Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-10-10 · Civilinė byla Nr. 2A-553-585/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-10
Bylos Nr.
2A-553-585/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-08075-2009-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka (pran.), Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
Ieškovas
J. A.
Atsakovas
Ž. S.
Kategorijos
  • 75.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-553-585/12Proceso Nr. 2-01-3-08075-2009-7Procesinio sprendimo kategorija 75.4.3; 121.18.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. spalio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. A. – Stankevičienės ir atsakovo Ž. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. A. – S. ieškinį atsakovui Ž. S. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir kitų, susijusių su santuokos nutraukimu reikalavimų bei atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir kitų, susijusių su santuokos nutraukimu reikalavimų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove bei išlaikymo sūnui po 500 Lt per mėnesį priteisimo, kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų.

Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, padalyti santuokoje įgytą turtą kitu būdu, nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu, nustatyti ieškovės bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką bei priteisti sūnaus išlaikymui iš ieškovės po 500 Lt. Atsakovas taip pat prašė, jeigu teismas netenkintų reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamosios vietos su juo, nustatyti atsakovo pasiūlytą bendravimo su sūnumi tvarką bei priteisti iš jo po 400 Lt per mėnesį vaiko išlaikymui.

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2011-03-30 sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies - padaręs išvadą, kad ieškovė buvo neištikima sutuoktiniui, santuoką tarp šalių nutraukė dėl ieškovės kaltės; nekilnojamąjį turtą padalijo atsakovo 2010-12-27 atsiliepime į ieškovės patikslintą ieškinį nurodytu būdu, o kilnojamuosius daiktus padalijo ieškovės pradiniame ieškinyje nurodytu būdu; nepilnamečio sūnaus D. S. gyvenamąją vietą nustatė su ieškove; nustatė atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką, iš dalies patenkindamas atsakovo atsiliepime į ieškovės patikslintą ieškinį pareikštą reikalavimą bei teismo posėdžio metu ieškovės pasiūlytą bendravimo tvarką; pilnai tenkino ieškovės reikalavimą ir iš atsakovo sūnaus išlaikymui priteisė po 500 Lt; visas bylinėjimosi išlaidas atsakovo ir valstybės naudai priteisė iš ieškovės, motyvuodamas tuo, kad santuoką nutraukė dėl ieškovės kaltės. Ieškovės argumentus kaltinant atsakovą dėl santuokos iširimo (uždaras būdas, blogas charakteris, nenoras bendrauti su ieškovės draugais, giminėmis, pasyvus poilsio būdas), teismas atmetė kaip nepagrįstus ir nelaikė atsakovo elgesio esminiu sutuoktinio pareigų nevykdymu. Teismas sprendė, kad iš byloje esančių nuotraukų, ieškovės laikysenos jose, yra pagrindo laikyti, kad ieškovės elgesys, kaip sutuoktinės, nėra tinkamas, ir atsakovui, geranoriškai išleidus ieškovę atostogauti su drauge į Egiptą, sudaro pagrindą įtarti sutuoktinę neištikimybe. Todėl laikė, kad yra visos sąlygos nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės.

Nustatęs, kad šalys gyvena skyrium nuo 2009-04-01, šalių nepilnametis sūnus gyvena kartu su ieškove, įrodymų apie netinkamą motinos elgesį byloje nėra, atsižvelgęs į vaiko amžių ir interesus, teismas sprendė, kad gyvenamoji šalių sūnaus vieta nustatytina su ieškove. Teismas atsakovo įrodymus apie gaunamą minimalią algą laikė nepagrįstais ir sprendė, kad tai nėra tikrosios jo pajamos. Nurodęs, kad negalima apsiriboti vien tik minimalių vaiko poreikių tenkinimu, priteisė iš atsakovo išlaikymą sūnui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Nustatęs šalių sūnaus bendravimo tvarką vaikui lankant darželį, savaitgaliais ir švenčių dienomis, teismas taip pat sprendė, kad nuo vaiko pirmųjų mokslo metų pradžios vaikas su atsakovu praleis, jei šalys nesusitars kitaip, pirmą ir trečią mėnesio savaitgalius ir po vieną dieną antroje ir ketvirtoje mėnesio savaitėje.

