- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-22
- Bylos Nr.
- 2K-49/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Jonas Prapiestis, Rimantas Baumilas (pran.)
- Nuteistasis
- G. R.
- Nukentėjusysis
- R. N.
- Kategorijos
- 1.1.8.7.9Veika padaryta asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.)
- 1.2.14.3.1Paprastas plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
- 2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
- 2.4.2.1Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir septyniems mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartis, kuria nuteistojo G. R. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
G. R. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 10 d., apie 3.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, užsidėjęs ant veido kaukę su iškirptomis skylėmis, Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini), R. N. kieme, suduodamas smūgius nukentėjusiajam R. N. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasikėsino pagrobti R. N. automobilį „Peugeot 307“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio vertė 14 000 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, nes nukentėjusysis pasipriešino ir apgynė savo turtą.
Be to, G. R. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 10 d., apie 3.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia išdaužė Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini), R. N. kieme, stovėjusio R. N. priklausančio automobilio „Peugeot 307“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) šoninius stiklus, suskaldė priekinį stiklą bei apgadino R. N. namo duris, taip padarydamas nukentėjusiajam 860 Lt turtinę žalą.
G. R. nuteistas ir už tai, kad 2009 m. gruodžio 10 d., pirmoje dienos pusėje, tikslesnis laikas nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, važiuodamas automobiliu kartu su V. M., pamatęs keliu einantį E. B., turėdamas tikslą atgauti pinigus už automobilį, Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, kumščiu suduodamas E. B. smūgį į veidą, reikalavo pinigų už automobilį.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir bylą nutraukti, nesant įrodymų, kad jis padarė veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje.
Kasatorius nurodo, kad pripažindamas jį kaltu dėl pasikėsinimo pagrobti R. N. automobilį ir jo turto sugadinimo pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.8 punktuose suformuluotų rekomendacijų, nes išsamiai, lygindamas su kitais įrodymais nepatikrino nukentėjusiojo R. N. parodymų, kurie yra vienintelis tiesioginis įrodymas byloje. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jis nurodė, kad įvykio išvakarėse buvo susitikęs su R. N. ir šis iš jo reikalavo sugrąžinti 600 Lt skolą, teigdamas, kad negrąžinimo atveju bus blogiau. Jo parodymus patvirtino ir pats nukentėjusysis R. N. Iš to darytina išvada, kad R. N. turėjo motyvą jį apkalbėti, tačiau teismai į šią aplinkybę vertindami R. N. parodymus neatsižvelgė. Be to, teismai neatsižvelgė ir į nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą. Iš protokolo-pareiškimo, nukentėjusiojo R. N. pirmosios apklausos protokolo turinio matyti, kad nukentėjusysis tarsi atpažino jį užpuolusį asmenį kaip G. R., tačiau nebuvo tuo įsitikinęs ir tik vėlesnėse apklausose ėmė kategoriškai teigti, kad jį užpuolęs asmuo buvo G. R. Nukentėjusysis taip pat nevienodai paaiškino aplinkybes, kaip buvo nuimta užpuoliko kaukė, koks šviesos šaltinis apšvietė užpuoliko veiką, kai nukentėjusysis atpažino G. R. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiriant ir nagrinėjant bylą nebuvo patikrintas lempos ryškumas, kokią teritorijos dalį ji apšviečia, ar galėjo pati įsijungti nukentėjusiajam būnant ne po lempa, o einant kitoje vietoje. R. N. nei tiriant bylą, nei nagrinėjant bylą teisme nenurodė jokių išskirtinių užpuoliko požymių, todėl pagal nurodytus požymius įvykio vietoje galėjo būti ir kitas asmuo. Iš bylos duomenų matyti, kad R. N. įvykio išvakarėse gėrė alkoholį, kalbėjosi su juo, G. R., buvo prieš jį neigiamai nusiteikęs, todėl gali būti, kad dėl šių priežasčių pamatytas vyras galėjo R. N. asocijuotis su juo, G. R. Atkreiptinas dėmesys, kad nei jį sulaikant, nei vėliau nebuvo rasti jokie R. N. nurodyti daiktai – beisbolo lazda, kaukė, kurie buvo panaudoti darant nusikaltimus. Kasatoriaus nuomone, teismas netinkamai įvertino ir pripažino jį kaltinančiu įrodymu teismo medicinos specialisto išvadą, nes ji atlikta nesilaikant kūno tyrimo procedūros, yra kitų duomenų, leidžiančių abejoti jos patikimumu. G. R. teigia, kad specialisto išvada buvo surašyta teismo medicinos specialistui jo net neapžiūrėjus, neuždavus jam nė vieno klausimo, nenustačius sužalojimų susidarymo mechanizmo, o tiesiog perrašius užduoties atlikti kūno tyrimą duomenis. Iš specialisto išvados turinio taip pat matyti, kad atliekant jo kūno tyrimą dalyvavo laborantė K. K., tačiau ji specialisto išvados nepasirašė.
