- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-279-870/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 01-4-00021-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Ernestas Rimšelis, Algimantas Valantinas
- Nuteistasis
- D. P.
- Advokatai
- Remigijus Rinkevičius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio ir Algimanto Valantino,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. (D. P.) gynėjo advokato Remigijaus Rinkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 4 dalį, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, – laisvės apribojimo 2 (dvejiems) metams bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su mokymusi ar darbu, ir per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti šimtą valandų sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais priežiūros reikalingais asmenimis;
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, – laisvės apribojimo 2 (dvejiems) metams bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su mokymusi ar darbu, ir per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti šimtą valandų sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais priežiūros reikalingais asmenimis.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė D. P. paskirta – laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su mokymusi ar darbu, ir per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti šimtą valandų sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais priežiūros reikalingais asmenimis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai siuntėsi labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos ir tokiu būdu gabeno ją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y., pažeisdamas 1998 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo Nr. VIII-602 (su paskutiniais pakeitimais, galiojusiais šių veikų padarymo metu) 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad į „II ir III sąrašus įtrauktas medžiagas gaminti, importuoti, eksportuoti, verstis jų didmenine ir mažmenine prekyba turi teisę tik juridiniai asmenys, turintys šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą atitinkamos rūšies licenciją verstis veikla, susijusia su vaistiniais preparatais, kurių sudėtyje yra I sąrašo medžiagų, ir II, III sąrašų narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, arba licenciją verstis veikla, susijusia su III sąrašo psichotropinėmis medžiagomis“, 2019 m. gegužės 29 d. internetiniame tinklapyje „(duomenys neskelbtini)“ užsisakė psichotropines medžiagas, įtrauktas į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 (su paskutiniais pakeitimais, galiojusiais šių veikų padarymo metu) patvirtintą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų III-iąjį sąrašą – 300 tablečių psichotropinės medžiagos – modafinilio, kuriose yra 60 g (60000 mg) gryno modafinilio, sumokėdamas už jas virtualia valiuta, atitinkančia 187,80 JAV dolerių ir nurodydamas atsiųsti savo vardu ir gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), adresu, po to pardavėjui išsiuntus minėtas 300 tablečių modafinilio bei pašto (kurjerių) tarnybų darbuotojams gabenant jas kaip registruotą pašto siuntą Nr. (duomenys neskelbtini) iš Singapūro nurodytu vardu ir adresu, jis tokiu būdu neteisėtai (pažeisdamas aukščiau nurodytus teisės aktus), 2019 m. birželio 15 d. iš Singapūro į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tai yra Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus oro uosto postą ir AB „Lietuvos paštas“ Vilniaus pašto skirstymo departamentą, esančius (duomenys neskelbtini), siuntėsi 300 tablečių psichotropinės medžiagos – modafinilio, kuriose yra 60 g (60000 mg) gryno modafinilio ir tokiu būdu, neteisėtai, neturėdamas leidimo, 2019 m. birželio 15 d. iš Singapūro į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tai yra Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus oro uosto postą ir AB „Lietuvos paštas“ Vilniaus pašto skirstymo departamentą, esančius (duomenys neskelbtini), gabeno (siuntėsi) 300 tablečių psichotropinės medžiagos psichotropinės medžiagos – modafinilio, kuriose yra 60 g (60000 mg) gryno modafinilio.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistojo D. P. gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo išteisinti D. P. pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, nesant jo veiksmuose šių nusikalstamų veikų sudėties arba nuosprendį pakeisti ir perkvalifikuoti BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, atitinkamai paskiriant švelnesnę bausmę ir/arba atitinkamą poveikio priemonę.
2.1. Apelianto teigimu, skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pirmosios instancijos teismui netinkamai ir neteisingai išnagrinėjus bylos aplinkybes, nepašalinus visų byloje kilusių abejonių, nenustačius subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių ir D. P. nuteisus tik už objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius atitinkančius veiksmus, nuosprendyje neatsakius į baigiamojoje kalboje išdėstytus argumentus. Be to, pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui, teismas nesivadovavo bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kuris įpareigoja objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis. Remdamasis nacionaline ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika gynėjas pažymi, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo.
