Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2013-11-13 · Civilinė byla Nr. 3K-3-573/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-13
Bylos Nr.
3K-3-573/2013
Teisminio proceso Nr.
2-04-3-00702-2010-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Juozas Šerkšnas (pirm.), Sigitas Gurevičius (pran.), Algis Norkūnas
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Ieškovas
J. B., Z. S.
Trečiasis asmuo
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, UAB „Vilniaus vandenys”, V. S.
Kategorijos
  • 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 3K-3-573/2013Proceso Nr. 2-04-3-00702-2010-1Procesinio sprendimo kategorijos: 30.10; (S) 30.11
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 13 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių J. B. ir Z. S. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, UAB „Vilniaus vandenys”, V. S. (V. S.) dėl įpareigojimo sudaryti susitarimą dėl atlyginimo lygiaverčiais sklypais už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypo dalį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės prašė nustatyti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei vieno mėnesio terminą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 388 3 punktui (nustatyti, kad kadastriniuose sklypuose žemė paimta infrastruktūros poreikiams bus kompensuojama valstybinėje žemėje už planuojamų sklypų ribų) ir šio sprendimo priedo „Kompensuojami sklypai“ 13 punktui (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto indeksu S15, kompensuojami 12, 13 sklypai 16 kvartale, 1 sklypas – 17 kvartale) įgyvendinti, įpareigojant atsakovą sudaryti su ieškovėmis susitarimą dėl atlyginimo lygiaverčiais sklypais už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kompensuojant ieškovėms valstybine žeme, esančia už žemės sklypo ribų, t. y. valstybinės žemės sklypais, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovėms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 388 buvo patvirtinti Nemėžio pirmojo mikrorajono šiaurinės dalies teritorijos, kurioje yra ir ieškovėms nuosavybės teise priklausantis sklypas, detaliojo plano sprendiniai. Sprendimo priedo „Kompensuojami žemės sklypai” 13 punktu numatyta paimti dalį ieškovių žemės sklypo infrastruktūros poreikiams, kartu nurodant, kad už paimtą žemės sklypo dalį ieškovėms bus kompensuojama valstybinės žemės sklypais už planuojamų sklypų ribų. Kadangi ieškovėms priklausančio žemės sklypo dalis bus paimama visuomenės (infrastruktūros) poreikiams, ieškovės negali laisvai disponuoti savo sklypu; be to, sklype be ieškovių sutikimo buvo pastatyti ir įregistruoti inžineriniai tinklai bei kiti statiniai. Tačiau sudaryti susitarimą dėl atlyginimo lygiaverčiais sklypais (už visuomenės poreikiams paimamą ieškovių žemės sklypo dalį) atsakovas nepagrįstai delsia.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovėmis susitarimą dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamus žemės sklypus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) būdo ir dydžio; nustatė 5000 Lt dydžio baudą už įpareigojimo nustatytu terminu neįvykdymą.

Teismas nurodė, kad, nagrinėjant bylą, neišeinant už pareikšto ieškinio pagrindo (negatorinis ieškinys) ribų, svarbu nustatyti, ar ne per ilgai ir neprotingai be termino neužsitęsė žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros ir ar tokie veiksmai (neveikimas) nepažeidė ieškovių teisių.