Šalies argumentai

Ieškovė, nesutikdama su teismo sprendimu dalyje dėl jos kaltės pripažinimo dėl santuokos nutrūkimo bei su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-03-30 sprendimą pakeisti, konstatuojant, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės; bylinėjimosi išlaidas padalinti lygiomis dalimis, nurodant, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme turėjo 3 355,00 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti bei priteisti iš atsakovo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės ydingai motyvavo sprendimą dalyje dėl santuokos iširimo priežasčių, nurodydamas, kad ieškovės atostogų 2009 m. kovo mėn. Egipte nuotraukos, kuriose ji pozavo su pietiečiu, esančios nederamos ir galėjo sudaryti pagrindą sutuoktiniui įtarti ieškovę neištikimybe, ir tuo pačiu pripažindamas, kad atsakovas nepateikė jokių ieškovės neištikimybės įrodymų. Taigi teismas nenustatė ieškovės neištikimybės, tačiau padaręs išvadą, kad nėra pagrindo nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, santuoką nutraukė dėl ieškovės kaltės. Remiantis CK 3.60 str. reglamentavimu bei šios teisės normos aiškinimu, ieškovės kaltė dėl santuokos iširimo galėjo būti konstatuota tik nustačius, kad būtent ji iš esmės pažeidė savo pareigas sutuoktiniui. Atsakovas privalėjo įrodyti neištikimybės faktą, tačiau byloje jokių įrodymų nėra. Apeliantės teigimu, santuoka faktiškai iširo dėl atsakovo kaltės, jam iš esmės pažeidus savo kaip sutuoktinio pareigas būti lojaliam kitam sutuoktiniui, gerbti ir remti kitą sutuoktinį, prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo. Atsakovas dar 2008 m. rudenį inicijavo pokalbius apie skyrybas ir nedėjo jokių pastangų santuokai išsaugoti, o 2009-04-01 išėjo iš namų, apsigyveno atskirai bei informavo susiradęs advokatę. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantė taip pat kreipėsi į advokatę, tačiau nei vienai pusei neinant į kompromisą dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir dėl to nepavykus susitarti dėl santuokos nutraukimo abipusiu susitarimu, kreipėsi į teismą. Apeliantė laiko, kad teismas jos ir atsakovo reikalavimų patenkino maždaug per pusę, todėl ir bylinėjimosi išlaidas turėjo padalinti pusiau, be to, teismas klaidingai nurodė, kad atsakovas turėjo 5850 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tačiau byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys tik 3355 Lt sumokėjimą.

Atsakovas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti 2011-03-30 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymo, išlaikymo sūnui dydžio nustatymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad galės geriau pasirūpinti sūnumi, kadangi ieškovė dirba pagal slenkantį grafiką ir kai kuriomis dienomis namo grįžta kiek vėliau, o jis dirba laisvu grafiku, dėl to gali daugiau laiko praleisti su sūnumi ir juo geriau pasirūpinti, todėl sūnaus gyvenamoji vieta nustatytina su tėvu. Teismas, nustatydamas bendravimo su vaiku tvarką, nepagrįstai rėmėsi tik ieškovės ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės paaiškinimais ir visiškai nesivadovavo tėvų teises vaiko atžvilgiu reglamentuojančiomis CK normomis, taip pat nukrypo nuo LAT formuojamos teismų praktikos, todėl skundžiamu sprendimu nustatytos nepagrįstai apelianto bendravimo su sūnumi laiką apribojančios nuostatos. Apelianto teigimu, teismui nustačius bendravimo su sūnumi darbo dienomis sąlygas, su kuriomis apeliantas nesutinka, ženkliai sutrumpėja jo bendravimo su sūnumi laikas - jam pradėjus lankyti mokyklą, apeliantui su vaiku tektų bendrauti tik beveik savaitę laiko per mėnesį, kas neabejotinai pažeis jo ir sūnaus interesus, todėl apeliaciniame skunde prašo nuo sūnaus pirmųjų mokslo metų pradžios leisti sūnui būti su tėvu dvi savaites per mėnesį – kas antrą savaitę. Taip pat apeliantas nesutinka su priteistu 500 Lt dydžio išlaikymu sūnui, nurodydamas, kad yra finansiškai nepajėgus teikti tokio dydžio išlaikymą, kadangi uždirba minimalią 800 Lt algą, iš kurios dengia namų išlaikymo išlaidas, kreditą bankui bei išlaiko vaiką, todėl prašo išlaikymo dydį sumažinti iki 300 Lt. Nurodo, kad teisiškai nepagrįstas ir bylos šalių atžvilgiu neetiškas teismo motyvas dėl neva gaunamų kitų pajamų, kurios nebuvo patvirtintos jokiais įrodymais.