2.2. Apeliaciniame skunde, nesutikdamas su D. P. nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, gynėjas teigia, kad byloje nenustatyti visi būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl nuteistasis turi būti išteisintas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba jo padaryta veika perkvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.
2.2.1. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad rastose ir paimtose tabletėse gryno modafinilio kiekis yra 60 g. Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados Nr. 11-1290 (19), kiekybinio modafinilio tyrimo atlikti nebuvo galima, nes neturima modafinilio pamatinės medžiagos, kuri reikalinga tokiam tyrimui atlikti, tikėtinas kiekis nustatytas tik remiantis ant tirti pateiktų modafinilio tablečių pakuočių nurodytos informacijos apie veikliosios medžiagos kiekį vienoje tabletėje. Be to, byloje nebuvo identifikuotas ir užklaustas nei vaistų gamintojas, nei platintojas, neišsiaiškintas veikliosios medžiagos autentiškumas. Neaišku, kaip buvo nustatyta, kad tabletėse yra modafinilio, jeigu tyrimas atliktas neturint pamatinės medžiagos, o vien remiantis pakuotėje pateikta informacija negalima besąlygiškai konstatuoti draudžiamos medžiagos kiekio. Be to, skunde pažymima, kad teisiamajame posėdyje Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos atstovė R. G. paaiškino, jog rinka yra perpildyta įvairių vaistų falsifikatais. R. G. taip pat paaiškino, kad modafinilis buvo įtrauktas į sąrašą todėl, kad rinkoje atsirado daug klastočių, taip pat neatsirado įmonė, kuri užsiimtų šio preparato registravimu bei importu. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo tikėti, kad internete užsakyta medžiaga yra tikrai kokybiška ir atitinkanti visus kiekybinius bei kokybinius parametrus. Gynėjo teigimu, ginčytiną parduotos ir siųstos prekės kokybę patvirtina ir tai, kad 2019 m. liepos 2 d. prekių sulaikymo protokole muitinėje dirbanti specialistė sulaikytą prekę įvertino 360 Eur, o 2019 m. liepos 1 d. elektroniniame laiške D. P. nurodė prekės kainą buvus 165 Eur. Taigi, byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad D. P. siųstose tabletėse buvo draudžiamas veikliosios medžiagos modafinilio kiekis.
2.2.2. Be to, apeliaciniame skunde pažymima, kad kaltininkas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tik tuo atveju, kai nustatoma jo tiesioginė tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, jog veikia neteisėtai, suvokia savo veiksmų pavojingumą, jų galimas sukelti pasekmes, ir sąmoningai to siekia. Pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, ar D. P. suvokė savo veiksmų neteisėtumą, juo labiau, kad modafinilis nėra draudžiamas vaistinis preparatas daugelyje valstybių. Be to, ši medžiaga į draudžiamų preparatų sąrašą įtraukta tik 2016 m. Gynėjas skunde nurodo, kad D. P. nuosekliai parodė apie visas modafinilio siuntimosi aplinkybes, pažymi, kad tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kuomet jis užsisakė modafinilio tablečių. Prieš užsisakydamas modafinilį D. P. jokios informacijos apie jo statusą Lietuvoje, „Google“ naršyklėje nerado, iš perskaitytų mokslinių publikacijų suvokė, kad modafinilio tabletės yra psichotropinis vaistas, skirtas išvengti mieguistumo, tačiau negalvojo, kad jų siuntimasis ir apyvarta Lietuvoje yra kažkaip ribojama, ar modafinilio tabletės apskritai yra parduodamos Lietuvoje pagal gydytojo paskirtą receptą jis nesidomėjo. Taip pat skunde nurodoma, kad teisminio nagrinėjimo metu teismo iniciatyva buvo išreikalauta D. P. gydymo istorija iš (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro, kurioje užfiksuotos D. P. nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis ir siuntėsi modafinilio. Be to, D. P. parodė, kad gyvenant ir dirbant Nyderlandų Karalystėje, jam gydytojas skyrė vartoti modafinilį, o Lietuvos Respublikoje gydytojas jam skyrė medikamentą, kurio veikimas panašus į modafinilio. Šias aplinkybes patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoju apklaustas (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro gydytojas – psichiatras K. K.