Įvertinęs šalių paaiškinimus, rašytinę bylos medžiagą, turto paėmimo visuomenės poreikiams sprendimų priėmimo metu procedūrą, tarpusavio susirašinėjimo dokumentų turinį, teismas padarė išvadą, kad iš esmės ieškovių žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūra pradėta, nors tinkamai pagal įstatymą ir neįforminta (Žemės įstatymo 45 straipsnis). Visuomenės poreikis išpirkti iš ieškovių jų nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dalį, numatytą inžinerinei infrastruktūrai, susisiekimo tinklų koridoriams, nustatytas atsakovo 2001 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 388 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių tikslinimui ir Nemėžio pirmojo mikrorajono šiaurinės dalies teritorijos detaliojo plano sprendinių ir raidos programos tvirtinimo“ ir Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 2.3-4772-01 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), suformavimo bei įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ bei nustatytomis byloje faktinėmis aplinkybėmis apie de facto jose įrengtus inžinerinius tinklus. Tai, kad turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūra pradėta, patvirtina tiek 2001 m. savivaldybės ir 2008 m. apskrities viršininko įsakymų turinys, jų priėmimo kontekstas, byloje dalyvaujančių asmenų veiksmai, susirašinėjimas po nurodytų sprendimų priėmimo ir vėliau. Taip pat tokią išvadą suponuoja ir faktas, kad ginčo sklypo dalyje dar 2003 metais įrengti (sumontuoti) ir statinių pripažinimo tinkamais naudotis aktų pagrindu viešame registre įregistruoti keturi nekilnojamojo turto objektai, kurie priklauso trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus vandenys“, kuri įsteigta visuomenės poreikiams tenkinti ir kurios vienas iš pagrindinių akcininkų yra atsakovas. Tiek atsakovas, tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios teisių perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba, iš esmės visą susirašinėjimo su ieškovėmis laikotarpį ir bylos pasirengimo nagrinėti metu pripažino, kad yra pradėta ieškovių žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Nagrinėjant bylą iš esmės, atsakovas ir Nacionalinė žemės tarnyba ėmė teigti, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra netgi nebuvo pradėta, jog ieškovių teisės nėra varžomos ar apribotos, nes žemės sklypas įregistruotas viešajame registre jų vardu. Teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, tokią byloje dalyvaujančių asmenų atsakovo ir Nacionalinės žemės tarnybos poziciją įvertino kaip nesąžiningą ir nurodė, kad ją paneigia byloje nustatyti faktai apie ieškovių žemės sklype be jų sutikimo įrengtus visuomenei reikalingus inžinerinius tinklus.

Teismo vertinimu, ieškovių teisės ir teisėti lūkesčiai, suformuoti 2001 m. savivaldybės sprendimo ir 2008 m. apskrities viršininko įsakymo pagrindu, yra pažeidžiami per ilgai ir neprotingai neapibrėžtą laikotarpį užsitęsus žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrai. Būtent atsakovas nesudaro su ieškovėmis susitarimo dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę būdo ir dydžio. Šiuo metu, vykdant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 388, ieškovių žemės sklypuose jau yra įrengti sprendime nurodyti infrastruktūros objektai, todėl visiškai nepateisinamas tolesnis atsakovo neveikimas (vengimas) parengti reikiamus dokumentus ir atlikti reikiamas procedūras dėl ieškovių žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūros užbaigimo. Atsakovui tinkamai neatliekant prisiimtų įsipareigojimų ir neapibrėžiant termino atsakovo sprendime prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti, yra pažeidžiamos ieškovių teisės savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti joms priklausančiais žemės sklypais.

Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog nuo žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros praėjo netrumpas laikotarpis, o turtas gali būti paimamas visuomenės poreikiams tik teisingai už jį atlyginant (įskaitant ir atlyginimą lygiaverčiais valstybinės žemės sklypais), t. y. būtina atlikti paimamo visuomenės poreikiams turto ir planuojamo perduoti kaip kompensacijos turto rinkos vertės nustatymą, be to, pagal dabartinę procedūrą privalomus sprendimus dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams suteikiant lygiaverčius sklypus priima tik Nacionalinė žemės tarnyba, kaip valstybinės žemės fondo valdytoja, todėl ieškovių prašomas vieno mėnesio terminas nepakankamas prašomiems veiksmams ir procedūroms atlikti, o atsakovas nėra vienintelė institucija, kompetentinga priimti visus būtinus sprendimus dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros užbaigimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 6 d. nutartimi Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog ieškovėms priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta, tačiau taip ir neužbaigta. Ginčo dėl to, kad nebuvo laikytasi Žemės įstatymo ir kitų teisės norminių aktų nustatytų žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų, iš esmės nėra, tačiau pagal šios bylos aplinkybes tai negali būti priežastis faktiškai pradėtų procedūrų neužbaigti.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovėms priklausančiame žemės sklype yra trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus vandenys“ priklausantys inžineriniai tinklai, miestą aptarnaujančios infrastruktūros dalis, taigi iš esmės ieškovės negali nevaržomai pagal paskirtį naudotis savo nuosavybe. Kadangi atsakovo atlikti veiksmai patvirtina, kad žemės sklypo paėmimo visuomenės (infrastruktūros) poreikiams procedūra buvo pradėta, ieškovių nuosavybės teisės yra suvaržytos, nes joms priklausantis žemės sklypas naudojamas visuomenės (infrastruktūros) poreikių tenkinimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, siekiant pašalinti ieškovių teisės pažeidimus, yra būtina užbaigti joms priklausančio ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūras ir ieškovėms už tai tinkamai atlyginti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo parinktas ieškovių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynybos būdas užtikrina, kad galiausiai bus pašalinti ieškovių teisių pažeidimai joms tinkamai atlyginant už visuomenės poreikiams paimtą žemę, kartu nepažeidžiant CK 4.100 straipsnio 2 dalies nuostatų. Teismo parinktas ieškovių teisių gynybos būdas nelaikytinas sąlyginiu, kaip tai apibrėžta CPK 267 straipsnyje, nes sprendimu de jure pripažinta, kad buvo pradėta ieškovių žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, kuri pagal teisės aktų reikalavimus privalomai bus užbaigta. Teismas neprivalėjo įpareigoti atsakovo sudaryti su ieškovėmis konkretaus turinio susitarimo dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą ieškovių žemės sklypo dalį, nes už paimtą žemę turi būti atlyginama ekvivalentiškai, tačiau nebuvo pateikta jokių duomenų, kad valstybinės žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimas ieškovių nuosavybėn būtų buvusi tinkama kompensacija (nei per maža, nei per didelė), kaip tai nustatyta CK 4.100 straipsnyje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2013 m. vasario 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, teismai, neteisingai aiškindami teisės aktų nuostatas, galiojusias ginčo teisinių santykių atsiradimo metu (2001 m. liepos 25 d.), t. y. Žemės įstatymo 32 straipsnį, Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 65 patvirtintos Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarkos 17 punktą, Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintų Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklių 5 ir 6 punktus, reglamentuojančius žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradėjimą, nepagrįstai konstatavo, kad ginčo atveju žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra pradėta.

