- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-05
- Bylos Nr.
- 2A-954-569/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-03213-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Lina Muchtarovienė, Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- D. K.
- Atsakovas
- UAB „Transportera“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Vytauto Kursevičius, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-06-12 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-102-715/2015 pagal ieškovo D. K. ieškinį bei patikslintus ieškinius atsakovui UAB „Transportera“ dėl nušalinimo nuo (duomenys neskelbtini) pareigų pripažinimo neteisėtu, pravaikštų pripažinimo neteisėtomis, atleidimo iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį, neišmokėto atlyginimo, išeitinės išmokos bei atlyginimo už nepanaudotas atostogas priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas D. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, vėliau juos tikslino, prašydamas: pripažinti jo nušalinimą nuo UAB „Transportera“ (duomenys neskelbtini) pareigų neteisėtu; sprendimus bei kitus dokumentus, kuriais ieškovui skirtos pravaikštos nuo 2014-08-25 iki 2014-08-29 ir nuo 2014-11-03 iki 2014-11-20, pripažinti negaliojančiais ir priteisti darbo sutartyje nurodytą atlyginimą už šiuos laikotarpius; pripažinti už 2014 m. rugpjūčio mėnesio apskaičiuotą darbo užmokestį neteisingu ir įpareigoti užmokestį perskaičiuoti bei pateikti VSDFV teisingus duomenis, pripažinti, jog dėl susiklosčiusios situacijos ieškovas nebegali dirbti UAB „Transportera“ (duomenys neskelbtini) ir atleisti jį iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį arba pagal teismo sprendimą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti ieškovui iš atsakovo neišmokėtą teisingai perskaičiuotą atlyginimą nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat atlyginimą už nepanaudotas atostogas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, nurodytą DK 140 straipsnyje 3 punkte; teismo sprendimą vykdyti skubiai dėl darbo užmokesčio priteisimo ir dėl darbo sutarties nutraukimo; atnaujinti DK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą, kreiptis į teismą dėl nušalinimo nuo darbo pripažinimo neteisėtu. Nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 19 d. apie 16 val. ieškovas, kaip UAB „Transportera“ (duomenys neskelbtini), atsisakė pasirašyti ES paramos projekto išlaidų patvirtinimo dokumentus. Ieškovui atsisakius tai daryti, akcininkas S. R. dviprasmiškai pasakė, kad tolimesnis darbas bendrovėje ieškovui nebeįmanomas. Ieškovui, 2014 m. rugpjūčio 20 d. slaugant sergančią dukrą, apie tai pranešus atsakovo akcininkui, S. R. per kompiuterinę programą „Skype“ pareikalavo, jog ieškovas tuoj pat sugrąžintų visas darbo priemones. Tą pačią dieną buvo atjungtas ieškovo darbo elektroninis paštas, prieiga prie įmonės serverio, o įmonės darbuotojams, tai yra ieškovo pavaldiniams, per kompiuterinę programą „Skype“ S. R. nurodė su ieškovu nebebendrauti ir jis įmonėje nebedirba. (duomenys neskelbtini) K. V. uždraudė ieškovui teikti bet kokią finansinę informaciją apie įmonės veiklą. Iš ieškovo, kaip įmonės (duomenys neskelbtini), faktiškai buvo atimti jo, kaip (duomenys neskelbtini), įgaliojimai kontroliuoti įmonės ir įmonės darbuotojų veiklą. Ieškovas teigia, jog jis nėra atleistas iš darbo, tačiau realiai ir neteisėtai jis yra nušalintas nuo darbo.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovui, kaip atsakovo (duomenys neskelbtini) , yra žinoma apie įmonės dalyvavimą ES paramos projektuose, jis atsakovo vardu yra pasirašęs reikiamas sutartis, todėl ieškovo atsisakymas pasirašyti tarpinius šių projektų dokumentus yra nesuvokiamas ir nesuprantamas. Pažymėjo, jog ieškovas niekada nebuvo ir nėra nušalintas nuo darbo. Ieškovas iki šiol yra atsakovo (duomenys neskelbtini). Darbo sutartis su ieškovu nėra nutraukta, todėl jis turi vykdyti šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Pravaikštos ieškovui buvo įforminamos, nes jis neatvyko į darbą, nepateikė atsakovui paaiškinimų ir įrodymų dėl nebuvimo darbe.