Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą (Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistosios S. P. priteista 5 242,32 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo F. S. (F. S.) gydymo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

S. P. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2010 m. vasario 28 d., apie 20 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, konflikto dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų metu, tyčia peiliu dūrė vieną kartą nukentėjusiajam F. S. į nugaros kairės pusės petį, taip padarė jam kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės ląstos kairės pusės nugariniame paviršiuje su kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, dėl ko nukentėjusiajam sunkiai sutrikdė sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios S. P. skundas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistosios S. P. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistoji neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, o tik prašo pritaikius BK 62 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosprendį peržiūri tik dėl švelnesnės bausmės paskyrimo, neperžengiant apeliacinio skundo ribų ( BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tačiau pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinti išimtiniai atvejai, kai teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje.

BK 62 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, o būtent: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajai S. P. bausmę pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistoji padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), bei į tai, kad yra dvi jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad ji prisipažino dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo F. S. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Taip pat pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai S. P. bausmę, įvertino kaltės formą (netiesioginę tyčią - BK 15 straipsnio 3 dalis), atsižvelgė į nuteistosios asmenybę (ankščiau neteista, bausta administracine tvarka, nedirba, registruota darbo biržoje, turi tris vaikus, iš kurių du – mažamečiai, sūnus D. P. ir dukra M. Š. yra neįgalūs).

Vilniaus apygardos teismas konstatavo ir tai, kad nukentėjusysis F. S. nuteistajai atleido, civilinio ieškinio nepareiškė, jokių pretenzijų jai neturi, teisme prašė neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į visus argumentus konstatavo, kad šioje byloje nuteistajai taikyti BK 62 straipsnio nuostatų nėra įstatyme nurodytų privalomų sąlygų, nukentėjusysis F. S. gali prižiūrėti ir išlaikyti vaikus, todėl nuteistajai S. P. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė realią dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinis teismas pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką dviejų lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina, bet nepakankama sąlyga švelninti bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 dalį. Bausmė gali būti švelninama tik tada, kai be bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra ir viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytų sąlygų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytų sąlygų tinkamai neištyrė, nes neišsireikalavo tam reikalingų dokumentų.

Nuteistoji S. P. skunde pagrįstai nurodo, kad yra dviejų neįgalių ir vieno mažamečio vaiko mama, kuriems reikalinga priežiūra ir išlaikymas. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis F. S. yra tik mažamečio sūnaus M. P. biologinis tėvas, kitų vaikų jis nėra įsivaikinęs, todėl paskyrus jai laisvės atėmimo bausmę, niekas negali garantuoti, kad vaikų priežiūra galės ir norės pasirūpinti nukentėjusysis. Prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis F. S. dažnai piktnaudžiauja alkoholiu, dingsta be žinios iš namų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teisme, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno V teritorinis skyrius 2010 m. gruodžio 10 d. pateikė nuteistosios S. P. sūnaus D. P. (gim. XXXX m.) ir dukros M. Š. (gim. XXXX m.) neįgalumo ir darbingumo lygio vertinimo aktus. Iš teismui pateiktų aktų matyti, kad D. P. nustatytas vidutinis neįgalumo lygis, nuo gimimo blogai mato, žvairuoja. M. Š. nustatytas 30 procentų darbingumo lygis, blogai mato nuo gimimo, diagnozuota nervo atrofija, mišrus astigmatizmas. Be to, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Maišiagalos seniūnijos pateiktuose 2010 m. gruodžio 16 d. raštuose nurodoma, jog nuo 2009 m. vasario 25 d. S. P. gyvena su nepilnamečiais vaikais D. P., M. P., jai nuosavybes teise priklausančioje namo dalyje, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone. Nukentėjusysis F. S. nuo 2010 m. spalio mėnesio gyvena atskirai, jo tėvui nuosavybes teise priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone. Nuteistoji S. P. yra bedarbė, nuo 2010 m. gruodžio 10 d. įregistruota darbo biržoje, socialinės pašalpos seniūnijoje negauna. Sūnus D. P. yra neįgalus, mokosi Vilniaus silpnaregių vaikų mokykloje. Nuteistoji S. P. kiekvieną pirmadienį jį nuveža į mokyklą, o penktadieniais pasiima į namus. Sūnus M. P. (gim. XXXX m.) darželio nelanko, gyvena kartu su motina, kuri jį prižiūri ir auklėja. Savaitgaliais, švenčių dienomis, atostogų metu abu sūnūs gyvena su motina, kuri jais rūpinasi. Dukra M. Š. gyvena atskirai, mokosi Vilniaus kolegijoje. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad S. P. šeima į socialinės rizikos šeimų apskaitą neįrašyta. S. P. atliekant realią laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, nepilnamečiai vaikai liktų be priežiūros ir reikėtų spręsti jų globos klausimą, nes kitų asmenų, kurie galėtų prižiūrėti, rūpintis ir išlaikyti nuteistosios vaikus nėra.