Kasatoriaus vertinimu, svarbu nustatyti, kokie ir kokių institucijų sprendimai gali būti laikomi žemės paėmimo visuomenės poreikiams pradėjimo pagrindu. Turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūroje sprendimus, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, tiek dėl procedūros pradžios, tiek dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams priima ne atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybė, o Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuri yra institucija, perėmusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos funkcijas turto paėmimo visuomenės poreikiams procese.

Šalies argumentai

Kasatorius nurodė, kad jis iš esmės neprieštaravo, kad ieškovėms būtų atlyginama lygiaverčiais žemės sklypais, tačiau teisinis pagrindas sudaryti susitarimą dėl atlyginimo būdo ir dydžio yra kompetentingos institucijos sprendimas pradėti turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Trečiasis asmuo byloje Nacionalinė žemės tarnyba patvirtino, kad tokio sprendimo (įsakymo) ši institucija nėra priėmusi, tokio sprendimo taip pat nebuvo priėmusi ir Vilniaus apskrities viršininko administracija. Dėl to, kasatoriaus vertinimu, teismai neteisėtai ir nepragrįstai kitų dokumentų (Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 24 d. įsakymo Nr. 2.3-4772-(01) „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini), suformavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“) ir susirašinėjimo medžiagos pagrindu pripažino žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą pradėta. Teisės aktai nenustato galimybės turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą pradėti kitu būdu ar veiksmais; teisės normos, reglamentuojančios ginčo santykius, yra imperatyvaus pobūdžio.

Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 2.3-4772-(01) „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini), suformavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“, tenkinant ieškovių prašymą, buvo padalytas ieškovėms priklausantis žemės sklypas ir nustatyti sklypų plotai (Įsakymo 2 punktas), nustatytos sklypų nominalios vertės (Įsakymo 3 punktas), sklypų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis (3.11 – 3.11.3 punktai) ir nustatyti atitinkami įpareigojimai sklypo savininkėms ir viršininko administracijai (Įsakymo 4, 5 punktai). Šiuo įsakymu nebuvo priimtas joks sprendimas pradėti turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Dėl to šio dokumento pagrindu procedūra negali būti laikoma pradėta.

Šalies argumentai

Kasatoriaus vertinimu, teismai nepagrįstai nurodė, kad ieškovėms priklausantis žemės sklypas de facto paimtas visuomenės poreikiams, nes sklypo dalyje pastatyti inžineriniai statiniai. Tokia faktinė aplinkybė, vadovaujantis imperatyviosiomis teisės aktų nuostatomis, negali būti laikoma pagrindu konstatuoti, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra yra pradėta. Kasatorius nurodė, kad ieškovės, reikalaudamos atlyginti už tariamai visuomenės poreikiams paimtą turtą, savo teises gina kitais būdas: Vilniaus miesto 4-ajame apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ieškovės Z. S. ir J. M. pareiškusios ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus vandenys“ dėl įpareigojimo nugriauti (demontuoti) inžinerinius statinius (būtent šių statinių įrengimą teismas skundžiamame sprendime įvardijo kaip žemės sklypo paėmimą visuomenės poreikiams), esančius ieškovėms nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose (ginčo žemės sklypai), (duomenys neskelbtini).

