Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei N. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2015 m. sausio mėn. pradžioje pareiškėjas sutiko tolimą giminaitį, kuris jo paklausė ar yra susitvarkęs dokumentus dėl įtėvio J. Z. turėtos žemės bei patarė tai pabandyti padaryti. Tai sužinojęs pareiškėjas iš karto ėmėsi aktyvių veiksmų tikslu išsiaiškinti apie faktinio įtėvio J. Z. galimai turėtą žemę. Kadangi buvo silpnos sveikatos, todėl jau 2015 m. sausio mėn. 28 d. surašė įgaliojimą savo sūnui A. Z., kad jis pradėtų tvarkyti visus reikalus susijusius su nuosavybės atstatymu į J. Z. turėtą žemę. Taip pat buvo užklausta ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Archyvas patvirtino, kad J. Z. iki nacionalizacijos Marijampolės apskrities (duomenys neskelbtini) valdė 17,92ha žemės.

Sužinojęs apie galimybę atkurti nuosavybės teises į įtėvio žemę, 2017-07-26 kreipėsi su pareiškimu į Marijampolės rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino prašymui paduoti atstatymo. Pareiškėjas mano, jog išvardintos termino praleidimo priežastys yra svarbios, todėl prašymas dėl termino atnaujinimo turėtų būti tenkintas.

Be to, suinteresuoto asmens atstovė pažymėjo, kad pareiškėjui jau atkurtos nuosavybės teisės į senelio (pagal kilmę) iki nacionalizacijos valdytą žemę, todėl S. Z. neturi teisės atkurti nuosavybės teises ir į įtėvio iki nacionalizacijos valdytą žemę. Dėl šių priežasčių mano, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog egzistavo objektyvios priežastys (vėliau išnykusios), trukdžiusios pareiškėjui laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo prašymas atmestinas.

Byloje nagrinėjamas termino, paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, atnaujinimo klausimas. Šiuos ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau - ir Atkūrimo tvarka) 5 punktas. Pagal šį punktą piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi nustatyta, kad terminas prašymams teikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į jo mirusio įtėvio J. Z. iki 1940-07-22 žemės nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą – 17,92 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Dėl šių priežasčių pareiškėjas yra kreipęsis į Marijampolės apylinkės teismą (civilinė byla Nr. 2YT-1010-985/2018) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo. Pareiškėjas minėtoje civilinėje byloje nuosavybės teisės į žemę atstatymo tikslu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis buvo faktiškai įvaikintas J. Z. ir P. Z. šeimoje.

Pažymėtina, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą tvarką. Nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir pagrindus nustato Atkūrimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

Pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996-08-09 sprendimu Nr. 33-5454 ir Alytaus apskrities viršininko administracijos 2004-01-09 sprendimu Nr. S-33-19334 į senelio (pagal kilmę) L. Z. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini). (b. l. 118,119,145,146). Tokiu būdu nuosavybės teisių atkūrimas buvo realizuotas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Kaip minėta, nuosavybės teisių atkūrimas yra vykdomas pagal specialų įstatymą ir juo nėra keičiamos bendrosios paveldėjimo teisės normos ir nuosavybės teisių atkūrimo teisinės nuostatos negali prieštarauti bendroms paveldėjimo teisės normoms, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.1 straipsniu, turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) <…> bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai.

Paveldėjimo santykius nustato Civilinio kodekso normos ir šio kodekso 5.11 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad įvaikiai ir jų palikuonys, paveldintys po įtėvio ar jo giminaičių mirties, prilyginami įtėvio vaikams ir jų palikuonims. Jie nepaveldi pagal įstatymą po savo tėvų ir kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo brolių ir seserų pagal kilmę mirties.

Pagal šios normos nuostatą įvaikių ir paveldėjimo santykiai pagal kilmę yra atriboti, todėl daroma išvada, kad tokiu pat principu turi būti atribojami ir nuosavybės teisių atkūrimo santykiai. Tai reiškia, kad faktiniai įvaikiai negali pretenduoti į savo tėvų arba kitų giminaičių pagal kilmę nacionalizuotą turtą. Iš to seka, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik į turtą atsiradusį po tėvų ir giminaičių pagal kilmę mirties arba į įtėvių valdytą turtą, tačiau, remiantis teise, negali būti tokios situacijos, kai asmeniui atkuriamos nuosavybės teisės į asmenų pagal kilmę valdytą turtą ir pagal teisminę tvarka nustatytą įvaikinimo faktą ir į įtėvių turtą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-13-261/2015).

