Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų M. K. ir D. K. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovams M. K. ir D. K. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys - Zarasų 1 notarų biuro notarė Jolita Vaitonienė, M. K., G. R., S. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu atsakovai M. K. ir D. K. prašo panaikinti sprendimą ir paskirti K. M. pakartotinę psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, siekiant nustatyti jo psichikos būklę bei nuspręsti, ar jis ligos metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, o taip pat nustatyti jo gebėjimus suprasti testamento surašymo aplinkybes bei suvokti ir valdyti savo veiksmus gydytojų paskirtų vaistų poveikyje; ekspertizę pavesti atlikti Valstybinės psichiatrijos ir narkologijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos psichiatrijos komisijos ekspertams bei pateikti jiems šiuos klausimus: 1. Ar K. M. 2008 m. balandžio 23 d. testamento sudarymo ir pasirašymo metu dėl progresuojančios sunkios ligos galėjo suprasti savo veiksmų esmę (reikšmę) ir savarankiškai juos valdyti? 2. Ar K. M. 2008 m. balandžio 23 d. testamento sudarymo ir pasirašymo metu gydytojų paskirtų vaistų poveikyje galėjo suprasti savo veiksmų esmę (reikšmę) ir juos valdyti?

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. M. ir trečiasis asmuo S. M. prašo skundą atmesti ir netenkinti prašymo dėl pakartotinės ekspertizės byloje skyrimo. Nurodo, jog pirmosios instancijos teisme 2010 m. vasario 2 d. buvo atlikta pomirtinė K. M. teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios akte padaryta kategoriška išvada, aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtinant, kad K. M. 2008 m. balandžio 23 d. testamento sudarymo ir pasirašymo metu dėl progresavusios sunkios ligos negalėjo suprasti savo veiksmų esmės (reikšmės) ir savarankiškai juos valdyti. 2008 m. balandžio 23 d. testamento sudarymo ir pasirašymo metu gydytojų paskirti vaistai turėjo poveikį K. M. savo veiksmų esmės (reikšmės) supratimui ir jų valdymui. Tokios pomirtinės psichiatrinės ekspertizės akto išvados buvo pagrįstos medicinine dokumentacija ir visa civilinės bylos medžiaga. Teismo posėdyje apklaustas ekspertas K.Mikučionis ekspertizės išvadas patvirtino, paneigė gydytojo D. C. paaiškinimus. Nors atsakovai prašė paskirti byloje pakartotinę ekspertizę, tačiau jų prašymas buvo visiškai nemotyvuotas, nepateikti nauji įrodymai, paneigiantys arba leidžiantys suabejoti kompetentingomis eksperto K.Mikučionio išvadomis. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismo sprendimas yra priimtas netinkamai pritaikius civilinį įstatymą, prieštarauja byloje esantiems ir ištirtiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apeliacinio skundo motyvai, kad teismas nebuvo aktyvus, nustatant byloje materialinę tiesą, taip pat yra nepagrįsti. Apeliacinis skundas grindžiamas liudytojų A. S. ir R. B. parodymais, nors šie parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, negalintys objektyviai atskleisti sandorio (testamento) sudarymo aplinkybių. Nors CPK 218 straipsnyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui nėra privaloma, tačiau teismas ją teisingai įvertino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovai ir jų atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, o ieškovas ir jo atstovė prašė atmesti.

Sutinkamai su CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas priėmė ir ištyrė naujus įrodymus – G. R. ir D. K. rašytinius paaiškinimus (b.l. 65-67, 69-70, t.2), teismo psichiatrijos ekspertizės aktą (b.l. 109-144, t. 2), eksperto Konstantino Daškevičiaus apklausą teismo posėdyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovų M. K. ir D. K. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.

Civilinės bylos duomenys tvirtina, jog ieškovas R. M., vadovaudamasis CK 1.89 straipsniu, pirmosios instancijos teismo prašė pripažinti negaliojančiu 2008 m. balandžio 23 d. K. M. (ieškovo tėvo) testamentą, kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio valdyti ir suprasti fizinio asmens. Šiuo VšĮ Zarasų ligoninėje sudarytu testamentu K. M. jam priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko atsakovui M. K., o visą likusį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paliko atsakovei D. K., be to testamentu atsakovas M. K. įpareigotas parduoti paveldėtą butą ir gautą piniginę sumą, atskaičius visus mokesčius ir juridines paslaugas, padalinti taip - 40 procentų ieškovui R. M., 5 procentus M. K., 30 procentų G. R., 10 procentų D. K., taip pat atsakovas M. K. buvo įpareigotas kremuoti testatoriaus palaikus ir juos palaidoti Rokantiškių kapinėse (b.l. 7, t.1). Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jo tėvas K. M. (testatorius) sunkiai susirgo 2006 metais, jam buvo konstatuota šoninė neotrinė sklerozė. Ieškovo tėvo būklė 2008 m. balandžio 5 d. pablogėjo – sutriko kalba, kvėpavimas, ligonis gulėjo reanimacijos skyriuje, jam buvo leidžiamas morfijus ir kiti stipriai veikiantys vaistai, nors ligonis ir buvo sąmoningas, tačiau jo kontaktas su išoriniu pasauliu buvo tik paviršutinis. Testamentas buvo sudarytas 2008 m. balandžio 23 d., kai testatorius, būdamas tokioje sunkioje būklėje, negalėjo kalbėti, išreikšti savo valios ir valdyti savo veiksmų, ko pasėkoje už testatorių testamente pasirašė A. S., dalyvaujant liudininkams. K. M. mirė 2008 m. gegužės 19 d.