2. Nepagrįstai konstatavę pradėtą žemės paėmimo visuomenės reikmėms procedūrą, teismai nepagrįstai nurodė, kad procedūros užbaigimui taikytinos šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatos. Kasatoriaus vertinimu, teismai nepragrįstai įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškovėmis susitarimą dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamus žemės sklypus būdo ir dydžio. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad, pripažinus žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą pradėta, ji turi būti tęsiama ir užbaigiama pagal dabartinę procedūrą. Tačiau, kasatoriaus teigimu, neaišku, kokiu pagrindu žemės paėmimo iš ieškovių procedūrai taikytinos būtent šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatos, teismui pripažinus, kad procedūra pradėta anksčiau.

3. Teismai pažeidė CPK 13 ir 265 straipsnius, peržengdami ieškinio reikalavimo ribas. Kasatoriaus teigimu, neteisingą taikytinos teisės parinkimą lėmė tai, kad nagrinėjamu atveju teismai, iš dalies tenkindami ieškinį, peržengė ieškinio ribas: ieškovės prašė teismo įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškovėmis susitarimą dėl atlyginimo lygiaverčiais sklypais už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypo dalį, kompensuojant ieškovėms valstybine žeme, esančia už žemės sklypo ribų. Taigi ieškovių suformuluotas ieškinio dalykas – konkretus atlyginimo būdas ir dydis, todėl teismų sprendimais įpareigojus atsakovą su ieškovėmis sudaryti susitarimą dėl būdo ir dydžio buvo peržengtos ieškinio reikalavimų ribos. Teismai, neišeidami už pareikšto ieškinio reikalavimų ribų, turėjo nustatyti, ar ieškovių reikalavimas atlyginti konkrečiais nurodytais sklypais yra pagrįstas ar atmestinas. Teismai, pažymėję, kad ieškovės neįrodė, jog jų reikalavimas sudaryti nurodyto turinio susitarimą yra pagrįstas ir laikytinas tinkama kompensacija, vis dėlto tenkino ieškovių ieškinį ir, peržengdami ieškovių reikalavimo ribas bei pažeisdami teisinį reglamentavimą, įpareigojo atsakovą sudaryti susitarimą dėl atlyginimo būdo ir dydžio. Taip bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 13 straipsnį, įtvirtinantį dispozityvumo principą, ir 265 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribų, išskyrus CPK numatytus atvejus.

Kasatorius pažymėjo, kad Žemės įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. rugpjūčio 17 d., nustatė, kad už visuomenės poreikiams paimamą žemę gali būti atlyginama suteikiant lygiavertį žemės sklypą toje pat vietovėje (Žemės įstatymo 32 straipsnio 4 dalis), o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 65 patvirtinta Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka (galiojusi iki 2005 m. rugpjūčio 27 d.) leido parinkti būdą dėl kompensavimo žemės sklypais, esančiais ir kitoje vietovėje (taip, kaip susiklostė faktinė situacija šioje byloje). Pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusi Žemės įstatymo redakcija numatė galimybę spręsti dėl kompensacijos žemės sklypais, kurie ribojasi su visuomenės poreikiams paimamu žemės sklypu (Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalis; 2011 m. balandžio 12 d. įstatymo Nr. XI-1314 redakcija). Taigi esant skirtingam teisiniam reglamentavimui teismai, nustatydami įpareigojimą atsakovui spręsti dėl atlyginimo būdo ir dydžio parinkimo, iš esmės pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, nes ieškoves tenkinantis atlyginimo būdas pagal galiojančius teisės aktus nėra galimas vykdyti, o taikyti ginčo santykių atsiradimo metu galiojusias teisės normas atsakovui teismas nenumatė galimybės.

