- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-06
- Bylos Nr.
- 2-1295/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas
- Atsakovas
- J. V., A. P., G. P., M. P.
- Ieškovas
- J. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo statybos ir remonto uždarosios akcinės bendrovės ,,Alsa“ atskirąjį skundą ir atsakovės J. V. pareiškimą dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2348-560/2012 pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovams A. P., G. P., J. V., M. P., statybos ir remonto uždarajai akcinei bendrovei „Alsa“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas J. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų A. P., G. P., J. V., M. P., SR UAB „Alsa“ 61 000 eurų skolą, palūkanas nuo priteistos sumos bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat pateikė prašymą byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovams priklausančių piniginių lėšų areštą Lietuvos Respublikoje esančiuose bankuose, kuriuose atsakovai turi savo sąskaitas, lėšas esančias pas trečiuosius asmenis, lėšas laikomas grynaisiais pinigais, ar esančias įmonės kasoje, jei sąskaitose, pas trečiuosius asmenis, ar kasoje piniginių lėšų nebūtų, vadovaudamiesi CPK 148 straipsnio 4 dalimi, prašo pavesti antstoliui surasti, aprašyti bei areštuoti piniginio reikalavimo ribose tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį atsakovų turtą. Nurodo, jog ieškovo reikalavimas yra priteisti 61 000 eurų, todėl atsakovams tiek fiziniams asmenims, tiek UAB „Alsa“ tai yra didelė suma. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, patenkinus ieškinį teismo sprendimo įvykdymas taip pat pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 3 d. nutartimi areštavo atsakovui SR UAB „Alsa“ priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 61 000 eurų (210 620,80 Lt) sumai, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę, kitą ieškovo prašymo dalį atmetė. Teismas nurodė, kad šiame ieškinyje ieškovo nurodyta ieškinio suma – 61 000 EUR – neabejotinai yra didelė, ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Patenkinus ieškinį, ši suma būtų priteista iš atsakovų, tačiau šiems perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, šią sumą būtų sudėtinga arba negalima išieškoti. Esant šioms aplinkybėms teismas padarė išvadą, jog yra pagrindo teigti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, priimto ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas nurodė, kad šiuo atveju ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ne tik juridinio asmens UAB „Alsa“ atžvilgiu, bet ir atsakovų - fizinių asmenų atžvilgiu, iš kurių du atsakovai A. P. ir G. P. yra nepilnamečiai, todėl jų atžvilgiu toks prašymas negali būti tenkinamas. Teismas taip pat nelaikė būtinu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kitų atsakovų – M. P. ir J. V. atžvilgiu, kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai gali bandyti paslėpti jiems priklausantį turtą ar pinigines lėšas, taip bandydami išvengti negatyvių padarinių, jei ieškinys būtų patenkintas. Tačiau teismas sprendė, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones SR UAB „Alsa“ atžvilgiu.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovas SR UAB ,,Alsa“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartį panaikinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Nors teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, tačiau, vadovaujantis teismų praktika, didelės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti. Atsakovo turimo turto vertė žymiai viršija ieškovo pareikštų reikalavimų sumą, todėl darytina išvada, kad tuo atveju, jeigu teismas priimtų nepalankų sprendimą atsakovui, atsakovas turėtų realias galimybes įvykdyti sprendimą.
2. Teismas, tenkindamas ieškovo prašymą, nutartyje rėmėsi prezumpcija, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, kai turtinis ginčas tarp šalių vyksta dėl didelės sumos. Tačiau šią prezumpciją teismas taikė tik vieno atsakovo SR UAB ,,Alsa“ atžvilgiu.
3. Ieškovo ieškinys dalyje dėl bendrovei keliamų reikalavimų prima facie nepagrįstas, o teismas, nevertindamas ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą, pažeidžiantį CPK 144 straipsnio 1 dalies normą.
Atsakovė J. V. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo SR UAB ,,Alsa“ atskirojo skundo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Tačiau ši prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė.
Nagrinėjamu atveju ieškovas J. V. pareiškė ieškinį atsakovams A. P., G. P., J. V., M. P., SR UAB „Alsa“, prašydamas priteisti iš atsakovų solidariai 61 000 eurų skolos. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Kaip jau minėta, vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t.y. ar atsakovų turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Pagal proceso įstatymą kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nėra dėl didelės pinigų sumos priteisimo ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kartu su atskiruoju skundu turi pateikti teismui jo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Tai gali būti duomenys iš viešų registrų apie registruotino turto sudėtį, jam nustatytus apsunkinimus, turto likvidumą, kredito įstaigų duomenys bei duomenys iš įmonės sąskaitų apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir įsiskolinimus, finansinės atskaitomybės dokumentai ir kiti. Jeigu pagal ieškovo pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškinio didelės sumos prezumpcija ir atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikia tik įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų dalį, tačiau neteikia kitų aukščiau paminėtų duomenų, daryti išvadą, kad atsakovui ieškinio suma nėra didelė, negalima.
Apeliantas, bandydamas paneigti šią prezumpciją, su atskiruoju skundu teismui pateikė 2011 m. gruodžio 31 d. balansą, iš kurio matyti, kad jis turi 7 923 203 Lt vertės turto, iš kurio ilgalaikio turo vertė 2 227 878 Lt, o trumpalaikio – 5 695 325 Lt (b. l. 21-22). Pagal bendrovės balansą mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 3 529 784 Lt. Apeliantas taip pat pateikė 2011 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) atskaitą, iš kurios matyti, kad apeliantas praėjusiais finansiniais metais patyrė 109 969 Lt nuostolį, o finansiniais metais gavo 15 529 Lt grynojo pelno (b. l. 23). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šie apelianto pateikti įrodymai ir patvirtina, kad jis turi nemažos vertės turto, tačiau šių apelianto pateiktų finansinių rodiklių nepakanka norint nustatyti tikrąją apelianto finansinę padėtį bei įvertinti jo tikruosius pajėgumus įvykdyti galimai palankų ieškovui teismo sprendimą. Todėl atskirojo skundo argumentai, kuriais apeliantas įrodinėja, kad ieškinio suma nėra laikytina didele, atmestini kaip nepakankamai įrodyti ir per se apskritai paneigiantys galimybę jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12, 144 str. 1 d., 178 str.).
Nagrinėjamu atveju iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas. Todėl aplinkybė, jog iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme yra iš esmės išspręsta byla pirmosios instancijos teisme ir ieškinys patenkintas, vertintina kaip preliminariai sudaranti pagrindą manyti, kad priešingai nei nurodo apeliantas, ieškovo ieškinys dėl apeliantui keliamų reikalavimų prima facie yra pagrįstas.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismas nutartį
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.