- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-02
- Bylos Nr.
- eI-1158-554/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00173-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Daina Kukalienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- K. J.
- Atsakovas
- Lietuvos policijos mokyklos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos policijos mokyklai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2017-02-03 skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti 2016 m. gruodžio 29 d. Lietuvos policijos mokyklos viršininko įsakymą Nr. 144-V1-116 „Dėl Lietuvos policijos mokyklos R15-2 mokymo grupės kursanto K. J. pašalinimo ir išbraukimo iš kursantų sąrašų“.
Pareiškėjas skunde nurodė, taip pat jis ir atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas 2015-04-21 davė sutikimą Marijampolės AVPK viršininkui dėl asmens duomenų tikrinimo ir tą pačią dieną buvo patikrintas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registre. Jokių kompromituojančių duomenų apie tikrinamą asmenį – pareiškėją gauta nebuvo. 2015-07-14 (tą pačią dieną, kai buvo patvirtintas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą) pareiškėjas padavė prašymą Marijampolės AVPK viršininkui išduoti siuntimą dalyvauti atrankoje į Lietuvos policijos mokyklą (toliau – LPM). 2015-07-27 Marijampolės AVPK surašė pareiškėjo tikrinimo pagal vidaus reikalų įstaigų įskaitas išvadą, kurioje konstatavo, kad kompromituojančios medžiagos pareiškėjo atžvilgiu nerasta. 2015-08-04 pareiškėjui buvo išduotas siuntimas į LPM. Su pareiškėju 2015-09-01 buvo sudaryta stojimo į vidaus tarnybą sutartis.
Pareiškėjas ir jo atstovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – VTS) 9 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu šio statuto 12 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ar 6 punkte arba 2 dalyje nurodytos aplinkybės atsirado po asmens priėmimo į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigą, asmuo iš jos pašalinamas ir išbraukiamas iš kursantų sąrašų. LPM viršininkas nepagrįstai priėmė įsakymą, vadovaudamasis VTS 9 straipsnio 4 dalimi, kadangi pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka niekada nebuvo pripažintas kaltu už tyčinio nusikaltimo padarymą, neturėjo ir neturi teistumo, nebuvo pripažintas kaltu už nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nebuvo atleistas už pareigūno vardo pažeminimą ar tarnybinius nusižengimus. Pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl nėra laikomas teistu. Lietuvos policijos mokyklos kursantų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos mokyklos viršininko 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 144-V-219, 107.3 papunktyje nurodyta, kad kursantas šalinimas iš mokyklos jeigu paaiškėja aplinkybės, dėl kurių kursantui gali būti taikomi priėmimo į vidaus tarnybų apribojimai, nustatyti VTS. 2016-01-25 Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 144-IS-2 nurodyta, kad pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos yra laikytinos Statuto 11 str. 2 d. numatyta aplinkybe, neleidžiančia jo laikyti nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūra šią aplinkybę konstatavo 2015-07-14 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjui patvirtinus nutarimą atleisti pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam asmeniui susitaikius (nutarimas įsiteisėjo 2015-07-21). Pareiškėjo patikrinimas registre buvo atliktas dar iki nusikalstamų veikų padarymo ir jų galutinio konstatavimo, išvada buvo surašyta ir stojimo į vidaus tarnybą sutartis buvo sudaryta neturint informacijos apie Statuto 11 str. 2 d. numatytą aplinkybę. LPM galimybė šią aplinkybę vertinti Statuto 8 str. 5 d. ir 11 str. 2 d. aspektu atsirado tik 2015-11-24, gavus iš Kauno AVPK raštą apie pareiškėjo neatitikimą policijos rėmėjams keliamiems reikalavimams. Taigi, ši data yra laikytina VTS 11 str. 2 d. numatytos aplinkybės atsiradimo data ir pareiškėjui turėtų būti taikomos Statuto 8 str. 5 d. nuostatos. Priešingu atveju susiklostytu tokia situacija, kai dėl netinkamai atliktos kandidatūros tikrinimo procedūros asmuo objektyviai neturintis teisės mokytis LPM nepagrįstai tokią teisę įgytų ir mokytųsi. Be to, tolesnis jo mokymasis LMP netenka prasmės, nes ją užbaigęs, jis negalės būti priimtas į vidaus tarnybą kaip asmuo neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.