Teismams konstatavus, kad teisinės procedūros dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams nebuvo atliktos ir konstatavus procedūrą pradėtą de facto, kasatoriaus vertinimu, negalima laikyti teisingais teismų sprendimus, kai iš šios de facto procedūros atsakovas būtų įpareigotas spręsti dėl kitų būdų parinkimo kaip kompensacijos ieškovėms. Tokiu būdu atsakovas būtų priverstas vykdyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą de novo, nors teisinis reguliavimas nuo 2001 m., kai buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. 388 patvirtinti ginčo teritorijos detalųjį planą ir numatyti visuomenės poreikiams paimtinus žemės sklypus, yra iš esmės pasikeitęs.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo atsakovo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl materialiosios teisės normų. Žemės įstatymo 45, 46, 47 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymo (Žin., 2011, Nr. 49-2369) 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, pradėtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, užbaigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2011 m. liepos 1 d., galiojusius teisės aktus. Taigi, konstatavus, kad žemės paėmimo iš ieškovių visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta iki 2011 m. liepos 1 d., remiantis šia nuostata, darytina išvada, kad ji turi būti pabaigta pagal iki 2011 m. liepos 1 d. galiojusių teisės aktų, reglamentavusių žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, nuostatas.

Trečiojo asmens teigimu, teismai pagrįstai pripažino, kad, paimant iš ieškovių žemę visuomenės poreikiams, nebuvo laikomasi teisės aktuose nustatytų procedūrinių reikalavimų (Žemės įstatymo 32 straipsnis, Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir su žemės paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 65, 7, 15, 16, 17, 18, 19, 26 ir 30 punktai). Iš šioje civilinėje byloje esančių rašytinių dokumentų matyti, kad žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Vilniaus apskrities viršininkui nebuvo pateikusi motyvuoto prašymo paimti žemę visuomenės poreikiams ir aiškinamojo rašto, kuriame turėjo būti nurodoma, kokiems tikslams ir kokiomis sąlygomis prašoma paimti žemę visuomenės poreikiams, koks numatomas žemės savininkui ar naudotojui tuo žemės paėmimu daromų nuostolių dydis, žemės savininko pageidavimas, kad vietoj atlyginimo už paimamą žemę pinigais jam būtų suteiktas lygiavertis žemės sklypas. Vilniaus apskrities viršininkas nebuvo priėmęs sprendimo dėl prašymo rengti žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą tenkinimo, todėl Vilniaus miesto savivaldybės taryba neorganizavo ir žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo darbų. Neatlikus šių ieškovių visuomenės poreikiams paimamos žemės sklypo dalies teisės aktuose nustatytų procedūrinių reikalavimų, t. y. nepatvirtinus žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto ir nesudarius ieškovių bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sutarties dėl atlyginimo už iš ieškovių visuomenės poreikiams paimamus Įsakymo pagrindu naujai suformuotus žemės sklypus būdo ir dydžio, Vilniaus apskrities viršininkas negalėjo priimti sprendimo paimti iš ieškovių žemę visuomenės poreikiams. Tačiau, nors inicijavus žemės paėmimo iš ieškovių visuomenės poreikiams procedūrą nebuvo laikomasi pirmiau nurodytuose galiojusiuose teisės aktuose nustatytų procedūrinių reikalavimų, iš šioje civilinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad žemės paėmimo iš ieškovių visuomenės poreikiams procedūra faktiškai buvo pradėta.

Už iš ieškovių faktiškai paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą joms turi būti teisingai atlyginta.

2. Dėl proceso teisės normų. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovėmis susitarimą dėl atlyginimo už iš ieškovių visuomenės poreikiams paimamus žemės sklypus būdo ir dydžio, tokiu būdu apgindamas ieškovių pažeistas teises, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taigi teismai neperžengė ieškovių ieškinio reikalavimo ribų, todėl kasatoriaus argumentas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė CPK 13 straipsnį ir 265 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovės ir trečiasis asmuo V. S. prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismų išvada apie tai, ar žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra buvo pradėta, yra faktinio pobūdžio argumentas, t. y. argumentas, paremtas byloje ją nagrinėjusių teismų nustatyta faktine aplinkybe. Atsakovas, ginčydamas šį faktą, kasaciniu skundu kelia fakto klausimą.

