Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-10-17 nuosprendžio, kuriuo R. N. iš kaltinimo nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. N. buvo kaltinamas tuo, jog jis 2012-02-12, apie 18 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti nukentėjusiąją V. N. sakydamas, kad ją sulaužys, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012-02-24, apie 9 val. 53 min., paskambinęs nukentėjusiajai V. N. į mobiliojo ryšio telefoną, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), grasino ją nužudyti sakydamas: „medžiosiu, kaip šunis, (necenzūrinis žodis), jum...medžiosiu (necenzūrinis žodis). Sėdėsiu, (necenzūrinis žodis), kalėjime, (necenzūrinis žodis), manęs (necenzūrinis žodis), niekas nesulaikys...Atvažiuosiu į kiemą ir, (necenzūrinis žodis), nudėsiu kaip šunį, (necenzūrinis žodis). Atvažiuosiu ir nušausiu kieme, (necenzūrinis žodis), kaip žiurkę, (necenzūrinis žodis) kokią, ir vieną ir kitą, (necenzūrinis žodis), nušausiu...“, ir tai dėl ankstesnių konfliktinių santykių su R. N. nukentėjusiajai V. N. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y., buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., padarymu.

R. N. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. l d. ir už grasinimą nužudyti skirti laisvės atėmimą 8 mėnesiams.

Šią bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 64 str. l d. ir 3 d. subendrinus visiškai sudedant su bausme, paskirtąja Šiaulių apygardos teismo 2010-07-30 baudžiamuoju įsakymu - 140 MGL dydžio bauda, galutinę subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą 8 mėnesiams ir 140 MGL dydžio baudą.

Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. l d. ir 2 d. 6 p. ir 8 p. (Įstatymo Nr. XI-1861 redakcija) ir Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d. 5 p. (Įstatymo Nr. XI-1861 redakcija) ir 70 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams ir 6 mėnesiams.

Skirti baudžiamojo poveikio priemonę - 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, nustatant 2 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos terminą darbams atlikti.

dalyvauti elgesio pataisos programoje;neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš 2011-12-10 prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad prokuroras nurodė tokį liudytojos V. N. parodymų turinį: „Jis (R. N.) paskambinęs grasina ją nužudyti, sakydamas, kad ją užkas, nuskandins...Po to karto, kai R. N. bandė ją smaugti, ji suprato, kad jis tikrai gali kažką padaryti, kad yra neprognozuojamas“ (82-83 b. l.). Tame pačiame nutarime išdėstyti ir liudytojos R. I. parodymai: „Rytojaus dieną atvažiavus pas V. N., ji parodė ant jos kaklo pirštų žymes ir skundėsi, kad skauda kaklą, sakė, kad reikėtų kreiptis į medikus, tačiau bijo savo buvusio vyro R. N., todėl niekur nesikreips“ (83 b. l.). Prokuroras nutarime nurodė, kad įtariamasis (R. N.) buitinio konflikto metu smaugė rankomis nukentėjusiąją, sukėlė jai fizinį skausmą, todėl jo veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. l d. (84 b. l.).2012-02-29 surašytame protokole - pareiškime V. N. nurodė: „Manau, kad buvusio vyro R. N. mano atžvilgiu išsakyti grasinimai yra realūs ir manau, kad gali, būdamas neblaivus, tai įgyvendinti, t. y. nužudyti...Buvusio vyro R. N. atžvilgiu 2011-06-10 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl grasinimo nužudyti. Kol vyko tyrimas, grasinimas liovėsi. Tik nutraukus ikiteisminį tyrimą, grasinimai vėl prasidėjo ...“ (21 b. l.).Duodama parodymus teisme, nukentėjusioji V. N. parodė: „Aš bijau, kad man ko nors nepadarytų.“ (118 b. l.).

Prokurorės teigimu, dėl šių paminėtų aplinkybių teismui nebuvo jokio pagrindo 2012-02-24 telefoninio pokalbio vertinti kaip realios grėsmės nereiškusio pašnekesio. Prokurorė nurodo, kad V. N. mobiliojo ryšio telefonu grasinamo turinio pranešimą žodžiu pareiškė kaltinamasis R. N.. Pranešimo turinyje nėra jokių dviprasmybių, tekstas aiškus ir akivaizdus, susietas su šautuvu, mirtimi ir baigiasi užuomina „nušausiu“. Grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną. Ji grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo ir šeimos gyvybei, juo labiau, kad grasinimas buvo skirtas ne tik jai, bet ir jos sūnui. Nukentėjusioji patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą ir tai tik patvirtina grasinimo realumą. Tai, kad grasinimai buvo realūs ir iš tiesų V. N. įbaugino, patvirtina ta faktinė aplinkybė, kad nukentėjusioji kreipėsi į policiją, tuo labiau, kad ji 2011 m. pavasarį iš kaltinamojo R. N. buvo patyrusi tiek psichinę prievartą, tiek fizinį smurtą (2011-05-01).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusioji V. N. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis R. N. ir jo gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai R. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012-10-17 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, kad svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010).