2.2.3. Byloje nėra duomenų, kad D. P. būtų radęs informaciją, jog įgyjamos tabletės Lietuvos Respublikoje yra uždraustos ir/ar įtrauktos į narkotinių medžiagų sąrašą, kadangi ši informacija yra sunkiai atrandama. Taip pat nuteistasis užsakė minėtas medžiagas pristatyti savo gyvenamosios vietos adresu, muitinės deklaracijoje jis nieko neslėpdamas nurodė, ką siunčiasi. Gynėjo teigimu, visos šios teismo nustatytos aplinkybės, kurių skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas neįvertino, paneigia nuteistojo suvokimą dėl savo veiksmų neteisėtumo, t. y. patvirtina, kad nuteistasis užsisakydamas ir parsisiųsdamas 300 vnt. modafinilio tablečių, nesuvokė savo veiksmų neteisėtumo, nes nesuprato ir nežinojo, kad tai yra draudžiama bei nusikalstama. Tai reiškia, kad nuteistojo veiksmuose nėra nusikalstamų veikų subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tikslą, kuriuo nuteistasis siuntėsi tabletes, pažymi, kad D. P. išimtinai siekė to paties tikslo, kaip ir šiuo metu vartodamas jam gydytojo paskirtus vaistus, t. y. pagerinti savo sveikatos būklę. Be to, D. P. įsigijo ne grynai narkotines ar psichotropines medžiagas, o vaistinį preparatą, savo sudėtyje galimai turintį psichotropinės medžiagos, kurį jis pagal gydytojo paskyrimą vartojo ir anksčiau, gyvendamas užsienyje.
2.3. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su D. P. nuteisimu pagal BK 199 straipsnio 4 dalį. Gynėjo teigimu, jo veiksmai turėtų būti vertinami kaip atitinkantys Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 71 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį, nes nėra pagrindo minėto vaistinio preparato atsisiuntimo traktuoti kaip atitinkančio BK 199 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – kontrabandos nusikaltimo. Gynėjas pažymi, kad BK 199 straipsnio 4 dalyje nustatyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, jog jis įgyja, siunčia ir neteisėtai (neturėdamas leidimo) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena uždraustas psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo nustatyta, kad D. P. būtų veikęs tiesiogine tyčia, t. y. apeliantas nežinojo, kad per valstybės sieną gabena draudžiamas psichotropines medžiagas, kurių gabenimui yra reikalingas atitinkamas leidimas. Be to, siųsdamasis vaistinį preparatą D. P. nurodė visą prašomą informaciją, 2019 m. liepos 1 d. elektroniniame laiške deklaruodamas visą informaciją apie siuntinio turinį. Gynėjo teigimu, tai patvirtina, kad D. P. nesuvokė, jog daro nusikalstamą veiką. Nesant subjektyviųjų BK 199 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, vien objektyviųjų nusikalstoms veikos požymių pripažinti D. P. kaltu, padarius šią veiką, neužtenka.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. P. gynėjo R. Rinkevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
4. Nuteistojo D. P. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino D. P. kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 199 straipsnio 4 dalį, nesant jo veiksmuose būtinųjų šių nusikaltimų sudėčių požymių.
5. Sprendžiant, ar asmens padarytoje veikoje yra baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai, teismas vadovaujasi byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje įtvirtinta nuostata, kad teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK nuostatas, teismas asmens kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį
6. BK 260 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Pagal šio straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją motyvas ir tikslas nėra būtinieji šios veikos požymiai; kaltininko nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nulemia šios veikos dalykas – narkotinių ar psichotropinių medžiagų labai didelis kiekis, nesvarbu, ar kaltininkas turėjo tikslą šias medžiagas platinti. Nusikaltimo dalyko požymis – kiekis – šiuo atveju yra itin svarbus, nes pagal jį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė. Minėtų medžiagų kiekis nustatomas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose pateiktose lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius.
7. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. liepos 2 d. Vilniaus teritorinės muitinės pašto poste, rentgenu patikrinus pašto siuntą (duomenys neskelbtini) iš Singapūro, buvo rasta 300 tablečių „Modafinil“. Siuntos siuntėjas buvo nurodytas – (duomenys neskelbtini), o gavėjas – „D. P. (duomenys neskelbtini)“. Įtariant, kad tabletės gali būti psichotropinės medžiagos, siunta buvo sulaikyta (t. 1, b. l. 15, 16). Taigi byloje nustatyta, kad D. P. siuntėsi psichotropinę medžiagą – modafinilį paštu iš užsienio valstybės. Teismų praktikoje narkotinių ar psichotropinių medžiagų siuntimu pripažįstamas tokių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas; dažniausiai tokios medžiagos siunčiamos paštu, bagažu ir pan., o siuntėjas šių medžiagų perkėlimo procese paprastai nedalyvauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-485/2014 ir kt.).
8. Siekiant nustatyti, ar tyrimui pateikiamas objektas (medžiaga) yra narkotinė/psichotropinė medžiaga Vilniaus teritorinė muitinė 2019 m. liepos 3 d. raštu Nr. (14.38/58)-2V-11135 kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą dėl specialisto išvados pateikimo, (t. 1, b. l. 18). 2019 m. liepos 26 d. specialisto išvada Nr. 11-1290(19) nustatyta, kad lizdinėse pakuotėse su užrašu „(duomenys neskelbtini)“ tirti pateiktose tabletėse yra psichotropinės medžiagos – modafinilio, kurio kiekybinio tyrimo LTEC atlikti negalima, nes neturima modafinilio pamatinės medžiagos, kuri reikalinga tokiam tyrimui atlikti. Tačiau tirti pateiktos modafinilio tabletės yra nepažeistose gamyklinėse lizdinėse pakuotėse su nurodytu gamintoju ir veikliosios medžiagos kiekiu vienoje tabletėje. Lapeliuose nurodoma, kad vienoje modafinilio tabletėje yra 200 mg (0,20 g) modafinilio, taigi tikėtina, kad iš viso tirti pateiktose 300 tablečių yra 60 g (60000 mg) gryno modafinilio (t. 1, b. l. 19–21). Teisiamajame posėdyje ekspertas A. L. paaiškino, kad tikslaus modafinilio kiekio nustatyti negalima, kadangi ekspertizės centras neturi pamatinės medžiagos, reikalingos tokiam tyrimui atlikti, todėl dėl konkrečios grynos medžiagos kiekio išvada duodama tik remiantis pagal užrašus ant gamyklinių pakuočių. Ekspertas nurodė, jog tikėtina, kad tyrimui pateiktose tabletėse yra 60 000 mg (60 g) modafinilio, tačiau negali to nei paneigti, nei patvirtinti (t. 2, b. l. 78).
9. Kaip matyti iš teisiamajame posėdyje duotų D. P. parodymų, taip pat ir jo paaiškinimų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, jis pripažino, kad internetu užsisakė savo vardu ir gyvenamosios vietos adresu minėtas modafinilio tabletes, tačiau tvirtino, jog nežinojo, kad tokie jo veiksmai yra neteisėti. D. P. teismui paaiškino, kad laikotarpiu, kai rašė baigiamąjį magistrinį darbą, siekdamas, jog nenukentėtų ir mokslai, ir laiku įvykdytų jam paskirtas užduotis įmonėje, kurioje siekė įsidarbinti, jis nutarė pabandyti užsisakyti modafinilio tablečių. Norėdamas padėti išlaikyti budrumą, darbingumą, pradėjo smulkiau domėtis modafiniliu, turėdamas tikslą galbūt ir pačiam jo įsigyti ir išbandyti. Taip pat žinojo, kad šis preparatas Nyderlandų Karalystėje parduodamas vaistinėse su receptu, kad juo prekiaujama ir Kanadoje. Iš pradžių norėjo užsisakyti 180 tablečių, kadangi iš surinktos informacijos