Zarasų rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį patenkinto ir pripažino negaliojančiu 2008 m. balandžio 23 d. K. M. testamentą. Teismas konstatavo, jog, atlikus pomirtinę psichiatrinę ekspertizę, buvo nustatyta, kad K. M. testamento pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės (reikšmės) ir savarankiškai juos valdyti. Eksperto išvada išsami, pakankamai aiški, pagrįsta ir pirmosios instancijos teismui nekėlė abejonių (CPK 218 str.), teismo posėdyje ekspertas atsakė į šalių klausimus ir paaiškino, kokiais duomenimis vadovavosi, atlikdamas ekspertizę. Atsakovai nepateikė teismui ekspertizę paneigiančių ar leidžiančių suabejoti ja naujų ir teisme nenagrinėtų įrodymų. Teismas pripažino, jog testamentas – vienašalis sandoris, yra su valios trūkumais, dėl ko teisinių pasekmių negali sukurti, todėl testamentą pripažino negaliojančiu (CK 1.89 str., 5.16 str. 2 d.).

Atsakovai M. K. ir D. K. su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir prašo teismo sprendimą panaikinti. Vienu iš argumentų atsakovai apeliaciniame skunde nurodo tai, jog pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, išvados yra nevisapusiškos, neišsamios, šališkos, pagrįstos tik prielaidomis. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais. Civilinės bylos duomenys tvirtina kad pomirtinę K. M. teismo psichiatrinę ekspertizę atliko 15 metų darbo stažą turintis teismo psichiatras ekspertas Kęstutis Mikučionis (b.l. 2-4, t.2). Atlikęs teismo ekspertizę ekspertas akte konstatavo, jog K. M. 2008 m. balandžio 23 d. testamento sudarymo ir pasirašymo metu dėl progresyvios sunkios ligos negalėjo suprasti savo veiksmų esmės (reikšmės) ir savarankiškai juos valdyti; K. M. testamento sudarymo ir pasirašymo metu gydytojų paskirti vaistai turėjo poveikį savo veiksmų esmės (reikšmės) supratimui ir jų valdymui. Iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad teismo ekspertas šią ekspertizę atliko, remdamas nagrinėjamos civilinės bylos ir Zarasų ligoninės K. M. gydymo stacionare ligos istorijų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga. Teismo ekspertas K.Mikučionis buvo apklaustas 2010 m. gegužės 25 d. teismo posėdyje (b.l. 53-54, t.2), palaikė ekspertizės akte konstatuotas išvadas, atsakė į teismo bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų klausimus, paaiškino, kokiais duomenimis remdamasis atliko ekspertizę, jo paaiškinimai teisme buvo išsamūs ir nuoseklūs. Todėl teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantų argumentais, kad pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės išvados yra nevisapusiškos, neišsamios, šališkos, pagrįstos tik prielaidomis.

Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas tam, kad būtų pilnai išaiškintos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl byloje atliktos pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės išvados pagrįstumo, 2011 m. kovo 16 d. nutartimi paskyrė pakartotinę pomirtinę psichiatrinę ekspertizę K. M. psichinei būklei nustatyti ir pavedė ją atlikti kitai ekspertinei įstaigai - Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atlikę pakartotinę pomirtinę psichiatrinę ekspertizę, teismo psichiatrai ekspertai dr. Konstantinas Daškevičius ir dr. Jelena Marcinkevičienė priėjo išvados, jog K. M. testamento sudarymo metu dėl progresuojančios sunkios ligos (šoninės amiotrofinės sklerozės), vidutinio sunkumo depresijos bei sąmonės prislopinimo (nuo sumuotų narkotinių analgetikų ir trankvilianto poveikio) sukeltų psichikos pažinimo funkcijų sutrikimų negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų savarankiškai valdyti. Teismo ekspertai šią ekspertizę atliko, remdamiesi nagrinėjamos civilinės bylos, K. M. gydymosi Zarasų ligoninės stacionare istorijų, notarų biuro bylos dėl paveldėjimo medžiaga, Santariškių klinikų išrašų iš medicininių dokumentų kopijomis. Teismo ekspertai teismo psichiatrijos ekspertizės akte konstatavo, jog testamento sudarymo dieną K. M. nei psichikos, nei somatoneurologinė būsena nebuvo pagerėjusi ir negalėjo pagerėti dėl šoninės amiotrofinės sklerozės sparčiai progresuojančios eigos; testamento sudarinėjimo dieną K. M. liga buvo toli pažengusi (vėlyva stadija), jau buvo įvykę išplėsti negrįžtami organiniai stuburo ir galvos smegenų nervinių ląstelių pažeidimai (bulbarinis sindromas); jam visiškai buvo sutrikę judėjimo, valdymo kvėpavimo, kalbos funkcijos; be to sąmonė buvo slopinama didelėmis kartu taikomomis narkotinių analgetikų bei raminamųjų (trankviliantų) medikamentų dozėmis; ryškūs sąmonės sutrikimai buvo nustatyti 2008 m. balandžio 11 d. (komos būsena) ir 2008 m. balandžio 28 d. (reagavimas tik į skausmo stimulą); vyraujantys poliforminiai patologiniai procesai centrinėje nervų sistemoje, sąmonės prislopinimas bei vidutinio sunkumo depresija sąlygojo K. M. psichikos funkcijų sutrikimus (visų psichikos funkcijų sulėtėjimą bei mąstymo, emocijų, valios, dėmesio sutrikimus) ir testamento sudarymo dieną neabejotinai įtakojo K. M. pažinimo gebėjimus, galėjimą visapusiškai adekvačiai analizuoti ir kritiškai vertinti tokį sudėtingą ir atsakingą juridinį veiksmą, kaip testamento sudarymas, numatyti jo teisines pasekmes (b.l. 109-115, t.2). Savo išvadą teismo psichiatras ekspertas dr. Konstantinas Daškevičius palaikė ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Taigi pakartotinę pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę atlikę teismo ekspertai Konstantinas Daškevičius ir Jelena Marcinkevičienė priėjo tokios pačios išvados kaip ir pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę atlikęs teismo ekspertas Kęstutis Mikučionis. Ši aplinkybė teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvados, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra absoliučiai teisingos ir pagrįstos, vertinti jas kitaip – priešingai, nei įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo (CPK 185, 218 str.), neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, civilinėje byloje įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Dėl eksperto išvados vertinimo kasacinis teismas yra suformulavęs tokias taisykles, kad: eksperto išvada teismui neprivaloma; ji vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės; teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas; konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t.y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo, o pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti, jeigu ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, taip pat ekspertizės akto duomenys (vertinant su kitais įrodymais) gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-54/2009).

Iš nagrinėjamos civilinės bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsamiai ir visapusiškai vertino testatoriaus K. M. būseną, sudarant ginčijamą testamentą, rėmėsi ne tik pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės išvadomis, bet taip pat ir liudytojų (gydytojo anestiozologo D. C., J. B., D. J., E. J., D. M., I. K., Ž. V.) parodymais. Tačiau byloje apklaustų liudytojų parodymų, kolegijos vertinimu, nepakanka paneigti ekspertizių išvadas, kaip kad to pageidauja apeliacinį skundą padavę atsakovai. Apklausti liudytojai byloje išsakė savo nuomonę, pagrįstą subjektyvių jiems žinomų aplinkybių vertinimu. Kaip paaiškino teismo ekspertai K.Mikučionis ir K.Daškevičius, gydytojai anestiozologai žmogaus sąmonės būklę apibūdina pagal gyvybines funkcijas, o gydytojai psichiatrai vertina žmogaus mąstymą, kritiką. Todėl, kolegijos vertinimu, gydytojo anestiozologo D. C. ir kitų liudytojų parodymai, kad K. M. buvo sąmoningas ir bendravo su aplinkiniais akimis, vertintini kritiškai, kadangi pagal ligos istoriją matyti, jog su ligoniu susikalbėti buvo neįmanoma, o žvilgsniai ir mirktelėjimai buvo tik fiziologiniai dalykai. Tai, kad K. M. 2008 m. balandžio 23 d. testamento sudarymo ir pasirašymo metu dėl progresavusios sunkios ligos negalėjo suprasti savo veiksmų esmės (reikšmės) ir savarankiškai juos valdyti, konstatavo trys teismo psichiatrai ekspertai, visi turintys virš 15 metų darbo stažą, dviejuose teismo psichiatrinės ekspertizės aktuose. Atsakovai nepateikė į bylą šias išvadas paneigiančių ar leidžiančių jomis suabejoti leistinų ir pakankamų įrodymų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog K. M. 2008 m. balandžio 23 d. testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės (reikšmės) ir savarankiškai juos valdyti.

Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisiniai padariniai atsiranda tik testatoriui mirus. Kiekvieno sandorio būtini elementai yra subjektai, jų valia ir valios išreiškimas, sandorio turinys ir forma. Kad sandoris galiotų, įstatymo reikalavimus turi atitikti visi jo elementai. Testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t.y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai. Byloje nustačius aplinkybę, kad K. M. (testatorius) 2008 m. balandžio 23 d. testamento sudarymo ir pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės (reikšmės) ir savarankiškai juos valdyti, kolegija daro išvadą, jog, sudarant 2008 m. balandžio 23 d. testamentą, nebuvo išreikšta tikroji testatoriaus K. M. valia. Tai yra pagrindas šį testamentą pripažinti negaliojančiu (CK 5.16 str. 2 d., 1.89 str.). Dėl to teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.89 straipsnį. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Atmetus atsakovų apeliacinį skundą iš atsakovų M. K. ir D. K. priteistina valstybei po 18 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų M. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei po 18 Lt (aštuoniolika litų) pašto išlaidų.