėsmė ir visos sąlygos netekti turto pagal kreditorių reikalavimus, testamento pagrindu turto savininkei tapus atsakovei, šio ir gal netgi viso kito turto praradimas būtų neišvengiamas. Todėl kyla tik retorinis klausimas, kaip galima vertinti, kad tokiu palikėjo patvarkymu buvo siekiama apsaugoti pačios atsakovės interesus? Palikėjo sprendimas, jo mirties atveju, visą jam priklausantį turtą palikti sutuoktinei yra visiškai suprantamas ir logiškas. Sutuoktiniai daug metų gyveno kartu, turėjo sūnų, jų santykiai buvo labai geri. Per daugelį metų abu kartu tik savo darbo ir pastangų dėka susikūrė finansinį gerbūvį, todėl būtų netgi keista, jeigu būtų priimtas sprendimas abiejų pastangomis užgyventą turtą palikti kažkam kitam. Pastebėtina ir tai, kad sutuoktiniams sprendžiant tam tikrą krizinę šeimos situaciją ir netgi svarstant galimas skyrybas, K. S. yra nurodęs, kad jam priklausančio buto, į kurį dabar taip aktyviai yra nusitaikę ieškovai, jis paliktų savo nepilnamečiui sūnui A. S., kaip išlaikymą turtu. Tai rodo, kad K. S. niekada net nesvarstė apie galimybę jam priklausantį nekilnojamąjį turtą palikti ieškovams. Testatorius gali bet kada pakeisti ar panaikinti sudarytą testamentą, tačiau palikėjas nuo pat jo sudarymo niekada jo nekeitė, nenaikino ir nėra jokio pagrindo manyti, kad ketino tai padaryti. Atitinkamu metu kilusi krizė šeimoje buvo išspręsta, o teisminis santuokos nutraukimo procesas niekada ir nebuvo pradėtas, sutuoktiniai net nebuvo pasirašę parengtų dokumentų, nes jie tapo nebeaktualūs. Taigi K. S. valia sudarytas testamentas yra teisėtas ir galiojantis, o jame išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią. Palikėjas sudaryto testamento nepanaikinto ir nepakeitė, nors tam turėjo visas galimybes, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad testamento turinys neatitiko testatoriaus valios, kuri privalo būti gerbiama. Ieškovų siekis nuginčyti palikėjo testamentą stokoja ir teisinio, ir loginio pagrindimo. Nurodydami, kad testamentas yra apsimestinis sandoris, ieškovai nuosekliai teigia, kad jis buvo sudarytas siekiant apsaugoti atsakovės interesus. Tačiau, šiuo atveju, testamentu paliekant visą turtą atsakovei, būtent ir apsaugomi jos interesai, tame tarpe ir turtiniai. Taigi, patys ieškovai nurodo, kad testamento sudarymo ketinimai ir palikėjo tikroji valia – apsaugoti atsakovės interesus, būtent ir yra išreikšta sudarytu testamentu, taigi jokio palikėjo valios ydingumo ir tuo labiau apsimestinio sandorio nėra.