Nagrinėdamas bylą dėl šių kaltinimų apeliacine tvarka teismas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų neištaisė ir motyvuotai neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl galimo R. N. motyvo jį apkalbėti, nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo, galimo protokolo-pareiškimo, nukentėjusiojo apklausos, įvykio vietos apžiūros protokolų neteisėtumo ir klastojimo, netinkamo teismo medicinos specialisto išvados vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl to, kad jis padarė nusikaltimus, nuo kurių nukentėjo R. N., pagrindė ir specialisto išvadomis Nr. 11-3620 (09), 11-133 (10), nors pirmosios instancijos teismas pripažino šiuos įrodymus neleistinais. Pagrįsdamas savo išvadas minėtomis specialistų išvadomis, teismas nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas specialistų išvadomis nesirėmė neteisėtai, todėl apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas ir pablogino jo teisinę padėtį, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalį, teisingo teismo proceso principą.
Šalies argumentai
G. R. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir pripažindamas jį kaltu dėl savavaldžiavimo. Jokie byloje surinkti įrodymai nesuteikia pagrindo išvadai, kad jis veikė vykdydamas tariamą V. M. teisę. Nukentėjusysis E. B. nedavė parodymų, kad G. R. reiškė jam kokius nors reikalavimus, tuo tarpu V. M. duodamas parodymus paneigė, kad pasakojo G. R. apie jo ir E. B. skolinius santykius. Jokiais įrodymais nepagrįsta teismo išvada, kad jis panaudojo smurtą prieš E. B., nes tuo metu, kai pagal byloje surinktus įrodymus jis padarė nusikaltimą, jis buvo sulaikytas.
Nagrinėdamas bylą dėl šio kaltinimo apeliacine tvarka teismas dėl jo nurodytų pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų išsamiai ir motyvuotai nepasisakė, todėl nepatikrino skundžiamo nuosprendžio tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes išvada apie tai padaryta tik pagal liudytojų parodymus. Teismų požiūris, kad apsvaigimas gali būti nustatytas tik pagal liudytojų parodymus, yra teisiškai ydingas, nes išvada dėl apsvaigimo nuo alkoholio tampa priklausoma nuo subjektyvaus kito žmogaus vertinimo, nors tokį žmogaus elgesį gali lemti visai kiti veiksniai, tokie kaip nuovargis, apsinuodijimas, apsimetimas apsvaigusiu. Minėtas teismų požiūris prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintoms Transporto priemones vairuojančių asmenų neblaivumo (girtumo) ir apsvaigimo nustatymo taisyklėms, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintai Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo bei bendros asmens būklės įvertinimo metodikai, Policijos patrulių veiklos instrukcijai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai taikant Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnį, pagal kuriuos neblaivumas negali būti nustatomas ar paneigiamas liudytojų parodymais, jis turi būti nustatomas alkotesteriu arba medicininės apžiūros metu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taikant BK 281 straipsnį apsvaigimo nuo alkoholio požymis taip pat nustatomas tik pagal alkotesterio ar medicininės apžiūros metu gautus duomenis (kasacinės bylos Nr. 2K-73/2010, 2K-507/2009).