Atsiliepimas

Atsiliepime atsakovas ieškovės apeliacinio skundo prašo netenkinti, nurodydamas, kad nepagrįsti apeliantės argumentai dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės. Atsakovo nuomone, ne jis, o ieškovė pažeidė savo, kaip sutuoktinės pareigas, todėl sutuoktinių bendras gyvenimas tapo negalimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovės kaltė dėl santuokos nutraukimo yra įrodyta, nustatyta, kad ji buvo nelojali savo sutuoktiniui ir šeimai. Teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus – nuotraukas iš ieškovės kelionių į Egiptą, iš kurių galima susidaryti nuomonę, kad nuotraukose užfiksuotus asmenis – ieškovę ir tamsiaplaukį vyrą sieja artimi ryšiai, nuotraukos darytos laisvalaikį leidžiant prie alkoholinių gėrimų buteliais apkrauto stalo, kas įrodo, kad užfiksuoti ne darbiniais ryšiais susiję asmenys, o asmenys, leidžiantys laisvalaikį. Taigi ieškovės neištikimybė buvo įrodyta, kai tuo tarpu atsakovo nelojalumo šeimai apeliantė niekaip neįrodė.

Šalies argumentai

Ieškovė su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su apeliantu nesutiko, motyvuodama tuo, kad apylinkės teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl ko sūnaus gyvenamoji vieta negali būti nustatyta su ieškove, norą gyventi su mama išreiškė pats vaikas, vaiko teisių apsaugos tarnyba taip pat palaikė poziciją, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su ieškove. Byloje yra Vaiko teisių apsaugos tarnybos duomenys, kad tomis dienomis, kada dėl darbo grafiko namo ieškovė grįžta vėliau, sūnumi pilnai pasirūpina kartu gyvenantys ieškovės tėvai, su kuriais sūnus puikiai sutaria ir juos labai myli, su jais gyvena nuo pat gimimo. Ieškovės teigimu, tikrovės neatitinka apeliacinio skundo teiginiai, kad apeliantas turi labai daug laisvo laiko. Ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad apeliantas klaidino teismą dėl savo darbo ir gaunamų pajamų. Iš teismui pateiktų darbdavio pažymų aiškiai matosi, kad apelianto atlyginimas kelis kartus sumažėjo iki minimalios algos 2008 m. lapkričio mėn., po to, kai atsakovas pirmą kartą inicijavo pokalbius apie skyrybas, būtent nuo tada apeliantas teigia dirbantis laisvu grafiku, ir neturintis jokių kitų užsiėmimų bei pajamų. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 800 Lt nėra tikrosios apelianto pajamos, todėl neaišku, kur ir kiek jis dirba. Be to, apeliantas gyvena nuomojamame bute, bylos eigoje jau keitė nuomojamą butą, apie tai ieškovės neinformavo, taip pat išreiškė nuomonę dėl galimybės gyventi ir dirbti Alytuje, todėl tai laikytina papildomu argumentu, kodėl sūnaus gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su ieškove, kad vaikas turėtų nuolatinę stabilią gyvenamąją vietą. Ieškovė apeliaciniame skunde atsakovo siūlomą 300 Lt per mėnesį sumą skirti vaiko išlaikymui laiko aiškiai per maža, nurodydama, kad ir pats apeliantas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės po 500 Lt per mėnesį, jei sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, tokiu būdu iš esmės sutikdamas, kad tokią sumą skyrium gyvenantis vienas iš tėvų privalo skirti sūnaus išlaikymui, tačiau pats šios prievolės vykdyti nenori. Ieškovė pažymi, kad procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu apeliantas sutiko skirti po 400 Lt per mėnesį sūnaus išlaikymui, o apeliaciniame skunde šią sumą nepagrįstai sumažino iki 300 Lt. Su apelianto skundu dalyje dėl bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymo ieškovė taip pat nesutinka, nurodydama, kad 2009 m. vasarą, jau iškėlus bylą dėl santuokos nutraukimo, vaiko teisių apsaugos tarnyboje su atsakovu pasirašė susitarimą, pagal kurį vaikas per mėnesį po 15 dienų praleidžia su ieškove ir atsakovu, pagal ieškovės darbo grafiką. Tačiau jau per pirmąjį šios tvarkos taikymo pusmetį išaiškėjo, kad sūnų tokia tvarka veikia neigiamai – jis tapo dirglus, irzlus, į bylą pateikta darželio auklėtojos pažyma, kad sūnaus elgesys pasikeitė į blogąją pusę. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta tvarka, kad ikimokykliniu laikotarpiu atsakovas gali bendrauti su sūnumi kas antrą savaitgalį bei kas antrą savaitę pasiimti sūnų ir praleisti su juo laiką nuo pirmadienio vakaro iki trečiadienio ryto, yra pakankama ir apelianto teisių nepažeidžia. Pažymi, kad apeliaciniu skundu prašomi nustatyti bendravimo ikimokykliniu laikotarpiu tvarkos pokyčiai nėra esminiai – apeliantas vietoje I ir III savaitės, prašo nustatyti, kad bendraus su sūnumi I ir II savaitę, iš esmės po tiek pat laiko. Ieškovės nuomone, bendravimas I ir III savaitę labiau atitinka vaiko poreikius. Sūnui pradėjus lankyti mokyklą, poreikis turėti stabilią gyvenamąją aplinką dar labiau padidės, todėl apeliaciniame skunde siūloma bendravimo tvarka, kad sūnus su kiekvienu iš tėvų gyvens kas antrą savaitę, yra visiškai netinkama.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką

