Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo K. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7013-1026/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir - UAB) „Gelvora“ ieškinį atsakovui K. D. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Gelvora“ prašė priteisti iš atsakovo K. D. 574,89 Eur skolą, 520,97 Eur palūkanas, 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 21 procento sutartines palūkanas pagal Kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutartį Nr. 10-057756-RK nuo pagrindinės skolos sumos (574,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 8 d. AB „Swedbank“ su atsakovu K. D. sudarė Kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutartį Nr. 10-057756-RK, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 579,57 Eur (2 000 Lt) dydžio kredito limitas, bendra kredito suma – 1 079,19 Eur (3 726,26 Lt), metinė palūkanų norma – 21 procentai, metinė kredito grąžinimo norma – 30,13 procento, metinė padidintų palūkanų norma – 36 procento, delspinigių norma – 0,10 procento. Atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti per 4 mėnesius, mokėdamas 144,81 Eur (500 Lt) dydžio įmokas, taip pat sumokėti palūkanas, delspinigius ir vykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles.2014 m. liepos 29 d. AB „Swedbank“ ir ieškovė UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 14-20-42, pagal kurią bankas perleido ieškovei visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu. Atsakovui buvo siunčiami pranešimai jo žinomu gyvenamuoju adresu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 574,89 Eur skolą, 347,32 Eur palūkanas, 14,86 proc. palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (574,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 21 Eur žyminio mokesčio. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 40 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog jis nebuvo informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą, nėra gavęs reikalavimo teisės perleidimą patvirtinančio dokumento. Pranešimai apie reikalavimo perleidimą buvo siųsti paskutiniais žinomais atsakovo gyvenamosios vietos adresais. Duomenų, kad pasikeitė atsakovo adresas ir apie tai buvo informuotas AB „Swedbank“, atitinkamai ir ieškovė, byloje nepateikta. Be to, atsakovui buvo tinkamai pranešta apie Reikalavimo perleidimo sutartį, atsakovui įteikus ieškinį nagrinėjamoje civilinėje byloje. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas įstatymo nustatyta tvarka buvo informuotas apie ieškovės ir pradinės kreditorės sudarytą sutartį.Teismas sprendė, kad atsakovo pateikti argumentai, kad kreditorius pažeidė prievolę ir jis atleistinas nuo prievolės vykdymo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.64 straipsnio 2 dalies pagrindu, niekuo nepagrįsti, deklaratyvūs. Teismas nenustatė byloje duomenų, kad kreditorius pažeidė prievolę. Pirminis kreditorius AB „Swedbank“ ragino atsakovą sumokėti susidariusią skolą gera valia, o atsakovui nurodytu terminu prievolės neįvykdžius, sutartį nutraukė. Todėl teismas sprendė, kad būtent atsakovas K. D. netinkamai įvykdė sutarties sąlygas, praleido prievolės įvykdymo terminą ir yra laikomas pažeidusiu prievolę. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo likusią negrąžintą sumą pagal sutartį 574,89 Eur yra pagrįstas bei yra pagrindas šioje dalyje ieškinį tenkinti, taikyti atsakovo atžvilgiu civilinę atsakomybę ir priteisti ieškovei iš atsakovo paminėtą sumą. Atsakovui laiku neįvykdžius savo prievolės, teismas ieškovės reikalavimą priteisti paskaičiuotas palūkanas pagal sutartį laikė pagrįstu. Sutiko su ieškovės nurodoma palūkanų kvalifikacija, bei laikė mokėjimo (pelno) palūkanomis, t. y. mokesčiu už naudojimąsi pinigais. Tačiau nustatė pagrindą palūkanas mažinti ir sprendė, kad atsakovas prisiėmė prievolę atlyginti ieškovei (kreditorei) aiškiai per dideles palūkanas už paskolintų pinigų naudojimą.Vertindamas faktines aplinkybes, jog skolininkui buvo suteiktas 579,57 Eur (2 000 Lt) dydžio kredito limitas, o už beveik 3 metų (1 087 dienos) laikotarpį priskaičiuota 520,97 Eur dydžio palūkanų, beveik siekiančių kredito sumą, teismas pasisakė, jog tokia palūkanų norma yra neproporcingai didelė, pažeidžianti skolininko, kaip vartotojo teises bei teisėtus interesus. Būdama stipresniąja šalimi, atsižvelgiant į sutartimi sulygtų palūkanų dydį, kreditorė savo teise kreiptis dėl susidariusios skolos priteisimo iš atsakovo galėjo pasinaudoti anksčiau bei operatyviau, taip sumažindamas galimų nuostolių