Pareiškėjas ir jo atstovė pabrėžė, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-26473-15 buvo pradėtas ir nutrauktas, kaltinamajam su nukentėjusiuoju asmeniu susitaikius. 2015 m. birželio 25 d. VTS 12 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad draudžiama priimti į vidaus tarnybą asmenį, kuris įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu už tyčinio nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba kuris pripažintas kaltu už kitos nusikalstamos veikos padarymą ir nuo teismo nuosprendžio (nutarties) įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba kuris turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo. Pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl nėra laikytinas teistu ir nebuvo teistas. Tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje gali turėti tiesioginę prejudicinę reikšmę šioje administracinėje byloje ir sudaryti prielaidas paneigti ginčijamo įsakymo pagrindu kilusias teisines pasekmes. Atsakovo priimtas ginčijamas įsakymas pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 str. 1 d. dėl lygių teisių principo, nes Generalinis prokuroras po susitaikymo su nukentėjusiu asmeniu buvo grąžintas į pareigas. Šiuo konkrečiu skundžiamu atveju pareiškėjui yra užkertamas kelias tęsti mokslus Lietuvos policijos mokykloje ir ateityje dirbti vidaus tarnyboje, todėl neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybės tarnybos įstatymo 3-1 str., 9 str. 3 d. pradėto ir nutraukto ikiteisminio tyrimo neįvardija kaip sąlygos netekti nepriekaištingos reputacijos.
Atsiliepimas
Atsakovas ir jo atstovė teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, siekiant išsiaiškinti, ar pareiškėjas atitinka VTS 6 str. 1 d. 2 p. nustatytus į vidaus tarnybą pretenduojantiems asmenims taikomus reikalavimus: būti nepriekaištingos reputacijos asmeniu, taip pat ar jis gali toliau mokytis LPM ir būti paskirtas į pareigas policijos įstaigoje. 2016-01-22 LPM gautas Policijos departamento Nr. 5-S-668 „Dėl sutikimo tęsti mokymąsi Lietuvos policijos mokykloje“, kuriuo pasiūlyta pareiškėją pašalinti iš LPM. Buvo padaryta išvada, kad paaiškėjusios aplinkybėms, jog 2015-05-10 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-26473-15 ir pareiškėjui pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., padarymo neleidžia jo laikyti nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir jis neatitinka pretenduojantiems į vidaus tarnybą asmenims keliamų reikalavimų. 2016-01-25 surašyta ir LPM viršininko patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 144-IS-2. LPM viršininkas 2016-12-29 priėmė įsakymą Nr. 144-V1-116 „Dėl Lietuvos policijos mokyklos R15-2 mokymo grupės kursanto K. J. pašalinimo ir išbraukimo iš kursantų sąrašų“.