4. Dublike ieškovai nurodo, kad atsakovė dėsto, jog objektyvūs duomenys apie jos atžvilgiu vykdytus ikiteisminius tyrimus, iškeltas civilines bylas yra sąlygoti jos ir Palikėjo kurto vitaminų verslo, kuris buvo nesėkmingas, dėl to jai reikėję imti greituosius kreditus, kuriems neva pritaręs ir Palikėjas. Tokios nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė nepateikia absoliučiai nei vieno įrodymo tokioms aplinkybėms pagrįsti, pvz., kad greitaisiais kreditais būtų naudojęsis ir Palikėjas, jog sutuoktiniai būtų bendrai ėmę paskolas, jog Palikėjo atžvilgiu būtų buvę vykdomi ikiteisminiai tyrimai ar iškeltos civilinės bylos. Todėl tokie teiginiai apie bendrus finansinius sprendimus ir bendras skolas vertintini tik kaip atsakovės versija atsikirtimui į ieškinį, kurios nepagrindžia jokie bylos duomenys. Atsakovė nepateikia ir savo turtinę padėtį pagrindžiančių dokumentų - kad ji buvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, gaudavo pajamas, turėjo turto. Ieškovų žiniomis, atsakovės pajamos buvo beveik minimalios, o išlaidos jas gerokai viršydavo. Akivaizdu, jog nesugebėjimas dengti prisiimtų įsipareigojimų laiku rodė, kad atsakovės pajamos nebuvo pakankamos, kas įtakojo kitas neskaidrias veiklas, dėl ko ir buvo galimai pradėti ikiteisminiai tyrimai (atsakingas skolinimasis yra tada kai laiku mokamos įmokos ir jos dengiamos iš oficialių pajamų, bet ne tada, kai kreditorius iškelia bylą norėdamas atgauti paskolintus pinigus). Nors atsakovė nurodo, jog vienam kreditui padengti ji ėmė kitus kreditus (kas sunkiai suprantama vertinant rūpestingo ir atsakingo asmens standartais), tačiau niekaip nepaaiškina, kodėl jos atžvilgiu buvo vykdomi netgi du ikiteisminiai tyrimai ir kaip jie gali būti susiję su jos ir Palikėjo neva vykdytu vitaminų verslu. Nors ieškovai su Tėvu bendravo itin artimai ir Tėvas ne kartą yra minėjęs, kad atsakovė turi kažkokių finansinių problemų, tačiau niekada nėra net užsiminęs apie jokį su vitaminais susijusį „verslo planą” ir/ar greituosius kreditus, skirtus kitiems greitiesiems kreditams dengti. Jokio „vitaminų verslo plano“ Tėvas niekada neturėjo ir nevykdė, nes visą laiką dirbo savo individualioje įmonėje. Akivaizdu, jog atsakovei esant skolingai pagal daugėtą vykdomųjų dokumentų, bet koks jos vardu įregistruotas turtas (ar jos dalis bendrame turte) būtų buvęs areštuotas jos kreditorių reikalavimų užtikrinimui ir tokiu būdu būtų prarastas, kadangi bendrąja prasme atsakovės turtinė padėtis nuo pat santuokos su Tėvu sudarymo pradžios buvo prasta. Atsakovė savo atsiliepime kategoriškai nurodo, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra jos ir Palikėjo bendra jungtinė nuosavybė. Teigdama tokias aplinkybes, atsakovė nurodo, jog butas buvo įgytas santuokos metu, butui įgyti buvo panaudotos santuokinės lėšos, šalys nesureikšmino, kieno vardu bus įgyjamas turtas, tačiau tarp šalių niekuomet nekilo klausimų, kad šis turtas yra bendra jungtinė šalių nuosavybė. Būtent ši atsakovės pozicija, išdėstyta atsiliepime, pilnai patvirtina ieškovų ieškinio pagrįstumą ir kartu tai, jog atsakovė net ir dėl akivaizdžių dalykų siekia suklaidinti teismą, jam nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją. Iš byloje pateikto nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo bei pridedamos pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo Palikėjo įgytas asmeninės nuosavybės teise: nors minimas turtas buvo įgytas (duomenys neskelbtini) Pirkimo- pardavimo sutarties (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu santuokos metu, taigi, atitiko bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statusą, viešame registre jis buvo įregistruotas kaip asmeninis Palikėjo turtas, pirkimo-pardavimo sutarties XII grafoje „Žymos, daiktinės teisės ir juridiniai faktai, registruojami NTR“ nurodoma, jog turtui įregistruojamas juridinis faktas - asmeninė nuosavybė. Atkreiptinas dėmesys, jog šiame sutarties skirsnyje nurodoma, jog ši žyma įregistruota (duomenys neskelbtini) sutuoktinės sutikimo pirkti asmeninės nuosavybės teise, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu. Taigi, negali būti ginčo dėl to, jog minimas turtas priklausė Palikėjui asmeninės nuosavybės teise. Kita vertus, atsakovės kategoriškas teiginys, jog butas buvo jų santuokinė nuosavybė, įgytas už santuokines lėšas, tačiau visgi ji, kaip matyti, davė sutikimą tokį turtą registruoti tėvo asmenine nuosavybe, būtent ir patvirtina tiek šios sutarties apsimestinumą (ši aplinkybė nustatyta pačios atsakovės pripažinimu), tiek ir ją „dengiančio“ Testamento apsimestinumą. Logiška ir tikėtina yra tai, jog santuokinio turto registravimas vieno iš sutuoktinio asmenine nuosavybe, buvo sąlygotas konkrečios priežasties (priešingu atveju tiesiog nebuvo tikslo to daryti). Be to, kaip matyti, butas buvo įgytas (duomenys neskelbtini) Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, o Testamentas surašytas (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus pusantro mėnesio laikotarpiui nuo buto įsigijimo momento, kas leidžia spręsti apie teisines sąsajas tarp šių dviejų teisinių veiksmų (sandorių). Net ir vadovaujantis gyvenimiška logika spręstina, jog sveikas 53 metų vyras testamentą galėjo patvirtinti tik vadovaudamasis tam tikra konkrečia priežastimi, kadangi tai nebuvo natūralus ir standartinis sprendimas, kuris būtų buvęs būdingas Tėvui. Jei nebūtų visų aplinkybių, paremtų faktais, testamentas nebūtų buvęs reikalingas. Akivaizdu, jog įgyjant butą 2016 metais, šio turto įgijimas Tėvo asmeninės nuosavybės teise buvo sąlygotas siekio išvengti galimo išieškojimo į atsakovei priklausančią santuokinio turto dalį - Ieškovų tėvas ir jo sutuoktinė (atsakovė) buvo aptarę galimo turto teisinio rėžimo klausimus tuo atveju, jei Tėvui kažkas atsitiktų. Būtent dėl šios priežasties, atsakovės interesų apsaugos tikslu buvo surašytas testamentas. Pati atsakovė patvirtino ieškovams, kad prieš sudarant testamentą jie su Tėvu diskutavo apie testamento sudarymą kaip apie atsakovės turtinių interesų apsaugos būdą (garantiją), ir patvirtino, kad Tėvas norėjo ją apsaugoti, abu svarstė, „kaip čia geriau padaryti“. Ieškovai patvirtina aplinkybę, jog Tėvas nurodė ketinimą greitu metu užsiregistruoti į notarų biurą notariniam veiksmui dėl testamento panaikinimo, kadangi jo egzistavimas šioje situacijoje buvo betikslis, neįgyvendinantis tų tikslų, kuriuos buvo siekiama juo sukurti: su atsakove jo ryšiai nutrūko, ji tapo jam svetimas žmogus, o turto padalinimo klausimai buvo sprendžiami santuokos nutraukimo procese, „sugrąžinant“ atsakovei priklausančią buto dalį. Ieškovas Ž. S., po šio Tėvo pasakymo kelis kartus jo klausė, ar Tėvas jau panaikino testamentą. Tėvas minėjo, jog Anykščių notarai yra užimti, yra eilės notarinių veiksmų atlikimui, tačiau jis rengiasi tai padaryti. Tą pačią aplinkybę buvo nurodęs ir Ž. S. žmonos mamai, sakydamas, jog „reikės peržiūrėti anksčiau surašytą testamentą“. Tai, jog Palikėjas to nespėjo padaryti išimtinai dėl staigios, netikėtos mirties, nedaro testamento galiojančiu visų aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste ir negali sukurti atsakovei, inicijavusiai santuokos nutraukimo bylą, bei besielgusiai nesąžiningai, teisių į Palikimą. Įvertintina ir tai, kad santuokos laikotarpiu minimo buto teisinis statusas nebuvo pakeistas (jis nebuvo įregistruotas kaip šeimos gyvenamoji patalpa, nors tėvo šeima su nepilnamečiu vaiku - trečiuoju asmeniu šiame bute nuolat gyveno; butas nebuvo registruotas viešame registre sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise). Todėl visiškai akivaizdu, jog tokį sutuoktinių sprendimą sąlygojo besitęsiančios civilinės bylos (atsakovės finansiniai įsipareigojimai tretiesiems asmenims), jos atžvilgiu iškeltos baudžiamosios bylos. Šio ginčo atveju Tėvo sudarytas Testamentas buvo apsimestinis sandoris, kadangi juo buvo siekiama apsaugoti santuokinį turtą nuo tuo metu realiai egzistavusių kreditorinių reikalavimų, o taip pat apsaugoti sutuoktinės, su kuria Testamento surašymo metu Tėvo santykiai buvo geri, teises galimos tėvo mirties atveju. Turto įgijimo metu, kaip jau minėta, sutuoktinė turėjo eilę skolinių įsipareigojimų, todėl buvo visos sąlygos šio turto netekti pagal kreditorių reikalavimus, jei šis turtas sutuoktiniams būtų priklausęs bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Surašant Testamentą, Palikėjas, derindamas savo valią su sutuoktine, atsakove A. S., nesiekė pasekmių, kurios yra įtvirtintos paveldėjimo teisės normose - t. y. realiai nesiekė, jog po jo mirties jam tenkantis turtas atitektų sutuoktinei. Testamento surašymas buvo apspręstas siekio apsaugoti sutuoktinės turtinius interesus, kurie buvo kildinami iš jungtinės nuosavybės prezumpcijos - buto, įgyto santuokos metu, teisinės priklausomybės. Taigi, spręstina, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis ir Testamentas buvo apsimestiniai, o jų turinys buvo nulemtas siekio išvengti galimų kreditorinių reikalavimų atsakovės atžvilgiu. Kadangi Testamento, kaip apsimestinio sandorio surašymas, lėmė įpėdinių (ieškovų ir trečiojo asmens) teises ir pareigas (teisės paveldėti Tėvo turtą praradimą), šis sandoris vertintinas kaip sukeliantis teisines pasekmes ieškovams ir turėtų būti panaikintas teismine tvarka. Kadangi ieškovai nėra buto (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o šios sutarties sudarymas neįtakoja jų turtinių interesų, jie neturi reikalavimo teisės kelti šio turto teisinės priklausomybės klausimų. Įvertinant aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad Testamentas buvo fiktyvus (apsimestinis) sandoris, sudarytas realiai neketinant sukurti teisinių pasekmių. Todėl ieškovai prašo teismo pripažinti negaliojančiu (duomenys neskelbtini) Oficialųjį testamentą, patvirtintą Anykščių rajono savivaldybės l-ojo notarų biuro notarės J. Viederienės (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