suprato, jog paprastai modafinilio tabletes reikia vartoti pusę metų. Tinklapyje buvo nurodyta, kad atsiskaitant kriptovaliuta už tą pačią kainą papildomai pridedama 45 procentai daugiau modafinilio tablečių, todėl jis užsisakė iš viso 300 tablečių. Laukdamas siuntos, gavo laišką iš Lietuvos pašto, kuriame buvo nurodyta, jog turi deklaruoti siuntą iš Singapūro, kurios numerį ir gavo užsakęs modafinilio tabletes iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bei pateikti užsakymą patvirtinančius dokumentus. Kadangi iš „(duomenys neskelbtini)“ jis jokio užsakymą patvirtinančio dokumento gavęs nebuvo, o tinklapis jau buvo uždarytas, jis pateikė laiške nurodytu elektroniniu paštu atsiskaitymą už tabletes kriptovaliuta patvirtinantį dokumentą bei su užsakymu susijusią informaciją. Taip pat pagal pašto nurodymus internetinėje nuorodoje (duomenys neskelbtini) užpildė laisvos formos siuntos deklaraciją. D. P. tvirtinimu, prieš užsisakant modafinilio, jokios informacijos apie jo statusą Lietuvoje, „Google“ naršyklėje jis nerado, iš perskaitytų mokslinių publikacijų suvokė, kad modafininlio tabletės yra psichotropinis vaistas, skirtas išvengti mieguistumo, tačiau nežinojo, kad jų siuntimasis ir apyvarta Lietuvos Respublikoje yra ribojama, taip pat nesidomėjo, ar modafinilio tabletės yra parduodamos Lietuvos Respublikoje pagal gydytojo receptą.
10. Bylos įrodymų visuma nustatyta, kad D. P. skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis, interneto svetainėje, užsisakė tabletes su psichotropine medžiaga – modafiniliu ir savo vardu nurodė jas atsiųsti paštu į savo gyvenamąją vietą. Pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, patvirtintą Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, modafinilis yra įrašytas į III sąrašą, kurį sudaro psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams. Šį sąrašą sudaro augalai ir psichotropinės medžiagos, vartojami sveikatos priežiūros tikslams, kurie dėl žalingų padarinių, kai šiomis medžiagomis piktnaudžiaujama, pavojingi žmogaus sveikatai. Pagal Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės 1998 m. sausio 8 d. įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, asmuo pagal galiojantį receptą sveikatos priežiūros ar veterinarijos tikslams turi teisę įsigyti vaistinėse į II ir III sąrašus įtrauktų paruoštos formos medžiagų. Todėl tokių medžiagų, leidžiamų vartoti sveikatos priežiūros tikslams, įsigijimas būtų teisėtas tik tuo atveju, jeigu tokia veikla būtų vykdoma laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, t. y. jei šios medžiagos būtų įgyjamos vaistinėse, pagal galiojantį receptą ir pan. Byloje nustatyta, kad D. P., neturėdamas gydytojo paskyrimo bei recepto, siuntėsi tablečių, turinčių psichotropinių medžiagų, dėl to šios medžiagos (modafinilis) tapo nelegalios apyvartos dalyku. Tuo metu, kai D. P. užsisakė medžiagą, modafinilis Lietuvos Respublikoje jau buvo teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas psichotropine medžiaga, nustatyti jo kiekiai, ir laikomas nusikalstamų veikų, numatytų BK 259–260 straipsniuose, dalyku, todėl norint juo disponuoti teisėtai turėjo būti gautas ir atitinkamas leidimas. Šiuo atveju D. P. tokio leidimo neturėjo, todėl užsisakė ir siuntėsi modafinilį neteisėtai.