Apeliaciniu skundu prokurorė ginčydama pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, pateikia savitą byloje esančių įrodymų įvertinimą tvirtindama, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina R. N. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės teiginiais ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai ir padarė teisingas išvadas, kad R. N. nepadarė nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinamas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų prokurorė R. N. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką iš esmės grindžia nukentėjusiosios V. N. parodymais, tačiau kaip matyti iš nukentėjusiosios apklausų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, V. N. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog 2012-02-27 pareiškime, kuriuo ji kreipėsi į policiją, V. N. nurodė, kad 2012-02-12 vakare, jai įvažiavus į kiemą, staiga iš paskos privažiavęs R. N. pradėjo šaukti ant jos, grasino, kad užkas ją ir sūnų, reikalavo atiduoti 300000 Lt skolos, todėl ji spruko į namus ir užsirakino. 2012-02-23 pavakary paskambino R. N. ir pradėjo telefonu grasinti, nusakydamas kokiais būdais ir kokiomis priemonėmis bus su jais susidorota, kaip jie bus užkasti ir t.t. (20 b. l.), 2012-02-29 protokole-pareiškime V. N. nurodė, kad 2012-02-12 apie 18 val. jai grįžus iš vaikų į namus, privažiavo automobilis, iš kurio išlipo jos buvęs vyras R. N. ir priėjęs prie jos pradėjo sakyti, ką ji galvoja, pareiškė, kad ji jam skolinga 300000 Lt, šaukė, vadino necenzūriniais žodžiais, grasino ją ir sūnų sulaužyti. Ji išsigandusi, nieko jam stengėsi nesakyti, nuėjo į kambarį ir užsirakino duris. 2012-02-23 pavakary jai paskambino R. N. ir pradėjo grasinti susidorojimu, sakė, kad medžios ir nušaus kaip šunis ją ir jų sūnų. Mano, kad R. N. jos atžvilgiu išsakyti grasinimai yra realūs ir būdamas neblaivus gali juos įgyvendinti, t. y. nužudyti (21 b. l.). 2012-02-29 apklausiama liudytoja V. N. papildomai nurodė, kad 2012-02-23 grasinimus yra įrašiusi į telefoną, grasinimų jos atžvilgiu niekas negirdėjo, nes namuose buvo viena (27-28 b. l.). 2012-03-30 papildomos apklausos metu V. N. jau nurodė, kad ji tikrai netiki, kad ją R. N. nušaus, tai nerealus grasinimas fiziškai susidoroti. Jis neturi ginklo savigynai, nėra medžiotojas ir šiaip tikrai taip negalėtų pasielgti, tai tik žodžiai. Jis tokiais žodžiais ją tik žemina, nori ją psichologiškai palaužti. Ji netiki, kad R. N. iš tikrųjų gali jai ir jos sūnui atimti gyvybę. Ji pareiškime nurodė, kad grasinimai yra realūs, prašė pagalbos nuo realių R. N. ketinimų ją ir jos vaikus išžudyti, bet tai parašė nesuprasdama tikrosios tų žodžių prasmės. Ji tikrai nemano, kad R. N. taip galėtų pasielgti (29, 30 b. l.). 2012-06-22 apklausiama liudytoja V. N. parodė, kad ji pareiškime nurodė, jog R. N. pradėjo skambinėti 2012-02-23 vakare, bet jis tada negrasino, tik skambinėjo ir norėjo pakalbėti. Ji su juo nekalbėjo, su juo kalbėjo dukra. R. N. jai paskambino kitos dienos ryte, t. y. 2012-02-24, kiek buvo valandų ji nepamena, tačiau tą kartą ji įrašė jų pokalbį, kurį pateikė policijai. Tą kartą jis ir grasino ją medžioti kaip šunį ir nušauti (33, 34 b. l.). 2012-10-08 pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. N. nurodė, kad 2012-02-12 su dukra grįžo į namus, dukra išlipo pirma ir nubėgo atrakinti durų, privažiavo R. N. su automobiliu, išlipo ir pradėjo visokiais žodžiais vadinti, sakė kad bus sulaužyti kaulai, kad sveikta brangiau kainuos. Ji nieko jam nesakiusi nuėjo į namus. Dukra laukė prie durų, kad spėtų jas užrakinti, kai ji įeis. Telefoninio pokalbio metu R. N. minėjo, kad nušaus ją ir jų sūnų, sakė, kad susidoros, kad geriau ji bėgtų iš (duomenys neskelbtini), kad atvažiuos ir ją užkas, kad iš tų namų iškraustys. Taip pat V. N. nurodė, kad toks R. N. būdas, kad ji labai pavargo nuo R. N., jis gyvena savo gyvenimą, bet jai savo gyvenimo gyventi neleidžia. Ji bijo, kad jis jai ko nors nepadarytų. Šautuvo R. N. neturi (118 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji V. N. parodė, kad per 3 metus, kai kartu su R. N. negyvena, grasinimų buvo daug. Jis grasino, kad, jeigu ji susiras kitą, tai užmuš, reikalauja grąžinti viską, ką padovanojo per 20 metų, kol gyveno kartu, prašo 300 000 Lt. Jie jau 5 metai draskos, piniginės sumos didėja, tačiau ji jam neskolinga, kai išsituokė, turto neturėjo, išsiskyrė gražiuoju, viskas išspręsta, skolų nebuvo. Ji nežino, dėl ko jis jai grasina, tačiau turbūt dėl turto. R. N. atvažiavęs prie namų grasino, kad sulaužys, sveikata brangiau kainuos, ją vadino visokiais žodžiais, grasino net pilnamečiui vaikui. Ji bijo, kad jis girtas ko nepadarytų. Jis grasino nušauti. Kai buvo atvažiavęs, buvo negirtas. Grasinimai buvo realūs, ji galvojo, kad gali ką padaryti, nužudyti, nes smurtaudavo ir tada, kai gyveno kartu. Ji bijo, kad jis nesužalotų jos, neįvykdytų grasinimų, tačiau, kad nužudys, nelabai tiki. Po Radviliškio rajono apylinkės teismo priimto nuosprendžio grasinimų ir skambučių daugiau nebuvo. Ji nuolat gyvena baimėje, nes R. N. yra neprognozuojamas, smurtaudavo, ne kartą yra sumušęs. Telefoninis pokalbis įrašytas be pradžios, R. N. iš pradžių kalbėjo su mergaite, paskui su ja.

