Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-414-280/2010 pagal ieškovo B. Š. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri atsirado dėl ieškovo patirto fizinio skausmo, kurį sukėlė neteisėtas jo laisvės apribojimas ir sveikatos sutrikdymas, emocinio šoko, reputacijos pablogėjimo, patirtų išgyvenimų dėl vaikų ir žmonos patirtų išgyvenimų, bendravimo nepatogumų, atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.), tai apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (CPK 263 str.), o taip pat, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, patikrina ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Jos (ieškinio senaties) socialinė paskirtis – garantuoti turtinių santykių stabilumą, aiškumą, teisėtų interesų apsaugą ir gynimą nuo kitų asmenų nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, skatinti operatyviau ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino taikymo klausimą, t. y. ar šis terminas praleistas, ar atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį – pagrįstas, privalo nustatyti ieškinio senaties pradžią ir pabaigą, išsiaiškinti, ar nebuvo šį terminą sustabdančių ar nutraukiančių aplinkybių (CK 1.126, 1.127, 1.129, 1.130 str.). Nors ieškinio senaties termino pabaigos iki ieškinio pareiškimo konstatavimas – pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str.), tačiau CK 1.131 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą svarstyti ir ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, vertinti jų (priežasčių) svarbą, spręsti, ar yra galimybė atnaujinti šį terminą ir ginti pažeistą teisę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu, todėl, siekiant užtikrinti visokeriopą ir efektyvią pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą, itin svarbu ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas taikyti tinkamai ir tiksliai. Taip pat pabrėžė, kad ,,negali būti tenkinamas atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį, jeigu tuo būtų paneigta kito asmens teisėta teisė, nes iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda (ex injura jus non oritus), taip pat priešingas teisei tikslas – užtikrinti veiksmingą ekonominių santykių reglamentavimą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2007 (S), 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007). Taigi akivaizdu, kad ieškinio senaties termino taikymui reikšmingas ir ieškovo reikalavimo teisėtumas. Galima ieškinį atmesti vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008), tačiau, kaip reikalauja ieškinio senatį reglamentuojančių normų visetas, tokia situacija galima tik ištyrus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d. apie 13 val. klaidingai buvo sulaikytas ieškovas B. Š. Sulaikymo metu įvyko nelaimingas atsitikimas – ieškovui buvo sužalota kairė ranka. Neteisėto sulaikymo metu ieškovas B. Š. buvo paguldytas ant žemės, jam buvo uždėti antrankiai, po to, jis įsodintas į pareigūnų automobilį ir nuvežtas apie 4 km, iki paaiškėjo, kad sulaikytas ne ieškomas, o kitas asmuo ieškovas B. Š. Rankos sužalojimas buvo konstatuotas kitą dieną t. y. 2006 m. rugpjūčio 9 d., kai ieškovui buvo suteikta medicininė pagalba. Ieškovui B. Š. buvo sulaužyta alkūnkaulio vainikinė atauga bei padaryti dešiniojo riešo sąnario nubrozdinimai. Ieškovas buvo nedarbingas nuo 2006 m. rugpjūčio 9 d. iki 2006 m. rugsėjo 15 d. Dėl minėto įvykio ieškovas 2006 m. rugpjūčio 10 d. pareiškimu kreipėsi į Kėdainių rajono apylinkės prokuratūrą. Šio pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 str. 1 d. dėl „Aro“ pareigūno piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (baudžiamoji byla Nr. 66-2-003-06). Vėliau ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente. 2006 m. gruodžio 29 d. Generalinės prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 66-2-003-06 buvo nutrauktas, nesant ieškovo sulaikymą atlikusių pareigūnų veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 1 dalyje, sudėties. Ieškovas šį nutarimą skundė, tačiau 2007 m. vasario 22 d. Generalinės prokuratūros prokuroro nutarimu jo skundas dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo atmestas.

CK 1.130 str. 2 d. nuostatos numato, ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. CK 1.130 str. 3 d. nuostatos numato, kad nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimo (b. l. 15-18) nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta, jog VSD pareigūnai padarė klaidą ir nepagrįstai sulaikė ieškovą bei jog tuo padarė B. Š. fizinę ir moralinę žalą. Tai reiškia, kad atsakovas pripažino prievolę ieškovui. Tai lemia, jog ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas pagal CK 1.130 str. 2 d. Ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju turėjo būti skaičiuojamas iš naujo nuo 2006 m. gruodžio 29 d. Ieškinio senaties terminas suėjo 2009 m. gruodžio 29 d. Ieškovas ieškinį teisme pareiškė 2009 m. gruodžio 28 d. ir ieškinio senaties termino nepraleido. Tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Dėl šios priežasties nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytu motyvu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neteisingai įvertino ieškinio senaties eigos pradžios momentą ir jog ieškovas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.

Dėl atsakovo Lietuvos Respublikos atstovų

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikymo klausimas. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Aiškindamas šios normos taikymą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Įstatymo nustatyta, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.P. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010).

Pagal CK 6.273 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė. Taip pat ši norma leidžia Vyriausybei savo nutarimu paskirti kitą instituciją, kuri atstovaus valstybės interesus minėtose bylose. Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pasinaudojusi šia galimybe ir Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarime Nr. 932 ,,Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ nustatė, kad valstybei žalos atlyginimo bylose atstovauja valstybės institucija (valstybinio administravimo subjektas), dėl kurios arba dėl kurios pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Taigi tinkamais atsakovo Lietuvos Respublikos atstovais laikomos tos institucijos, kurių pareigūnai atliko procesinius veiksmus, iš kurių ieškovai kildina jiems atsiradusią žalą, bei minėtų pareigūnų veiklą privalėjusios kontroliuoti institucijos.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos Nr. 66-2-003-06 medžiagos matyti, kad ieškovas B. Š. buvo klaidingai sulaikytas Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje dėl tarptautinės prekybos šaunamaisiais ginklais, jų įgijimo, gamybos laikymo ir kitų pavojingų nusikaltimų. Pareigą ikiteisminį tyrimą organizuoti ir jam vadovauti, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. nuostatos numato prokurorams. Operatyvinius veiksmus minėtoje baudžiamojoje byloje organizavo ir kontroliavo Klaipėdos apygardos prokuratūra (baudžiamojoje byloje Nr. 66-2-003-06, b. l. 52 – 60). Ieškovą sulaikę VSD ir Lietuvos policijos AOR „Aras“ pareigūnai atliko tik techninę funkciją t. y. įvykdė Klaipėdos apygardos prokuratūros pavedimą sulaikyti įtariamą asmenį. Tai įrodo baudžiamojoje byloje esantys A. G., S. S., Ž. F., D.V. liudytojo apklausos protokolai (baudžiamojoje byloje Nr. 66-2-003-06, b. l. 62-63, 83-85, 86-88, 89-92). Šie byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad dėl nepagrįsto ieškovo sulaikymo ir jam padarytos žalos yra atsakingi prokuratūros pareigūnai. Dėl šios priežasties, remiantis minėto Vyriausybės nutarimo nuostatomis, nagrinėjamoje byloje tinkamu atsakovo atstovu yra Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra. Tai lemia, kad apelianto argumentas, jog Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra nėra tinkamas atsakovo atstovas nagrinėjamoje byloje, yra nepagrįstas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą bei jog nėra pagrindo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio16 d. sprendimą naikinti apeliacinio skundo motyvais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutar i a:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio16 d. sprendimą palikti nepakeistą.