11. Gynybos versiją, kad D. P. nesuvokė, jog neteisėtai internetu įsigijo ir siuntėsi psichotropinę medžiagą, paneigia byloje esančių duomenų visuma ir nustatytos aplinkybės. Iš paties D. P. parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad jis internete ieškojo informacijos apie modafinilį, kaip padedančią susikaupti priemonę, skaitė įvairius atsiliepimus apie jų poveikį ir naudą sveikatos būklei. Nors D. P. tvirtino, kad nerado internete informacijos apie tai, kad modafinilis yra draudžiama medžiaga Lietuvos Respublikoje, tačiau tuo metu jau buvo priimtas ir galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. V-868 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo papildytas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų III sąrašas „Psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams“ 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos IV sąrašas, įrašant į jį 45¹ punktu modafinilį. Šis teisės aktas D. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo viešai paskelbtas ir lengvai pasiekiamas internetu (Lietuvos Respublikos teisės aktų registro tinklalapyje ir kt.). Be to, interneto naršyklėje atliekant paiešką dėl modafinilio Lietuvos Respublikoje pateikiami ir vieši teismų sprendimai baudžiamosios bylose dėl disponavimo modafiniliu teisėtumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. P., suaugęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, dirbantis kompiuteriu, prieš tai intensyviai rinkęs informaciją apie modafinilį, neabejotinai suprato, kad Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia laisvą modafinilio apyvartą. Tokiu būdu, įvertinus D. P. turėtas galimybes bei jo asmenines savybes, yra pagrindas daryti išvadą, kad siųsdamasis modafinilio tablečių jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti. Šios išvados nepaneigia ir gynybos nurodyta aplinkybė, kad D. P. gyvenant ir dirbant Nyderlandų Karalystėje, jam gydytojo buvo paskirtas modafinilis, o Lietuvos Respublikoje buvo paskirtas panašaus poveikio vaistinis preparatas.
12. Sprendžiant dėl tinkamo padarytos nusikalstamos kvalifikavimo, šiuo atveju lemiamą reikšmę turi tabletėse buvusios psichotropinės medžiagos – modafinilio kiekio nustatymas. Nusikalstamoms veikoms, susijusioms su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, būdingas specifinis veikos dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos, kurių kiekis ir rūšis nustatomi tik atliekant specialių žinių reikalaujančius tyrimus.
13. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, kvalifikuodamas D. P. nusikalstamą veiką, rėmėsi specialisto išvadoje nurodomu tikėtinu modafinilio kiekiu tabletėse ir pripažino, kad D. P. disponavo 60 g modafinilio, t. y. tokiu kiekiu, kuris viršija Narkotinių ir psichotropinių medžiagų III-ojo sąraše numatyto labai didelį šios psichotropinės medžiagos kiekį (18 g). Neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu pagal savo pavojingumą priskirtinas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Kaip jau minėta, kvalifikuojant veiką pagal šią dalį nusikaltimo dalyko požymis – kiekis – šiuo atveju yra itin svarbus. Apeliaciniame skunde nesutinkama su D. P. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes nustatant modafinilio kiekį buvo remiamasi tik užrašu ant gamyklinės pakuotės. Remiantis teismų praktika bylose dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, nusikalstamos veikos dalykas turi būti įrodytas. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką nusikalstamos veikos dalykas turi būti aprašomas ir pagrindžiamas taip, kad nekiltų abejonių, kokio pavojingumo veiką kaltininkas padarė. Kadangi narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis yra viena esminių aplinkybių, pagal kurią diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, todėl dalyko kiekybinė išraiška nurodoma ir motyvuojama nepaliekant neaiškumų, kaip kvalifikuotina veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-976/2018). Taigi būtina tiksliai nustatyti, kokiu tiksliai kiekiu psichotropinės medžiagos disponavo D. P., kadangi šiuo atveju tai yra esminė aplinkybė, nustatanti baudžiamosios atsakomybės sunkumą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra pagrindo daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad ne iš Europos Sąjungos valstybės, o iš trečiosios šalies – Singapūro atsiųstose tabletėse buvęs veikliosios medžiagos – modafinilio kiekis atitinka ant gamyklinių pakuočių nurodytą kiekį. Juo labiau, kad kaip matyti iš bylos duomenų, jau 2019 m. liepos mėn. tinklapis „(duomenys neskelbtini)“, iš kurio D. P. siuntėsi modafinilio tabletes buvo uždarytas (t. 1, b. l. 