Taigi analizuojant šiuos baudžiamojoje byloje esančius nukentėjusiosios parodymus, matyti, kad jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad byloje nagrinėjamo įvykio, įvykusio 2012-02-12 vakare, metu, kuomet jai įvažiavus į kiemą, iš paskos privažiavęs R. N. pradėjo jai grasinti, ji buvo viena, tačiau duodama parodymus pirmosios instancijos teisme V. N. parodė, kad 2012-02-12 į namus grįžo su dukra, kuri pirma ir nubėgo atrakinti durų ir laukė prie durų, kad spėtų jas užrakinti, kai ji (nukentėjusioji) įeis. Nors kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nustatyti ir surasti daugiau byloje nagrinėjamų įvykių liudytojų be nukentėjusiosios V. N. sūnaus ir jo draugės, kurie atsisakė duoti parodymus, nepavyko (17, 19 b. l.). Iš pradžių duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu V. N. parodė, kad R. N. jai paskambino 2012-02-23 pavakary ir pradėjo grasinti susidorojimu, o vėliau duodama parodymus nurodė, kad R. N. jai pradėjo skambinėti 2012-02-23 vakare, bet jis tada negrasino, tik skambinėjo ir norėjo pakalbėti. R. N. jai paskambino kitos dienos ryte, t. y. 2012-02-24, ir grasino ją medžioti kaip šunį ir nušauti. Taip pat iš pat pradžių apklausiama ikiteisminio tyrimo metu V. N. nurodė, kad, jos manymu, R. N. jos atžvilgiu išsakyti grasinimai yra realūs ir būdamas neblaivus gali juos įgyvendinti, t. y. nužudyti. Tačiau papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu V. N. nurodė, kad ji tikrai netiki, jog ją R. N. nušaus, kad tai nerealus grasinimas fiziškai susidoroti, R. N. negalėtų pasielgti, tai tik žodžiai, ji netiki, kad R. N. iš tikrųjų gali jai ir jos sūnui atimti gyvybę, o pareiškime nurodė, kad grasinimai yra realūs, nes nesuprato tikrosios tų žodžių prasmės. Vėliau apklausiama pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu V. N. vėl teigė, kad ji bijo, jog R. N. jai ko nors nepadarytų ir kad jo grasinimai buvo realūs, ji galvojo, kad jis gali ką nors padaryti, nes smurtaudavo ir tada, kai gyveno kartu. Ikiteisminio tyrimo metu V. N. teigė, kad telefonu išsakytus R. N. grasinimus yra įrašiusi į telefoną, tačiau jų niekas negirdėjo, nes namuose buvo viena, tačiau apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje jau nurodė, kad telefoninis pokalbis įrašytas be pradžios, nes R. N. iš pradžių kalbėjo su mergaite, paskui su ja. Taigi ji telefoninio pokalbio metu namuose galimai buvo ne viena. Taip pat pažymėtina, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme V. N. parodė, jog telefoninio pokalbio metu R. N. sakė, kad geriau ji bėgtų iš (duomenys neskelbtini), kad atvažiuos ir ją užkas, kad iš tų namų iškraustys. Tačiau šių aplinkybių nukentėjusioji nebuvo nurodžiusi anksčiau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu. Be to, tokie R. N. teiginiai nėra užfiksuoti nukentėjusiosios pateiktame telefoninio pokalbio įraše. Tai, kas aptarta, neleidžia laikyti nukentėjusiosios V. N. parodymų neabejotinai ir teisingais, todėl nėra pagrindo jais remtis, kaip neginčijamais R. N. kaltės įrodymais.

R. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė, kad 2012-02-12 jis grasino V. N., o dėl 2012-02-24 telefoninio pokalbio metu išsakytų grasinimų nurodė, kad juos išsakė supykęs. Ikiteisminio tyrimo metu R. N. parodė, kad 2012-02-12 buvo prie V. N. namo, bet nesakė jai, kad ją sulaužys, o 2012-02-24 iš ryto paskambinęs jai galėjo pasakyti grasinančius žodžius, bet pykčio priepuolio metu gali neprisiminti. Jis nenori nieko nužudyti, neturi ginklo. Tarp jo ir V. N. vyksta konfliktas dėl piniginių reikalų. Ji jį labai erzina ir jam meluoja. Jis V. N. davė pinigų, kurių ji negrąžina (68, 69 b. l.). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. N. parodė, kad V. N. buvo paskolinęs 30 000 Lt, paprašė jos grąžinti jam skolą, ji pažadėjo pagalvoti apie tai. 2012-02-12 kalbėjosi su nukentėjusiąja prie jos namų, tačiau jai negrasino, nes šalia buvo dukra, tik paklausė nukentėjusiosios, ar ji jau pagalvojo dėl skolos grąžinimo, tačiau ji atsakė, kad neturi apie ką su juo kalbėti ir nuėjo, todėl jis sėdo į mašiną ir išvažiavo. 2012-02-24 telefonu paskambino nukentėjusiajai, kalbantis jie susipyko, todėl jis išsakė visus kaltinamajame akte nurodytus žodžius. Jokio ginklo jis neturi ir niekada neturėjo, visi nesutarimai prasidėjo dėl pinigų (117, 118 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausiamas R. N. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ankstesnėse savo apklausose ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, t. y., kad 2012-02-12 prie nukentėjusiosios namų jis jai negrasino, nes ji buvo su dukra. V. N. jam yra skolinga, todėl 2012-02-24 jis jai skambino norėdamas su ja pasišnekėti apie turtinius reikalus ir supykęs pasakė „nužudysiu“. Šie žodžiai pasakyti iš pykčio, pas juos šeimoje taip buvo šnekama. Jis V. N. turi turtinių pretenzijų dėl to ir pyksta, kad ji nenori apie tai šnekėtis.