Teismas, spręsdamas, ar santuoka iširo dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas. Pagal CK 3.60 str. 2 d. sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26 - 3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. CK yra nustatyti atvejai, kai sutuoktinio kaltė yra preziumuojama, t. y. CK 3.60 str. 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra neištikimas, žiauriai elgėsi su kitų sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, nurodžiusi, kad būtent dėl atsakovo nenoro keisti savo uždarą charakterį, prisiderinti prie šeimos ir iširo šalių santykiai. Atsakovas byloje teigė, kad santuoka nutrūko tik dėl ieškovės kaltės, teismui pateikti įrodymai patvirtina ieškovės neištikimybę. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, abiejų šalių ir apklaustų liudytojų parodymus, konstatavo ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo ieškovei esant neištikimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių apeliacinių skundų argumentus, bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad dėl santuokos nutrūkimo kalta ieškovė, tačiau kitais pagrindais.

Apeliaciniu skundu ieškovė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog santuoka iširo dėl jos kaltės, paremtą ieškovės neištikimybės atsakovui faktu. Nagrinėjamu atveju ieškovės neištikimybės faktą atsakovas įrodinėjo nuotraukomis iš Egipto, kuriose ieškovė įamžinta apsikabinusi su pietietiškos išvaizdos vyriškiu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovės neištikimybės fakto, kaip tas faktas turi būti suprantamas CK 3.60str.3d. prasme, nuotraukos ir kiti šioje byloje pateikti įrodymai nepatvirtina. Nors šalių požiūris į santuoką skyrėsi nuo pat jos sudarymo, šalys nuo pat bendro gyvenimo pradžių nesutarė bendrais šeimos gyvenimo klausimais – skyrėsi jų nuomonė dėl vaikų planavimo, vėliau auklėjimo, šalys konfliktavo dėl bendro laisvalaikio organizavimo, tačiau santuokinių ryšių nutrūkimą lėmė ieškovės kelionės į Egiptą ir atsakovo gauti duomenys apie jos elgesį tose kelionėse. Nuotraukų turinys akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovė nevykdė savo pareigos būti lojalia ir gerbti sutuoktinį atsakovą (CK 3.27str.1d.). Nors tokie atsakovės veiksmai, kaip minėta, nesukelia prezumpcijos, numatytos CK 3.60str.3d., šie veiksmai pagrįstai gali būti vertinami kaip esminių sutuoktinio pareigų pažeidimas CK 3.60str.2d. prasme, dėl kurio bendras sutuoktinių gyvenimas tapo neįmanomas dėl intensyvaus, akivaizdžiai ne spontaniško ir ne atsitiktinio, labai nepagarbaus atsakovo atžvilgiu ieškovės elgesio, liudijančiu ieškovės kaip sutuoktinės pareigos ignoravimą kurti bendrą pagarbiu ir intymiu, tiek dvasiniu, tiek ir kūnišku artumu pagrįstą šeimos santuokinį gyvenimą.