atsiradimo riziką. Todėl teismas sprendė, kad remiantis laikotarpio kriterijumi, palūkanos mažinamos 1/3 iki 347,32 Eur priteistino dydžio, laikant, kad toks dydis atitinka abiejų šalių teises bei teisėtus interesus. Be to, teismas, atsižvelgdamas į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas (http://www.lb.lt/stat_pub/statbrowser.aspx?group=7279) priteisė iš atsakovo mažesnes palūkanas nei prašė ieškovė (21 %), t. y. 14,86 % nuo pagrindinės skolos sumos (574,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą dalyje dėl palūkanų priteisimo, sumažinant jas iki 173,65 Eur, 21 procento sutartines palūkanas nuo pagrindinės 574,89 Eur skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo sumažinti iki 7 procentų. Nurodo, jog teismas neįvertino faktinės aplinkybės, kad ieškovė delsė beveik 3 metus kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo. Ieškovės neveikimas buvo tyčia maksimaliai padidinti savo naudą silpnesniosios šalies sąskaita.Teigia, kad teismas mažindamas palūkanų dydį netinkamai taikė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą nuostatą. Palyginus priteistų palūkanų 347,32 Eur sumą su skolos 579,57 Eur suma, palūkanų suma yra aiškiai per didelė, turinti nepagrįsto praturtėjimo požymių. Todėl prašo teismo sumažinti palūkanų dydį 2/3 nuo 520,97 Eur iki 173,65 Eur. Taip pat prašo sumažinti sutartines palūkanas iki 7 procentų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Gelvora“ prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą. Nurodo, jog šalys susitarė, kad palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo kredito gavėjo paimtos ir negrąžintos kredito sumos, mokamos pagal patvirtintą grafiką, o skaičiuojamos iki visiško kredito grąžinimo dienos. Ši sutartinė nuostata patvirtina, kad kredito gavėjo (atsakovo) pareiga po Sutarties nutraukimo mokėti pelno palūkanas išlieka tol, kol nebus grąžinta pagrindinė kredito suma. Todėl ieškovės reikalavimas dėl prašomų palūkanų sumos bei 14,86 proc. dydžio sutartinių palūkanų normos nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymi, kad teismas jau atsižvelgė į visas byloje esančias aplinkybes, į ieškovės bei atsakovės elgesį ir sumažino palūkanas, todėl dar kartą jas mažinti nėra pagrindo. Mano, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių ir tai laikyti priežastimi dar labiau mažinti jau ir taip sumažintas palūkanas. Pažymi, jog su atsakovu buvo ne kartą susisiekta telefonu, o atliktos atsakovo įmokos leido ieškovui pagrįstai tikėtis, jog prievolė bus vykdoma sąžiningai ir nustatytais terminais. Be to, atsakovas, atliekamomis įmokomis, t. y. tokiu būdu savo konkliudentiniais veiksmais prievolę pripažino ir jos neginčijo. Be to, tinkamą kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą užtikrina senaties terminai.Pažymi, kad nepaisant to, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis ir atsakovas kaip vartotojas yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau tai nėra pagrindas mažinti kredito sutartyje numatytas palūkanas. Aplinkybė, kad ieškovas į teismą kreipėsi 2017 metais, taip pat negali būti laikoma pagrindu mažinti palūkanas, kadangi susikaupusių palūkanų dydį lėmė ne procentais išreikštas palūkanų dydis, o aplinkybė, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę kreditoriui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 8 d. AB „Swedbank“ ir atsakovas K. D. sudarė Kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutartį Nr. 10-057756-RK, pagal kurią bankas atsakovui suteikė 579,57 Eur (2 000 Lt) dydžio kredito limitą, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis kreditą grąžinti, sumokėti palūkanas ir įvykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles. Sutartyje nustatyta bendra kredito suma – 1 079,19 Eur (3 726,26 Lt), metinė palūkanų norma – 21 procentas. Atsakovas tinkamai nevykdė sutarties, nesilaikė nustatytų kredito grąžinimo, palūkanų ir delspinigių mokėjimo terminų, todėl AB „Swedbank“ 2012 m. gruodžio 28 d. vartojimo sutartį nutraukė. 2014 m. liepos 29 d. AB „Swedbank“ ir ieškovė UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 14-20-42, pagal kurią bankas perleido ieškovei visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, 2014 m. rugpjūčio 7 d. ieškovė atsakovui išsiuntė raštą „Dėl reikalavimo perleidimo“, kuriuo pranešė apie reikalavimo perleidimą bei pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal su AB „Swedbank“ sudarytą kredito sutartį. 