Atsakovas, kaip savivaldybės institucija, pagal žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisinį reguliavimą yra suinteresuota institucija, turėjusi (Žemės įstatymo 32 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi nuo 2005 m. rugpjūčio 27 d., Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 65 patvirtinta Tvarka) ir šiuo metu (Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalis) turinti teisę kreiptis į apskrities viršininką (šiuo metu į Nacionalinę žemės tarnybą) su prašymu paimti žemę visuomenės poreikiams, taip pat kuriai suteiktos kai kurios kitos teisės ir funkcijos tokiame procese, bet pagal žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisinį reguliavimą savivaldybės turimų teisių ir funkcijų visuma nesukuria savivaldybei, kaip suinteresuotai institucijai, teisės spręsti dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios. Ši teisė pagal galiojusį teisinį reguliavimą buvo apskrities viršininko, o pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą – Nacionalinės žemės tarnybos prerogatyva. Atsakovas kasaciniu skundu neginčija teismų nustatytos aplinkybės, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras 2002 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 03-D-06-1064 kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką, prašydamas pradėti ieškovių žemės sklypo (jo dalies) paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Pagal žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisinį reguliavimą, galiojusį 2002, 2003 m., tuo atveju, jeigu Vilniaus apskrities viršininkas būtų atsisakęs pagal Vilniaus miesto savivaldybės mero prašymą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, apie tai ir žemės savininkai, ir atsakovas, kaip suinteresuota institucija, būtų nustatyta tvarka informuoti, tačiau byloje atsakovas nepateikė jokių Vilniaus apskrities viršininko ar Nacionalinės žemės tarnybos priimtų dokumentų, kurie liudytų apie Vilniaus apskrities viršininko (Nacionalinės žemės tarnybos) priimtą sprendimą atsisakyti pradėti ieškovėms priklausančios žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą (CPK 176, 185 straipsniai). Be to, Nacionalinė žemės tarnyba byloje patvirtino faktą, kad žemės paėmimo iš ieškovių visuomenės poreikiams procedūra buvo (yra) pradėta.

Tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas nenustatė reikalavimo, kad apskrities viršininko sprendimas dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams pradžios būtinai būtų įformintas rašytine forma, be to, surašant dėl to atitinkamą rašytinį dokumentą – sprendimą. Pagal bylos duomenis akivaizdu, kad Vilniaus apskrities viršininkas išreiškė valią pradėti ieškovių žemės dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.

2. Teismų sprendimas įpareigoti atsakovą su ieškovėmis sudaryti susitarimą dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamus du žemės sklypus būdo ir dydžio nereiškia, kad teismai apribojo atsakovo teisę sudaryti susitarimą su ieškovėmis, suteikiant joms lygiaverčius sklypus, numatytus Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 24 d. įsakymo Nr. 2.3A772-(0.1) 1.1–13 punktuose, ar kitus lygiaverčiais sklypais pripažintinus žemės sklypus.

Atsiliepimas

3. Nesutikdami su kasacinio skundo argumentu, kad teismai, tenkindami iš dalies ieškovių ieškinį, peržengė ieškinio ribas, ieškovės ir trečiasis asmuo atsiliepime nurodė, kad ieškovių ieškinio tikslą, kuris lėmė ir ieškinio pagrindą, ir ieškinio dalyką sudarė ieškovių siekis, kad jų dviejų žemės sklypų, kurie nuo 2003 m. de facto naudojami visuomenės reikmėms, nes juose yra pastatyti inžineriniai statiniai, skirti bendram naudojimui, paėmimo visuomenės poreikiams teisinė procedūra būtų nustatyta tvarka užbaigta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacijos dalyką šioje byloje sudaro žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų teisėtumas, teisės aktų, reglamentuojančių žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras, aiškinimas ir taikymas.

Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros

Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Iš Konstitucijos nuostatų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti inter alia teisingo atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams nuosavybę pagrindus, būdus.

Jeigu sprendžiama, kad daiktas iš savininko gali būti paimtas, tai turi būti nustatomas terminas aplinkybėms išsiaiškinti ir sprendimui priimti, ar daiktas bus paimamas ir kokie iki to ribojimai skiriami daikto savininkui. Kitu atveju būtų sudaromos sąlygos, nesant svarbių priežasčių ir be teisinio pagrindo, varžyti savininko teises neribotą laiką. Kol procedūros nevykdomos, savininkai negali įgyvendinti teisių į kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-419/2009).