Tą pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, netgi jeigu netinkamai tokį sprendimą motyvavo, nenurodydamas CK 3.60str.2d. kaip teisinio sprendimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtuose CK 3.26 - 3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose įtvirtintų sutuoktinių pareigų būti vienas kitam lojaliems, veikti sąžiningai, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus bei vienas kitą, pažeidimas, bendrosios moralės požiūriu nepriimtinas elgesys kito sutuoktinio atžvilgiu gali būti laikomas santuokos iširimo priežastimi, jeigu dėl tokio pažeidimo bendras gyvenimas tapo negalimas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje surinkta medžiaga leidžia pagrįstai teigti, kad ieškovė nebuvo lojali atsakovo atžvilgiu, savo elgesiu išvykose nerodė jam pagarbos, nepriklausomai nuo to, kad toks elgesys nevyko atsakovo akivaizdoje. Taip pat ieškovė nenurodė ir byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, kad pati ieškovė siekė bei stengėsi išsaugoti tarpusavio santykius jų pablogėjimo metu, t.y. šeimoje kilus konfliktams dėl ieškovės kelionių ir po jų sekusio ieškovės užsisklendimo nuo sutuoktinio ir sūnaus, galimai bendraujant internetu ir trumposiomis žinutėmis su Egipte gyvenančiu draugu, ko pasėkoje dar giliau sutriko sutuoktinių tarpusavio bendravimas, nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti daugiau ar mažiau darnius santuokinius ryšius, ir dėl to šalių bendras gyvenimas tapo negalimas. Tai, kad ieškovės elgesys nulėmė santuokos iširimą, o šalys toliau gyventi kartu nebegalėjo, netiesiogiai patvirtina ir ta aplinkybė, kad būtent po ieškovės grįžimo iš pakartotinės kelionės į Egiptą 2009 m. pavasarį, atsakovas išėjo gyventi atskirai. Teismas atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl atsakovo kaltės, kadangi ieškovės nurodomos aplinkybės, jog atsakovas yra uždaro būdo, blogo charakterio, nenorintis bendrauti su ieškovės draugais, giminėmis, pasyviai leidžia laisvą nuo darbo laiką, iš vienos pusės, nelaikytinos pagrindu jo kaltei dėl santuokos iširimo pripažinti, iš kitos pusės, nėra pagrįstos jokiais įrodymais. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, byloje nesant akivaizdžių ir vienareikšmiškų ieškovės neištikimybės, kaip santuokos iširimo priežasties, įrodymų, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės kaltė pripažintina konstatavus ieškovės pažeistas iš esmės savo kaip sutuoktinės pareigas, t. y. CK 3.60 str. 2 d. pagrindu, o ne remiantis CK 3.60 str. 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija. Nurodyta išvada nelaikytina pagrindu atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai pakeisti, kadangi nors ir kitais motyvais, pirmosios instancijos teismas nusprendė tą patį - kad ginčo šalių santuoka nutrūko dėl ieškovės kaltės.