Atsakovas ir jo atstovė pabrėžė, kad pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos tarnybinio patikrinimo išvadoje vertinamos VTS 8 str. 5 d. (nuo 2016-01-01 galiojanti - naujo Statuto 9 str. 4 d.), 11 str. 2 d. (naujo Statuto 12 str. 2 d.) aspektu. Prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą duomenys patvirtina, kad pareiškėjas padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. (nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų ir viešosios tvarkos pažeidimas), jis visiškai pripažino savo kaltę, įvykdė visas būtinąsias sąlygas, jog būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Nusikalstamos veikos padarytos 2015-05-10 - t.y. jau po atlikto patikrinimo registre ir dar iki prašymo išduoti siuntimą į LPM pateikimo bei išvados surašymo ir stojimo į vidaus tarnybą sutarties sudarymo. Patikrinimas policijos įstaigoje buvo pradėtas 2015-04-21. Nepriekaištingos reputacijos reikalavimas yra numatytas kaip vienas iš reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą. Stojančiam į vidaus tarnybą asmeniui naujo VTS 7 str. 1 d. 3 p. yra numatytas reikalavimas, susijęs su stojančiojo reputacija - t.y. pretenduojantis į vidaus tarnybą asmuo turi būti nepriekaištingos reputacijos. Asmuo laikomas nepriekaištingos reputacijos, jei nėra VTS 12 str. 1, 2, 3, 5 punktuose nurodytų aplinkybių ir kitų pretenduojantį asmenį kompromituojančių patikrintų duomenų. Nuo 2016-01-01 galiojančio VTS 9 str. 4 d. numato, kad jei nustatyta, jog apie kursantą yra kitų patikrintų kompromituojančių duomenų ir jie atsirado po asmens priėmimo į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigą, asmuo iš jos pašalinamas ir išbraukiamas iš kursantų sąrašų. Tačiau nustačius, kad yra kitų priimamą asmenį kompromituojančių patikrintų duomenų, dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai sprendžia vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Atsakovas, tik sulaukęs Policijos departamento rašto dėl pareiškėjo netinkamumo vidaus tarnybai ir siūlymo jį šalinti iš LPM bei išbraukti iš kursantų sąrašų, ginčijamu įsakymu pašalino ir išbraukė jį iš LPM sąrašų. Iš esmės sprendimą dėl pareiškėjo neatitikimo nepriekaištingai reputacijai keliamiems reikalavimams, taip pat dėl jo netinkamumo vidaus tarnybai priėmė ne atsakovas, o Lietuvos policijos generalinis komisaras.
Akcentavo, kad asmuo gali būti nepripažintas nepriekaištingos reputacijos ne tik, kai jam įsiteisėja teismo nuosprendžiai, bet ir kai prarandamas pasitikėjimas juo. Tai konstatavo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime. Taigi, jeigu yra pagrįstai konstatuotas asmens, siekiančio tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje, nepatikimumas, toks asmuo negali būti priimamas į atitinkamas pareigas. Stojimo į vidaus tarnybą sutarties 4.2 p. nustatyta, kad pareiškėjas bus priimtas į pareigas teisės aktų nustatyta tvarka, o teisės aktai (VTS) kelia nepriekaištingos reputacijos reikalavimą, todėl iš neteisėtų veiksmų teisėti lūkesčiai kilti negali. LPM, priimdama kursantą mokytis, suteikdama jam žinių, investuodama lėšų į jo profesinį parengimą, tikisi parengti kompetentingą policijos pareigūną, kuris sąžiningai tarnautų valstybei ir visuomenei.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2015-07-10 Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju asmeniu. Paminėtas nutarimas buvo patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-26473-15 buvo nutrauktas. 2015-09-01 pareiškėjas, LPM ir Policijos departamentas prie LR VRM pasirašė Stojimo į vidaus tarnybą sutartį Nr. 144-ST5-47/5-ST5-161. Pagal šios sutarties sąlygas pareiškėjas įsipareigojo laikytis VTS ir kitų teisės aktų kursantams nustatytų reikalavimų, atlikti jam pavestas pareigas. LPM įsipareigojo sudaryti asmeniui tinkamas mokymosi sąlygas, o Policijos departamentas įsipareigojo užtikrinti, kad baigęs mokyklą kursantas bus paskirtas į jo išsilavinimą ir profesiją atitinkančias laisvas pareigas šalies policijos įstaigoje, taip pat sudaryti jam tinkamas tarnybos sąlygas, užtikrinti pareigūno teises, socialines garantijas, nustatytas VTS ir kituose teisės aktuose. 2015-12-02 pareiškėjas informavo LPM apie ikiteisminį tyrimą. Taip pat nurodė, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, atlygino žalą nuketėjusiajam, apmokėjo nukentėjusiojo gydymo išlaidas, todėl 2015-07-10 nutarimu nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas, susitaikius su nukentėjusiuoju, o ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. 2015-12-18 pranešimu dėl tarnybinio patikrinimo Nr. 144-PR1-19 LPM pareiškėją informavo apie jo atžvilgiu pradėtą tarnybinį patikrinimą. 2015 metų gruodžio mėnesį raštu Nr. 5-S Policijos departamentas informavo LPM, kad tolesnis pareiškėjo mokymasis LPM netenka prasmės, nes ją užbaigęs, jis vis tiek negalės būti priimtas į vidaus tarnybą, kaip asmuo neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. 2015-12-21 prašymu pareiškėjas kreipėsi į Policijos generalinį komisarą leisti tęsti mokslus LPM ir, sėkmingai baigus, paskirti į pareigas policijos įstaigoje. 2016-01-18 tarnybiniu pranešimu Nr. 5-PR2-158 Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių valdybos direktorius Policijos generaliniam komisarui pasiūlė pareiškėją pašalinti iš LPM ir išbraukti jį iš kursantų sąrašų. 2016-01-22 raštu Nr. 5-S-668 Policijos departamentas informavo pareiškėją apie priimtą paminėtą sprendimą siūlyti LPM pašalinti jį iš LPM ir išbraukti iš kursantų sąrašų.
Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad 2016-01-25 LPM viršininkas patvirtino tarnybinio patikrinimo išvadą dėl pareiškėjo atitikimo nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliamiems reikalavimams. Šioje išvadoje buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka VTS 7 str. 1 d. 3 p. nustatytų pretendentų į vidaus tarnybą asmenims taikomų reikalavimų – būti nepriekaištingos reputacijos asmeniu, todėl negali toliau mokytis LPM ir taip pat negalės būti vėliau priimtas į vidaus tarnybą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo pasiūlyta pareiškėją pašalinti iš LPM ir išbraukti iš kursantų sąrašų. 2016-01-25 įsakymu Nr. 144-V1-8 pareiškėjas buvo išbrauktas iš LPM kursantų sąrašų. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016-11-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6468-643/2016 (TIS Liteko duomenys) šį įsakymą panaikino. Teismas konstatavo, kad individualus administracinis aktas nepilnai motyvuotas ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. įvardintiems reikalavimams. Atsakovas, įvertinęs paminėtus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo argumentus, 2016-12-29 priėmė šioje byloje ginčijamą įsakymą Nr. 144-V1-116 „Dėl Lietuvos policijos mokyklos R15-2 mokymo grupės kursanto K. J. pašalinimo ir išbraukimo iš kursantų sąrašų“.
Šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl LPM viršininko 2016-12-29 įsakymo Nr. 144-V1-116 pagrįstumo ir teisėtumo. Administracinėje byloje teismas įstatymo įpareigotas nustatyti, ar priimant ginčijamą administracinį aktą nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar administracinis aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Priimdamas procesinį sprendimą šioje administracinėje byloje teismas pagrinde vadovaujasi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis ginčijamo individualaus administracinio akto priėmimo metu. Be to, sprendžiant skundo reikalavimo panaikinti ginčo įsakymą pagrįstumą, būtina taip pat įvertinti skundžiamo įsakymo, kuris laikytinas viešojo administravimo subjekto individualiu administraciniu aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, taip pat ar nėra kitų ABTĮ 91 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas įsakymas turėtų būti panaikintas.
Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis VTS 9 str. 4 d., LPM nuostatų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014-02-27 įsakymu Nr. 5-V-175, 31.10 p.p., LPM kursantų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LPM viršininko 2016-08-30 įsakymu Nr. 144-V-219, 107.3 p.p., taip pat remiantis 2016-01-25 Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 144-IS-2, kuri yra neatskiriama ir motyvuojamoji ginčo įsakymo dalis.