2014 m. rugpjūčio 14 d., 2014 m. rugsėjo 12 d., 2014 m. spalio 20 d. atsakovas sumokėjo viso 217,21 Eur įsiskolinimui dengti. Tačiau, pagal byloje esančius duomenis, įsipareigojimų pilnai neįvykdė, dėl ko jam ir toliau tęsėsi prievolė atlyginti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Dėl šių priežasčių ieškovė pirmosios instancijos teismui 2017 m. liepos 21 d. pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 574,89 Eur skolą, 520,97 Eur palūkanas, 21 proc. dydžio metines palūkanas nuo 574,89 Eur skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo argumentus dėl nepagrįstai didelių palūkanų dydžio, skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, sumažino ieškovei priteisiamą palūkanų sumą 1/3 dalimi ir metinių palūkanų normą nuo skolos sumos. Apeliaciniu skundu atsakovas skundžia tik pastarąją Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, todėl teismas pasisako tik dėl šios teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnis).Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi dėl 347,32 Eur palūkanų, 14,86 % palūkanų nuo 574,89 Eur skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo iš jo nurodo, kad net ir sumažinti palūkanų dydis bei metinė norma neatitinka protingumo bei sąžiningumo reikalavimų, todėl dar kartą mažintinos. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.Kreditinės lanksčių įmokų kortelės sutartimi pirminis kreditorius ir atsakovas buvo susitarę dėl 21 procento dydžio metinių palūkanų normos. Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Nagrinėjamos bylos atveju šalys buvo susitarusios dėl pelno palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas yra vartotojas, ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes – kredito dydį, laikotarpį, už kurį paskaičiuotos palūkanos, jų santykį su kredito suma, CK 6.223, 6.228 straipsnių, CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu sumažino priteisiamą sumą 1/3 dalimi. Teismas laikė, kad palūkanų mažinimas tokia dalimi atitinka abiejų šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiomis skundžiamo sprendimo išvadomis, o apeliacinio skundo argumentai priešingoms išvadoms pagrindo nesudaro. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas įvertino laikotarpį, už kurį paskaičiuotos palūkanos. Tai, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo praėjus beveik trijų metų laikotarpiui po reikalavimo teisės įgijimo, nesudaro pagrindo palūkanų mažinimui, kadangi ieškinys pareikštas ieškinio senaties laikotarpiu. Pažymėtina ir tai, kad sutartis, iš kurios kilęs ginčas, nutraukta jos nevykdžius atsakovui, nenustatyta kreditoriaus veiksmų, kurie būtų kaip nors sąlygoję sutarties pabaigą. Sutartyje susitarta, jog palūkanos mokamos iki kredito grąžinimo (sutarties 12.1.), jų mokėjimas nesiejamas su sutarties nutraukimu. Ieškovė ieškinyje reiškia reikalavimą priteisti sutartyje numatytas 21 proc. palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžintos skolos sumos (574,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, todėl palūkanų sumą įtakoja tik atsakovo prievolės pagal sutartį vykdymas. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Todėl tai, kad atsakovas yra vartotojas, nepaneigia jo pareigos vykdyti laisva valia prisiimtas prievoles, ir naudotis įstatymo jam suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, nesąžiningai siekiant šių prievolių vykdymo išvengti.Apeliantas iš esmės deklaratyviai prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl jau sumažintų iki 14,86 proc. sutartinių palūkanų mažinimo iki 7 procentų, nenurodo jokių nurodomą dydį pagrindžiančių argumentų. Sutartyje numatyta 21 proc. dydžio palūkanų norma, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, neviršijo paskolos sutarties sudarymo metu aktualioje Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo redakcijoje numatytos palūkanų normos. Be to, apylinkės teismas įvertino Lietuvos banko statistinius duomenis, pagal kuriuos vartojimo paskolos fiksuojant pradinę normą palūkanų dydis svyravo nuo 9,80 iki 16,77 proc. metinių palūkanų (http://www.lb.lt/stat_pub/statbrowser.aspx?group=7279). Sutartyje numatytų palūkanų dydžio sumažinimas iki 14,86 proc. dydžio palūkanų normos yra pakankamas, atitinkantis šalių teisių ir interesų pusiausvyrą (CPK 185 straipsnis), ir pagrindo dar kartą jį mažinti nėra.Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai, priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, apelianto apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti. Apeliacinis skundas dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.