Iš nukentėjusiosios pateikto telefoninio pokalbio garso įrašo, kuriame R. N. V. N. išsakė grasinančias frazes matyti, kad šis pokalbis įrašytas ne nuo pradžių (46, 47 b.l.). Tai, kad telefoninis pokalbis įrašytas ne nuo pradžių apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepaneigė ir pati nukentėjusioji V. N.. Iš to galima daryti išvadą, kad nukentėjusiosios pateiktas telefoninio pokalbio įrašas neatspindi pokalbio esmės, yra ne visas, dėl ko iš esmės negalima nustatyti telefoninio pokalbio iniciatoriaus – R. N. skambinimo motyvo, bendro pokalbio turinio ir konteksto, kuriame išteisintasis išsakė jam inkriminuojamus žodžius ir frazes. Be to, remiantis telefoninio pokalbio įraše užfiksuotais R. N. teiginiais (pvz., „Aš klausiu, ką aš jum bloga padariau, bled?...Atsakyk man. Jūs ant manęs važiuojat, bet aš nesuprantu už ką?...Ką aš jum gyvenime esu blogo padaręs?“) galima daryti išvadą, kad R. N. išsakyti grasinimai buvo pastarojo reakcija į kažką, ką pasakė ar padarė pati nukentėjusioji V. N. ar jos sūnus. Pats R. N. apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2012-02-24 telefoninio pokalbio metu su V. N. jam inkriminuojamus žodžius ir frazes jis išsakė, nes jie susipyko, ji jam skolinga, tačiau ji nenori kalbėtis apie piniginius reikalus, ji šmeižia jį, skundžia policijai, prieš jį nuteikinėja vaikus. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad nukentėjusiosios pateiktas telefoninio pokalbio garso įrašas neatspindi tikrojo pokalbio turinio ir neatskleidžia išteisintojo grasinimų esmės, todėl nėra pagrindo šiuo įrašu remtis, kaip neginčijamu R. N. kaltės įrodymu.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir nukentėjusiosios V. N. ir išteisintojo R. N. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje yra aišku, kad R. N. ir V. N. yra buvę sutuoktiniai, turi sūnų ir dukrą. Kaip matyti iš išteisintojo R. N. ir V. N. parodymų, tarp jų yra kilęs konfliktas dėl turto, dėl negrąžintų pinigų, kuriuos V. N. jam yra skolinga. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis R. N. parodė, kad grasinantys žodžiai, kuriuos jis išsakė nukentėjusiajai V. N. 2012-02-24 telefoninio pokalbio metu, yra įprasta jų bendravimo forma. Nukentėjusioji V. N. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad per tris metus, kai negyvena kartu, iš R. N. girdėjo daug grasinimų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad R. N. vartojami žodžiai, V. N. atžvilgiu išsakyti grasinimai negalėjo būti netikėti nukentėjusiajai. Be to, nepagrįsti prokurorės apeliacinio skundo teiginiai, kad R. N. išsakyti grasinimai, kuriuos nukentėjusioji V. N. suvokė kaip realius, paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną, nukentėjusioji patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą, nes iš bendro telefoninio pokalbio įrašo turinio (46, 47 b. l.) akivaizdu, kad pati nukentėjusioji palaikė judviejų su R. N. pokalbį, o iš jos pasakytų žodžių išteisintajam R. N. telefoninio pokalbio pabaigoje („Eik tu nachui, atsibodai, bled, debile, kurva, durniau tu“) nesusidaro vaizdas, kad nukentėjusioji V. N. būtų išsigandusi ir suvoktų R. N. jos atžvilgiu pasakytus grasinimus kaip realų pavojų savo ir šeimos gyvybei. Tai, kad V. N. R. N. jos atžvilgiu išsakytų grasinimų nevertino kaip realių, duodančių pagrindą manyti, kad jie gali būti realizuoti, patvirtina ir tai, kad dėl 2012-02-12 R. N. grasinimų ji po įvykio į policiją nesikreipė, dėl R. N. veiksmų į policiją su pareiškimu ji kreipėsi tik 2012-02-28, t. y. praėjus 4 dienoms po 2012-02-24 įvykusio telefoninio pokalbio.

Prokurorės skunde nurodyti teiginiai dėl ankstesnio ikiteisminio tyrimo Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) metu duotų R. N., liudytojos R. I. parodymų, prokuroro nutarime padarytų išvadų nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad V. N. tikėjo, kad R. N. grasinimai jos atžvilgiu gali būti įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismo metu pati nukentėjusioji patvirtino, kad netiki, jog R. N. gali ją nužudyti.

Taigi, aptarti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai nepatvirtina, kad R. N. 2012-02-12 atvykęs prie nukentėjusiosios V. N. namo ir 2012-02-24 skambindamas mobiliuoju telefonu turėjo tyčią įbauginti V. N., kad ji bus realiai nužudyta. Jau buvo minėta, kad R. N. inkriminuojamos jo išsakytos frazės buvo daugiau kaip atsakas į kažkokius V. N. veiksmus ar teiginius, ką patvirtino išteisintasis apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Nukentėjusiosios V. N. teiginių, kad ji buvo įbauginta R. N. išsakytų frazių turinio, ir deklaruojamo įspūdžio, kad grasinimas gali būti įvykdytas, neabejotinai nepatvirtina byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Pagal aptartus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius nėra pagrindo neabejotinai išvadai, kad R. N. veikoje (2012-02-12 ir 2012-02-24) yra Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino R. N. dėl kaltinimo grasinus nužudyti V. N., t. y. padarius Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.