- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-08
- Bylos Nr.
- I1-3893-362/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00281-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. G. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas A. G. nurodė, kad jis 2019-12-23, 2020-02-04, 2020-02-07, 2020-02-24 ir 2020-02-27 buvo konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Klaipėdos VPK areštinę ir atgal netinkamomis sąlygomis. Konvojaus automobilyje nebuvo saugos diržų, tad jis visą laiką galvojo, kad avarijos metu gali susižaloti ar netekti gyvybės, kartais buvo vežamas pilnas konvojus žmonių, visi susigrūdę, tad trūkdavo vietos, jam tirpdavo kojos. Dėl to jis patyrė depresiją, nepatogumus. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Konvojavimas atliekamas specialiais automobiliais, jie turi teisėtai jų eksploatacijai išduotus dokumentus, atliekamas specializuotas teisinis – techninis jų vertinimas. Pagal saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržus privaloma prisisegti tuo atveju, kai jie yra įrengti, Konvojavimo taisyklių 146 punktas nenumato saugaus diržų privalomo įrengimo konvojavimo automobiliuose. Kiekvienam konvojuojamam asmeniui skiriama individuali kėdė su atlošu. Skundų pareiškėjas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų neteikė.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad konvojavimo automobiliuose nėra saugos diržų, mažai vietos.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Pareiškėjas nurodo, jog jis buvo konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Klaipėdos VPK, tai yra patvirtinta ir bylos medžiaga, teismui pateikti kelionės žiniaraščiai bei jų išrašai, patvirtinantys, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas. Pastebėtina, jog pagal turimus įrašus pareiškėjas buvo konvojuojamas 3 kartus, 2019-12-23, 2020-02-24 ir 2020-02-27. Atsakovas ir atsiliepime nurodo, jog 2020-02-04 ir 2020-02-07 pareiškėjas konvojuotas nebuvo, papildomų įrodymų po atsiliepimo pateikimo pareiškėjas nepateikė, tad teismas laiko įrodytu, jog jis buvo konvojuojamas nurodytu laikotarpiu tris kartus. Taip pat iš pateiktų kelionės žiniaraščių matyti, jog skundų konvojavimo metu pateikta nebuvo, juose nurodyta, kokiu automobiliu asmenys buvo konvojuojami (nurodytas valstybinis numeris). Teismui pateikti nurodyto automobilio registracijos liudijimas bei techninės apžiūros rezultatų kortelė, iš kurių galima nustatyti, jog automobilis atitiko jiems keliamus techninius reikalavimus
Žemesnės instancijos teismas
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo saugos diržų nebuvimas konvojavimo automobilyje, bei mažai vietos jame. Teismas atkreipia dėmesį, jog pateikti teiginiai yra deklaratyvūs, apibendrinti.
Konvojavimo organizavimo tvarką, konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija, patvirtinta 2014 12 30 įsakymu Nr. 1R-384/1V-916 (galioja nuo 2015 07 01) (toliau – Konvojavimo taisyklės). Pagal šių taisyklių 106-112 punktus, konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose; jeigu konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių administracijai, tai konvojuojamojo priėmimas į transporto priemonę tęsiamas po to, kai Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų arba teritorinių policijos įstaigų areštinių atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą; specialusis transportas įrengiamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos rekomendacijas dėl konvojuojamųjų gabenimo; specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų; jeigu priimančiajam konvojui konvojuojamųjų pristatyta daugiau negu jis gali priimti pagal nustatytas normas, tai priimantysis konvojus visų pirma priima nepilnamečius, moteris, ligonius, kuriuos lydi palydovai, ir konvojuojamuosius pagal teismų, prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodymus. Konvojavimo taisyklių 126 punkte išvardintos konvojuojamų asmenų pareigos, pagal kurias konvojuojamieji privalo tiksliai vykdyti savo pareigas bei visus teisėtus konvojaus pareigūnų reikalavimus; būti apsirengę nuosavais drabužiais bei avėti nuosavą avalynę; tausoti patalpose esančią įrangą, inventorių, kitas specialiajame transporte esančias priemones bei daiktus; palaikyti švarą, o 127 punkte nurodyta, kad konvojuojamiesiems draudžiama <......> rūkyti. Konvojavimo taisyklių 146 punktas numato, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20);. du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje). Tokiu būdu, Konvojavimo taisyklės nenumato būtinumo įrengti visiems asmenims saugos diržus. Konvojavimo taisyklių 147 punktas numato, jog draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų. Pažymėtina, jog Kelių eismo taisyklėse, XXV skyrius Keleivių vežimas, ar XXVI skyrius Saugos diržų ir kitų saugos priemonių naudojimas nenumato privalomumo kiekvienoje keleivio vietoje įrengti saugos diržus. Taip pat teismas atkreipia dėmesį, jog neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas argumentuoja tuo, jog galimai galėjo būti avarija ar kitas incidentas, tačiau tokių duomenų, jog tai būtų įvykę, nėra.
Vertinant pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jam kartais trūkdavo vietos, dėl to tirpo kojos, pažymėtina, jog teismui nepateikta jokių įrodymų, jog konvojavimo metu buvo nesilaikoma Konvojavimo taisyklių 109 punkto, kuris numato, jog specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Iš pateiktų Kelionės žiniaraščių matyti, jog specialiuoju automobiliu Iveco, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo gabenama daugiausia nuo 11 iki 21 asmens, toks skaičius – 21 asmuo buvo gabenamas tik vieną kartą. Iš teismui pateikto nurodyto automobilio registracijos liudijimo matyti, kad šiame automobilyje yra 28, įskaitant vairuotojo, sėdimos vietos, tad teismas laiko įrodytu, jog specialaus transporto perpildymo, gabenant konvojuojamus asmenis, nebuvo. Be to, iš įrašų kortelėse matyti, kad sustojimų metu Mažeikių PK asmenys palydimi į tualetą, o 2020-02-24 pareiškėjas dėl nugaros skausmų, ne dėl kojų tirpimo, buvo palydėtas pas medikus, tad konvojavimo metu buvo imtasi visų teisės aktais numatytų priemonių asmenų, vežamų konvojavimo automobiliu, saugumui ir komfortui užtikrinti.
Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų pareiškėjo veiksmų, nei neįrengiant saugos diržų kiekvienai vietai specialiuose konvojavimui skirtuose automobiliuose, nei konvojuojant šiuose automobiliuose asmenis.
Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.