Atsiliepimas
Prokuroras R. Žukauskas atsiliepime į kasacinį skundą prašo nuteistojo G. R. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad, neigdamas kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, kasatorius nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, siūlo kitaip vertinti nukentėjusiųjų R. N., E. B., liudytojų parodymus, kritikuoja teismo medicinos specialisto išvadas ir kūno tyrimo atlikimo procedūrą. Analogiški argumentai buvo išdėstyti ir nuteistojo apeliaciniame skunde, dėl jų motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Tokio pobūdžio argumentai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį turi būti palikti nenagrinėti. Kasatorius yra pagrįstai nuteistas dėl pasikėsinimo pagrobti nukentėjusiojo R. N. automobilį bei svetimo turto sugadinimo, nes dėl šių kaltinimų byloje surinkti įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad jie grindžiami įrodymu visetu. Visi įrodymų visetą sudarantys įrodymai gauti teisėtu būdu, sudaro vientisą loginę grandinę, kuri leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad G. R. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus. Įrodymų vertinimo motyvai yra teisingi ir skundžiamuose sprendimuose išdėstyti išsamiai, tuo tarpu paties kasatoriaus argumentai yra prieštaringi. Antai, nors kasatorius teigia, kad teismo medicinos specialistas jo neapžiūrėjo, kūno sužalojimus nustatė pagal tyrėjos užduoties duomenis, tačiau pripažįsta, kad sužalojimai jam buvo padaryti, nors ir kitomis aplinkybėmis, o tai rodo, kad specialistas surado ir užfiksavo realiai buvusius sužalojimus. Prokuroro nuomone, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes G. R. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį.
Prokuroras teigia, kad kasatorius yra pagrįstai nuteistas dėl savavaldžiavimo, nes teismo išvada apie fizinio smurto panaudojimą, reikalavimą sumokėti pinigus už sudaužytą automobilį, buvo padaryta pagal nukentėjusiojo E. B., liudytojos O. Č. parodymus, iš dalies pagal liudytojo V. M. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą. Taigi G. R. veika pagal nustatytas faktines aplinkybes tinkamai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pateikė dėl jų motyvuotas išvadas, pasisakė ir dėl nuteistojo argumentų, susijusių su galimu bylos dokumentų klastojimu. Kartu kasatorius yra teisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, negalėjo remtis specialisto išvada Nr. 11-3620 (09), nes pirmosios instancijos teismas jos nepripažino įrodymu. Prokuroro manymu, šis BPK reikalavimų pažeidimas nėra esminis, nes nesukliudė teismui priimti teisingą sprendimą byloje.
Prokuroras pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnį įrodymais byloje yra įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, todėl asmenų parodymai yra tinkami įrodymai nuteistojo girtumui nustatyti. Išvadą apie tai, kad G. R. darydamas nusikaltimus buvo apsvaigęs nuo alkoholio patvirtinta nukentėjusiųjų R. N., E. B., liudytojų O. Č., V. M., G. R. parodymai. Byloje nustatytos faktinės nusikaltimų padarymo aplinkybės, tokios kaip R. N. užpuolimas, automobilio stiklų daužymas, smūgio sudavimas E. B. matant liudytojams, akivaizdžiai įrodo, kad nusikaltimų padarymą sąlygojo būtent G. R. apsvaigimas nuo alkoholio, todėl ši aplinkybė pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo kasacinis skundas netenkintinas
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos nustato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Nuteistojo G. R. kasaciniame skunde yra teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nustatinėdamas faktines bylos aplinkybes netinkamai jas įvertino, dėl to padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltės tiek plėšimo ir turto sugadinimo, tiek ir savavaldžiavimo nusikalstamose veikose. Kasatorius mano, jog nukentėjusiųjų R. N. ir E. B., liudytojų parodymų, specialistų išvadų dėl kūno sužalojimų, nepakanka kaip įrodymų, neginčijamai pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo. Be to, kasatoriaus manymu, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai nebuvo nuoseklūs, jie buvo prieštaringi ir jais nebuvo galima remtis, toliau kasaciniame skunde kasatorius cituoja įvairius jų parodymus, duotus įvairiu bylos nagrinėjimo metu. Taip pat kasatorius teigia, kad ir specialisto išvada laikytina neteisėta ir ja taip pat nebuvo galima remtis.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, kaip jau minėta, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Taigi iš naujo įrodymų netiria, liudytojų nekviečia ir neapklausinėja, taigi neturi galimybių pervertinti žemesnių teismų padarytų įrodymų vertinimų, todėl ir byloje surinktų įrodymų nevertina, taip pat naujų bylos aplinkybių nenustatinėja. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Dėl minėtų aplinkybių kasacinės instancijos teisėjų kolegija nesprendžia, ar teismai tinkamai įvertino įrodymus, ir spręsdama teisės taikymo klausimus remiasi teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis. Bylos medžiaga rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasatoriaus apeliacinį skundą, kuriame praktiškai keliami tie patys, pirmiau paminėti, klausimai, tinkamai juos išnagrinėjo, išsamiai ir motyvuotai pasisakė savo nutartyje (T. 2, b. l. 134-145), todėl teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Dauguma kasatoriaus skunde pateiktų argumentų, kaip jau minėta, susiję su faktinių bylos aplinkybių vertinimu, savitu jų interpretavimu siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal jam inkriminuojamas visas nusikalstamas veikas.