Dėl šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilus ginčui dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių sūnaus gyvenamoji vieta nustatytina su motina. Tokią išvadą apylinkės teismas padarė atsižvelgdamas į vaiko amžių ir interesus, nurodydamas, kad būtent gyvendamas su mama vaikas bus geriau prižiūrimas ir auklėjamas. Apeliantas apeliaciniame skunde ginčija tokį apylinkės teismo sprendimą iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir išsakyti teismo posėdžiuose, t.y., kad dėl ieškovės slenkančio darbo grafiko ieškovė negali pasirūpinti sūnumi taip gerai, kaip galėtų jis, nes dirba laisvu grafiku. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad tokie apelianto teiginiai, kad ieškovė dirba pagal slenkantį darbo grafiką, nelaikytini teisiškai reikšmingais dėl gyvenamosios vietos nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apylinkės teismo išvada sutinka. Taip pat nepagrįsti ir bylos medžiaga paneigiami apelianto skundo argumentai, kad, gyvendamas su juo, sūnus turėtų stabilesnį gyvenimą. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas gyvena nuomojamame bute, šios bylos nagrinėjimo metu nuomojamą būstą keitė, apie tai ieškovės neinformavo – moteris teigė nežinanti, kur apeliantas gyvena ir kokios sąlygos sudarytos jos vaikui ten gyventi. Nesutinkant su apelianto argumentais, kad vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su juo, pabrėžtina ir tai, kad šioje byloje išvadą teikiančios institucijos – Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvadoje yra nustatyta, kad šalių nepilnametis sūnus savo noru apsisprendė gyventi su ieškove (t. 1, b. l. 105). Vertinant byloje nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė pajėgi tinkamai išauklėti savo sūnų, suteikti savo vaikui reikiamas sąlygas jo vystymuisi, tobulėjimui, todėl ir esant paties vaiko norui ir valiai, teismas neturi pagrindo išspręsti ginčą kitaip nei išsprendė apylinkės teismas, todėl atsakovo apeliacinio skundo dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo netenkina.

Dėl atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos nustatymo

Byloje taip pat kilo ginčas dėl ieškovės ir atsakovo nepilnamečio sūnaus bendravimo su atsakovu tvarkos nustatymo. Kadangi šalių sūnus yra gimęs 2005-01-25, taigi preziumuojama, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu jau lanko pirmą klasę, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bendravimo tvarkos nustatymu vaikui pradėjus mokyklą ir ikimokykliniu laikotarpiu nustatytos atsakovo bendravimo tvarkos su sūnumi neanalizuoja. Tiek kiekvieno iš tėvų teisė bendrauti su nepilnamečiu vaiku, tiek ir atitinkama vaiko teisė įtvirtintos CK 3.170 str. Toks teisinis reglamentavimas yra suderintas su tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, užtikrina tėvų valdžios lygybės principo įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju atsakovo valdžia sūnaus atžvilgiu nėra apribota, byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovas būtų netinkamai elgęsis su sūnumi, darytų jam neigiamą įtaką, todėl dirbtinai riboti atsakovo bendravimo su sūnumi laiką ir sąlygas nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jei šalys nesusitars kitaip, nuo D. S. pirmųjų mokslo metų pradžios, jis su tėvu praleis pirmą ir trečią mėnesio savaitgalius ir po vieną dieną antroje ir ketvirtoje mėnesio savaitėje, konkretų laiką leisdamas nustatyti šalims, atsižvelgiant į vaiko interesus. Apeliaciniame skunde atsakovas siūlo bendravimo su sūnumi tvarką, pagal kurią, pradėjęs eiti į mokyklą, sūnus su kiekvienu iš tėvų gyvens kas antrą savaitę. Tokiam apelianto siūlymui apeliacinės instancijos teismas nepritaria, pažymėdamas, kad berniukui dar lankant ikimokyklinę ugdymo įstaigą, pagrindiniu argumentu, į kurį atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, nustatydamas aukščiau minėtą vaiko bendravimo su tėvu tvarką, ir atmesdamas atsakovo reikalavimą leisti vaikui gyventi po dvi savaites pas kiekvieną iš tėvų, buvo vaiko poreikiai turėti pastovią aplinką. Teismas sutinka su ieškovės atsiliepime išdėstytais argumentais, kad vaikui pradėjus lankyti mokyklą, poreikis turėti stabilią gyvenamąją aplinką dar labiau padidėja, nes vaikui turi būti užtikrintos tinkamos sąlygos mokytis, kas, nustačius apelianto siūlomą tvarką, taptų praktiškai neįmanoma. Be to, nustačius apelianto prašomą bendravimo su sūnumi tvarką iš esmės būtų paneigta teismo nuostata dėl vaiko gyvenamosios vietos su mama, todėl darytina išvada, kad vaikas turi gyventi nuolat su vienu iš tėvų, t.y. ieškove, o su skyrium gyvenančiu tėvu bendrauti savaitgaliais ir popietėmis. Atsižvelgiant į išdėstytą, apelianto skunda šioje dalyje netenkintinas.

