Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. (M. K. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimt) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinis ieškinys nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 18-19 dienomis savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, eilinio girtavimo kilusio konflikto metu rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 29 smūgius žmonai L. K. į įvairias kūno vietas, taip padarė odos nubrozdinimus veide, odos nubrozdinimus ir poodinę kraujosruvą krūtinėje, poodines kraujosruvas krūtinėje, rankose ir dešinės girnelės projekcijoje, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, VII dešinio šonkaulio lūžį, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas bei rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 11 smūgių galvą, taip padarė nukentėjusiajai daugybines poodines kraujosruvas veide ir pakaušio dešinėje pusėje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio, kurie vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko, išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio, dėl ko ji mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. M. K. kaltė padarius BK 129 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis įrodymo vertinimo neginčija, todėl nuosprendis šioje dalyje neperžiūrimas.

Apeliantas mano, kad teismas jam paskyrė per giežtą bausmę. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. K. bausmę, atsižvelgė į jo asmenybę, kaltę (tiesioginę tyčią), atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybę ir tai, kad jis padarė labai sunkų smurtinį nusikaltimą, kurio padariniai neatstatomi. Apygardos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, o buvo logiška jo netinkamo elgesio (nuolatinio smurtavimo) prieš žmoną išdava. Akivaizdu, kad tokiam elgesiui įtakos turėjo nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio, kas pagrįstai pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tiek anksčiau paminėti motyvai, tiek suduotų smūgių skaičius ir sužalojimų lokalizacija rodo, kad M. K. šį nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d.). Tai, kad nuteistajam ši tyčia kilo spontaniškai, nesant išankstinio pasiruošimo, ar neapskaičiavus suduodamų smūgių stiprumo (skunde tai įvardijama kaip „neapskaičiavo savo jėgų“), nepaneigia tiesioginės tyčios apelianto veiksmuose. Apygardos teismas nuosprendyje nuteistojo veiksmuose esančios tyčios formą motyvavo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat teisingai pažymėjo, kad nuteistajam tik vėliau atsitokėjus ir apie įvykį pranešus kaimynei, kuri apelianto prašymu iškvietė greitąją medicinos pagalbą, yra tik nuoširdaus gailėjimo išraiška, kuri negali būti vertinama atskirai kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad savanaudiškos paskatos nėra BK 129 str. 1 d. sudėties požymis, todėl tai neturi jokios reikšmės nei apelianto veikos kvalifikavimui, nei įrodymų vertinimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad be motinos liko keturi nepilnamečiai vaikai. Įvertinęs šias aplinkybes, apygardos teismas M. K. paskyrė laisvės atėmimo bausmę BK 129 str. 1 d. sankcijos vidurkio ribose (iki 2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007-07-21, redakcija). Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismas, skirdamas M. K. bausmę, iš esmės teisingai taikė baudžiamojo įstatymo numatytas bausmių skyrimo nuostatas.

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas kaltininkui nustatydamas bausmės dydį, yra visiškai savarankiškas. Prokuroras, kaip vienas iš proceso dalyvių, tik gali teismui siūlyti, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui būtų skirta konkreti laisvės atėmimo arba kita bausmės rūšis, taip pat nurodyti siūlomos bausmės trukmę. Tačiau toks prokuroro (kaip ir bet kurio kito proceso dalyvio) siūlymas kaltininkui skirti vienokią ar kitokią bausmę teismui nėra privalomas. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, prokuroras iš tikrųjų M. K. siūlė skirti aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Nors teismas nuteistajam paskyrė griežtesnę bausmę, nei prašė prokuroras, tai nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas. Įvertinus visa tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, M. K. skirdamas bausmę, baudžiamojo įstatymo numatytų bausmės skyrimo reikalavimų nepažeidė ir jam paskyrė teisingą bausmę, kuri yra nei per griežta, nei per švelni. Skirdamas bausmę teismas BK 54 str. 2 d., 61 str. 1, 2 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. K. (M. K. ) apeliacinį skundą atmesti.