VTS 9 str. įtvirtinti priėmimo į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigas pagrindai. VTS 9 str. 3 d. numatyta, kad į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigą draudžiama priimti asmenį, kuris neatitinka šio statuto 7 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatytų reikalavimų ir, kai yra šio statuto 12 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose arba 2 dalyje nurodytos aplinkybės. VTS 9 str. 4 d. įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad jeigu šio statuto 12 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ar 6 punkte arba 2 dalyje nurodytos aplinkybės atsirado po asmens priėmimo į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigą, asmuo iš jos pašalinamas ir išbraukiamas iš kursantų sąrašų. VTS 7 str. 1 d. 3 p. numato, kad asmuo, pretenduojantis į vidaus tarnybą, turi būti nepriekaištingos reputacijos. Įstatymų leidėjas apibrėžė, kad asmuo laikomas nepriekaištingos reputacijos, jei nėra VTS 12 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5 punktuose nurodytų aplinkybių ir kitų patikrintų pretenduojantį asmenį kompromituojančių duomenų.
Ginčijamo įsakymo ir Tarnybinio patikrinimo išvados turinio analizė patvirtina, kad atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo pareiškėjo padarytus nusikaltimus vertino VTS 7 str. 1 d. 3 p., 9 str. 4 d., 12 str. 2 d. normų kontekste (kai po priėmimo į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigą, atsirado kitų patikrintų pretenduojantį asmenį kompromituojančių duomenų). VTS 12 str. 2 d. numato, kad jeigu nustatyta, jog yra kitų patikrintų priimamą asmenį kompromituojančių duomenų, dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai sprendžia vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad 2015 metų gruodžio mėnesio ir 2016-01-22 raštais Policijos departamentas informavo LPM (taip pat ir pareiškėją), kad tolesnis pareiškėjo mokymasis LPM netenka prasmės, nes ją užbaigęs, jis vis tiek negalės būti priimtas į vidaus tarnybą, kaip asmuo neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
LPM nuostatų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014-02-27 įsakymu Nr. 5-V-175, 31.10 p.p. nustato, kad LPM viršininkas priima ir šalina iš mokyklos pirminio profesinio ir įvadinio mokymo kursų kursantus, juos skatina ir skiria nuobaudas. LPM kursantų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LPM viršininko 2016-08-30 įsakymu Nr. 144-V-219, 107.3 p.p. nustato, kad kursantai šalinami iš mokyklos, kai paaiškėja aplinkybės, dėl kursantui gali būti taikomi priėmimo į vidaus tarnybą apribojimai, nustatyti VTS. Teismas taip pat pabrėžia, kad byloje nekilo ginčas, jog pareiškėjas 2015-05-10, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, padarė 2 tyčinius nusikaltimus (apysunkį ir nesunkų), kurių vienas yra smurtinis nusikaltimas, – t.y. girtas kitų asmenų akivaizdoje be jokios svarbios priežasties tyčia sužalojo žmogų (2015-07-10 nutarimo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-26473-15 duomenys). Ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti duomenys, teismo nuomone, yra pakankami, kad pareiškėjas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu (ABTĮ 56 str.). Tai patvirtina atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens padarytas išvadas, kad pareiškėjas niekada negalės būti vidaus tarnybos pareigūnu ir jo mokymasis LPM betikslis, be to, paminėtos aplinkybės daro negalimu Stojimo sutarties sąlygų įgyvendinimą. Svarbu ir tai, kad TIS Liteko esančių tarnybinių ginčų bylų procesinių sprendimų duomenys patvirtina išvadą, kad kursantai, policijos darbuotojai šalinami visam laikui iš vidaus tarnybos už daug mažesnius nusižengimus (pvz., atvyko į tarnybą ir alkotesteris parodė 0,01 promilės girtumą, įvyko viešas konfliktas su sutuoktiniu, padarytas administracinio teisės pažeidimas ir pan..). Dėl aukščiau išdėstytų išvadų teismas laiko teisiškai nereikšmingais šio ginčo kontekste pareiškėjo ir jo atstovės teiginius apie įsiteisėjusius teismo nuosprendžius, nuteisimo fakto nebuvimą, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro grąžinimą į pareigas. Teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo situaciją šiuo reglamentuoja VTS ir jo normas įgyvendinantieji teisės aktai, o ne Valstybės tarnybos įstatymo normos.