5. Triplike atsakovė A. S. nurodo, kad ieškovai teigia, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog paimtais greitaisiais kreditais būtų naudojęsis ir palikėjas, kad sutuoktiniai būtų bendrai ėmę paskolas. Pažymėtina, kad visi kreditorių pareiškimai ar ieškiniai atsakovės atžvilgiu buvo pareikšti jos ir palikėjo santuokos metu. Vien ši aplinkybė rodo, kad skoliniai įsipareigojimai atsirado santuokoje, taigi laikytina, jog įsipareigojimai tenka abiem sutuoktiniams. Atsakovės ir palikėjo šeimos finansiniai santykiai visą laiką buvo bendri, sutuoktiniai neturėjo atskirų biudžetų, neskirstė pinigų į „tavo” ir „mano”, tiek pajamos, tiek išlaidos buvo bendros. Todėl ir atsakovės buvę skoliniai įsipareigojimai buvo bendras jos ir palikėjo reikalas. Kad ieškovai teigia nežinoję apie palikėjo ir jo šeimos turėtus finansinius sunkumus, tik patvirtina atsakovės jau nurodytas aplinkybes, jog palikėjas su ieškovais bendravo ir su jais dalinosi informacija tik tiek kiek manė esant reikalinga, t. y. toli gražu ne viską jiems sakydamas. Juo labiau, kad palikėjo šeimos finansiniai reikalai buvo tik jo ir atsakovės šeimos reikalas, nedarantis jokios įtakos ir neturintis nieko bendro su ieškovais ar jų interesais. Ieškovai ginčydami palikėjo sudarytą testamentą akcentuoja atsakovės finansinę padėtį buvusią testamento sudarymo metu, t. y. 2016 metais, kas jų vertinimu lėmė testamento sudarymą. Dėl šio ieškovų reikalavimo atsakovė pažymi, kad faktinės situacijos, jog 2016 metais jos atžvilgiu buvo iškeltos kelios civilinės bylos dėl kreditorinių reikalavimų tenkinimo, atsakovė neginčija ir ją pripažįsta, tą nurodė ir atsiliepime į ieškinį. Kaip ir neginčija, bei pripažįsta, kad 2016 metais ji turėjo skolinių įsipareigojimų, dėl kurių vėliau buvo vykdomas priverstinis išieškojimas nukreiptas į jos gaunamas pajamas (darbo užmokestį). Taigi ginčo dėl ieškovų įrodinėjamos aplinkybės apie finansinę atsakovės padėtį 2016 metais, nėra, atitinkamai nėra jokio poreikio šių aplinkybių dar kaip nors papildomai pagrįsti. Ieškovų vertinimas, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), viešajame registre įregistravimas palikėjo asmenine nuosavybe, neginčijamai lemia šio turto priklausomumą ir jo formą, todėl sudarytu testamentu buvo dengiamas buto pirkimo-pardavimo sandoris, taigi testamentas laikytinas apsimestiniu sandoriu, yra nepagrįstas ir neatitinka jokios logikos. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Iš esmės atsakovai teigia, kad tiek buto pirkimo-pardavimo sutartis, tiek testamentas yra apsimestiniai sandoriai. Tačiau tokiai išvadai daryti pagrindo nėra. Sutuoktiniai 2016 m. metais įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą. Viešajame registre jis buvo įregistruotas palikėjo asmeninės nuosavybės teise. Ginčo nei dėl turto pirkimo, nei dėl jo registravimo tarp sutuoktinių nebuvo. Ieškovams manant, kad jų tėvo vardu įregistruotas butas turėjo būti registruojamas ne jo asmeninės nuosavybės teise, jie turėtų ginčyti būtent buto pirkimo-pardavimo sutartį. Tai, kad vėliau palikėjas sudarė testamentą, jo sudarymas pats savaime nepaneigia nei buto pirkimo-pardavimo sandorio, nei testamento teisėtumo, nes abu sandoriai buvo atlikti atskirai ir savarankiškai, net jų objektai yra skirtingi (pirkimo-pardavimo sutartyje – butas; testamente – visas palikėjui priklausantis turtas). Jeigu, ieškovų vertinimu, palikėjas testamentu siekė įtvirtinti atsakovės nuosavybės teisę tik į jai priklausančią nekilnojamojo turto – buto, kuris buvo įregistruotas palikėjo asmenine nuosavybe, dalį, tokiu atveju palikėjas turėjo sudaryti testamentą, kuriuo būtent pusę buto savo mirties atveju būtų palikęs atsakovei. Tačiau palikėjas testamentu atsakovei paliko ne tik butą, tačiau ir visą kitą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, tame tarpe ir individualią įmonę, kurią buvo įkūręs dar iki santuokos su atsakove, automobilį, pinigines lėšas ir t.t. Tai akivaizdžiai rodo palikėjo tikruosius ketinimus, t. y. visiškai visą jam priklausantį turtą palikti atsakovei, kas akivaizdžiai paneigia bet kokius samprotavimusi apie kažkokias testamento sąsajas su buto pirkimo-pardavimo sutartimi. Sutuoktiniams įsigijus nekilnojamąjį turtą – butą, K. S. netrukus sudarė testamentą, kuriuo, ne tik šį, tačiau ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų ir kuris jam priklausys ateityje, paliko savo sutuoktinei. Kad ir kaip ieškovams nepatinka, tačiau jų tėvas jau prieš daug metų buvo sukūręs naują šeimą, gyveno savo atskirą šeimyninį gyvenimą, santuokoje buvo laimingas ir savo sutuoktinę mylėjo bei ja visapusiškai rūpinosi. Todėl visiškai natūralus ir suprantamas buvo jo poelgis sudarytu testamentu palikti jam priklausantį turtą sutuoktinei. Jokia ne paslaptis, kad K. S. turėjo nuogąstavimų ir savo suaugusių sūnų – ieškovų, atžvilgiu, t. y. jis niekada neatmetė galimybės, jog, jo mirties atveju, sūnūs gali pradėti reikšti pretenzijas į jo su atsakove įgytą turtą, kas ir pasitvirtino ieškovams pareiškus ieškinį siekiant nuginčyti tėvo sudarytą testamentą. K. S. jautėsi daugiau nei pakankamai padėjęs finansiškai savo suaugusiems sūnums, tačiau numanydamas jų siekį gauti asmeninės naudos dar daugiau, priėmė apgalvotą sprendimą, kad jo sutuoktinė ir nepilnametis sūnus būtų apsaugoti nuo tokių ieškovų ketinimų. Palikėjo sprendimas, jo mirties atveju, visą jam priklausantį turtą palikti sutuoktinei yra visiškai suprantamas ir logiškas. Sutuoktiniai daug metų gyveno kartu, turėjo sūnų, jų santykiai buvo labai geri. Per daugelį metų abu kartu tik savo darbo ir pastangų dėka susikūrė finansinį gerbūvį, todėl būtų netgi keista, jeigu būtų priimtas sprendimas abiejų pastangomis užgyventą turtą palikti kažkam kitam. Pastebėtina ir tai, kad sutuoktiniams sprendžiant tam tikrą krizinę šeimos situaciją ir netgi svarstant galimas skyrybas, K. S. yra nurodęs, kad jam priklausančio buto, į kurį dabar taip aktyviai yra nusitaikę ieškovai, jis paliktų savo nepilnamečiui sūnui A. S., kaip išlaikymą turtu. Tai rodo, kad K. S. niekada net nesvarstė apie galimybę jam priklausantį nekilnojamąjį turtą palikti ieškovams. Ieškovai ir toliau teigia, kad sudarytas testamentas buvo apsimestinis sandoris, kadangi juo buvo siekiama apsaugoti santuokinį turtą nuo tuo metu realiai egzistavusių kreditorinių reikalavimų, o taip pat apsaugoti sutuoktinės teises, galimos tėvo mirties atveju, tačiau šių savo argumentų nepaaiškina ir nedetalizuoja, t. y. kodėl siekiant apsaugoti santuokinį turtą nuo kreditorinių reikalavimų, jų vertinimu, turėjo būti priimamas sprendimas, palikėjo mirties atveju, visiškai visą turtą palikti būtent tam asmeniui į kurį ir yra nukreipti tie patys kreditoriniai reikalavimai. Akivaizdu, kad tokių dviprasmiškų samprotavimų ir argumentų tiesiog neįmanoma logiškai pagrįsti. Ieškovų „patvirtinta” aplinkybė, kad palikėjas nurodė ketinimą greitu metu užsiregistruoti į notarų biurą notariniam veiksmui dėl testamento panaikinimo ir ieškovo Ž. S. teiginiai, kad jis kelis kartus klausė tėvo ar jis jau panaikino testamentą, į ką jis atsakė, kad rengiasi tai padaryti, yra visiškas išsigalvojimas. Apie tai, kad palikėjas yra sudaręs testamentą ieškovai sužinojo tik jo mirties dieną, kai apie tai jiems pranešė pati atsakovė. Išgirsta žinia ieškovams buvo labai netikėta. Iki palikėjo mirties ieškovai apie jo sudarytą testamentą nieko nežinojo ir net neįtarė, kad toks dokumentas egzistuoja, todėl apie aplinkybes, apie kurias patys nežinojo, akivaizdu, ir su palikėju negalėjo kalbėtis. Konkretizuojant atsakovė paaiškina, kad ji su ieškovu Ž. S. iš viso nėra niekada kalbėjusi nei apie testamentą, nei apie nieką kitą, nes, po palikėjo mirties, su juo visiškai jokių santykių nepalaikė. Su ieškovu D. S., po palikėjo mirties, atsakovė bendravo, tačiau nei kartą nesikalbėjo apie palikėjo turtą ar jo dalybas. Ieškovas T. S., po palikėjo mirties, kelis kartus skambino atsakovei telefonu, iš pradžių klausinėjo apie tėvo mirties aplinkybes, vėliau prasidėjo kamantinėjimas apie skyrybas ir pan. T. S. šių pokalbių kontekste atsakovė yra nurodžiusi, kad ji svarsto apie galimybę priėmus palikimą dalį turto perleisti ieškovams, galbūt jiems padovanoti palikėjo turėtą įmonę ar pan., teiravosi ką jis apie tai galvoja. Tačiau atsakovė nei karto nesakė ir juo labiau nežadėjo, kad ji atsisakys paveldėjimo pagal testamentą, kad palikėjo turtas būtų paveldėtas pagal įstatymą. Nepaisant to, T. S. toliau vis atkakliau ir įžūliau pradėjo reikšti savo reikalavimus – kalbėjo apie tai, kad reikėtų sudaryti paveldimo turto apyrašą, kad jie (t. y. ieškovai) žinotų, kiek ir kokio paveldimo turto yra; reikalavo pasirašyti kažkokį susitarimą, pagal kurį atsakovė, priėmusi palikimą, įsipareigotų dalį turto perleisti ieškovams ir pan. Ieškovams nuvykus pas notarą į testamento paskelbimą, iš karto po to kai buvo perskaitytas testamentas ir paprašyta ieškovų išeiti, buvo reikalaujama užsiregistruoti kitam vizitui pas notarą, kurio metu būtų pasirašytas ir patvirtintas susitarimas dėl paveldėto turto dovanojimo ieškovams. Tačiau atsakovė niekada nieko konkrečiai ieškovams nežadėjo ir niekada jiems nesakė, kad ji atsisakys paveldėjimo pagal testamentą. Todėl ieškovų kaltinimai nesąžiningumu ir melavimu yra niekuo nepagrįsti.