Kasatorius nurodo, kad turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūroje sprendimus tiek dėl procedūros pradžios, tiek dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams priima ne atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, o Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuri yra perėmusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos funkcijas turto paėmimo visuomenės poreikiams procese. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius yra formaliai teisus, nes 2001 metais galiojusio Žemės įstatymo 32 straipsnyje nustatyta, kad žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama tik išimties atvejais Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba apskrities viršininko sprendimu pagal savivaldos institucijos, ministerijos ar kitos valdymo institucijos prašymą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 65 patvirtintos Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir su žemės paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 14 punkte nustatyta, kad susitarimas dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo, statinių bei sodinių vertės, kitų sąlygų ir atsiradusių nuostolių dydžio ar atlyginimo būdų ir sąlygų įforminamas raštu. Šį susitarimą pasirašo žemės sklypo paėmimu suinteresuotas asmuo ir paimamos žemės savininkas ar naudotojas. Tvarkos 17 punkte nustatyta, kad prašymus paimti žemę visuomenės poreikiams nagrinėja ir sprendimą priima apskrities viršininkas. Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir 2011 m. balandžio 12 d. Žemės įstatymo 45 straipsnyje. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės ieškinio pareiškimu, vadovaudamosi CK 4.98 straipsniu, prašė nustatyti atsakovui vieno mėnesio terminą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 388 3 punktui (nustatyti, kad kadastriniuose sklypuose žemė paimta infrastruktūros poreikiams bus kompensuojama valstybinėje žemėje už planuojamų sklypų ribų) ir šio sprendimo priedo „Kompensuojami sklypai“ 13 punktui įgyvendinti, įpareigojant atsakovą sudaryti su ieškovėmis susitarimą dėl atlyginimo lygiaverčiais sklypais už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypo dalį, kompensuojant ieškovėms valstybine žeme, esančia už žemės sklypo ribų. Taigi ieškovės pareiškė ieškinį tinkamam atsakovui, į kurio funkcijas įeina Tvarkos 14 punkte nustatyto susitarimo sudarymas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 353 straipsnio 1 dalimi, iš naujo nenustatinėja žemesniųjų instancijų teismų jau nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Byloje pateiktų įrodymų visumos pagrindu teismai konstatavo, kad ginčo atveju žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra jau yra pradėta. Su šia teismų padaryta išvada kasatorius nesutinka, nurodydamas, kad teisinis pagrindas kasatoriui sudaryti susitarimą su ieškovėmis dėl atlyginimo būdo ir dydžio yra kompetentingos institucijos (šiuo atveju – Nacionalinės žemės tarnybos) sprendimas pradėti turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, o tokio sprendimo nėra priėmusi nei Vilniaus apskrities viršininko administracija, nei jos teisių perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba, todėl teismų išvada yra nepagrįsta, prieštaraujanti pirmiau nurodytoms teisės normoms. Su šiais kasatoriaus argumentais nėra pagrindo sutikti. Ar pradėta turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, gali būti vertinama pagal institucijos priimtus sprendimus, raštus ar veiksmus, o ne vien vadovaujantis tuo, ar priimtas tokio pavadinimo ir turinio dokumentas, kurio turinį sudarytų teiginiai dėl procedūros pradėjimo. CPK 5 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė buvo suinteresuota paimti ieškovių ginčo žemės sklypą miesto infrastruktūros poreikiams tenkinti. Tai patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. 388, kurio 3.1 punkte nustatyta, kad kadastriniuose sklypuose žemė, paimta infrastruktūros poreikiams, bus kompensuojama valstybinėje žemėje už planuojamų sklypų ribų. Šio sprendimo pagrindu Vilniaus miesto meras 2002 m. gegužės 24 d. raštu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką, prašydamas ginčo žemę, esančią (duomenys neskelbtini), paimti visuomenės poreikiams (Vilniaus miesto reikmėms – gatvėms su inžineriniais tinklais tiesti) ir įteisinti šios žemės plotą visuomenės poreikiams bei įregistruoti šį sklypą Nekilnojamojo turto registre kaip valstybinę žemę. Tai, kad vyko žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra ir ieškovėms ilgą laiką nebuvo atlyginama už visuomenės poreikiams paimamą žemę, patvirtina ir byloje esantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. raštas „Dėl kompensavimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę“, adresuotas Vilniaus apskrities viršininkui ir ieškovėms, kuriame nurodoma, kad savivaldybė neprieštarauja, jog ieškovėms už visuomenės poreikiams (gatvėms tiesti) paimamą žemės sklypo dalį būtų atlyginama konkrečiai nurodomais žemės sklypais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija kasatoriui ne kartą yra nurodžiusi pateikti susitarimus su ieškovėmis dėl atlyginimo būdo ir dydžio už visuomenės poreikiams paimamus žemės sklypus (T. 1, b. l. 42–43; T. 2, b. l. 87). Faktą, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra pradėta, Vilniaus apskrities viršininko administracija konstatavo ir savo 2010 m. kovo 5 d. rašte, adresuotame ieškovių atstovui ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (T. 1, b. l. 42–43). Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija atliko konkrečius veiksmus, įgyvendindama žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą – Vilniaus apskrities viršininkas 2008 m. balandžio 24 d. priėmė įsakymą „Dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), suformavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“, kuriuo buvo suformuoti žemės sklypai (įsakymo 1.1–1.3 punktai), numatyti kompensacijai už paimamus žemės sklypus visuomenės poreikiams, bei žemės sklypai (įsakymo 2.6, 2.7 punktai), kurie numatyti paimti visuomenės poreikiams, o ieškovės įpareigotos įregistruoti suformuotus sklypus VĮ Registrų centras ir šį įpareigojimą įvykdė (sklypus įregistravo). Teismai taip pat konstatavo faktinę bylos aplinkybę, kad ginčo sklypo dalyje 2003 metais įrengti (sumontuoti) ir statinių pripažinimo tinkamais naudotis aktų pagrindu viešajame registre įregistruoti keturi nekilnojamojo turto objektai, kurie priklauso trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus vandenys“, kuri įsteigta visuomenės poreikiams tenkinti ir kurios vienas pagrindinių akcininkų yra Vilniaus miesto savivaldybė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartų ir žemesniųjų instancijų teismų nustatytų kitų faktinių bylos aplinkybių pagrindu teismai padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovių žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra pradėta, ieškovės neturi galimybės visa apimtimi naudotis ir disponuoti savo nuosavybės teise į žemę. Dėl to, vadovaujantis konstitucine nuostata, kad nuosavybė neliečiama, tačiau, esant būtinumui, gali būti paimta visuomenės poreikiams teisingai už ją atlyginant (Konstitucijos 23 straipsnis), teismai pagrįstai įpareigojo atsakovą (kasatorių) per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovėmis susitarimą dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamus žemės sklypus būdo ir dydžio.