Pagrindinis kasatoriaus skundo argumentas susijęs su tuo, kad, jo manymu, teismų sprendimai priimti padarius esminius BPK pažeidimus, susijusius su byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu.
Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius nenurodo konkrečių bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, susijusių su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu ar esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, jis juos kasaciniame skunde pateikia deklaratyviai, o jo motyvai dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo atkartoja jo apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos išsamias ir detalias išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas. Atsakydamas į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismo išdėstytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms ir motyvuotai atsakė į visus apeliacinio skundo argumentus.
Taigi teisėjų kolegija laiko, kad teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė, juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu ir kasatoriaus padarytas nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo.
Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeistos BPK normos vertinant byloje surinktus įrodymus, nes vienintelis tiesioginis įrodymas, kuriuo grindžiama jo kaltė dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 180 straipsnio 1 dalies ir 187 straipsnio 1 dalies nusikalstamų veikų padarymo, yra paties nukentėjusiojo R. N. nenuoseklūs parodymai, daugiau asmenų, kurie būtų matę, jog jis atliko šias nusikalstamas veikas, nėra. Taip pat nėra ir kitų jokių įrodomosios informacijos šaltinių (vaizdo, garso įrašų, nusikaltimo įrankių ar priemonių, ant kurių būtų buvę jo pėdsakų).
Tačiau, teisėjų kolegijai susipažinus su bylos medžiaga ir iš abiejų teismų sprendimų turinio matyti, kad nukentėjusiojo E. N. parodymai buvo išsamiai ir kruopščiai išanalizuoti, palyginti su kitais byloje surinktais įrodymais. Be to, kasatoriaus kaltė grindžiama ne vien tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais byloje surinktais ir teisminiame nagrinėjime patikrintais įrodymais: tai ir liudytojų G. R., R. M., G. P., V. N. parodymai, teismo medicinos specialisto išvados apie nukentėjusiojo ir kasatoriaus sužalojimus, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolais ir pan. Iš to matyti, kad teismai įvertino ne tik atskirus įrodymus (vienais rėmėsi, kitais - ne), bet ir įrodymų visumą ir padarė logišką išvadą, jog būtent kasatorius padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.
Kasatorius nesutinka su jam pareikštu kaltinimu ir dėl savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis 2 dalis). Jis mano, kad teismai nenustatė, jog jis žinojo apie tariamą E. B. skolą V. M. už sudaužytą automobilį, todėl liko nenustatytas būtinasis savavaldžiavimo požymis – tariamos teisės egzistavimas. Tačiau bylos medžiagoje, priešingai nei teigia kasatorius, neginčijamai nustatyta, jog su R. M. važiavęs G. R., išlipęs iš automobilio ir paklausęs nukentėjusiojo E. B., kada jis grąžins pinigus už sudaužytą automobilį, smogė jam ranka į veidą, o šiam pabėgant dar grasino, jog niekur nepabėgs, nes žinoma jo gyvenamoji vieta. Taigi kasatoriaus kaltė įrodyta nukentėjusiojo, su juo buvusios liudytojos O. Č. nuosekliais parodymais, tai iš dalies patvirtino ir su kasatoriumi važiavęs liudytojas R. M., be to, tai patvirtinta specialisto išvada dėl nukentėjusiojo E. B. sužalojimo (T. 1, b. l. 46), įvykio vietos apžiūros protokolu, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu.
Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva, o tai, kad teismas įvertino įrodymus ne taip, kaip nori kaltininkas, nėra joks įstatymo pažeidimas.