6. Tretysis asmuo Anykščių rajono 1-ojo notaro biuro notarė Jolita Viederienė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad (duomenys neskelbtini) Anykščių r. savivaldybės 1-ame notarų biure patvirtintas K. S. testamentas, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo visą savo turtą testatorius palieka savo sutuoktinei A. S.. S. K. dėl šio testamento panaikinimo į biurą nebuvo atvykęs, testamento nepanaikino. Ieškinyje minimą butą, esantį (duomenys neskelbtini) K. S. nusipirko asmeninės nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis patvirtinta Anykščių r. savivaldybės 1-ame notarų biure, registro Nr. (duomenys neskelbtini). Tvirtinant šią sutartį pateiktas (duomenys neskelbtini) patvirtintas Anykščių r. savivaldybės 1-ame notarų biure A. S. sutikimas, registro Nr. (duomenys neskelbtini), jog K. S. butą (duomenys neskelbtini) pirktų asmeninės nuosavybės teise iš asmeninių lėšų. Nesutinka dėl testamento panaikinimo ir su teiginiu, kad tai buvo apsimestinis sandoris. K. S. aiškiai ir suprantamai išreiškė savo valią, sudarydamas minėtą testamentą. Suvokė savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Testamentas sudarytas laisva valia ir be prievartos. K. S., kaip testatorius, turėjo teisę savo turtą palikti savo nuožiūra. Testamento sudarymo metu notarei, nekilo jokių abejonių dėl testatoriaus K. S. būklės ir jo ketinimų.

