Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-01-14 · Civilinė byla Nr. e2S-208-450/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-01-14
Bylos Nr.
e2S-208-450/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-42416-2015-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Radzevičienė
Atsakovas
R. K., J. K.
Kategorijos
  • 3.1.14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-208-450/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42416-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.4.; 3.1.14.8.2.; 3.3.2.3.; 3.3.2.4.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo bankrutuojančios UAB „TruMet“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria ieškinį atsisakyta priimti, civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „TruMet“ ieškinį atsakovams R. K. ir J. K. dėl administravimo lėšų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutuojanti UAB „TruMet“, atstovaujamas bankroto administratoriaus MB „In Solidum“, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams R. K. ir J. K. dėl 8620 Eur administravimo išlaidų priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.

Susipažinęs su ieškovo pateikto ieškinio turiniu ir suformuluotu ieškinio reikalavimu, teismas konstatavo, kad nors teismui pateikto ieškinio faktinis pagrindas yra grindžiamas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalimi, numatančia, kad prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punktų nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, ieškinį teismui kaip ieškovas teikia ne bankroto administratorius MB „In Solidum“, o pati bankrutuojanti UAB „TruMet“, veikianti per atstovą bankroto administratorių MB „In Solidum“, prašydama 8620 Eur sumą priteisti jos naudai. Nesant galimybės spręsti ieškovo tinkamumo klausimą ieškinio priėmimo stadijoje, šio ieškinio teismingumui taikytina Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalis, kuri numato, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą (CPK 45 str. 1, 2 d., pvz., Šiaulių apygardos teismo 2014-06-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-406-372/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-168-94382015). Ieškovo BUAB „TruMet“ buveinė yra Kaštonų g. 21-62, Alytuje, kuri yra ne Vilniaus miesto apylinkės teismo, o Alytaus rajono apylinkės teismo veiklos teritorijoje, todėl ieškovo ieškinį atsakovams atsisakytina priimti kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui (CPK 137 str. 2 d. 2 p.).

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu bankrutuojanti UAB „TruMet“, atstovaujama bankroto administratoriaus MB „In Solidum“, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti ieškovo ieškinį, arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Susiklosčiusi teismų praktika rodo, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 11 d. pagrindu ieškinys įmonės vadovui ar savininkui (savininkams) dėl įmonės administravimo išlaidų gali būti paduotas tiek bankrutuojančios įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, tiek ir administratorius, pvz. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 22 d. sprendimas c. b. Nr. 2A-1323-798/2015. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką „administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis. priimta civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013), yra logiška, jog bankrutuojanti įmonė yra suinteresuota ir turi teisę reikalauti administravimo išlaidų tiesiogiai.

2) Aiškinant Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, matyti, jog vienas bankroto proceso tikslų tinkamo įgyvendinimo prielaidų yra tinkamas įmonės atstovavimas. Atitinkamai iš to seka, jog bankrutuojančios įmonės atstovams turi būti atlygintos įmonės administravimo išlaidos, kurios įprastai apmokamos Įmonių bankroto įstatymo 36 str. numatyta tvarka, t. y. iš bankrutuojančios įmonės turto (visų rūšių lėšų). Bankroto administratorius turi teisę pasirinkti savo elgesio modelį, būdu kreiptis į teismą dėl žalos įmonei atlyginimo, šiuo atveju žalos, pasireiškusios administravimo išlaidų neatlyginimu. Taigi, įmonės administravimo išlaidų atlyginimu yra suinteresuota pati bankrutuojanti įmonė, kurios vardu į teismą kreipiasi jos atstovas - bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės suinteresuotumo nenaikina aplinkybė, jog vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 2 d., 3 d. ir 11 d., įmonę administravęs bankroto administratorius teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai ir dėl to buvo prisiėmęs riziką.

3) Apeliantas pateikė ieškinį atsakovams pagal jų gyvenamąją vietą, tačiau teismas padarė priešingą išvadą, prieštaraujančią jo paties pateikiamai praktikai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartis c. b. Nr. 2A-168-943/2015), nurodydamas, jog byla turėtų būti perduota pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą, ir taip nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos. Pagal teismų formuojamą praktiką ieškinys dėl reikalavimų priteisti bankroto administratoriaus turėtas bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar savininko turi būti pareiškiamas pagal atsakovo, t. y. bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės vadovo ar savininko gyvenamąją vietą, pvz. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 2S-349-440/2014.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė (CPK 338 str.). Byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo BUAB „TruMet“ ieškinį dėl administravimo lėšų priteisimo. Kaip matyti iš skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutarties turinio, teismas darė išvadą, kad ieškinio priėmimo stadijoje nėra galimybės spręsti ieškovo tinkamumo klausimo, todėl ieškinio teismingumui taikė ĮBĮ 14 str. 3 d.

LR CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto konstitucinio teisminės gynybos prieinamumo principo, yra ne kartą nurodęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Pažymėtina, kad civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.