Apeliacinis teismas pažymi, kad nustatant faktą, jog dėl teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti S. P. išlaikomų ir prižiūrimų mažamečio ir dviejų neįgalių vaikų, svarbu atsižvelgti į kitų asmenų faktinį galėjimą prižiūrėti nuteistosios vaikus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuteistosios S. P. vaikus galėtų prižiūrėti ir turėtų išlaikyti sugyventinis F. S. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė turi būti vertinama ne formaliai pagal asmenų anketinius duomenis, giminystės ryšius, o būtina atsižvelgti į faktinį galėjimą prižiūrėti bei išlaikyti mažametį ir neįgalius vaikus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis F. S. dažnai piktnaudžiauja alkoholiu, dingsta be žinios iš namų. Taip pat svarbu pažymėti, kad apeliacinio teismo posėdžiu metu buvo pateiktas 2010 m. rugsėjo 29 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas, iš kurio matyti, jog nukentėjusysis baustas už tai, kad vartojo necenzūrinius žodžius nuteistosios S. P. dukters atžvilgiu. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog nukentėjusysis F. S. faktiškai neišlaiko savo ir nuteistosios vaikų, jų neprižiūri bei neturi realių galimybių tai daryti. Todėl paskyrus S. P. įstatyme numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, nebūtų kam prižiūrėti jos išlaikomų vaikų. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė labai reikšminga, kad kaltam asmeniui paskirta griežta bausmė netaptų bausme ir jo vaikams, nes nubaudimo esmė – ne bausmės griežtumas, bet jos neišvengiamumas.

Apeliacinis teismas pažymi, kad įvertinus visas byloje esančias aplinkybės galima daryti išvadą, kad yra visos BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos švelnesnės negu įstatymo sankcijoje nustatyta bausmės skyrimo sąlygos – nustatytos dvi nuteistosios S. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai). Taip pat nustatyta BK 62 straipsnyje 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos sąlygos – nuteistoji išlaiko du vaikus, kurie yra neįgalūs ir nėra kam jų prižiūrėti bei nuteistoji išlaiko du mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės taip pat nebūtų kam prižiūrėti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis civilinio ieškinio nepareiškė (t. 1, b. l. 114). Taip pat svarbu pažymėti, kad net ir esant visoms būtinoms ir pakankamoms švelnesnės negu įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės skyrimo sąlygoms, bausmės švelninimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Sprendžiant BK 62 straipsnio taikymo klausimą, taip pat būtina įvertinti, ar bausmės tikslai bus pasiekti kaltininkui paskyrus švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistoji S. P. iki nusikaltimo padarymo teista nebuvo, kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir atsiprašė (t. 1, b. l. 111-115). Tai, kad nuteistoji bausta administracine tvarka nėra kliūtis taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant bausmės skyrimo už nusikaltimo žmogaus sveikatai padarymą klausimą, svarbu įvertinti nukentėjusiojo teises ir teisėtus interesus, atsižvelgti į nukentėjusiojo poziciją. Šioje byloje nukentėjusysis F. S. atleido nuteistajai, jokių pretenzijų jai neturi, civilinio ieškinio nepareiškė bei prašo neskirti nuteistajai laisvės atėmimo bausmės (t. 1, b. l. 19-20, 21, 114). Akivaizdu, kad bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, skyrimas nepažeistų nukentėjusio F. S. teisėtų interesų.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs išimtines aplinkybes, atsižvelgęs į nusikaltimo padarymo aplinkybes, visapusiškai įvertinęs nuteistosios S. P. asmenybę, bausmės paskirtį, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, dviejų neįgalių ir mažamečio vaikų interesus, mano, kad nuteistosios resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nuteistąją būtina izoliuoti nuo visuomenės tam, jog būtų įgyvendinta būtinybė sulaikyti ją nuo nusikaltimų darymo ateityje, nubausti ir šiuo būdu užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms yra pagrindas manyti, kad nuteistajai S. P. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, jai paskyrus laisvės apribojimą, nustatant maksimalų jos terminą. Nuteistajai taip pat nustatomi įpareigojimai: be institucijos, vykdančios laisvės apribojimo bausmę, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos ir neišvykti iš jos ilgiau kaip septynioms paroms, būti namuose (duomenys neskelbtini) nuo 22 val. iki 6 val., o išvykus kitur ne ilgiau kaip septynioms paroms, apie tai informuoti aukščiau minėtą instituciją. Akivaizdu, kad per šį terminą nuteistosios elgesys bus kontroliuojamas, ir jei ji nevykdys paskirtų įpareigojimų ar iš naujo nusikals, jai būtų paskirta griežtesnė bausmė (BK 48 straipsnio 10 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, ši baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma bus pakankamai efektyvi poveikio priemonė, siekiant sulaikyti nuteistąją nuo nusiskalstamų veikų darymo, ją nubausti ir paveikti taip, kad ateityje ji laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. nuosprendį pakeisti:

S. P. pripažintai kaltai pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistai laisvės atėmimo bausme dvejiems metamas, pritaikius BK 62 straipsnio 1, 2 dalis, paskirti dvejų metų laisvės apribojimo bausmę. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktu, įpareigoti S. P. be institucijos, vykdančios laisvės apribojimo bausmę, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos ir neišvykti iš jos ilgiau kaip septynioms paroms, būti namuose (duomenys neskelbtini) nuo 22 val. iki 6 val., o išvykus kitur ne ilgiau kaip septynioms paroms, apie tai informuoti aukščiau minėtą instituciją.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.