Nagrinėjamojoje byloje nustačius, kad pareiškėjas yra realizavęs savo teisę atkurti nuosavybės teises į senelio (pagal kilmę) žemę, leidžia teismui daryti išvadą, jog pareiškėjo pasirinkimu aukščiau minėtais Alytaus apskrities valdytojo administracijos ir Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimais yra sukurtas teisinis ryšys tarp pareiškėjo ir jo senelio (pagal kilmę), ir tai vertintina kaip teisinė kliūtis atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo įtėvio valdytą žemę. Teisėjų kolegija vertina, kad tik nuginčijus Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996-08-09 sprendimą Nr. 33-5454 ir Alytaus apskrities viršininko administracijos 2004-01-09 sprendimą Nr. S-33-19334 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio pagal kilmę L. Z. iki nacionalizacijos valdytą žemę, gali būti pripažinta pareiškėjo S. Z. teisė į jo įtėvio J. Z. iki žemės nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, kad pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į jo mirusio faktinio įtėvio J. Z. iki žemės nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą ir tai yra pagrindas atmesti jo prašymą dėl termino atnaujinimo kaip nepagrįstą.

Be to, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas nenurodė svarbių aplinkybių dėl kurių būtų galimas termino, paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, atnaujinimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad apie jo faktinio įtėvio J. Z. turėtą žemę nieko nebuvo žinoma, be to, jis galvojo, kad faktinis įvaikis neturi teisės atkurti nuosavybės teises, todėl jis dėl nuosavybės atstatymo niekur nesikreipė. 2015 m. sausio mėn. iš tolimų giminaičių sužinojo, jog galimai J. Z. iki 1940 m. nuosavybės teise turėjo žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad aplinkybę, jog pareiškėjas nežinojo apie įtėvio valdytą žemę, paneigė byloje apklaustos liudytojos A. Z. ir L. G. (pareiškėjo pakviestos liudyti), kurios patvirtino, jog pareiškėjas visada žinojo, kad įtėvis iki nacionalizacijos turėjo žemės, tačiau nežinojo, jog jis gali pretenduoti į šią žemę kaip faktinis įvaikis.

Bet kokiu atveju nežinojimas apie iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu pasirinkimu. Nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikę pretendentai neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino, taip pat įrodomas tokios informacijos gavimo laikas, aplinkybės bei šaltinis. Be to, turi būti vertinamas pretendentų elgesys siekiant įgyvendinti savo teises nuo sužinojimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-18 sprendimas administracinėje byloje Nr.A146-246/2013).

Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodamas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, pareiškėjas turėjo galimybę pasidomėti J. Z. turėta nuosavybe. Akcentuotina, kad pareiškėjas dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese (į senelio (pagal kilmę) valdytą žemę), todėl pripažintina, jog jam nuosavybės teisių atkūrimo eiga buvo žinoma, dėl ko būdamas rūpestingas ir atidus asmuo turėjo visas galimybes Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais įgyvendinti savo teises į įtėvio iki nacionalizacijos turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimą. Motyvas, kad pareiškėjas nežinojo, jog turi teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į faktinio įtėvio valdytą žemę, atmestinas kaip visiškai nepagrįstas, nes tokia galimybė yra numatyta pačiame Atkūrimo įstatyme (nagrinėjamu atveju Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 3 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-03-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-405/2012 yra pasisakęs, kad vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 d. nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001-12-31 ir, atitinkamais atvejais, 2003-12-31), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino).

Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas prašyme nurodė, kad jis tik 2015 m. sausio mėn. pradžioje sužinojo apie savo įtėvių žemę (nors šias aplinkybes paneigė byloje apklaustos liudytojos, paaiškinusios, kad apie įtėvio turėtą žemę pareiškėjas visada žinojo) ir, kad turi teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau net ir tokiu atveju į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo kreipėsi 2017-07-26, t. y. daugiau kaip po 2 metų. Atsižvelgiant į šias ir kitas minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas pats pasirinko tokį elgesio modelį ir tokiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes, o jo nurodytos priežastys dėl negalėjimo laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, negali būti pripažintos svarbiomis, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą iki įstatymu nustatyto termino, todėl pareiškėjo prašymas - atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į J. Z. iki nacionalizacijos turėtą žemę pateikti, atmestinas ir šiuo pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str. - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. Z. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.