LR CPK 1 straipsnyje yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal LR CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Tokia pat nuostata suformuluota LR ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos LR CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. LR ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant įmonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja LR ĮBĮ nuostatoms.

LR ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Vadovaujantis LR ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalimi ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi c. b. Nr. eB2-692-657/2016 UAB „TruMet“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė MB „In Solidum“. Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartimi BUAB „TruMet“ pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. BUAB „TruMet“, atstovaujama bankroto administratoriaus MB „In Solidum“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams R. K. ir J. K. dėl 8620 Eur administravimo išlaidų, 5 procentų metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo (c. b. Nr. e2-50143-819/2015). Kaip jau minėta, pirmos instancijos teismas darė išvadą, kad ieškinio priėmimo stadijoje nėra galimybės spręsti ieškovo tinkamumo klausimo, todėl ieškinys turi būti reiškiamas pagal BUAB „TruMet“ buveinės vietą ir ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmos instancijos teismo išvada negali sutikti, nes nagrinėjamu atveju BUAB „TruMet“, atstovaujama bankroto administratoriaus MB „In Solidum“ ieškinį reiškia LR ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies, kurioje išimtinis teismingumas nėra nustatytas, pagrindu, o ne ginčija BUAB „TruMet“ sudarytus sandorius ar sandorius, priešingus bankrutuojančios įmonės veiklos tikslams pagal LR ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad LR ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostata yra taikoma tokiu atveju, kai bankrutuojančios (ar bankrutavusios) įmonės vardu administratorius reiškia ieškinius ir reikalavimus bankrutuojančios (ar bankrutavusios) įmonės skolininkams, kuriais siekiama sugrąžinti į bankroto turto masę tai, kas buvo nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleista kitiems asmenims, ir tokiu būdu padidinti kreditorių galimybę patenkinti savo finansinius reikalavimus. Kitaip tariant, bankrutuojančios įmonės buveinės vietos teismui yra teismingi ginčai, kurie tiesiogiai yra susiję su įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turtinėmis teisėmis ir pareigomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-168-943/2015). Tuo tarpu ieškinys dėl reikalavimų priteisti bankroto administratoriaus turėtas bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar savininko yra reiškiamas pagal atsakovo, t. y. bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės vadovo ar savininko gyvenamąją vietą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškinys, pareikštas LR ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu, turi būti nagrinėjamas pagal bendrąsias teismingumo taisykles ieškinį pareiškiant pagal LR CPK 29 straipsnį, t. y. pagal atsakovų gyvenamąją vietą, o ne pagal specialaus įstatymo, reglamentuojančio įmonių bankroto procesą, reglamentavimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir taikė LR ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai BUAB „TruMet“, atstovaujamos bankroto administratoriaus MB „In Solidum“ pareikštą ieškinį buvusiai bankrutavusios įmonės vadovei ir akcininkei bei akcininkui dėl administravimo išlaidų priteisimo prilygindamas bankrutuojančios įmonės ieškiniams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kitiems reikalavimams, reiškiamiems bankrutavusios įmonės skolininkams.

Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismui ieškinį dėl administravimo išlaidų pateikė BUAB „TruMet“, veikianti per atstovą bankroto administratorių MB „In Solidum“, prašydama 8620 Eur įmonės administravimo išlaidų priteisti BUAB „TruMet“ naudai. Ieškinyje nurodė, kad UAB „TruMet“ iškėlus bankroto bylą jokio turto neturėjo, todėl bankroto administratoriui atlyginimas ir administravimo išlaidos nebuvo padengtos. Atsižvelgiant į tai, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į BUAB „TruMet“ gauti teismo patvirtintą 86200 Eur administravimo išlaidų sumą, o BUAB „TruMet“ turi galiojantį ir pagrįstą įsipareigojimą administratoriui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto nurodytu argumentu, kad administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis. priimta civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju tiek administratorius asmeniškai, tiek ir pati bankrutuojanti įmonė yra suinteresuoti ir turi reikalavimo teisę į administravimo išlaidų atlyginimą iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją.

Papildomai pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2009; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009). Atsižvelgiant į tai, ieškovo tinkamumo klausimas yra konstatuojamas bylos nagrinėjimo metu teismui nustačius, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė (CPK 45 str. 1 d.), o ne ieškinio priėmimo stadijoje.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, netinkamai taikė LR ĮBĮ ir civilinio proceso normas, todėl priėmė nepagrįstą nutartį, kuri naikintina apeliacine tvarka. Kadangi kompetencija spręsti ieškinio priėmimo klausimą priklauso pirmosios instancijos teismui, todėl ieškinio priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (LR CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškovo BUAB „TruMet“, atstovaujamo bankroto administratoriaus MB „In Solidum“ ieškinį atsakovams R. K. ir J. K. dėl administravimo lėšų priteisimo tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Asta Radzevičienė