17). Be to, kaip matyti iš teisiamajame posėdyje liudytoja apklaustos Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos atstovės, narkotikų skyriaus vedėjos R. G. paaiškinimų, Lietuvos Respublikoje modafinilis kaip vaistinis preparatas nėra įregistruotas, jis skirtas narkolepsijos gydymui, tačiau juo labai piktnaudžiauja studentai, jis naudojamas ne pagal paskirtį. Kitose valstybėse (JAV) modafinilis vartojamas labai plačiai, yra paplitęs nelegaliose parduotuvėse ir falsifikuojamas – vaistuose gali būti įdėta modafinilio, bet ne tiek medžiagos, kiek turi būti (t. 2, b. l. 89–90). Taigi, nors specialistas pateikė išvadą, kad tikėtina, jog D. P. siųstose tabletėse, remiantis nurodyta informacija ant nepažeistų gamyklinių pakuočių, buvo 60 g modafinilio, tikslus šios medžiagos kiekis nustatytas nebuvo. Teismų praktikoje dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio nustatymo nurodoma, kad specialisto išvados ir ekspertizės aktai įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, Nr. 2K-1-719/2020). Be to, remiantis teismų praktika, svarbu byloje konstatuoti, kad pats kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, kad disponuoja labai dideliu draudžiamos medžiagos kiekiu. Iš paties D. P. parodymų nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis suprato, jog savo reikmėms siunčiasi labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos modafinilio. Kaip jis pats parodė, pagal rastas vartojimo rekomendacijas ketino įsigyti 180 modafinilio tablečių pusmečiui, tačiau pagal internetinės prekybos siūlomą akciją, už tą pačią sumą galėjo įsigyti didesnį kiekį modafinilio tablečių, ką ir padarė. Be to, D. P. šias tabletes siuntėsi pirmą kartą, prieš tai jų matęs nebuvo, todėl negalėjo įvertinti nei pačių tablečių, nei jų pakuočių dydžio ir tuo pačiu bent apytiksliai suvokti grynosios medžiagos kiekį jose.
15. Byloje kilus pagrįstų abejonių dėl siųstos grynosios medžiagos kiekio (ne miltelių ar tablečių kiekio), nesant galimybės byloje objektyviais, neginčytinais įrodymais – specialisto išvada, ekspertizės aktu ar kitais BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais nustatyti tikslų kiekį, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85-976/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje įrodymų visumos pagrindu nesant galimybės nustatyti modafinilio grynos (veikliosios) medžiagos tikslaus kiekio, turi būti vadovaujamasi in dubio pro reo principu. Šio principo taikymas bylos teisminiame nagrinėjime iš esmės reiškia BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų kokybinio reikalavimo taikymą vertinamiems bylos duomenims. Šis kokybinis reikalavimas nustato atitinkamą patikimumo standartą, kurį nuosprendį priimantis teismas laiko pakankamu įrodomuoju pagrindu pagrindžiant teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis in dubio pro reo principu (visas abejones ir neaiškumus, kurių nėra galimybės pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinant nuteistojo naudai), D. P. gali atsakyti tik už neteisėtą disponavimą nedideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – modafiniliu savo reikmėms, už ką baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 259 straipsnio 2 dalyje. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 199 straipsnio 4 dalį
16. Tais atvejais, kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos siunčiamos per valstybės sieną, nusikalstama veika kvalifikuojama kaip idealioji sutaptis su BK 199 straipsnio 4 dalyje nusikalstama veika. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutinkama ir su nuteistajam D. P. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 199 straipsnio 4 dalyje, nenustačius jo tiesioginės tyčios įvykdyti kontrabandą. Gynėjo teigimu, D. P. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip administracinis nusižengimas.
17. BK 199 straipsnio 4 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas, nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžiagas arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius). BK 199 straipsnyje numatytos kontrabandos objektyvusis veikos požymis apibūdinamas kaip neteisėtas daiktų gabenimas per valstybės sieną. Teismų praktikoje gabenimas suprantamas kaip bet koks daiktų transportavimas per valstybės sieną. Tai gali būti daiktų vežimas bet kokiomis transporto priemonėmis, siuntimas paštu, nešimas pėsčiomis, transportavimas naudojant vamzdynus ir pan. BK 199 straipsnio 4 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas suvokia, jog jis per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena uždraustas psichotropines medžiagas (kaip šiuo atveju), ir nori taip veikti.
18. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. P. pagal BK 199 straipsnio 4 dalį nuteistas už psichotropinės medžiagos – modafinilio neteisėtą, išvengiant muitinės kontrolės, gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Uždraustų medžiagų neteisėtas gabenimas per valstybės sieną pasireiškė tuo, kad D. P. savo vardu ir savo gyvenamosios vietos adresu, pagal užsakymą interneto svetainėje, jas atsisiuntė iš Singapūro. Atlikdamas mokėjimą už modafinilio tabletes D. P. matė, jog mokėjimo gavėjas yra užsienio valstybėje registruota įmonė, todėl suprato, kad užsakytos tabletės bus atsiųstos paštu iš užsienio valstybės. Bylos duomenys patvirtina, kad D. P. atliko veiksmus, be kurių draudžiamų medžiagų gabenimas per valstybės sieną nebūtų įvykęs: surado interneto svetainę, iš nenustatytų asmenų savo vardu užsisakė tabletes su psichotropine medžiaga – modafiniliu, nurodė jos pristatymo adresą, sumokėjo už šią medžiagą ir tokiu būdu ją atsisiuntė. D. P. gynėjo apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nuteistasis nežinojo, jog užsakytos modafinilio tabletės yra psichotropinė medžiaga, tačiau šie gynybos argumentai yra paneigti konkrečiais bylos duomenimis. Iš byloje esančių D. P. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje matyti, kad tabletes su psichotropine medžiaga modafiniliu jis užsisakė ir iš užsienio valstybės parsisiuntė sąmoningai, t. y. nuteistasis veikė tyčia.
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje nagrinėjamoje byloje nustatyta faktinė aplinkybė – psichotropinės medžiagos atsisiuntimas per Lietuvos Respublikos sieną – atitinka BK 199 straipsnio 4 dalyje numatytą objektyvųjį veikos požymį. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad D. P. veiksmai atitinka ANK 71 straipsnyje numatyto nusižengimo požymius. Šiame straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti D. P. parodymais apie tai, kad vaistus, priskiriamus psichotropinėms medžiagoms jis ketino vartoti gydymosi tikslais, tokie jo parodymai atitinka kitus byloje ištirtus įrodymus ir yra teisingi. Tačiau nagrinėjamoje byloje D. P. yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne tik dėl neteisėto disponavimo psichotropine medžiaga, bet ir dėl jos siuntimo per valstybės sieną. Todėl jo baudžiamosios atsakomybės už kontrabandą nešalina tai, kad tokių preparatų vartojimas be gydytojo paskyrimo galėtų užtraukti atsakomybę pagal ANK 71 straipsnio 1 dalį.
Dėl bausmės
20. Atsižvelgiant į tai, kad D. P. padaryta nusikalstama veika iš BK 260 straipsnio 3 dalies apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu perkvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, už šią nusikalstamą veiką bausmė skiriama iš naujo. Nors pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo D. P. įvykdytą nusikalstamą veiką, tačiau jam už neteisėtą disponavimą psichotropine medžiaga, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalis nuostatas, paskirtoji bausmė negali būti vertinama kaip per griežta. Už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką sankcijoje numatytos bausmės rūšys: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba bauda, arba areštas. Atsižvelgiant į D. P. padarytos veikos pavojingumą, asmenybę bei įvertinus visas bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, jam skirtinas laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 iki 06.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su mokymusi ar darbu, ir per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti šimtą valandų sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais priežiūros reikalingais asmenimis.
21. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį D. P. paskirta bausmė vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 ir 2 punktais bendrinama apėmimo būdu su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 199 straipsnio 4 dalį.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nuosprendį pakeisti.
Perkvalifikuoti D. P. padarytą nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalies į 259 straipsnio 2 dalį ir skirti laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su mokymusi ar darbu, ir per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais priežiūros reikalingais asmenimis.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 ir 2 punktais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį D. P. paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 4 dalį ir skirti galutinę subendrintą bausmę laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su mokymusi ar darbu, ir per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais priežiūros reikalingais asmenimis.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.