Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų: Virginijos Volskienės, Almos Urbanavičienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. P. atskirąjį skundą dėl Visagino m. apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo J. A. ieškinį atsakovui J. P. dėl prievolių įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Visagino m. apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartimi ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkintas, butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) areštuotas, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti ar perduoti tretiesiems asmenims. Teismo nutartyje nurodoma, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimas yra turtinis, ginčo suma didelė ir ieškovas reikalauja priteisti jo naudai įkeistą butą, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba tapti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymas, todėl ieškovo prašymas dėl atsakovo turto arešto laikytas pagrįstu.

Teismas nutartyje nurodė, jog vadovavosi LR CPK 145str. 1 d. 3 p., o ši norma nustato kilnojamojo turto, piniginių lėšų ar turtinių teisių areštą. Dėl to įstatyminė norma pritaikyta netinkamai.

Teismo nutartyje nurodoma, jog ginčo butas yra įkeistas ieškovui, tačiau LR CPK 4.201 str. 1 d. nustato, kad įkeitimo objektu gali būti tik kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės. Hipoteka turtui neįregistruota, taigi teismo teiginiai apie buto įkeitimą yra niekuo nepagrįsti ir neatitinka tikrovės.

Teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos 11900 Lt skolos sumai, nes pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (pateiktas su skundu) matyti, jog buto vidutinė rinkos vertė yra 21196 Lt, o reali rinkos vertė viršija 70000 Lt.

Arešto taikymas gali sukelti atsakovui nuostolių, o teismas nesiėmė ex officio spręsti šio klausimo, kaip numatyta LR CPK 147 str.

Skunde nurodoma, jog atsakovas norėtų imti paskolą banke, jos grąžinimą garantuodamas nekilnojamuoju turtu ir grąžinti skolą, tačiau turto areštas užkerta tam galimybę. Be to, įstatymas numato daug laikinųjų apsaugos priemonių nesusijusių su turto areštu, taigi teismas turėjo taikyti būtent jas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Byloje nustatyta, jog atsakovas J. P. 2007-05-21 parašė raštelį, iš kurio turinio aišku, jog jis iš ieškovo J. A. pasiskolino 11900 Lt, skolos negrąžinus per 10 dienų įsipareigojo ieškovui perleisti savo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l.7). Skola laiku nebuvo grąžinta, todėl ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, o ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip buto vertės įrodymą pareikė 2006-01-05 VĮ Registrų centro Utenos filialo pažymėjimą, kuriame nurodoma, jog ginčo buto vertė tai dienai sudarė 11007 Lt. Atsakovas su skundu pateikė 2007-10-04 VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodoma, jog ginčo buto vertę sudaro 21196 Lt.

Kolegija sutinka su atskirojo skundo pastebėjimu, jog teismas neteisingai nutartyje nurodė, jog vadovavosi LR CPK 145str. 1 d. 3 p., o ši norma nustato kilnojamojo turto, piniginių lėšų ar turtinių teisių areštą, tačiau nesutinka su teiginiu, jog dėl to įstatyminės normos pritaikytos netinkamai. Šis klaidingai nurodytas taikomo straipsnio dalies punktas laikytinas rašymo apsirikimu, nekeičiančiu nutarties esmės, nes iš nutarties motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies akivaizdu, kad teismas taikė LR CPK 145str. 1 d. 1 p., todėl klaidingas kodekso straipsnio dalies punkto nurodymas negali būti laikomas priežastimi naikinti skundžiamą nutartį, nes tokiu atveju būtų pažeistas imperatyvus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 328 str. reikalavimas nenaikinti nutarties ar sprendimo formaliais pagrindais.

Kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog teismas nutartyje nurodė, kad ginčo butas yra įkeistas ieškovui. Apeliantas neatidžiai skaitė teismo nutartį ir nepastebėjo, jog joje rašoma: ,,Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2007-05-21 buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovo, kuria atsakovas 10 dienų pasiskolino 11900 Lt ir įkeisdamas butą adresu (duomenys neskelbtini)“ (paryškinta kolegijos). Akivaizdu, jog tai ne teismo teiginys, o aplinkybių nurodytų ieškinyje atkartojimas. Taigi likę apelianto teiginiai dėl hipotekos ir kilnojamojo turto įkeitimo nenagrinėtini, nes nesusiję su šia byla ir todėl teisiškai nereikšmingi.

Apelianto teiginys, jog teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos 11900 Lt skolos sumai, nes pagal 2007-10-04 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (pateiktas su skundu) matyti, jog buto vidutinė rinkos vertė yra 21196 Lt, o reali rinkos vertė viršija 70000 Lt, yra nepagrįstas. Priimdamas nutartį teismas turėjo duomenis, kuriuos pateikė ieškovas. Atsakovo pateiktame 2007-10-04 VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, nurodoma, jog ginčo buto vertę sudaro 21196 Lt, vertė nustatyta 2007-10-03, taigi nutarties priėmimo dienai turto vertė pagal turimus duomenis atitiko skolos dydį. Tai, jog turto vertė pasikeitė po nutarties priėmimo, negali būti pagrindu teigti, jog teismo nutartis yra neteisėta. Tačiau gali būti pagrindu kreiptis į teismą su prašymu dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita (LR CPK 146 str.). Ieškovo teiginys apie turto rinkos vertę nepagrįstas jokiais įrodymais.

Kolegija pažymi, jog apelianto teiginys, kad arešto taikymas gali sukelti atsakovui nuostolių, o teismas nesiėmė ex officio spręsti šio klausimo, kaip numatyta LR CPK 147 str., yra nepagrįstas. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog arešto taikymas gali sukelti atsakovui kokių nors realių nuostolių. Abstraktus teiginys, jog gali kilti nuostolių, nėra pagrindu reikalauti, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Be to, atsakovas akivaizdžiai nesusipažinęs su lotyniško termino ex officio (liet.: kaip reikalauja pareigos; pagal pareigas; iš pareigos) reikšme arba su nurodomo LR CPK 147 str. turiniu. Šiame straipsnyje numatyta, jog ,,teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija“ (išskirta kolegijos). Akivaizdu, jog normos konstrukcija suponuoja galimybę pareikalauti nuostolių užtikrinimo, bet tikrai nesuponuoja tokios teismo pareigos.

Atskirojo skundo argumentai dėl galimybės taikyti kitokias laikinąsias apsaugos priemones, nesusijusias su turto areštu, bei dėl ketinimų imti paskolą banke, jos grąžinimą garantuojant nekilnojamuoju turtu, nenagrinėtini, nes nevertintini kaip pagrindžiantys skundžiamos nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą (LR CPK 306 str. 1d. 3 p.). Šie argumentai, kaip ir argumentas dėl turto vertės, gali būti pateikti pirmos instancijos teismui su prašymu dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita (LR CPK 146 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1d. kolegija

nutarė:

Visagino m. apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.