Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

2014-10-13 · Civilinė byla Nr. 2-10038-618/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-10-13
Bylos Nr.
2-10038-618/2014
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-06116-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Larisa Šimanskienė
Ieškovas
UAB „Minibank“
Atsakovas
T. P.
Kategorijos
  • 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-10038-618/2014(Proceso Nr. 2-06-3-06116-2014-2)Procesinio sprendimo kategorija: 35.5.; 36.1.; 63.3.; 99.5.; 116.1.; 116.4. (S)
KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 13 d.Klaipėda

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Minibank“ ieškinį atsakovui T. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 2611,36 Lt skolą, 374,81 Lt nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 12-15). Nurodė, kad atsakovas 2013-10-18 kreipėsi į ieškovę su prašymu suteikti jam 3000,00 Lt kreditą 9 mėnesių laikotarpiui ir sutiko su vartojimo kredito sutarties sąlygomis, kreditas atsakovui buvo suteiktas ir pervestas 2013-10-18 pavedimu į atsakovo nurodytą banko sąskaitą, atsakovas kreditą turėjo grąžinti periodinėmis įmokomis po 431,52 Lt, visą sumą išmokant iki 2014-07-19, tačiau jis nesilaikė kredito grąžinimo terminų: suėjus 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 periodinių įmokų mokėjimo terminams atsakovas jų nepervedė, į raginimus nereagavo, todėl ieškovė 2014-03-07 nutraukė kredito sutartį ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo visos kredito sumos su priklausančiomis palūkanomis. Be to, nurodė, kad atsakomybė už sutarties pažeidimus yra numatyta sutarties 9.1. punkte, numatančiame, jog prievolės įvykdymo terminą praleidusi šalis privalo mokėti ne mažesnius nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuostolius už naudojimąsi ieškovės piniginėmis lėšomis nuo laiku negrąžintos pinigų sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Nuostoliai neskaičiuojami nei nuo nesumokėtų palūkanų, nei nuo priskaičiuotų nuostolių. Pagal ieškovės pateiktus paskaičiavimus, atsakovas liko skolingas 2177,90 Lt negrąžinto kredito, 433,46 Lt palūkanų ir 374,81 Lt nuostolių. Ieškovė taip pat nurodė, kad sudarydamas vartojimo kredito sutartį atsakovas galėjo rinktis iš 146 kredito įstaigų, teikiančių vartojimo kreditus. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatyta metinė palūkanų riba, kuri dar laikoma protinga yra 200 procentų. Ieškovės pagrindinės veikos objektas yra piniginių lėšų skolinimas ir už šių lėšų suteikimą mokamos nustatyto dydžio palūkanos, todėl laiku negrąžintas kreditas ir už jį mokami mažesnio dydžio nuostoliai nepadengtų nuostolių, atsiradusių dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo, nes kreditorius prarastų galimybę skolinti lėšas ir už šią veiklą gauti pajamų. Ieškovė į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą informuota tinkamai, ieškovė pateikė prašymą nagrinėti bylą jai nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo ieškinyje nurodytus 374,81 Lt nuostolius laikyti sutartinėmis netesybomis ir sumažinti jų dydį iki Vartojimo kredito įstatyme nustatyto dydžio netesybų, t.y. iki 0,05 procentų už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, o paaiškėjus, kad netesybos paskaičiuotos už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį, pritaikyti senaties terminą. Pripažinus, kad ieškovės prašomi priteisti nuostoliai yra palūkanos už naudojimąsi pinigais, reikalavimą dalyje dėl palūkanų už laikotarpį nuo 2014-03-08 iki 2014-07-19 atmesti kaip nepagrįstą arba sumažinti nuostolius nuo negrąžinto kredito sumos bei sumažinti nuostolių