Pažymėtina ir tai, kad trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kaip institucija, kuriai Žemės įstatymas suteikia teisę paimti žemę visuomenės poreikiams iš privačių asmenų, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovo kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistus teismų sprendimus.

Dėl taikytinos teisės ir ieškinio ribų

Kasatorius nurodo, kad, pirmosios instancijos teismui pripažinus žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą pradėtą ir nurodžius, kad ji turi būti tęsiama ir užbaigiama pagal dabartinę procedūrą, neaišku, kokiu pagrindu žemės paėmimo iš ieškovių procedūrai taikytinos būtent šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatos, teismui pripažinus, kad procedūra pradėta anksčiau. Taip pat nurodo, kad teismai peržengė pareikšto ieškinio ribas, nes ieškovės prašė sudaryti susitarimą dėl atlyginimo konkrečiais žemės sklypais, o teismai įpareigojo atsakovą sudaryti susitarimą dėl atlyginimo būdo ir dydžio.

Šie kasacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti, todėl atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad, pripažinus žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą pradėta, ji turi būti tęsiama ir užbaigiama pagal dabartinę procedūrą. Tokio motyvo (nurodymo) pirmosios instancijos teismo sprendime nėra. Įpareigojimas kasatoriui sudaryti su ieškovėmis susitarimą dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą būdo ir dydžio šiuo atveju reiškia tai, kad susitarimo šalys privalo ieškoti ir surasti bendrą, abiem šalims priimtiną sprendimą, kaip savininkui bus atlyginama už paimamą žemę. Taigi tokio susitarimo rezultatas priklauso nuo šalių valios, galimybių konkrečioje situacijoje. Kasatoriui nesiekiant sudaryti susitarimo, vilkinant teisingai atlyginti ieškovėms už paimamą žemę, ieškovės kreipėsi į teismą su konkrečiu pasiūlymu įpareigoti atsakovą sudaryti susitarimą. Tenkindami ieškinį iš dalies, teismai priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, suteikdami susitarimo šalims galimybę susitarti dėl atlyginimo būdo ir dydžio, t. y. neeliminuodami iš žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros būtinos sąlygos – susitarimo galimybės. Dėl šių motyvų nėra pagrindo teigti, kad teismai peržengė ieškinio ribas.

Dėl išdėstytų argumentų kasacinis skundas atmestinas, o priimti teismų sprendimai paliktini nepakeisti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 65,37 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatoriaus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 65,37 Lt (šešiasdešimt penkis litus 37 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas GurevičiusAlgis NorkūnasJuozas Šerkšnas