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo D. K. atsakovui UAB „Transportera“ 1449,22 Eur teisinės pagalbos išlaidų; priteisė iš ieškovo D. K. į valstybės biudžetą 11,99 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendė, kad ieškovas 2014-10-08 pateikdamas ieškinį dėl nušalinimo nuo darbo, praleido vieno mėnesio terminą, tačiau, įvertinęs tai, kad ieškovas pirma kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, kur jam buvo paaiškinta, jog reikia kreiptis į teismą, ir todėl buvo pavėluotai pateiktas ieškinys, teismas atnaujino ieškinio senaties terminą. Teismas vertino, kad byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, įrodančio faktą, kad ieškovui nuvykus į darbo vietą nebuvo suteiktos darbo priemonės ir ieškovas negalėjo atlikti darbo sutartyje numatytų funkcijų ir pareigų. Nustatė, kad akcininkas raštu nėra išreiškęs valios atšaukti vadovą, sustabdyti jo įgaliojimus, nušalinti nuo darbo. Teismas sprendė, kad ieškovas įsipareigojimo ne vėliau kaip pirmąją nebuvimo darbe dieną pateikti darbdaviui informaciją apie neatvykimą į darbą, neatvykimo priežastis ir numatomą nebuvimo darbe trukmę bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus nevykdė, atsakovui nepateikė dokumentų, įrodančių priežastis dėl jo nebuvimo darbe, todėl vertino, kad atsakovas teisėtai žymėjo pravaikštas. Pažymėjo, kad kiti ieškinio reikalavimai yra išvestiniai iš pirmųjų dviejų, pavyzdžiui, ieškovą atleisti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, priteisti DK 140 straipsnio 3 punkte nurodytą kompensaciją, ir pan., todėl jie netenkinti, nes jie taikomi, kai nėra darbuotojo kaltės ir jiems taikoma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
Apeliaciniu skundu ieškovas D. K. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015-06-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti; iš atsakovo ieškovo naudai priteisti atstovavimo teisme išlaidas.
Teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, ginčo kontekste netinkamai aiškino ir taikė DK 123 straipsnį. Teismas nepakankamai motyvavo sprendimą.
Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal DK 123 straipsnio 2 dalį nušalinimas turi būti įforminamas rašytiniu nurodymu. Apelianto nuomone, minėtas straipsnis reglamentuoja nušalinimą nuo darbo pagal pareigūnų ar organų reikalavimą, kuris turi būti rašytinis. Ši dalis nėra taikoma nušalinimui darbdavio iniciatyva, nes tokiam nušalinimui taikoma DK 123 straipsnio 1 dalis, o nei šioje straipsnio dalyje, nei kitame straipsnyje nėra įtvirtinta, kad nušalinimą darbdavys visais atvejais privalo įforminti sprendimu ar įsakymu.
Teismas tik formaliai cituoja Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas, reglamentuojančias dalyvio ir bendrovės vadovo teises ir pareigas, atsakomybę, tačiau visiškai nevertino susiklosčiusios faktinės situacijos. Teismas nevertino svarbios aplinkybės, kad liudytoja A. S. patvirtino, jog S. R. nurodė išmesti ieškovą iš „Skype“ pokalbių grupės. Liudytojai byloje patvirtino, kad akcininkas buvo nurodęs, kad ieškovas įmonėje nebedirba, kad darbuotojai jam nebegali teikti informacijos ir pan.
Teismas nepagrįstai atmetė Valstybinės darbo inspekcijos sprendimą, kaip neturintį prejudicinės galios, ir iš viso šio sprendimo bei jame konstatuotų aplinkybių nevertino. Apelianto nuomone, tai yra esminis įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimas, esminis CPK 197 straipsnio 2 dalies pažeidimas, turėjęs įtakos neteisingoms išvadoms.
Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nuo 2014-08-25 savo darbo vietoje nebuvo pasirodęs, savo darbo funkcijų nevykdė; ieškovas įsipareigojimo – ne vėliau kaip pirmąją nebuvimo darbe dieną pateikti darbdaviui informaciją apie neatvykimą į darbą, neatvykimo priežastis ir numatomą nebuvimo darbe trukmę bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus, nevykdė, atsakovui nepateikė dokumentų, įrodančių priežastis dėl jo nebuvimo darbe, todėl atsakovas teisėtai žymėjo pravaikštas. Pažymi, kad ieškovas byloje įrodinėjo, jog negali vykdyti darbo funkcijų dėl atsakovo ir trečiojo asmens kaltės, t. y. dėl vienintelio akcininko ir įmonės savininko kaltės, tyčia tam sudaromų kliūčių. Teismas, vertindamas pravaikštų teisėtumą, privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad pravaikštos ieškovui buvo įformintos be reikalavimo pasiaiškinti, be ieškovo informavimo, privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovas ieškovui pravaikštas žymėjo, net ir jam dalyvaujant teismo posėdyje, šios bylos nagrinėjime.
Teismas visiškai nevertino „skype“ pokalbių įrašų, kurie patvirtina ieškovo teiginius apie tai, kad jam akcininkas S. R. nurodė nesirodyti darbe, kad nurodė grąžinti visas darbo priemones.
Teismas savo sprendime cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bylose, kurių nagrinėjimo dalykai iš esmės skiriasi nuo šios bylos.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Transportera“ ir trečiasis asmuo S. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo D. K. apeliacinį skundą atmesti, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo visas atsakovo ir trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas ir trečiasis asmuo nurodo, kad ieškovas neatsižvelgia į bylos esmę – ar ieškovas buvo nušalintas nuo darbo, kada konkrečiai buvo nušalintas ir kuriam laikui. Visi kiti ieškovo ieškinio reikalavimai yra išvestiniai ir priklauso nuo minėtų klausimų išsprendimo. Byloje nekilo ginčo, kad įstatyme numatytų pagrindų nušalinimui nebuvo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jam ir po kreipimosi į darbo inspekciją dėl jo neaiškaus statuso bei po trečiojo asmens 2014-10-06 rašto, kad jis nėra nušalintas, buvo sudarytos kokios nors kliūtys dirbti. Atsakovo ir trečiojo asmens nuomone, iš ieškovo veiksmų matyti, kad jis pats nebuvo suinteresuotas grįžti į darbą, nuo pat pradžios siekė būti atleistas iš darbo palankesnėmis sąlygomis. Atsakovo ir trečiojo asmens nuomone, tai, kad teismas Darbo inspekcijos sprendimu nesirėmė kaip vieninteliu įrodymu, nereiškia, kad jis buvo neįvertintas. Pats pravaikštų fiksavimo faktas tik patvirtina, o ne paneigia aplinkybę, kad ieškovas nebuvo ir nėra nušalintas nuo darbo. Apelianto teiginys, kad pravaikštos jam buvo skiriamos jo neinformavus, nesuteikiant galimybės pasiaiškinti, yra melagingas, tą patvirtina – rašytiniai įrodymai: S. R. reikalavimai ieškovui pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą. Nurodo, kad ieškovas buvo pašalintas tik iš vienos „Skype“ pokalbių grupės, nors jų buvo daugiau. Nurodo, kad šis pašalinimas iš grupės „Remontai“ neturėjo jokios įtakos nei paties apelianto, nei kitų toje grupėje buvusių darbuotojų darbui. Atsakovo ir trečiojo asmens nuomone, ieškovas nuo pat konflikto dienos (2014-08-19) neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti įvertinti kaip siekis ginčą išspręsti taikiai, todėl pagrindo atnaujinti senaties terminą nebuvo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).
Dėl ieškinio senaties termino
Atsakovas nurodė, kad ieškovas praleido įstatymo numatytą terminą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nušalinimo nuo darbo, prašo taikyti ieškinio senatį, mano, kad svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Teismas atsižvelgė į tai, kad dėl savo teisių gynimo visų pirma kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, o inspekcijai nurodžius, kad tokių ginčų nenagrinėja - padavė ieškinį į teismą. Ieškinio senaties termino pasibaigimas gali būti pagrindas atsisakyti taikyti teisminę pažeistos asmens teisės gynybą ar ją taikyti proporcingai, o ne maksimaliai ir visapusiškai. Šiuo atveju ieškovas terminą kreiptis į teismą su ieškiniu praleido nežymiai, savo teisies gynė kreipdamasis į valstybinę instituciją. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino ieškovui ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nušalinimo nuo darbo.
Dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo
Byloje tarp šalių kilo ginčas, ar ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų ir ar nušalinimas buvo neteisėtas.