Dėl išlaikymo priteisimo

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad išlaikymas, kuris iš atsakovo nepilnamečiam šalių sūnui priteistas po 500 litų kas mėnesį mažintinas iki 300 litų kas mėnesį atsižvelgiant į jo gaunamą minimalų darbo užmokestį.

Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str.). Viena vertus, apeliantas skunde nurodė, kad turi daug laisvo laiko, jo neįpareigoja darbo grafikas ir pan., tačiau kita vertus, jis nėra pajėgus mokėti sūnui 500 Lt dydžio išlaikymą kas mėnesį, nes jo gaunamas atlyginimas yra minimalus. Kasacinis teismas ne kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad tėvų pareiga teikti išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, juolab išlaikymo teikėjo nerūpestingumu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bei ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, kurie teismui leistų pateisinti atsakovo neveiklumą darbo rinkoje. Atsakovas yra darbingo amžiaus, sveikas vyras. Dėl to jo sunki materialinė padėtis savo noru negali būti priežastimi, kuri eliminuotų jo įstatyminę pareigą išlaikyti savo nepilnametį sūnų. Be to, apeliantas pats pripažįsta, kad gaudamas minimalią algą, moka ir kreditą bankui, ir susimoka už būsto nuomą, jam padeda teta ir sesuo, vadinasi yra ir pajėgus kas mėnesį išlaikyti sūnų mokėdamas skundžiamu teismo sprendimu priteistą 500 Lt sumą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta išlaikymo suma laikytina teisinga ir pagrįsta, priteisto išlaikymo dydį mažinti iki 300 per mėnesį nepateikiant jokių papildomų įrodymų bei argumentų, apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 2 d. nustatyta, jog jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į tai, jog santuoka nutraukta dėl ieškovės kaltės, bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovės – atsakovo sumokėtą 232 Lt žyminį mokestį, atsakovo už advokato paslaugas sumokėtus 5850 Lt, 34,74 Lt išlaidas už procesinių dokumentų siuntimą bei, kadangi ieškovei teismo nutartimi buvo atidėtas 2500 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki sprendimo priėmimo, šią dalį mokesčio iš ieškovės priteisė į valstybės biudžetą. Teisėjų kolegija su tokiu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu nesutinka ir pripažįsta ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad tiek ieškinys, tiek priešieškinis tenkintas iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis šalių pateiktais mokėjimais už suteiktas teisines paslaugas, turėjo priteisti šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas po lygiai, kadangi iš esmės buvo patenkinta maždaug po 50 proc. ieškinio ir priešieškinio reikalavimų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 3100 Lt atstovavimo išlaidų (t. 2, b.l. 199-201), atsakovas – 3355 Lt (t. 2, b.l. 194-198, 202,203). Todėl pripažintini pagrįstais ir apeliaciniame skunde ieškoves nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai paskaičiavo atsakovo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nurodydamas, kad atsakovas turėjo 5850 Lt tokių išlaidų.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir apeliacinių skundų motyvais jį naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), tačiau teismo sprendimu nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas turi būti pakeistas.

Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės apeliacinis skundas patenkintas tik dalyje dėl išlaidų paskirstymo ir tai nėra susiję su jos materialinių teisinių reikalavimų tenkinimu, o atsakovo, turėjusio didesnes bylinėjimosi išlaidas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinis skundas atmestas, šalims vienai kitos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d., 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 331 str., apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimu nustatytą šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovės ir atsakovo prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Kolegijos pirmininkas Vytautas ZeliankaKolegijos teisėjai Jelena ŠiškinaTatjana Žukauskienė