Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Teisėja G.Seselskytė Procesinio sprendimo kategorija 21.4; 24.4; 121.21,63.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

2008 m. balandžio 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Erika Misiūnienė, kolegijos teisėjai Almantas Padvelskis, Danguolė Martinavičienė, sekretoriaujant Jolantai Dryžienei, viešame teismo posėdyje, dalyvaujant ieškovei L. Č., jos atstovui adv. V. Janušauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės L. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. Č. ieškinį atsakovui Ž. K. dėl pažeistų teisių gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas .

Ieškovė prašo apginti jos pažeistą teisę, kuri, jos nuomone, atsirado iš paskolos sutarties, kai 2000 m. rugpjūčio 3 d. įvyko pinigų perdavimo faktas. Byloje nustatyta, kad dėl tų pačių pinigų paskolos tarp šalių buvo sudarytos dvi paskolos sutartys tą pačią dieną: paprasta rašytine ir notarine forma. Ginčas šioje byloje kyla dėl šalių susitarimo – kada paskolos prievolė baigta: ar ieškovei grąžinus 20165,50 Lt arba 7525 JAV dolerius, perskaičiuotus į litus pagal atsiskaitymo dienos kursą, ar ieškovė turi grąžinti 30100 litų. Atsakovas įrodinėja, kad jis ieškovei perdavė 30100 Lt, todėl ji turi šią pinigų sumą grąžinti. Ieškovė įrodinėja, jog ji 2005-01-10 į atsakovo sąskaitą pervedė 20165, 50 Lt, o tai pagal tos dienos kursą buvo 7525 JAV doleriai, todėl jos prievolė atsakovui turi būti baigta. Be to, ieškovė 2005-04-05 pervedė papildomai 3335 Lt ir įvairiais laikotarpiais nuo 2003-08-14 iki 2004-01-16 ieškovės duktė atsakovui pervedė 1400 Lt (hipotekos byla, b. l.40). Atsakovo pasirašytas 2005-03-06 pakvitavimas įrodo, jog ieškovė atsakovui sumokėjo 1000 Lt ( b.l. 104, hipotekos byla , b.l.108), todėl šie rašytiniai įrodymai leidžia padaryti išvadą, jog ieškovė ir jos dukra atsakovui sumokėjo 25900,50 litų. Atsakovas hipotekos byloje (b.l.104) nurodo, jog jis kaip savavališką skolos grąžinimą pripažįsta tik 23499,50 Lt, t.y. sumas, pervestas į banko sąskaitą, todėl teigia, kad ieškovė jam skolinga 6600,50 Lt, prie šios skolos pridėdamas ir 110 Lt vykdymo išlaidų.

Sutarčių sudarymo metu galiojo 1964 m. CK 293 straipsnis, tačiau, vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, ginčo atveju taikytinos 2000 m. CK normos, reglamentuojančios paskolos sutarties teisines pasekmes, nes ieškinys pareikštas 2006 m. gegužės 2 d.

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas (1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalį) paskolos sutartis yra realinė ir tokia ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tai reiškia, kad teisiniai paskolos santykiai tarp sutarties šalių atsiranda, kai paskolos davėjas atitinkamą pinigų kiekį perduoda pinigų gavėjo nuosavybėn. Taigi esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-04-01 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008 teismams išaiškino, jog pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo. Šių nuostatų pirmosios instancijos teismas nesilaikė, nes nesiaiškino pinigų perdavimo momento, nesiaiškino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pagal CK 6.193 str. nustatytas ir teismų praktikoje suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles, nevertino šalių elgesio prieš ir po sutarčių sudarymo, o ieškinį atmetė tik pasiremdamas notarine paskolos forma, pagal kurią atsakovas neįrodė, jog buvo perduoti 30100 Lt.

