Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus akcinės bendrovės DnB Nord banko atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai uždarosios akcinės bendrovės ,,Gertauta“ bankroto byloje Nr. B2-404-343/2009.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Kreditorius AB DnB Nord bankas padavė atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties dalies, kuria patvirtintas minėtas BUAB ,,Šalčininkų valda“ reikalavimas, ir prašė įpareigoti bankroto administratorių iš naujo įvertinti šio reikalavimo pagrįstumą. Taip pat prašė pakeisti teismo nutartį nurodant, jog banko reikalavimas tenkintinas iš įkeisto turto be eilės. Teismas 2009 m. sausio 27 d. nutartimi šį kreditoriaus AB DnB Nord banko atskirąjį skundą patenkino, panaikino minėtos nutarties dalį dėl BUAB „Šalčininkų valda“ kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir paskyrė šio reikalavimo pagrįstumo klausimą nagrinėti teismo posėdyje.

Patvirtindamas BUAB ,,Šalčininkų valda“ finansinį reikalavimą, teismas nurodė, kad prašomo patvirtinti kreditorinio reikalavimo suma atitinka įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-1370-343/2008 iš BUAB „Gertauta“ išieškotiną sumą kreditoriui BUAB „Šalčininkų valda“. Teismas sprendė, kad šiuo teismo įsakymu buvo išspręstas tarp šalių susiklosčiusių sutartinių įsipareigojimų vykdymo klausimas, įsakymas yra įsiteisėjęs ir privalomai vykdytinas. Vien teismo įsakymas pats savaime patvirtina pateikto kreditorinio reikalavimo pagrįstumą.

Atmesdamas banko prašymą dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, teismas nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 33-36 straipsniuose detaliai aptarta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, ji yra administratoriui privaloma, teismas neturi teisės jos keisti ar tikslinti, todėl teismo nutarties dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo turinys, atsižvelgiant į tai, jog kreditorius AB DnB Nord bankas neginčija patvirtintos kreditorinio reikalavimo sumos, niekaip neįtakoja šio kreditoriaus, kaip įkaito turėtojo, ĮBĮ 34 straipsnyje įtvirtintos pirmenybės teisės į kreditorinio reikalavimo patenkinimą.

Nepagrįsta teismo išvada, kad BUAB ,,Šalčininkų valda“ reikalavimo pagrįstumas patvirtintas teismo įsakymu. Bankroto bylų atveju teismas turi būti aktyvus ir patikrinti, teismo įsakymas įsiteisėjo, ar jis buvo priimtas pagrįstai. Nagrinėjamu atveju, Kauno apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymo civilinės bylos Nr. L2-1370-343/2008 medžiaga patirtina, kad minėtas teismo įsakymas turi būti naikinamas tiek dėl padarytų pažeidimų, dėl kurių iš esmės byla išspręsta neteisingai, tiek ir dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Be to, teismo įsakymas naikintinas ir dėl to, kad pareikštas pareiškimas dėl jo yra aiškiai nepagrįstas: UAB ,,Gertauta“ atsakomybė kildinama iš laidavimo sutarčių, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad egzistuoja pagrindinė prievolė. Teismo įsakymo priėmimo metu laidavimas negaliojo. Faktas, kad administratorius neginčija priimto teismo įsakymo, nesiima priemonių išsiaiškinti aiškiai nedviprasmiškų klausimų, yra pagrindas ne tik tenkinti atskirąjį skundą, tačiau ir suabejoti bankroto administratoriaus kvalifikacija bei spręsti dėl galimo suinteresuotumo atitinkamu būdu vesti bankroto bylą. Nepagrįsta teismo išvada, kad reikalavimų priskyrimas vienai ar kitai kreditorių eilei yra bankroto administratoriaus kompetencija, nes tai yra reikalavimų tenkinimo tvarka. Nors ĮBĮ įsakmiai nenurodo, kad tvirtinant kreditorių reikalavimus teismas turi nustatyti ir jų eilę, tačiau teismo išvadą paneigia ĮBĮ sistemiškas aiškinimas ir teismo vaidmuo tiek apskritai nagrinėjant ginčus, tiek bankroto byloje. Teismų praktika patvirtina, kad teismas tvirtina kreditorių sąrašą, nurodydamas kreditorių eilę. Be to, tik teismas sprendžia, ar įkeitimas/hipoteka yra galiojantys (pripažįsta kreditoriaus pirmenybės teisę) ir ar į šiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis apsunkintą turtą galima nukreipti kreditoriaus kaip įkaito turėtojo išieškojimą (CPK 558-560, CK 4.170 str. 2 d., 4.192 str., Hipotekos registro įstatymo 5 str.).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju teismas skundžiama nutartimi įtraukė į BUAB ,,Gertauta“ kreditorių sąrašą BUAB ,,Šalčininkų valda“ su 5 380 890,85 Lt kreditoriniu reikalavimu bei atmetė apelianto prašymą nustatyti, kad jo kreditorinis reikalavimas tenkinamas iš įkeisto turto be eilės.

Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu patvirtinti minėtą BUAB ,,Šalčininkų valda“ kreditorinį reikalavimą, nurodo, jog teismas negalėjo remtis kitoje byloje priimtu teismo įsakymu, o turėjo reikalavimo pagrįstumo klausimą nagrinėti iš esmės. Apelianto teigimu, minėtas teismo įsakymas turi būti naikinamas tiek dėl padarytų pažeidimų, tiek ir dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Be to, pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo aiškinai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nutartis šioje dalyje yra teisėta bei pagrįsta (CPK 185, 263 str.). Kaip teisingai nurodė teismas, ginčijamo patvirtinto kreditorinio reikalavimo suma patvirtinta įsiteisėjusiu 2008 m. rugpjūčio 25 d. teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-1370-343/2008 iš BUAB „Gertauta“ išieškotiną sumą kreditoriui BUAB „Šalčininkų valda“. Šiuo teismo įsakymu buvo išspręstas tarp šalių susiklosčiusių sutartinių įsipareigojimų vykdymo klausimas, teismo įsakymas yra įsiteisėjęs, todėl, pagal CPK 18 straipsnio nuostatas, yra vykdytinas. Pagal CPK normas, teismų sprendimų (plačiąja prasme) teisėtumas bei pagrįstumas tikrinamas įstatyme įtvirtinta instancine tvarka, todėl apeliantas, abejodamas teismo kitoje byloje priimto teismo įsakymo teisėtumu ar pagrįstumu, gali naudotis įstatymo suteikiamomis priemonėmis: teismo sprendimų tikrinimu instancine tvarka ar proceso atnaujinimo byloje procedūra. Tačiau šiuo metu egzistuoja nenuginčytas bei įsitesėjęs teismo įsakymas, todėl, kaip teisingai nurodė teismas, vien tai patvirtina pateikto kreditorinio reikalavimo pagrįstumą ir įpareigoja šį reikalavimą patvirtinti.

Teisėjų kolegija nevertina apelianto argumentų, susijusių su administratoriaus veiksmais bei kvalifikacija. Klausimus, susijusius su bankroto administratoriaus skyrimu, veikla, jo keitimu bei kvalifikacija, reglamentuoja specialus Įmonių bankroto įstatymas ir apeliantas, būdamas bendrovės kreditoriumi ir abejodamas administratoriaus veiklos tinkamumu, turi teisę naudotis šiame įstatyme numatytomis priemonėmis, tai yra veikti per kreditorių susirinkimą.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamos teismo nutarties dalimi, kuria teismas atmetė prašymą nurodyti, jog apelianto kreditorinis reikalavimas tenkinamas iš įkeisto turto be eilės, teigia, kad tvirtindamas kreditorių reikalavimus teismas turi nustatyti ir jų eilę. Be to, tik teismas sprendžia, ar įkeitimas/hipoteka yra galiojantys ir ar į šiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis apsunkintą turtą galima nukreipti kreditoriaus kaip įkaito turėtojo išieškojimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto pateiktus argumentus bei nurodytą teismų praktiką, sprendžia, jog apeliantas neteisingai aiškina nagrinėjamu atveju reikšmingas teisės normas ir klaidingai interpretuoja teismų praktiką, todėl jo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis skundžiamoje dalyje laikytina teisėta bei pagrįsta (CPK 185, 263 str.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tvarka, kuria nustatoma kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilė, detaliai reglamentuojama ĮBĮ 33-36 straipsniuose. Šios teisės normos yra imperatyvios ir nei administratorius, nei teismas negali jų tikslinti ar keisti. Be to, nei ĮBĮ 26 straipsnis, reglamentuojantis kreditorinių reikalavimų tvirtinimą, nei koks kitas teisės aktas, nenumato apelianto nurodomos teismo pareigos įvardinti kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarką. Tokios teismo pareigos nepatvirtina ir apelianto minėta teismų praktika. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog teismo nutarties dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo turinys niekaip neįtakoja apelianto, kaip įkaito turėtojo, pirmenybės teisės į kreditorinio reikalavimo patenkinimą, nes ji įtvirtinta ĮBĮ 34 straipsnyje.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.