Dėl kitų skundo argumentų teismas akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2007-08-13 nutarime yra pabrėžęs, kad piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, kaip kiekvieno asmens konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmaina, ypač atsižvelgiant į Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „lygiomis teisėmis”, yra sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo (asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu; piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais; konstitucinis lygių sąlygų stojant į valstybės tarnybą imperatyvas suponuoja stojančiųjų konkurenciją, taip pat objektyvų, nešališką stojančiųjų į valstybės tarnybą vertinimą ir atranką. Konstitucinis teismas taip pat akcentavo, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą nėra absoliuti. Valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybinėje tarnyboje, nes kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims. Konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai - stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju. Teisės aktais gali būti nustatyti ir specialūs reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės įstaigoje - specialiosios sąlygos siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje. Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. Jos taip pat turi būti aiškios ir bendros visiems, siekiantiems atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje, stojantiesiems į valstybės tarnybą jos turi būti žinomos iš anksto. Iš tokių reikalavimų - stojimo į valstybės tarnybą specialiųjų sąlygų - paminėtini profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir pan. reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt.. Priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami.
Ginčo kontekste svarbu ir tai, kad Konstitucijos 141 straipsnis suponuoja tai, jog statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla ir specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams, susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.. Stojančiajam į vidaus tarnybą asmeniui VTS yra numatytas reikalavimas, susijęs su stojančiojo reputacija, - t.y. pretenduojantis į vidaus tarnybą asmuo turi būti nepriekaištingos reputacijos. VTS taip pat apibrėžta, koks asmuo laikomas nepriekaištingos reputacijos. Kaip jau buvo paminėta, VTS įtvirtinta ir imperatyvi nuostata, jog priimti į vidaus tarnybą draudžiama, jeigu nustatyta, kad kai yra kitų patikrintų priimamą asmenį kompromituojančių duomenų, dėl tokio asmens tinkamumo tarnybai sprendžia vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad pirminę išvadą apie pareiškėjo reputacijos neatitikimus ir jo negalėjimą ateityje dirbti vidaus tarnyboje padarė ne atsakovas, o trečiojo suinteresuoto asmens kompetentingas pareigūnas, įvardintas VTS. Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas padarė 2 tyčinius nusikaltimus: būdamas girtas tyčia kitų asmenų akivaizdoje be jokios priežasties sužalojo žmogų. Šis faktas, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos policijos sistemos užduotis ir tarnybos specifiką, pareigūnams keliamus aukštesnius moralės bei garbės standartus, laikytas akivaizdžia bei pakankama aplinkybe, neleidžiančia laikyti pareiškėją esančiu nepriekaištingos reputacijos (ABTĮ 56 str.).
Vertintina ir tai, kad pareiškėjui, kaip būsimam vidaus tarnybos statutiniam pareigūnui, taikytini aukštesni standartai, nei kitiems valstybės piliečiams. Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime pabrėžė, kad valstybės institucijas, pareigūnus (ir tada, kai jie vykdo jiems patikėtas funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgaliojimų) žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Jie jokiomis aplinkybėmis negali veikti viršydami įgaliojimus, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, tarptų teisinis nihilizmas. Toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių, galimybių pasipriešinti valstybės (galingo mechanizmo) savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga. Teismo nuomone, vertinant pareiškėjo padarytų nusikaltimų įtaką ateityje akivaizdžiam jo, kaip vidaus tarnybos pareigūno, autoriteto pažeminimui, pasitikėjimo griovimui ar kompromitavimui, reikšmingas yra ir paties teisės pažeidimų (nusikaltimų) pobūdis (pažeidimai pasireiškė asmens tyčiniu sužalojimu be jokios priežasties ir viešosios rimties sutrikdymu). Taip pat reikšminga yra tai, kad pareiškėjas, nors nusikaltimus padarė dar nebūdamas policijos pareigūnu, bet jo padarytų tyčinių nusikaltimų pobūdis ateityje bus tiesiogiai susijęs su tiesioginiais atskirų žmonių teisių, kurias pareiškėjas prieš stodamas į tarnybą policijoje prisieks negailėdamas jėgų ginti, pažeidimais (pareiškėjas privalės asmenis apsaugoti nuo tokių pavojingų visuomenei veikų, kurias pats buvo betarpiškai įvykdęs.