Kadangi paskolos sutartis yra realinė, pagal CPK 178 str. įtvirtintą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę paskoliniuose ginčuose kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas- kad paskolą grąžino. Be to, svarbu atsižvelgti į įstatymo prezumpcijas, t.y. į faktus ir aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Skolos dokumento buvimas pas skolininką pagal CK 6.65 str. yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė yra įvykdyta, todėl kreditorius, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai. Šioje byloje šalys pripažįsta, kad tarp jų buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, tačiau ieškovė, šiuo atveju paskolos gavėja, įrodinėja, jog ji skolą grąžino ir su palūkanomis, tačiau atsakovas, neigdamas šią aplinkybę ir nurodydamas, jog iš 30100 Lt skolos, ieškovė grąžino jam tik 23499,50 Lt, privalo įrodyti, jog jis ieškovei perdavė 30100 Lt, o ne 7525 JAV dolerius. Byloje nustatyta, jog šalių sutartiniai santykiai atsirado 2000-08-03 rašytinės sutarties pagrindu (b.l.8), pagal kurios 1 punktą ieškovė skolinosi 30100 Lt, skaičiuojamą pagal tą dieną galiojusį JAV dolerio ir lito kursą, tai sudarė 7525 JAV dolerius, 2 šios sutarties punkte šalys buvo sutarusios, jog pasikeitus ar į didesnę, ar į mažesnę JAV dolerio ir lito kursui, ieškovė įsipareigojo grąžinti atsakovui pinigų sumą litais, kuri atsiskaitymo dieną būtų lygi 7525 JAV doleriams. Šioje sutartyje atsakovo pažymėta, jog jis pinigus ieškovei perdavė ir ieškovė šį faktą pripažįsta, nurodydama, jog jai buvo perduoti tik 6000 JAV dolerių, tačiau ji sutinka grąžinti 7525 JAV dolerius ir mažesnės pinigų sumos perdavimo neįrodinėja. Šios paskolos sutarties originalą turi ieškovė, todėl šiuo atveju pagal paminėtą CK 6.65 str. taisyklę yra pagrindas preziumuoti, jog prievolė pagal šią sutartį yra įvykdyta. Iš atsakovo pozicijos nustatyta, jog jis šios paskolos sutarties nelaiko skolos dokumentu ir paskolos teisinius santykius su ieškove įrodinėja tą pačią dieną sudaryta notarinės formos sutartimi(hipotekos byla, b.l. 10), kurioje nurodyta, jog ieškovė iš jo pasiskolino 30100 Lt vienam mėnesiui, t. y. iki 2000-09-03. Tačiau savo paaiškinimui, jog jis pinigus, t. y. 30100 litų, perdavė ieškovei pagal paminėtą sutartį, įrodyti privalėjo pateikti rašytinį įrodymą, t. y. pačioje sutartyje pažymint pinigų perdavimo faktą ar rašytinį pakvitavimą. Kitų įrodymų byloje nėra, todėl darytina išvada, jog pinigai ieškovei buvo perduoti pagal paprastos rašytinės formos sutartį. Šiuo atveju atsakovas privalėjo įrodyti, jog jis su ieškove notarinės formos sutartimi sutarė pakeisti prievolės dalyką ir jos įvykdymo būdą, ir esant ginčui dėl įvykusios novacijos šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, jog ji įvyko, nes pagal CK 6.141 str. 2 d. novacija nėra preziumuojama. Tokia novacijos instituto teisės normų aiškinimo praktika yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose( 2004-04-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004, 2005-10-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K -7-378/2005). Todėl norint nustatyti ar šioje byloje įvyko novacija, ar ne, būtina aiškintis tikruosius šalių ketinimus, remiantis ginčo šalių santykius nustatančių sutarčių nuostatomis, įtvirtintomis CK 6.153 str. bei r CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais, derinant subjektyvius sutarčių aiškinimo principus su jų teksto lingvistine analize. Yra įrodyta ieškovės pozicija, jog ji, sudarydama paskolų sutartis, veikė per tarpininkę, nes ši jos aplinkybė įrodyta įgaliojimu (hipotekos byla, b. l. 70) ir iš atsakovo paaiškinimo (b.l. 111) nustatyta, jog tarpininkė sudarant paskolos sutartį dalyvavo. Ši aplinkybė leidžia padaryti išvadą, jog atsakovas ir ieškovė yra svetimi žmonės, o iš atsakovo paaiškinimo nustatyta, jog jis skolino pinigus ne pirmą kartą (b.l.111), todėl jam keliami aukštesni tos srities teisinio išsprusimo reikalavimai. Atsakovas, teigdamas, jog jis 30100 Lt perdavė ieškovei, privalėjo tai įrodyti rašytiniais įrodymais, o paprastos rašytinės formos sutartį sunaikinti, o ne perduoti ieškovei, nes paminėta CK 6.65 str. įtvirtinta prezumpcija leidžia padaryti išvadą, jog skolos dokumento originalo buvimas pas ieškovę patvirtina tai, jog ji prievolę atsakovui įvykdė. Be to, šalys notarinės formos sutartyje privalėjo aiškiai ir neabejotinai išreikšti savo valią pakeisti vieną prievole kita, t. y. pakeisti prievolės įvykdymo būdą, nurodant jog perduota suma turi būti grąžinta litais - 30100 Lt. Tačiau tokio įrašo notarinės formos sutartyje nėra, o priešingai, paprastos rašytinės formos sutartyje yra nurodyta, kad ieškovė pasiskolino iš atsakovo 30100 Lt remiantis notarine paskolos su įkeitimu sutartimi. Todėl teigti, jog notarinė sutartis apjungė visus tarp šalių anksčiau ar vėliau atsiradusius įsipareigojimus, nesant rašytinės nuorodos, jog pinigai buvo perduoti pagal šią sutartį, neatitinka novacijai keliamų reikalavimų ir sutarčių aiškinimo taisyklių.

