Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. E. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. E. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos 2017-06-09.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas 2016-12-14 (viena diena) ir bausmė atlikta pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir vertinimas

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. E. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažino jį kaltu dėl pasikėsinimo įvykdyti kvalifikuotą vagystę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniame skunde, atitinkamai argumentuojant, teigiama, jog byloje nesurinkta tiesioginių A. E. kaltės įrodymų, todėl nuteistais mano, kad jis turėtų būti išteisintas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. Pirmiausia, atsakant į skundo argumentus, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus remiasi visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to nuteistojo pozicijos dėl kai kurių duomenų nepripažinimo įrodymais atmetimas šioje byloje pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, tuo labiau, kad apylinkės teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstytas išvadas padarė įvertinęs įrodymus atskirai ir įrodymų visumą. Jokie įrodymai – tiesioginiai ar netiesioginiai, teismui neturi didesnės ar mažesnės įrodomosios galios, todėl tiesioginių įrodymų nebuvimas savaime nesuponuoja teismo sprendimo. Vertindamas įrodymus teismas įsitikina, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nusprendžia, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė teisiamajame posėdyje A. E. duotus parodymus ir iškeltas versijas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

7. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad nuteistasis A. E. iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, kurio pagrindu jis pripažintas kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį A. E. priėmė remdamasis jo paties parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis visiškai pripažino savo kaltę ir nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 28 d. apie 21 val. jis, sugalvojęs įsibrauti į (duomenys neskelbtini) gatvė esančius statybininkų vagonėlius, netoliese rasta plyta pirmiausia nudaužė durų rankeną, paskui metalines vagonėlio duris pradėjo laužti iš apačios ir atlenkė durų kampą, pro kurį įlindo į vagonėlio vidų ir pasiėmė du lagaminus su darbo įrankiais, kuriuos išsinešė laukan, ketindamas juos kam nors parduoti, tačiau, išsigandęs atvažiavusios policijos, netoliese vaikščiojusių žmonių, tuos lagaminus pasidėjo prie renovuojamo pastato sienos, o pats pabėgo iš tos vietos ir į ją daugiau negrįžo. Tokius savo parodymus A. E. patvirtino ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (1 t., b. l. 130–131; 136–141; 2 t., b. l. 55; 57). Byloje nėra duomenų, kad nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kaip įrodymų šaltinis būtų gauti neteisėtais būdais. Pažymėtina, kad ir liudytojos (ikiteisminio tyrimo tyrėjos D. J.) parodymais duotais teisiamajame posėdyje (2 t., b. l. 77–78) teismo sprendimas grindžiamas ta apimtimi, kiek paneigiamos teisiamajame posėdyje apelianto iškeltos versijos (kad parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė neblaivus, paveiktas raminamųjų vaistų, dėl psichologinio spaudimo – neprisipažinus, grasinant taikyti suėmimą ir pan.), neigiant savo kaltę ir dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Kartu pažymėtina, kad tas pačias versijas, kurios aiškiai ir motyvuotai atmestos skundžiamu nuosprendžiu, apeliantas dar sykį atkartoja savo apeliaciniame skunde. Nėra prasmės detaliau pasisakyti apie nuteistojo teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde keliamas versijas dar ir dėl to, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir nurodytos įvykių aplinkybės iš esmės sutampa su liudytojos G. M. teisme duotais parodymais (2 t., b. l. 55), įvykio vietos apžiūros protokolu ( 1 t., b. l. 12–18), kurių turinys išdėstytas ir aparatas skundžiamame nuosprendyje, todėl dar sykį aptarinėti tą patį šioje nutartyje nėra būtinybės. Tiesa, liudytoja G. M., kuri betarpiškai matė kai kurias įvykio aplinkybes ir pranešė apie tai policijai (1 t., b. l. 8–9), iš fotonuotraukų atpažino A. E. tik kaip asmenį labai panašų į tą, kurį matė su plyta daužant konteinerio duris (1 t., b. l. 39). Kartu liudytoja logiškai paaiškino, dėl ko negali kategoriškai tvirtinti dėl iš fotonuotraukų atpažinto asmens, nes realybėje matytas asmuo buvo ,,nusigėręs“, sutinusiu veidu. Šių įrodymų analizė, tarpusavio ryšys liudija, kad A. E. padarė jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl apylinkės teismui nebuvo pagrindo priimti išteisinamojo nuosprendžio.

8. Atsakant į nuteistojo A. E. teiginius apie jam darytą psichologinį spaudimą, grasinant suėmimu jei neprisipažins dėl nusikalstamos veikos padarymo, atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje A. E. nebuvo suimtas, jam taikytas tik rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Liudytoja apklausta tyrėja D. J. kategoriškai patvirtino, kad A. E. parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė savo noru, niekieno neverčiamas, būdamas blaivus. Nepaisant to, A. E. savo kaltę pripažino ikiteisminio tyrimo metu apklausimas pirmą kartą 2016-12-14, po to kaip įtariamasis apklausiamas papildomai 2016-12-19 ir dar vėliau duodamas parodymus parodymų patikrinimo vietoje metu 2016-12-19 (1 t., b. l. 127–128; 130–131; 136– 141).

9. Dėl to, kas paminėta 7 ir 8 punktuose, nėra pagrindo prielaidai, kad A. E. ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė ne savo noru ir (ar) kad jo parodymus tyrėja surašė ne jo žodžiais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. E. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais rėmėsi, o teisiamajame posėdyje duotus parodymus atmetė, kaip prieštaraujančius byloje nustatytoms aplinkybėms ir kitiems surinktiems įrodymams. Teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, turi teisę remtis visais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: tai ir teisme apklaustų asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo ir kt.) parodymais, kitais rašytiniais bylos duomenimis. Įtariamojo, kaltinamojo parodymai įrodymais gali būti tuo atveju, kai šie parodymai yra duoti nepažeidžiant baudžiamajame įstatyme nustatytos tvarkos. Bylos duomenimis, A. E. ikiteisminio tyrimo metu buvo išaiškintos procesinės teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 44, 50, 51, 52 straipsniuose, jis sutiko duoti parodymus ir buvo apklaustas apie bylai reikšmingas aplinkybes, jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ištirti ir teisiamajame posėdyje, todėl pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas nuosprendyje, be kitų įrodymų, ir A. E. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

10. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs byloje surinktus įrodymus, atmeta visus nuteistojo argumentus, kuriais bandoma sumenkinti jo kaltę patvirtinančių įrodymų įrodomąją reikšmę, paneigti įrodymų leistinumą ir teisėtumą.

11. Taigi pirmosios instancijos teismas ištirtų, įvertintų pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymų visumos pagrindu padarė motyvuotas išvadas, kuriomis paneigė A. E. versiją esą jis nedalyvavo darant nusikaltimą. Dėl to išteisinti A. E. nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvacija, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų laikymosi ir baudžiamojo įstatymo taikymo aspektais, todėl skundžiamą nuosprendį išanalizavo tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu.

12. BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąją apibūdinančius duomenis, į tai, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, ir į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas tinkamai individualizavo A. E. taikytiną baudžiamąją atsakomybę ir paskyrė teisingą bausmę, to savo skunde nekvestionuoja nei apeliantas. Dėl to keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje taip pat nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo A. E. apeliacinį skundą.