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas 2013m. liepos 1d. yra sudaręs darbo sutartį su atsakovu UAB ,,Transportera‘‘, pagal kurią ieškovas priimtas pas atsakovą (duomenys neskelbtini) pareigoms (I t. b.l. 7). Ieškovas nurodo, kad nuo 2014m. rugpjūčio 20d. jis buvo nušalintas nuo darbo atsakovo įmonėje, nes atsakovo įmonės vienintelio akcininko S. R. nurodymu iš jo buvo paimtos darbo priemonės - mobilus telefonas, kompiuteris, automobilis, kabineto raktai, jis buvo pašalintas iš vienos „Skype“ pokalbių grupės. Tiek atsakovo atstovas, tiek trečiasis asmuo - vienintelis įmonės akcininkas S. R. (I t. b.l. 83) nurodė, kad atsakovas nebuvo nušalintas nuo darbo, kadangi jis neatvyksta į darbą, jam yra žymimos pravaikštos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas nušalintas nuo darbo nebuvo.
Darbo kodekso 123 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys turi teisę nušalinti darbuotoją nuo darbo, jei jis pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, kitais atvejais nušalinti darbuotoją nuo darbo (pareigų) darbdavys gali tik įstatymų nustatytais pagrindais. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja atvejus, kai darbdavys nušalina darbuotoją nuo darbo pagal pareigūnų arba organų, kuriems įstatymas suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą. Straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nušalinimo terminui pasibaigus, darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą, jei dėl nušalinimo neatsirado pagrindas nutraukti darbo sutartį. Apeliantas pagrįstai nurodė, kad DK 123 straipsnio 2 dalis reglamentuoja nušalinimą nuo darbo pagal pareigūnų ar organų reikalavimą, kuris turi būti rašytinis, ši dalis nėra taikoma nušalinimui darbdavio iniciatyva, nes tokiam nušalinimui taikoma DK 123 straipsnio 1 dalis. Tačiau paminėti apelianto argumentai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Nors nušalinimo faktas gali būti įrodinėjamas visomis įrodinėjimo priemonės, pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovas buvo nušalintas nuo darbo. Priešingai, iš byloje esančių atsakovo reikalavimų ieškovui pasiaiškinti dėl pravaikštų matyti (I t. b.l. 108-110), kad ieškovas nėra nušalintas nuo darbo ar atleistas. Analogiškas aplinkybes atsakovas bei trečiasis asmuo nurodė ir bylos nagrinėjimo metu. Ieškovas savo poziciją dėl jo nušalinimo nuo darbo sieja su aplinkybe, jog atsakovo įmonės akcininkas S. R. nurodė jam grąžinti darbo priemones bei kabineto raktus. Įvertinus nagrinėjant bylą duotus paaiškinimus, matyti, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas pripažįsta, jog tarp jų buvo kilęs konfliktas, susijęs su darbo funkcijų vykdymu. Ieškovas nurodė, kad po konflikto jis siekė nutraukti darbo sutartį su atsakovo įmone pagal DK 125 straipsnį. Kad ieškovas siekė nutraukti darbo santykius, patvirtina ir jo rašytas prašymas atsakovui nutraukti darbo sutartį DK 127str. 2d. pagrindu ( I t. b.l. 107) ). Ieškovas teigia, kad nusprendė nutraukti darbo sutartį tada, kai atsakovas 2014m. rugpjūčio 20d. pareikalavo grąžinti darbo priemones ir buvo pašalintas iš „Skype“ pokalbių grupės. Tačiau trečiasis asmuo nurodė, kad ieškovas išreiškė pageidavimą išeiti iš darbo 2014m. rugpjūčio 14d., tokiam ieškovo sprendimui jis neprieštaravo, pasakė, kad parašytų prašymą. Trečiojo asmens S. R. paaiškinimus patvirtina liudytojų K. V. ir A. S. parodymai. Liudytoja K. V. bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad jai pateikus prašymą dėl atleidimo iš darbo, ieškovas, vizuodamas jos pareiškimą, minėjo, kad buvo kilęs konfliktas tarp jo ir įmonės akcininko S. R., todėl įmonėje jis nebedirbs. Apklausta liudytoja A. S. nurodė, kad ieškovas buvo susikvietęs darbuotojus ir visus informavo, kad įmonėje nebedirbs. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovas buvo išreiškęs savo apsisprendimą nutraukti su atsakovu darbo sutartį. Nors atsakovas ir trečiasis asmuo tvirtina, kad nereikalavo, jog ieškovas grąžintų darbo priemones, išskyrus automobilį, kuris buvo reikalingas naudotis kitam darbuotojui, tačiau, ieškovui nusprendus nutraukti darbo sutartį, atsakovas turėjo teisę pareikalauti grąžinti darbo priemones, uždrausti įmonės darbuotojams teikti informaciją ieškovui apie įmonės veiklą. Liudytoja A. S. teigia, kad trečiojo asmens nurodymas pašalinti ieškovą iš „Skype“ pokalbių grupės jai atrodė natūralus, nes ieškovas buvo informavęs darbuotojus, kad išeis iš darbo. Bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo S. R. nurodė, kad prašymo dėl atleidimo iš darbo iš ieškovo nesulaukė, jis neigia gavęs iš ieškovo elektroniniu paštu prašymą atleisti pagal DK 125 straipsnį, kitų įrodymų, kurie patvirtintų šią ieškovo nurodytą aplinkybę, nėra. Pažymėtina, kad elektroninio susirašinėjimo tekstas, pateiktas teismui, dar neįrodo, kad tokį tekstą ieškovas išsiuntė, o trečiasis asmuo jį gavo. Trečiasis asmuo taip pat neigia, kad ir kiti ieškovo pateikti į bylą jam siųsti elektroniniai laiškai jį pasiekė. Ieškovo pateikto susirašinėjimo su trečiuoju asmeniu elektroniniu paštu tekstas nėra vientisas, ieškovas nepateikė kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad toks susirašinėjimas su trečiuoju asmeniu vyko. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatinėjant bylos faktines aplinkybes, nėra pagrindo vadovautis ieškovo pateiktais įrodymais – susirašinėjimu su trečiuoju asmeniu elektroniniu paštu.
Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė Valstybinės darbo inspekcijos sprendimą, kaip neturintį prejudicinės galios, ir iš viso šio sprendimo bei jame konstatuotų aplinkybių nevertino. Apelianto nuomone, tai yra esminis įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimas, esminis CPK 197 straipsnio 2 dalies pažeidimas, turėjęs įtakos neteisingoms išvadoms. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 182 straipsnio 2 punkte yra aiškiai reglamentuota, kad prejudiciniais faktais gali būti laikomi tik įsiteisėję teismo sprendimai tam tikrose bylose, prie jų nėra priskirtini valstybės institucijų sprendimai. Apklausta teismo posėdyje liudytoja V. I. bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad inspekcijai nesuteikta teisė konstatuoti, ar darbuotojas buvo nušalintas nuo darbo, ginčus dėl nušalinimo nuo darbo sprendžia teismas. Liudytoja V. I. taip pat patvirtino, kad išvadas ieškovui pateikė įvertinusi tik ieškovo paaiškinimus ir pateiktus dokumentus. Vadovaujantis CPK 197straipsnio 2 dalimi, Valstybinės darbo inspekcijos sprendimas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, kuris turi didesnę įrodomąją galią. Tačiau gavęs tokį įrodymą teismas turi išsiaiškinti, ar dokumentą išdavusi institucija ar pareigūnas, išduodantis dokumentus, veikė pagal savo kompetenciją ir ar dokumentas atitinka formos reikalavimus. Priešingu atveju dokumentas negali būti laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu. Kadangi ginčai dėl nušalinimo nuo darbo nepriskirtini Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai, pateikto byloje sprendimo negalima laikyti oficialiu rašytiniu įrodymu ir jis turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Įvertinus įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovui ir įmonės akcininkui sukonfliktavus, ieškovas ir trečiasis asmuo ketino nutraukti darbo sutartį, tačiau, ieškovui nepateikus prašymo dėl jo atsistatydinimo iš (duomenys neskelbtini) pareigų, darbo sutartis liko nenutraukta. Šią aplinkybę patvirtina įmonės akcininko S. R. ir ieškovo paaiškinimai. S. R. bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad nesulaukęs ieškovo prašymo atleisti iš darbo, siūlė jam grįžti į darbą. Ieškovas nurodė, kad norėjo nutraukti darbo sutartį, tačiau siekė, kad ji būtų nutraukta kitais pagrindais (DK 125str., 127str. 2d.), o ne jo paties prašymu. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas nėra įpareigotas nutraukti darbo sutartį ieškovo siūlomais pagrindais, Valstybinė darbo inspekcija, ištyrusi ieškovo prašymą, jam taip pat buvo išaiškinusi, kad, nesant abiejų šalių sutikimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, ieškovas lieka dirbti ankstesnėmis darbo sąlygomis (I t. b.l. 24). Darbo sutarčiai likus galioti, ieškovui neatvykus į darbą, atsakovas pagrįstai žymėjo ieškovui pravaikštas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas bendrovės vadovą išrinkusio organo teisė jį atšaukti yra absoliutaus pobūdžio, tai yra bendrovės vadovas gali būti atšaukiamas bet kada, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Šiuo atveju ieškovui nevykstant į darbą, vieninetelis įmonės akcininkas nepasinaudojo šia įstatymo suteikta teise, iš jo paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu matyti, kad jis siūlė ieškovui grįžti į darbą. Todėl ieškovo argumentai, jog jis buvo nušalintas nuo pareigų atsakovo įmonėje, yra nepagrįsti. Bylą paskyrus nagrinėti apeliacine tvarka, ieškovas informavo apeliacinės instancijos teismą, kad darbo sutartis po teismo sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme tarp jo ir atsakovo buvo nutraukta, tačiau ši aplinkybė nekeičia nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos išvadų dėl šio ginčo esmės.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad atsakovas ieškovui žymėjo pravaikštas, nepareikalavęs jo pasiaiškinimo, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybės, jog atsakovas pravaikštas ieškovui žymėjo savaime, be pagrindo, nevertinant neatvykimo į darbą priežasčių. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie apeliacinio skundo argumentai neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad į darbą, kai jam buvo pažymėtos pravaikštos, neatvyko dėl kokių nors kitų priežasčių. Ieškovas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo metu nurodė vienintelę priežastį, dėl kurios nevyko į darbą – ieškovas laikė, kad yra nušalintas nuo darbo. Ieškovui drausminės nuobaudos už padarytas pravaikštas iki priimant teismo sprendimą pirmosios instancijos teisme skirtos nebuvo. Išnagrinėjus bylą ir nustačius, kad ieškovas nuo darbo nušalintas nebuvo, ieškovui nepateikus įrodymų apie kitas svarbias priežastis, dėl kurių jis nevyko į darbą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, ieškovui neatvykus į darbą, pagrįstai žymėjo pravaikštas. Kieno nurodymu pravaikštos buvo skiriamos, kaip darbdavys nustatinėjo, ar ieškovas buvo darbe, ar ne, šios aplinkybės teisinės reikšmės sprendžiant šį ginčą neturi. Be to, ieškovui, kaip įmonės vadovui, turėjo būti žinoma įmonėje egzistavusi tvarka ir atvejai, kuriems esant žymimos pravaikštos, kaip ir darbo sutartyje 10.5 punkte numatyta jo pareiga informuoti apie neatvykimo į darbą priežastis, kurios jis nevykdė.
Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas. Pažymėtina, kad Kasacinio teismo praktika dėl būtinumo motyvuoti teismo procesinį sprendimą yra aiški ir suformuota. Joje nurodyta, kad motyvuojamosios teismo sprendimo dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje. CPK 270 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniui lemia, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodomos teismo nustatytos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, teisės normos bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Europos Žmogaus Teisių Teismas, akcentuodamas sprendimo motyvavimo svarbą, yra nurodęs, kad sprendimo motyvavimas būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014m. spalio 29d. nutartis Nr. 3K-3-464/2014). Pirmosios instancijos teismas pagrindė, kodėl ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas – konstatavo, kad ieškovas nebuvo nušalintas nuo darbo, pasisakė dėl kitų ieškovo reikalavimų, kurie yra išvestiniai. Todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka imperatyvius įstatymo reikalavimus sprendimo turiniui, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos procesinių sprendimų motyvavimo taisyklės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas ir trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą buvo pareiškę prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių įrodymų apie jų dydį teismui nepateikė, todėl nėra pagrindo svarstyti prašymo dėl šių išlaidų priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto apeliacinio skundo motyvais keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.