Tai, kad novacija neįvyko, leidžia padaryti išvadą ir paskolos sutartyje nustatyto vieno mėnesio paskolos grąžinimo termino nesilaikymo aplinkybės. Paprastos rašytinės formos sutartis yra neterminuota ir tai atitinka atsakovo poziciją, nes jis suėjus vieno mėnesio skolos grąžinimo terminui nesikreipė dėl paskolos grąžinimo nei į ieškovę, nei į teismą. Priešingai veikė ieškovė: 2006-05-02 kreipėsi į teismą dėl prievolės pripažinimo įvykdyta. Todėl analizuotina šalių valia pagal paprastos rašytinės formos sutartį. 2000-08-03 sutarties 1 punkte nurodyta paskolos suma- 30100 Lt, toliau tame pačiame punkte skliausteliuose šalių paaiškinta, jog tai atitinka ir yra lygi 7525 JAV dolerių sumai, perskaičiuotai pagal tos dienos JAV dolerio kursą, kuris tuo metu buvo lygus 4 litams. Sutarties antrame punkte išreikšta šalių valia, jog atsakovas priims paskolintą sumą litais, kuri atsiskaitymo dieną bus lygi 7525 JAV doleriams. Šioje sutartyje atsakovo pažymėta, jog pinigus jis perdavė ieškovei, tai atitinka ir ieškovės paaiškinimą. Todėl įvertintina tai, kad paskolos davėjas buvo atsakovas, jis disponavo pinigais, todėl tik nuo jo priklausė perduotos valiutos rūšis ir jei jis nebūtų suteikęs paskolos JAV doleriais, šių sutarties punktų nebūtų buvę. Paminėti sutarties punktai leidžia padaryti išvadą, jog JAV doleriai buvo šalių susitarimo dalykas, nes priešingu atveju nebūtų logiška šalims aptarti valiutą, kuri nebuvo susitarimo dalyku. Sutartyje ieškovės prierašas trisdešimt tūkstančių 100 Lt neleidžia padaryti neabejotinos išvados, jog šią sumą atsakovas perdavė, nes atsakovas savo ranka padarė įrašą, jog pinigus davė, nesukonkretindamas nei sumos, nei valiutos. Tokią išvadą leidžia padaryti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo taisyklės. Vertindamas įrodymus teismas vadovaujasi įstatymais ir remiasi logikos dėsniais, todėl teismas privalo vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, jų subjektų elgesio motyvus, atitikti logikos dėsnius, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartus ir tai išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-10-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004, 2005-03-02 civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005, 2005-11-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005). Todėl paminėti įrodymai ir motyvai leidžia padaryti išvadą, jog ieškovė 2005-04-05 grąžino atsakovui tą pinigų kiekį (b.l.9), kurį buvo gavusi, o dėl valiutos nuvertėjimo buvo susitarusi su atsakovu rašytinėje sutartyje, todėl atsakovas neįrodė, jog turi teisę reikalauti pinigų sumos, susidariusios dėl JAV dolerio nuvertėjimo.