dydį iki protingo dydžio, ieškovės reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas už procesinių dokumentų parengimą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 36-40). Atsakovas nurodė, kad ieškovės paskaičiuota 433,36 Lt palūkanų suma yra palūkanos, kurias atsakovas turėjo sumokėti iki 2014-07-19 už naudojimąsi suteiktu kreditu, tačiau sudarytoje sutartyje nenumatyta kredito gavėjo pareiga sumokėti visas kredito davėjo priskaičiuotas būsimąsias palūkanas už suteiktą paskolą, kurias jis būtų gavęs, jeigu sutartis būtų įvykdyta iki nustatyto termino, todėl atsižvelgiant į tai, kad sutartis ieškovės buvo nutraukta 2014-03-08, ieškovės reikalavimas sumokėti palūkanas už laikotarpį nuo 2014-03-08 iki 2014-07-19 yra nepagrįstas. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad sutarties 9.1 punkte numatyti nuostoliai yra mokami tik esant sutarties pažeidimui, todėl jie atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pažymi, kad sutartyje nurodyti nuostoliai turėtų būti laikomi sutartinėmis netesybomis. Ieškovė iš atsakovo reikalauja sumokėti 0,1833 procentų dydžio netesybų, tačiau atsižvelgiant į Vartotojų kredito įstatymo nuostatas turėtų būti mažinami iki 0,05 procentų. Atsakovas taip pat prašo pritaikyti netesybų senaties terminą, jeigu netesybos būtų paskaičiuotos už ilgesnį nei 180 dienų terminą. Nurodo, kad nuostolius pripažinus palūkanomis už naudojimąsi pinigais yra pagrindas konstatuoti, kad iš vartojimo kredito gavėjo reikalaujama dvigubų palūkanų. Atsakovas nurodė, kad ieškovė 2014-05-17 elektroniniu paštu pateikė pranešimą dėl kredito grąžinimo, kuriame nurodė, kad iki 2014-05-23 nesulaukus apmokėjimo už skolą, ieškovė bus priversta skolą išieškoti teisminiu keliu. Atsakovas 2014-05-21 kreipėsi į kreditorių dėl skolos suderinimo, tačiau 2014-05-22 gavo atsakymą, kad ieškinys jau išsiųstas į teismą. Atsakovas pažymi, kad ieškovė prašo priteisti 847,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 605,00 Lt už ieškinio parengimą ir 242,00 Lt už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nesilaikė savo pačios nustatyto termino dėl skolos sumokėjimo, tuo užkirsdama kelią taikiam ginčo sprendimui ir didindama bylinėjimosi išlaidas bei į tai, kad ieškovės parengtas ieškinys yra tipinis, jo parengimui nereikalingos didelės laiko sąnaudos, teismo praktikos ar teisės normų taikymas ir ieškinys iš esmės nelabai skiriasi nuo atsakovui 2014-02-21 pateikto maketo, kuriame buvo paskaičiuota 700,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už ieškinio parengimą, nurodytos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos. Atsakovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą informuotas tinkamai, atsakovas pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2013-10-18 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 3000,00 Lt dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo pagal sutartyje numatytą grafiką grąžinti jam suteiktą kreditą, mokėti palūkanas ir kitas ieškovės paskaičiuotas sumas pagal sutartį (b. l. 18-28). Ieškovė 2014-02-21 raginimu informavo atsakovą, jog jis vėluoja sumokėti periodinę įmoką ieškovei, 2013-02-21 atsakovas skolingas 881,48 Lt, taip pat nurodė, kad jeigu atsakovas neįvykdys visų iš vartojimo kredito sutarties kylančių įsipareigojimų per 14 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos, vartojimo kredito sutartis bus laikoma nutraukta 15 dieną nuo šio pranešimo gavimo dienos. 2014-05-23 atsakovas raštu kreipėsi į ieškovė dėl susidariusios skolos išdėstymo dalimis. Duomenų, kad kreditas ir kitos prašomos priteisti sumos ieškovei būtų sumokėtos, byloje nėra.

Ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovo 2177,90 Lt negrąžinto kredito, 433,46 Lt palūkanų ir 374,81 Lt nuostolių. Atsakovas su ieškovės reikalavimais dėl negrąžinto kredito priteisimo ir palūkanų iš esmės sutinka, tačiau nesutinka su reikalavimu dėl nuostolių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp šalių 2013-10-18 sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 3000,00 Lt dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo pagal sutartyje numatytą grafiką grąžinti jam suteiktą kreditą, mokėti palūkanas ir kitas ieškovės paskaičiuotas sumas pagal sutartį, taigi darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4, 6.886 straipsniai). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas nurodo, kad ieškovė 2013-03-07 vienašališkai nutraukė sutartį ir reikalauja iš atsakovo grąžinti 2177,90 Lt negrąžinto kredito ir 433,46 Lt palūkanų ir pažymi, kad šalių sudarytos sutarties 8.12 punkte nėra numatyta paslaugos gavėjo (atsakovo) pareiga sumokėti visas kredito davėjo (ieškovės) priskaičiuotas būsimąsias palūkanas už suteiktą paskolą, kurias ji būtų gavusi, jeigu sutartis būtų įvykdyta iki nustatyto termino, t.y. iki vartojimo kredito grąžinimo pabaigos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalį, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties 8.11. punkte nustatyta, kad kredito davėjas (ieškovė) turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, jeigu kredito gavėjas (atsakovas) rašytiniu pranešimu buvo informuotas apie pradelstus vykdyti įsipareigojimus, įsipareigojimus vėluojama vykdyti ilgiau kaip vieną mėnesį, o jų suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės, ir įsipareigojimai nebuvo įvykdyti per dvi savaites nuo papildomo rašytinio pranešimo ir įteikimo kredito gavėjui dienos. Sutarties 8.12 punkte nustatyta, kad kredito davėjui (ieškovei) vienašališkai nutraukus sutartį, kredito gavėjas (atsakovas) nedelsiant privalo grąžinti visą negrąžintą kreditą bei sumokėti palūkanas bei nuo negrąžintos kredito sumos priskaičiuotus nuostolius. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas pagal kredito mokėjimo grafiką turėjo nuo 2013-11-19 kas mėnesį iki mėnesio devynioliktos dienos mokėti ieškovei 431,52 Lt dydžio įmoką (b. l. 27). Atsakovas pirmąją įmoką sumokėjo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, tačiau likusios įmokos atsakovo buvo mokamos pažeidžiant sutartyje nustatytą įmokų grąžinimo tvarką bei terminus, mokama tik dalis nustatyto dydžio įmokos, todėl ieškovė 2014-02-21 raštu informavo atsakovą, jog jis vėluoja sumokėti periodinę įmoką ieškovei, 2014-02-21 atsakovas skolingas 881,48 Lt, nurodė, kad jeigu atsakovas neįvykdys visų iš vartojimo kredito sutarties kylančių įsipareigojimų per 14 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos, vartojimo kredito sutartis bus laikoma nutraukta. Kadangi atsakovas pradelstų įmokų nesumokėjo, ieškovė vienašališkai nutraukė vartojimo kredito sutartį su atsakovu. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pripažintina, kad atsakovas pažeidė prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Remiantis CK 6.874 straipsnio, reglamentuojančio paskolos gavėjo sutarties pažeidimo pasekmes, 2 dalies nuostatą, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 2177,90 Lt negrąžinto kredito ir 433,46 Lt palūkanų yra pagrįstas ir tenkintinas.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad ieškovės prašomi priteisti nuostoliai yra sutartinės netesybos, o sutartyje nustatytas 0,1833 procentų už kiekvieną uždelstą dieną nuostolių dydis yra aiškiai per didelis ir, vadovaujantis Vartojimo kreditų įstatymu, šių nuostolių dydis turėtų būti mažinamas iki 0,05 procentų dydžio, bei atsižvelgiant į tai, kad nuostoliai paskaičiuoti už 200 dienų laikotarpį, turėtų būti pritaikytas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Atsakovas taip pat nurodo, kad nuostolius pripažinus palūkanomis už naudojimąsi pinigais, pripažintina, kad ieškovė reikalauja dvigubų palūkanų, todėl reikalavimas atlyginti nuostolius turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, arba reikalaujamų atlyginti nuostolių dydis sumažinamas iki protingo dydžio. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Prievolės neįvykdymas ar netinkamas jos vykdymas (CK 6.205 straipsnis) lemia prievolę pažeidusios šalies civilinę atsakomybę, kurią taikant pasireiškia turtinis (ekonominis) prievolės pobūdis, nes skolininkas už tinkamą prievolių vykdymą atsako savo turtu. Vadovaujantis vienu pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnyje, prievolės pažeidimo atveju kreditorius turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą. Palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma) (toliau – mokėjimo palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensuojamosios palūkanos). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats. Kreditoriaus nuostoliai – tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Tarp šalių 2013-10-18 sudarytos vartojimo kredito sutarties 9.1. punkte nustatyta, kad jeigu pasibaigus kredito grąžinimo terminui kredito gavėjas negrąžina kredito davėjui kredito ar jo dalies, jis privalo atlyginti kredito davėjui nuostolius. Nuostoliai patiriami ir skaičiuojami už kiekvieną mokėjimo termino praleidimo dieną ir yra ne mažesni nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, ieškovės prašomi priteisti nuostoliai yra vertintini ne kaip sutartinės netesybos, o kaip kompensuojamosios palūkanos, skirtos atlyginti minimalius kredito davėjo (ieškovės) nuostolius dėl laiku negrąžintos skolos. Vertinant atsakovo atsiliepimo argumentus dėl netinkamo nuostolių dydžio paskaičiavimo, atkreiptinas dėmesys į sutarties 7.1 punktą, kuriame nustatytas įmokų paskirstymo eiliškumas, nurodant, kad kredito gavėjo (atsakovo) sumokėtos sumos paskirstomos: pirma, nuostoliams padengti; antra, palūkanoms padengti; trečia, kreditui ir/ar jo daliai padengti; ketvirta, kitiems mokėjimams pagal kredito sutartį padengti. Sutarties 9.1 punkte numatyta, kad nuostoliai neskaičiuojami nei nuo nesumokėtų palūkanų, nei nuo priskaičiuotų nuostolių. Nuostoliai patiriami ir skaičiuojami už kiekvieną mokėjimo termino praleidimo dieną ir yra ne mažesni nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Nuostoliai patiriami ir pradedami skaičiuoti kitą kalendorinę dieną po kredito at jo dalies sumokėjimo termino pabaigos. Įvertinus bylos duomenis bei nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovės prašomi priteisti nuostoliai yra apskaičiuoti vadovaujantis sutarties nuostatomis, atsižvelgiant į kredito įmokų mokėjimo terminus, įmokų paskirstymo eiliškumą. Teismas taip pat negali sutikti su atsakovo argumentu, kad prašomus priteisti nuostolius pripažinus kompensuojamosiomis palūkanomis, laikytina, kad ieškovė iš atsakovo reikalauja dvigubų palūkanų už naudojimąsi pinigais už iš esmės tą patį laikotarpį. Pažymėtina, kad mokėjimo palūkanos bei kompensuojamosios palūkanos iš esmės skiriasi savo funkcijomis bei paskirtimi, todėl šių palūkanų mokėjimas už tą patį laikotarpį negali būti vertinamas kaip dvigubų palūkanų mokėjimas. Vertinant šalių sutartimi nustatytą palūkanų dydį Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis – kreditorius – gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet ir viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, kas prieštarauja viešajai tvarkai. Todėl teismas, nagrinėdamas šalių ginčus dėl palūkanų dydžio, turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.) ir ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5, 6.37 str. 3 d.). CK 6.73, 6.258 straipsniai leidžia teismui sumažinti netesybas, jeigu jos yra pernelyg didelės. Šios teisės normos taikytinos ir palūkanoms, kai jos yra neprotingai didelės ir pažeidžia sąžiningumo principą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 22 d. nutartis, priimta AKB „Nida“ v. S. Lideikytė byloje; bylos Nr. 3K-3-908/2001m., kategorija 52.2). Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, taip pat yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Bylos duomenimis nustatyta, jog šalys susitarė, kad kredito palūkanų norma yra 66 procentai. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos banko internetiniame puslapyje yra viešai skelbiama informacija apie įstaigas, teikiančias vartojimo kreditus, kurių šiuo metu yra apie 146. Pažymėtina, kad ieškovės veikla yra teikti kreditus bei gauti už suteiktus kreditus atlyginimą, t. y. palūkanas, tokio pobūdžio paslaugas teikiančių juridinių asmenų yra daug, jų sąrašas skelbiamas viešojoje erdvėje, taigi atsakovas turėjo galimybę rinktis iš kur imti vartojimo kreditą, tai reiškia, kad atsakovui nebuvo priverstinai primestos sąlygos, kuriomis ieškovė suteikė atsakovui vartojimo kreditą, atsakovas sutartį su joje esančiomis sąlygomis pasirašė laisva valia, suprasdamas sutarties sąlygų esmę. Tarp šalių pasirašytoje vartojimo kredito sutartyje nustatyta, kad kredito palūkanų norma yra 66 procentai, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma yra 90,12 procentų. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad finansų rinkoje rinkos dalyviai tarpusavyje konkuruoja, siūlydami finansines paslaugas, finansų rinkoje vidutinė metinė palūkanų norma procentais gali svyruoti nuo 10 iki 82 ir daugiau procentų, o vidutinė metinė kredito kaina gali siekti 163 ir daugiau procentų, bet ne daugiau nei 200 procentų. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pripažintina, jog atsakovo argumentai, kad palūkanų norma yra neprotinga, nepagrįsti.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į šalių susitartos kredito palūkanų normos dydį bei į laikotarpį, už kurį skaičiuojami ieškovės patirti nuostoliai, įvertinus prašomų priteisti nuostolių dydį, teismas pripažįsta, kad ieškovės reikalavimas dėl 374,81 Lt nuostolių priteisimo iš atsakovo pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.261 straipsnis).

Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad ieškovės ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas, iš atsakovo priteistina 2177,90 Lt negrąžintas kreditas, 433,46 Lt palūkanos, 374,81 Lt nuostoliai.

Ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nesutinka su ieškovės reikalavimu priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas, kad dėl ieškovės netinkamo bendradarbiavimo byloje buvo užkirstas kelias taikiam ginčo išsprendimui ir tai sąlygojo susidariusias bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovės parengtas ieškinys yra tipinis, jam nereikalingos didelės laiko sąnaudos, todėl prašoma priteisti 847,00 Lt suma yra neprotinga ir per didelė. Nagrinėjamu atveju nustatyta, ieškovė šioje byloje sumokėjo 90 Lt žyminį mokestį (b. l. 3, 16) bei už teisines paslaugas: 242,00 Lt už pareiškimą dėl teismo įsakymo (b. l. 5-7) ir 605,00 Lt už ieškinio teismui surašymą UAB „Ekonomistas“ (b. l. 29-31). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1,2,3 dalyse nustatytų paskirstymo taisyklių; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas patyrė dėl to, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartines prievoles, todėl ieškovė buvo priversta savo interesus ginti teisme. Vertinant šalių bendradarbiavimo pareigą, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė kredito sutartį su atsakovu nutraukė 2014-03-07, o ieškovės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo teisme gautas tik 2014-05-21, taigi ieškovė buvo sudariusi sąlygas taikiam ginčo išsprendimui, todėl atsakovo argumentas, kad ieškovės elgesys sąlygojo susidariusias bylinėjimosi išlaidas vertintinas kaip nepagrįstas. Ieškovės turėtos išlaidos teisinėms paslaugoms yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, be to, prašomos priteisti turėtos bylinėjimosi išlaidos kelis kartus mažesnės už Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) patvirtintus maksimalius dydžius už tokias teisines paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šios bylinėjimosi išlaidos buvo būtinos, racionalios ir pagrįstos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį patenkinus, ieškovei iš atsakovo priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 90,00 Lt žyminis mokestis ir 847,00 Lt išlaidos už teisinę pagalbą ruošiant procesinius dokumentus teismui, iš viso 937,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal 2011-11-17 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10,00 Lt. Byloje nepatirta 10,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl šios išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo T. P. 2177,90 Lt negrąžintą kreditą, 433,46 Lt palūkanas, 374,81 Lt nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3172,51 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-05-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 937,00 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Minibank“.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Teisėja Larisa Šimanskienė