7. Teismo posėdžio metu ieškovas Ž. S. paaiškino, kad prašo panaikinti šį testamentą, nes jis visiškai nebeatitiko tikslo, dėl kurio buvo sudarytas. Testamentas sudarytas tėčiui esant gan jaunam. Vien tai nustebino. Miestelyje pastoviai girdėdavo kalbų, kad atsakovė įsitraukusi į nesąžiningas veiklas. Tokį nuogąstavimą pats tėtis buvo pasakęs. Testamentas tėčiui nebuvo reikalingas. Apsimestinumas dėl to, nes testamentas sudarytas ne kaip valia, o kaip sandoris, nes savo vardu atsakovė turto negalėjo turėti. Gyvenime reikėjo saugiklio. Iki to momento kol pradėjo braškėti santuoka. Buvo atsakovės paduoti dokumentai skyryboms. Jokio susitaikymo nebuvo. Tėtis pokalbio metu pasakė, kad nenori atiduoti buto atsakovei. Buvo nusprendęs pusę buto A. atiduoti. Kalbėjo apie nunuodijimą, nes jautė baimę. Žmonos sesuo paklausė ar turi testamentą, pasakė tėtis, kad turi, bet jį naikins. Jis sakė, kad skambino notarei, bet eilės didelės. Pokalbis sode buvo 2023 m. rugsėjo mėnesį. Kodėl sudarytas testamentas jis neaiškino, testamento turinio nežinojo. Turinį sužinojo dienai po tėčio mirties. Negali atsakyti kodėl testamentu buvo paliktas visas turtas, o ne turto dalis.

8. Teismo posėdžio metu ieškovas T. S. paaiškino, kad šiuo procesu siekia panaikinti testamentą, kuris jų žiniomis ir supratimu sudarytas ne tuo tikslu. Po tėvo santuokos kartas nuo karto pasiekdavo informacija apie nesąžiningas atsakovės veiklas. Bet tėčio sprendimu tikėjo ir nesigilino. Visos faktinės aplinkybės parodė, kad nebuvo galima tikėti atsakove. Kodėl galvoja, kad testamentas neatitinka esmės tai pačios atsakovės pasakyti žodžiai. Po tėčio mirties ji sakė: ketina priimti palikimą, bet tas palikimas bus padalintas tarp visų, nes tokia buvo tėčio valia. Jie kalbėjo, tarėsi kaip geriau padaryti testamentą, nes prieš sudarant testamentą buvo kalbėta apie tai. Tėtis kažkokiu būdu gavo įtaką iš atsakovės prieš sudarant testamentą. Valia turi būti valia, o ten bandymas kažką apsaugoti. Matydavosi retai su tėčiu, bet bendraudavo daug ir atvirai. Rugpjūčio gale ir rugsėjo gale buvo du paskutiniai pokalbiai su tėčiu. Apie skyrybas, apie santykius. Jis aiškiai pasakė, kad atsakovė tegul nesitiki jokių reikalavimų patenkinimų, jai neketino nieko palikti. Apie pinigus tegul nesvajoja, tik nori užtikrinti, kad A. turės gerą gyvenamąją vietą ir pusę buto užrašymas A. ir alimentų sumokėjimas. Visas turtas buvo jo vardu. Viskas yra jo ir neketina dalintis su atsakove tuo turtu. Apie testamentą sužinojo iš atsakovės (duomenys neskelbtini) po tėčio mirties. Su tėčiu apie testamentą nebuvo kalbėta. Iki tos dienos nežinojo apie testamentą. Kad testamentas turėjo kitų tikslų, tai testamento tikslas išsaugoti atsakovės interesus į turtą. Kad atsakovė jaustųsi saugiai, nes turtas įgytas buvo tėčio vardu, o tėtis irgi norėjo jaustis saugiai. Kodėl testamentu paliekamas visas turtas tam asmeniui, kuriam grėsė turto netekimas, jie nusprendė savo šeimoje taip, kad atsakovė irgi turi interesą į turtą. Jis tuo žmogumi tą dieną pasitikėjo. Atsakovė nurodė, kad mirus tėčiui, vykdydama jo valią ketino priimti testamentą, bet po to padalinti viską. Atsakovė su tėčiu pragyveno kartu 11-12 metų. Kai buvo sudarytas testamentas pagrindinis turtas butas buvo.

9. Teismo posėdžio metu ieškovas D. S. paaiškino, kad po tėvų skyrybų pasirinko gyvenimą su tėčiu, o ne mama. Su tėčiu apie finansinius reikalus kalbėdavo nedaug. Kad iš tėčio reikalaudavo pinigų, tikrai to nebuvo. Su tėčiu dirbo, padėjo, tai atsilygindavo už tai. Tėtis ne kartą minėjęs, kad atsakovė neturi lėšų. Apie testamentą sužinojo po tėčio mirties. Kad sandoris neatitiko tėčio valios, tai iš išskaičiavimo. Apie ketinimą panaikinti testamentą, nediskutavo tėtis ta tema su juo.