Tai konstatuojant nebus pažeistos ir atsakovo teisės dėl JAV dolerio nuvertėjimo, nes ieškovės pateikti įrodymai leidžia padaryti išvadą, jog palūkanos buvo mokamos. Kadangi tai nėra nagrinėjamo ginčo dalykas, todėl nenustatytina jų konkreti sumokėta suma. Visų pirma įvertintina tai, kad šalys yra visiškai svetimi žmonės. Atsakovo paaiškinimas, jog ieškovė už paskolą žadėjo įdarbinti, neįrodytas nei liudytojų parodymais, nei rašytiniais įrodymais, atsakovas nenurodo nei konkretaus darbo, nei jokios veiklos srities. Iš jo paaiškinimo nustatyta, kad skolino pinigus, nes nepasitikėjo bankais (b.l.111), todėl darytina išvada, jog veikė taip, lyg pinigus būtų laikęs banko įstaigoje. Pirmosios instancijos teismas neįvertino bendro civilinės teisės principo, jog iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės, nes visų pirma kreditavimo veikla yra vykdoma LR įmonių įstatymo nustatyta tvarka ir CK 6.37 str. susitarimui dėl palūkanų mokėjimo nustato privalomą rašytinę formą, todėl pagal CK 1.93 str. rašytinės formos nesilaikymas žodinį susitarimą daro negaliojantį, tačiau ši taisyklė taikoma tik tada, kai kreditorius reikalauja mokėti žodžiu sutartas mokėti palūkanas. Šios bylos atveju pats palūkanų mokėjimo faktas gali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais, nes CK 1.72-1.73 str. leidžia fiziniams asmenims susitarti žodžiu dėl ne didesnės kaip 5000 Lt sumos( pagal 1964 m. CK 43 str. – suma ne didesnė kaip 500 Lt). Todėl šiuo atveju paskolos gavėjas, mokėjęs palūkanas, gali šį faktą įrodinėti liudytojų parodymais. Šioje byloje yra nenuginčyti D. K. ir L. M. parodymai, kurie įrodo palūkanų mokėjimo faktą( b.l.116-117). Įvertinus tai, jog dėl asmeninių santykių tarp liudytojos L. M. ir atsakovo iki apklausos buvimo jos parodymai vertintini kritiškai, tačiau liudytojų parodymai patvirtinti ir rašytine bylos medžiaga dėl ieškovės dukters padarytų periodinių mokėjimų po 300 ir 400 Lt įvairiais laikotarpiais ( hipotekos byla, b. l. 40). Atsakovas privalėjo įrodyti, jog buvo susiklostę kiti teisiniai santykiai su ieškovės šeimos nariais. CK 6.872 str. 3 d. yra įtvirtinta prezumpcija, jog paskolos sutartis yra atlygintinė, jeigu jos dalykas yra pinigai. Atsakovas šios prezumpcijos taip pat nenuginčijo. Įvertinus paminėtus rašytinius įrodymus dėl pinigų perdavimo atsakovui, jo pakvitavimą ir jo nurodytą skolos sumą, galima padaryti išvadą, jog jis neįskaito į paskolos grąžinimą 1400 Lt, sumokėtų ieškovės dukters, ir 1000 Lt, gautų pagal pakvitavimą. Teismų praktikoje yra nustatyta taisyklė, jog šalims neginčijus palūkanų mokėjimo fakto ir kilus ginčui dėl paskolos sumos grąžinimo, žodžiu sutartos ir mokėtos palūkanos įskaitomos į skolos grąžinimą. Todėl vadovaujantis CK 1.5 str. įtvirtintais teisingumo ir sąžiningumo principais tuo atsakovo teisės šiame ginče nebus pažeistos.

Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo tenkinamas jos patikslintas reikalavimas (b.l.109) ir ieškovės prievolė atsakovui pagal CK 6.123 str. 1 d. laikytina įvykdyta. Pagal CK 6.123 str. 3d.kai prievolė baigiama tinkamu įvykdymu, baigiasi ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos, todėl šis sprendimas yra pagrindas išregistruoti hipoteką.

Priteistini ieškovei iš atsakovo 100 Lt žyminio mokesčio paduodant ieškinį ir 100 Lt žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą, o išlaidos advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme tenkintinos iš dalies, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, ir priteistini 500 Lt (b.l.105, CPK 93 str. 1d., 4d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-330 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti ieškinį. Pripažinti, kad prievolė pagal rašytinės formos 2000-08-03 paskolos sutartį ir pagal notarinės formos 2000-08-03 paskolos sutartį, reg. Nr. M-9459, sudarytas tarp L. Č., a .k. (duomenys neskelbtini) ir Ž. K., a. k. (duomenys neskelbtini) dėl 30100 Lt paskolos yra įvykdyta.

Priteisti L. Č. iš Ž. K. 700 Lt bylinėjimosi išlaidų.