VTS tiesiogiai nepasakyta, kad draudžiama priimti į vidaus tarnybą asmenį, kuris buvo padaręs tyčinius nusikaltimus. Baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veikos yra labai įvairios, todėl ne kiekviena padaryta nusikalstama veika savaime reiškia (pagrinde tik teoriškai), jog yra pagrindas konstatuoti, kad ją padaręs asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos VTS normų atžvilgiu. Kiekvienu atveju turi būti vertinamos visos aplinkybės, susijusios su pretenduojančiojo į tarnybą policijoje padarytais teisės pažeidimais, šių pažeidimų pobūdis, taip pat aiškinamasi, kokios asmeninės ar kitos savybės turėjo įtakos tam, kad buvo padaryti konkretūs pažeidimai. Nagrinėjamos bylos kontekste tai padarė ir sprendimą priėmė VTS numatytas subjektas – vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas.
Dėl skunde minimų teisėtų lūkesčių teismas pasisako, kad pareiškėjo ir jo atstovės argumentai yra nepagrįsti, nes pareiškėjas galėjo turėti tik tokius teisėtus lūkesčius, jog sudaręs paminėtą trišalę sutartį galės mokytis pagal nustatytą programą, o baigęs šią programą ir gavęs diplomą, bus priimtas į tarnybą policijoje, tik jei tuo metu atitiks visus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, keliamus pareigūnams (Sutarties 4.2 p.). Darydamas tyčinius nusikaltimus, pareiškėjas galėjo ir privalėjo numatyti, jog jie užkertą kelią mokymuisi LPM ir vėliau tarnybai policijoje ir todėl negali turėti jokių teisėtų lūkesčių, kad į padarytus tyčinius smurtinius nusikaltimus nebus kreipiamas dėmesys. VTS įpareigoja vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovą konkrečiu atveju spręsti, ar turima kompromituojanti informacija apie asmenį yra pakankama, kad atsisakyti jį ateityje priimti į vidaus tarnybą policijoje, todėl kitų asmenų (pareiškėjo minimo Generalinio prokuroro) priėmimas (grąžinimas) į valstybės tarnybą (ar kitą tarnybą) negali savaime paneigti minėtos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo diskrecijos (ABTĮ 56 str.).
Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 str. 1 d. imperatyviai nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.). Individualių administracinių aktų priėmimas – tai teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Minėta teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, taip pat kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.)(VAĮ 3 str.). Kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. VAĮ 8 str. 1 d. reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu. Individualaus administracinio akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas kartu lemia ir akto neteisėtumą.
Įvertinęs ginčijamo įsakymo, taip pat ir jo neatskiriamos dalis – išvados turinį, teismas daro išvadą, kad ginčijamas 2016-12-29 įsakymas yra pakankamai pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Įsakyme akivaizdžiai tiksliai ir detaliai įvardijami teisės aktai, kuriais vadovaujasi atsakovas, taip pat nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjas išbraukiamas iš LPM kursantų sąrašo. Teismas taip pat akcentuoja, kad teisės aktai ginčo situacijoje atsakovui nenustato imperatyvios pareigos atlikti tarnybinį patikrinimą ir surašyti Tarnybinio patikrinimo išvadą, tačiau net ir vertinant ginčijamą įsakymą atskirai nuo paminėtos Tarnybinio patikrinimo išvados, įsakymas visiškai atitinka VAĮ 3 str., 8 str. 1 d., 2 d. imperatyvius reikalavimus. Taigi, skundžiamas įsakymas iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus, keliamus individualaus administracinio akto formai ir turiniui – jame aiškiai išreikšta administravimo subjekto valia, aiškiai nurodytas sprendimo faktinis ir teisinis pagrindas, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai bei nuoroda į apskundimo tvarką. Tai leidžia konstatuoti jo teisėtumą (ABTĮ 56 str. 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, jo atstovės, tiek ir atsakovo bei jo atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.