10. Atsakovė A. S. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji neturi niekam įtikti, patikti. Nekomentuos nė vieno pasisakymo, tai yra ne apie ją, o apie tą žmogų. Su vyru pažįstami labai daug, jau būtų 23 metai. Kai vyras skyrėsi su pirma žmona, jis paliko viską. Nutarė, kad jie pradės viską kartu. Butas buvo perkamas, jeigu ne jos palikimo dalis, tuo momentu to buto būtų neįsigiję ir jokio remonto nebūtų padarę. Jeigu būtų jautųsi kažkokį nepasitikėjimą, ar kad vyras nepasitiki, tais pinigais galėjo įsigyti vieno kambario butą ar padengti įsiskolinimus. Pinigus dovanojo savo vyrui su didžiuliu pasitikėjimu. Vyro sprendimas parašyti testamentą, tai yra jo valia, nei dalyvavo, nei ėjo su juo. Ir ta valia yra labai protinga, apgalvota, sąmoninga. Kai yra buvusi šeima, buvusios šeimos vaikai. Žmonės galvoja į labai tolimą ateitį. Vyras niekada nebūtų žengęs žingsnio dėl savo sūnaus. Interesas pagrindinis A., nes jam dar tik 13 metų. Tai yra jo valia. Apie skyrybų procesą, nebuvo užregistruotas dokumentas teisme. Paskutinė galutinė sutartis būtų buvusi, kad pusė dalis sūnui A., kita dalis jai. Skyrybų dalyje alimentų atsisakė ji. Skyrybų proceso nebuvo. Pyktis žmonės gali visaip. Šiandien daugiau nieko nepasakys. Tą momentą, kad įsigyjant butą viskas vyro vardu, darė su ta mintimis, kad tai nebus jų vienintelis turtas. Išvengiant to, kad parduodant, paprasčiau būtų vienam tvarkytis dokumentus. Jeigu būtų netikęs tas variantas, būtų nedovanojusi vyrui tų pinigų. Pas notarę pasirašė, kad dovanoja vyrui tuos pinigus. Apie testamentą, vieną dieną atėjo ir sako turiu tau dovaną ir padavė testamentą. Jis sako: kad mes nebe jauni, turim praeitį, tai čia yra testamentas. Apie tai sužinojo tikrai ne iškarto. Testamentas buvo surašytas todėl, kad buvo sukurta nauja šeima ir tai buvo vyro valia. Dėl kokių priežasčių sutapo laikas, kad ėjo jis pas notarę ji net nežinojo. Sutikimą pirkti butą vyro asmenine nuosavybe, buvo pas notarę kartu. Tai buvo jų sprendimas ir jis buvo toks koks buvo. Jiems atrodė, kad tai bus paprasčiau. Apie įsiskolinimus, grąžino iš karto po teismo. Sąskaitos nebuvo areštuotos. Laiko kada padengti įsiskolinimai neatsimena. Kokie skolų dydžiai buvo gal apie 6000. Grėsmės nebuvo, turtas nebuvo areštuotas. Neturėjo turto savo vardu. Sutuoktiniui nebuvo iškeltos bylos, jis niekur nedalyvavo ir neturėjo dalyvauti. Į buto pirkimą dovanojo apie 7000 eurų. Buvo besąlygiškas pasitikėjimas vienas kitu. Santuoka nebuvo nutrūkusi. Pykosi, buvo konfliktas, todėl garso įraše taip buvo sakoma, kad skyrėsi, bet gyveno kartu ir skyrybų prašymas nepasiekė teismo. Tą vakarą prieš tai labai stipriai pykosi, nes jis vėl buvo išgėręs. Sutartyje dėl skyrybų kodėl nurodyta bendra jungtinė nuosavybė, nes santuokoje įgyta buvo. Pokalbis su T. S. buvo apie testamentą. Nežadėjo ir neprisiekinėjo nieko. Ji sakė, kad jų nepaliks likimo valiai, bet kad atsisakys paveldėjimo teisės nesakė. Ir dabar nesako, kad nieko jiems neduos, bet dabar jau niekada taikiai nesusitars. Teisme dabar, nes nebuvo leista pabaigti priimti testamento. Tuo momentu laukė kol antstoliai padarys apyrašą. Negalėjo registruotis tolimesniam dokumentų tvarkymui. Po viso šito, kas čia įvyko, siūlo taikų susitarimą? Su tais vaikais bendravo, jie buvo jų šeimos dalis, vyras visus vaikus mylėjo vienodai, testamentas jo valia buvo. Pagrindo dalintis turto nebuvo, bet tai jos noras buvo padalinti. Ji vyrui yra pažadėjusi apie pagalbą jo vaikams. Sūnūs laidojo vyrą, tuo metu nebuvo lėšų. Visi vokeliai buvo atiduoti sūnums. Ji ir dabar gali atsisakyti, niekas jos neinformavo kiek buvo surinkta. Kapavietę sutvarkė ji pati. Nusisuko nuo ieškovų dėl to, kad pastovūs skambučiai, klausimai apie testamentą, dar pasisamdžius advokatę, psichologinis smurtas ne kitaip. Apie visus kreditus, ikiteisminius sutuoktinis žinojo viską. Skolos buvo vykdomos jos vardu, bet naudojosi abu. Apie testamentą išvis nekalbėjo nuo to laiko kai buvo jai įteiktas. Ar palikėjas su ieškovais kalbėjo nežino. Jis mėgo kalbėti apie kitus, padalinti patarimus kitiems, bet apie save, savo sprendimus nebuvo atviraširdis. Apie testamentą ji jiems pasakė, kad yra testamentas. Reakcija buvo labai didelio nustebimo, ir iš visų trijų pasakė Ž., kad testamentą galima apskųsti.

11. Teismo posėdyje apklausta liudytoja S. N. paaiškino, kad Ž. yra jos žentas, o su A. S. jai yra tekę dirbti. Su K. buvo gražūs santykiai. Pernai metais rugpjūčio mėnesį atvažiavo K. pas juos į sodą, pradėjo jie abu šnekėti, kad va jo mylimoji skyrybas pateikė. Jis pasakė, kad čia buvo didžiausia gyvenimo klaida šitie santykiai. Jis pasakė, aš testamentą esu parašęs, dabar reikia panaikinti. Daugiau nieko neturi ką pasakyti. Tai buvo praeitų metų rugpjūtį. Jis parašė dėl turto testamentą, suprato, kad šeimos nariams parašė, pagalvojo, kad visiems, bet kodėl reikia panaikinti nežino.

12. Teismo posėdyje apklausta liudytoja A. G. paaiškino, kad Ž. yra jos sesers vyras. Paskutinio susitikimo metu K. kalbėjo ir pasakė, kad yra testamentas, reikia panaikinti. Sako, kad jis būtinas buvo jam. Jeigu ne testamentas, būtų atsidūręs gatvėje. Daugiau nebeklausinėjo jo. Jis norėjo išeit iš namų. Buvo daug nuoširdžios kalbos. Ji suprato, kad testamentas žmonai. Nes vyko skyrybos. Jis buvo šokiruotas nuo to kas vyksta nuo balandžio mėnesio. Jam staigmena buvo šios moters sprendimas.

13. Teismo posėdžio metu apklausta A. Š. paaiškino, kad žino, kad mirdamas patėvis paliko testamentą, paliko viską mamai, o kiti norėjo, kad būtų kitaip. Pokalbio metu kažkada pats patėvis buvo pasisakęs, tai buvo vienas iš tų dalykų, kuriais pasididžiavo, tiesiog, kad jis buvo parašytas ir viskas lieka mamai. Iš paties K. sužinojo. Prieš kokius 7-8 metus. Daugiau apie testamentą nebuvo kalbų, nebuvo linkę kalbėti su ja išvis apie finansinius dalykus.