G. R. kasaciniame skunde ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktą įrodymų vertinimą motyvuodamas tuo, kad, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, bylą nagrinėjusių teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir teismų baigiamuosius aktus teisėjų kolegija su šiuo teiginiu sutikti negali. Pats kasatorius nenurodo konkrečių bylos duomenų, kurių teismai nebūtų išnagrinėję ir įvertinę ar tarp kurių būtų esminių prieštaravimų. Jis tik analizuoja ir kritikuoja kai kuriuos įrodymus atskirai nuo visų byloje surinktų įrodymų visumos. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje tokie motyvai yra išdėstyti. Taigi, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai laikėsi įrodymų vertinimo reikalavimų pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį. Teismai pagal savo vidinį įsitikinimą motyvuotai, išsamiai ir nešališkai įvertino visus reikšmingus bylos duomenis, susijusius su reikšmingų aplinkybių nustatymu. Įrodymai gauti teisėtais būdais – baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis tiesiogiai patikrintas nagrinėjimo teisme metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius svarbius įrodymus kaip visumą.
Dėl BPK nuostatų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pažeidimų
Kasaciniame skunde, motyvuodamas BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus, G. R. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo nukentėjusiojo R. N. parodymų nenuoseklumo, pasisakydamas dėl specialisto N. R. surašytos išvados neteisėtumo, apsiribojo tik teiginiais, jog jo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti, be to, pablogino kasatoriaus padėtį remdamasis specialisto išvada, kuria pirmosios instancijos teismas nesirėmė.
Išanalizavusi kasacinio skundo argumentus ir palyginusi juos su visa bylos medžiaga, kasatoriaus apeliaciniu skundu bei apeliacinės instancijos teismo nutartimi, teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų ir BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių, 332 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad nukentėjusiojo R. N. parodymams buvo skirtas pakankamas dėmesys, jo parodymai, duoti įvairiu bylos nagrinėjimo metu buvo išsamiai analizuoti, gretinami su kitais byloje nustatytais įrodymais, todėl kasatoriaus teiginys, jog teismas nepakankamai išanalizavo nukentėjusiojo R. N. parodymus, nėra pagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs specialisto išvadą dėl stiklo mikrodalelių, rastų ant kasatoriaus striukės ir kelnių, taip pat šių rūbų – daiktinių įrodymų netinkamo supakavimo pateikiant specialistui, ja nesirėmė, o tai, kad apeliacinės instancijos teismas šią specialisto išvadą paminėjo nutarties aprašomojoje dalyje, nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimas, be to, tai visiškai nepablogino kasatoriaus padėties, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo pakeistas ar panaikintas ir kasatoriaus teisinė padėtis nepabloginta. Kasatoriaus kaltei įrodyti byloje pakako ir kitų įrodymų ir tai nesukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė ir BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes, kaip jau paminėta, apeliacinėje nutartyje išsamiai ir detaliai nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo
Kasatorius skunde nurodo, kad jo, manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino, jog jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio, nes byloje nėra jokio objektyvaus dokumento (alkotesterio parodymo ar medicininės apžiūros duomenų), kuris paliudytų, jog jis buvo neblaivus.
Pagal teismų praktiką ir BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais byloje gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. G. R. neblaivumą šioje byloje patvirtino nukentėjusieji R. N., E. B., liudytojai O. Č. ir liudytojas, važiavęs kartu su kasatoriumi, V. M. bei liudytojas S. R., kuriam tai pasakė G. R. sugyventinė A. B. Taigi šių asmenų parodymai yra tinkami įrodymai kasatoriaus girtumui nustatyti. Pažymėtina ir tai, jog kasatorius sulaikytas po gana ilgo laiko, todėl jo kasaciniame skunde minimi įstatymai ir poįstatyminiai aktai girtumui nustatyti netenka prasmės, o kasatoriaus elgesys darant nusikalstamas veikas rodo, kad jų padarymui turėjo įtakos jo apsvaigimas nuo alkoholio.
Teisėjų kolegija laiko, kad baudžiamasis įstatymas šioje byloje pritaikytas tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, todėl tenkinti kasatoriaus skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n utaria:
Nuteistojo G. R. kasacinį skundą atmesti.