14. Teismo posėdžio metu ieškovų atstovė adv. Rasa Gradauskienė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei reikalavimus, prašė teismo ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė adv. Sigita Mačytė-Šulskienė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją dėl nesutikimo su ieškinio reikalavimais, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

16. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė K. S.. Iš gyventojų registro pažymos apie asmens duomenis nustatyta, kad K. S. mirė santuokoje, sutuoktinė A. S.; K. S. vaikai: T. S., gim. (duomenys neskelbtini), Ž. S., gim. (duomenys neskelbtini), D. S., gim. (duomenys neskelbtini), A. S., gim. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) K. S. sudarė Oficialų testamentą, kurį patvirtino Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarė Jolita Viederienė, kuriuo K. S. jam priklausantį visą kilnojamą ir nekilnojamą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų ir kuris jam priklausys ateityje, palieka savo sutuoktinei A. S.. Iš (duomenys neskelbtini) Pirkimo – pardavimo sutarties nustatyta, kad K. S. asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) K. S. sutuoktinė pasirašė sutikimą [butą] pirkti asmeninės nuosavybės teise, reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš Vykdomųjų bylų portalo suformuoto skolininkės A. S. atžvilgiu vykdomų bylų matyti, kad iš jos kaip skolininkės antstoliai vykdė išieškojimus 12-oje vykdomųjų bylų, visos vykdomosios bylos yra užbaigtos skolas išieškojus.

Dėl testamento kaip apsimestinio sandorio

17. Testamentą galima ginčyti teismo tvarka tik testatoriui mirus, nes tik nuo šio momento testamentas, kaip vienašalis sandoris, įgyja teisinę galią. Ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis (CK 5.17 straipsnio 1 dalis).

18. Ieškovai, mirusiojo sūnūs iš pirmosios santuokos, ginčija savo tėvo K. S. (duomenys neskelbtini) sudarytą Oficialųjį testamentą, kuriuo jis visą jam priklausantį kilnojamą ir nekilnojamą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų ir kuris jam priklausys ateityje, palieka savo sutuoktinei A. S., nurodydami, jog šis sandoris buvo apsimestinis (CK 1.87 straipsnis).

19. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

20. Taigi ieškovams šioje byloje kyla pareiga įrodyti, kad jų mirusiojo tėvo valia sudarant testamentą neatitiko jo tikrosios valios ir buvo apsimestinis sandoris, skirtas kitam sandoriui pridengti.

21. Teismas, išklausęs byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, susipažinęs su rašytiniais bylos įrodymais, konstatuoja, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog mirusiojo K. S. valia testamento sudarymo metu neatitiko jo tikrosios valios ir buvo apsimestinis sandoris. Tokia išvada darytina dėl to, kad ieškovai iki savo tėvo mirties net nežinojo apie tai, kad jų tėvas yra sudaręs testamentą. Tik ieškovas Ž. S. nurodė, kad 2023 metų rugpjūčio mėnesį jis su tėvu K. S. yra kalbėję apie testamentą, tačiau ieškovas Ž. S. atsakydamas į teismo klausimą ar jam buvo žinoma kieno naudai yra sudarytas testamentas, pastarasis atsakė, kad šito jis nežinojo.

22. Liudytojų S. N. ir A. G. parodymai teisme apie tai, jog K. S. 2023 m. rugpjūčio mėn. svečiuodamasis S. N. sode, joms pasakė, kad yra sudaręs testamentą, yra tik faktinės aplinkybės apie tai, jog iš tiesų K. S. buvo sudaręs oficialųjį testamentą, patvirtinimas. Tačiau iš liudytojų parodymų akivaizdu, kad K. S. aplinkybių ar paaiškinimų apie savo tikrąją valią šio testamento sudarymo metu ar kitas testamento sudarymo aplinkybes, nekalbėjo. Todėl liudytojų parodymai patvirtina tai, kas yra akivaizdu, kad K. S. buvo sudaręs oficialųjį testamentą.

23. Taigi, tik po K. S. mirties ieškovai sužinojo tiek apie mirusiojo sudarytą testamentą, tiek ir apie testamento turinį, o tai reiškia, jog pats mirusysis nei su vienu iš ieškovų (kaip ir kitais asmenimis) nekalbėjo apie sudaryto testamento turinį, testamento sudarymo aplinkybes ar motyvus, ir niekam nėra paneigęs savo valios dėl šio testamento.

24. Vertinant ar yra kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog mirusiojo K. S. sudarytas oficialusis testamentas galėjo turėti apsimestinio sandorio elementų, yra svarbu nustatyti, ar testamento sudarymo metu egzistavo kitas sandoris, kuriuo buvo dengiamas testamento sandoris.

25. Ieškovai byloje įrodinėjo, kad dėl to, kad atsakovė A. S. laikotarpiu kai ji su savo sutuoktiniu buvo nusprendę įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), turėjo skolų, jų tėvas, mirusysis K. S., tam kad apsaugoti savo sutuoktinės interesus, kad į jos vardu registruotą turtą nebūtų nukreiptas kreditorinių įsiskolinimų išieškojimas, atsakovės ir K. S. santuokoje įgytą butą registravo kaip asmeninį K. S. turtą, o po kelių mėnesių sudarytas testamentas atsakovės naudai yra apsimestinis sandoris.

26. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė A. S. laikotarpiu nuo 2014 metų iki 2024 metų turėjo finansinių įsipareigojimų ir antstoliai vykdė išieškojimus iš A. S.. Šią aplinkybę byloje patvirtina išrašas iš Vykdomųjų bylų portalo. Be to, pati atsakovė A. S. šios aplinkybės neneigė ir ją patvirtino. Taip pat iš esmės nėra byloje ginčo dėl to, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas A. S. ir mirusiojo K. S. santuokos metu, ir iš esmės tai buvo šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyjamas turtas, kurį jų sprendimu jie nutarė registruoti kaip asmeninį K. S. turtą. Ir teismo vertinimu būtent ši faktinė aplinkybė rodo, kad ne testamentas galėjo būti apsimestinis sandoris, kaip teigia ieškovai, o buto pirkimo – pardavimo sutartis galimai turėjo tariamo sandorio elementų, nes buvo sudaryta taip, kad nebūtų registruota tuo metu skolinių įsipareigojimų turėjusios A. S. vardu, ir todėl buvo įregistruota tik jos sutuoktinio K. S. vardu kaip jo asmeninė nuosavybė.

27. Todėl kyla pagrįstas klausimas kaip tokioje situacijoje mirusiojo K. S. sudarytas oficialusis testamentas gali būti laikomas apsimestiniu sandoriu, kai apsimestinis sandoris turi būti vertinamas ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusio asmens valią, o pagal tikrąją testamentą sudariusio asmens valią, tai yra kokia turėjo būti tikroji K. S. valia ir kaip tokiu atveju testamentas galėjo pridengti tikrąjį, anot ieškovų, sandorį, t. y. buto pirkimo – pardavimo sandorį.

28. Teismas sutinka su atsakovės procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu išsakyta pozicija, kad jei mirusysis K. S. testamentą sudarė kaip apsimestinį sandorį, kuriuo buvo siekiama apsaugoti sutuoktinių turtą nuo atsakovės turimų skolinių įsipareigojimų, tai testamentu turėjo būti sprendžiama dėl konkretaus turto, o būtent ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), palikimo atsakovei. Tuo tarpu mirusysis K. S. sudarė testamentą, kuriuo visą jam priklausantį kilnojamą ir nekilnojamą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų ir kuris jam priklausys ateityje, paliko savo sutuoktinei A. S.. Akivaizdu, jog testamentu buvo sprendžiama dėl absoliučiai viso mirusiajam priklausiusio ir priklausysiančio jo mirties dieną turto palikimo, todėl tokia testamento formuluotė (testatoriaus valia) negali būti apsimestiniu sandoriu, skirtu pridengti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sandoriui.

29. Teismas sutinka, kad logiška ir nuoseklia laikytina atsakovės išsakyta pozicija, kad K. S. sukūrus naują šeimą su A. S., K. S. siekė apsaugoti savo naujosios šeimos interesus, todėl labiau tikėtina, jog būtent šiuo tikslu ir galėjo sudaryti ginčijamą testamentą.

30. Savo praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010). Analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui. Be to, nustatant reikšmingas aplinkybes dėl testamente išreikštos testatoriaus valios, svarbu atsižvelgti į tai, kad testamentas yra vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 3 dalis, 5.19 straipsnis), kuriam sudaryti būtina tik vienos šalies (testatoriaus) valia. Testatoriaus valia turi būti ypatingai gerbiama.

31. Iš byloje surinktų faktinių duomenų akivaizdu, kad tiek mirusysis K. S., tiek ir kiti šeimos nariai, t. y. K. S. sūnūs žinojo apie tai, kad K. S. sutuoktinė turėjo finansinių sunkumų. Tačiau išskyrus ieškovų subjektyvų susiklosčiusios situacijos vertinimą, objektyvių įrodymų, kad būtent ši faktinė aplinkybė įtakojo paties mirusiojo K. S. valią ar sprendimą dėl jo sudaryto vienašalio sandorio – testamento, kurį jis galėjo bet kuriuo metu pakeisti ar panaikinti, byloje nėra. Akivaizdu, kad net ir pašlijus sutuoktinių tarpusavio santykiams, K. S. nepakeitė savo valios dėl sudaryto testamento. Tuo tarpu ieškovų paaiškinimus apie tai, jog jiems (konkrečiai Ž. S.) K. S. kalbėjo apie tai, kad jis ketina panaikinti testamentą, teismas laiko neįrodytais, nes šie paaiškinimai yra grindžiami išimtinai tik vieno ieškovo paaiškinimais, kurių nepatvirtina jokie kiti duomenys ar įrodymai byloje. Be to, tai, kad asmuo (šiuo atveju tai mirusysis K. S.) galimai galėjo turėti ketinimų dėl testamento panaikinimo ar pakeitimo, kas yra absoliučiai normalu ir teisėta, niekaip nepagrindžia ir neįrodo, kad pirminis testamentas buvo apsimestinis sandoris.

32. Taigi nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi situacija, kai ginčijamo vienašalio asmeninio sandorio – testamento – sudarytojas yra miręs, o byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti ginčijamo sandorio (testamento) sudarymo motyvus bei atskleisti tikrąją testamentą sudariusios šalies (K. S.) valią.

33. Remiantis išdėstytu, įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose dėstomas aplinkybes, šalių paaiškinimus, teismo nuomone byloje nėra pakankamo pagrindo spręsti apie ginčo sandorio (testamento) apsimestinumą, vertinant buvusią mirusiojo K. S. valią, tikslus ir motyvus, o iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių subjektyvių paaiškinimų bandyti išsiaiškinti testatoriaus valią objektyviai yra neįmanoma ir išvados gali būti tik labiau ar mažiau tikėtinos. Todėl akivaizdu, jog K. S. mirus, praeityje objektyviai egzistavusių aplinkybių, susijusių su jo asmenine valia, atskleidimas tapo nebeįmanomas. Dėl išdėstyto teismas laiko, kad ginčijamo testamento sudarymo motyvai, tiek galintys patvirtinti, jog sandoris nebuvo apsimestinis, tiek priešingai – galintys patvirtinti sandorį buvus apsimestiniu, šioje byloje neįrodyti (CPK 178 straipsnis).

34. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu teismas vertina, kad byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog ginčijamas (duomenys neskelbtini) mirusiojo K. S. sudarytas testamentas buvo apsimestinis sandoris (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), dėl ko ieškovų reikalavimas pripažinti negaliojančiu (duomenys neskelbtini) palikėjo K. S. oficialųjį testamentą, patvirtiną Anykščių rajono savivaldybės l-ojo notarų biuro notarės J. Viederienės (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), atmestinas kaip neįrodytas.

35. Teismo vertinimu, esminiai argumentai ir motyvai buvo aptarti priimant šį sprendimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu. Kiti byloje dėstomi argumentai neturi esminės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl teismas dėl jų visų išsamiai nepasisako. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir įvertinti kiekvieną į bylą pateiktą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-98-687/2015; 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

36. Ieškinį atmetus, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

37. Atsakovė A. S. patyrė 1 700 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (DOK – 32097).

38. Teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistų išlaidų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Įvertinus ginčo pobūdį (ginčas dėl sandorių nuginčijimo), bylos apimtį, jos posėdžių trukmę, rengtų procesinių dokumentų skaičių, sprendžia, kad atsakovės patirtos 1 700 Eur išlaidos advokatės teisinei pagalbai apmokėti laikytinos teisingomis, sąžiningomis, atitinkančios bylos pobūdį bei atsakovės atstovės darbo laiko sąnaudas, todėl iš ieškovų Ž. S., T. S. ir D. S. lygiomis dalimis šios išlaidos priteistinos atsakovei.

39. Ieškinį atmetus, iš ieškovų Ž. S., T. S. ir D. S. lygiomis dalimis valstybei priteistina 39,65 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 259, 269-270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų Ž. S., a. k. (duomenys neskelbtini) T. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) po 566,66 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt šešis eurus 66 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovų Ž. S., a. k. (duomenys neskelbtini) T. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei po 13,22 Eur (trylika eurų 22 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5662).

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmus.