Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Proceso Nr. 1-10-2-00469-2010-09

2011 m. spalio 12 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. D. nuteistas pagal LR BK 245 straipsnį už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme nevykdymu ir paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d., 9 d., paskirtą bausmę subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-04-26 nuosprendžiu paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė vienerių metų devynių mėnesių laisvės apribojimas įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Priteista iš A. D. 5000 Lt (penkių tūkstančių litų) nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiojo A. S. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent:

jis nevykdė 2009-04-10 priimto Vilniaus 1 apylinkės teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, kuris įsiteisėjo 2009-05-10, kuriuo jam ir UAB „L. l." yra uždrausta savaitraštyje „L. l." publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su akcine bendrove „M.n.", su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu. Tai yra jis būdamas UAB „L.l." direktoriumi ir savaitraščio „L.l.", kurio redakcija yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje, redaktoriumi, 2010-05-01 savaitraštyje „L.l." (2010 gegužės 1-7 d. Nr. 17) straipsnyje „Teisėjas Artūras Pažarskis apribojo „L. l." redaktoriaus laisvę" perspausdinęs 2010-04-26 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendį bei pateikęs savo nuomonę ir pamastymus apie šį nuosprendį, išspausdino straipsnį kuriame buvo išdėstyti teiginiai apie A. S. sąsajas su akcine bendrove „M.n.", su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu:

„<...> A. S. teisme norėjo paneigti, kad jo firma „E. b." niekaip nedalyvavo AB „ M.n." privatizavime, kad ji niekaip nėra susijusi su tariamos studijos apie šios įmonės privatizavimą rengimu, ir kad ji niekaip nesusijusi su buvusiu šios įmonės direktoriaus G. K. dingimu ir nužudymu. <...>"

„<...> Tam, kad nuslėpti „E. b." ryšį su G. K. dingimu A. S. teisme melavo, kad V. G. niekada nėra dirbąs UAB „ E. b. ". <... > "

„<...> Todėl labai gali būti, kad „E. b." tuos pinigus, skirtus G. K. nužudymo tyrimui, perdavė V. G. neoficialiai... <...>"

„<...> ...jo firma „B. and B. Vilnius" ir buvo įsikūrusi „E. b." patalpose Traidenio gatvėje, ir ji neteisėtai iš „M. n." pervestus 8 mln. litų iš karto pervedė tam pačiam „E. b.". <...>"

„<...> Vėliau visi tie „M. n.s" milijonai atsidūrė „E. b." sąskaitose <...>"

„<...> Daug milijonų „E. b." naudai buvo išplauta iš „W.". A. S. tuo metu vadovavo NSGK, bet užuot sustabdęs pinigų plovimą jis prie to prisidėjo. <.....>“

„<...> „E. b." gavo didelę naudą jiems buvo pervesti neteisėtai gauti milijonai. A. S. buvo žinoma, kad iš „M. n.s" privatizavimo turėjo naudos, tai konstatavo Konstitucinis Teismas. A. S. nesustabdė jau vėliau Konstitucinio Teismo nustatyto neteisėto „M. n."privatizavimo ir iš to greičiausiai turėjo naudos. <...>"

„<.. .>A. S. rengė „ W." naudingus įstatymų pakeitimus, yra gavęs akcijų už 3 mln. Lt <...>"

„<...> „... A. S. buvo pakankamas rimtas pagrindas skubėti, pasistengti užbėgti įvykiams už akių <„.>pagrobti ir nužudyti <...> G. K.. „<...>"

„<...> „A. S. konsultavo ir valdė „M. n.". <...>" „<... > Jis gavo atlygį už pareigų nevykdymą. Už „ M. n.". <...>" „<...> Tokį įspūdį susidariau iš išdėstytų duomenų, to, kad A. S. praturtėjo iš „M. n.". Jis buvo NSGK pirmininkas, turėjo žinoti apie grobstymus „M. n. ", bet to nedarė. <...>"

„<...> saugos bendrovė „E. b." kažkokiu būdu dalyvavo „M. n." privatizavime <...>"

„<...> saugos bendrovė „E. b.", kurią įkūrė dabartinis Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas A. S., dalyvavo „M.n." privatizavime <...>“.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis teismas grindė savo 2011-06-29 apkaltinamąjį nuosprendį ne tik prieštarauja pamatiniam individualios baudžiamosios atsakomybės principui bei bendriems logikos dėsniams bet ir yra nepagrįstos jokiais objektyviais bylos duomenimis – nei rašytinėje bylos medžiagoje, nei liudytojais byloje apklaustų asmenų parodymuose nėra jokių duomenų, kad jis priėmė sprendimą dėl teismo nuosprendyje nurodyto straipsnio paskelbimo savaitraštyje „L.l.“ ir/ar kad šį sprendimą įgyvendino. Apeliantas pabrėžia, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai jį susietų su inkriminuojamos veikos padarymu.

Pasak apelianto, byloje esantys liudytojai patvirtino, kad sprendimą dėl straipsnio „Teisėjas Artūras Pažarskis apribojo „L. l." redaktoriaus laisvę" spausdinimo savaitraštyje Nr.17 priėmė redaktoriaus pavaduotojas J. I., kuris, būdamas redaktoriaus pavaduotojas ir, redaktoriui išvykus į komandiruotę, vykdydamas redaktoriaus funkcijas, šį sprendimą pats asmeniškai ir įgyvendino. Apeliantas pažymi, kad teismas šių bylos duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad jis, būdamas komandiruotėje Klaipėdoje, nepriėmė jokio sprendimo dėl šio straipsnio paskelbimo savaitraštyje „L.l." ir tokio sprendimo neįgyvendino, ne tik kad išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo ir objektyviai neįvertino, bet ir apskritai savo baigiamajame akte nepateikė visiškai jokio šių svarbių bylos duomenų vertinimo. Apelianto nuomone, teismas, kaip pagrindiniu agumentu, rėmėsi jo, kaip redaktoriaus ir įmonės vadovo, pareiga priimti sprendimus dėl straipsnių turinio bei jų paskelbimo ir šiuos sprendimus įgyvendinti. Tačiau apelianto manymu, toks teismo argumentas yra iš esmės neteisingas, be to, iš esmės prieštarauja individualios baudžiamosios atsakomybės principui ir jį pažeidžia, todėl jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas vien tik dėlto, kad yra savaitraščio „L.l." redaktorius ir šį savaitraštį leidžiančios įmonės vadovas.

Taipogi apeliantas skunde pažymi, kad nukentėjusysis A. S. nei savo ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė ir negalėjo konkrečiai nurodyti, kuo šiuo atveju pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala. Be to, bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui jis nepateikė nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų neturtinės žalos jam atsiradimo faktą bei jos dydį. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog skundžiamame teismo nuosprendyje nėra nurodyta nei kuo konkrečiai pasireiškė nukentėjusiajam A. S. tariamai padaryta neturtinė žala, nei kokiais įrodymais yra nustatytas jam tariamai atsiradusios neturtinės žalos padarymo faktas, todėl apelianto manymu, pirmos instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju A. S. apskritai patyrė kokią nors neturtinę žalą jau nekalbant apie neturtinės žalos atlyginimo jam priteisimą.

Apelianto nuomone, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011-06-29 apkaltinamasis nuosprendis turi būti naikintinas ir šioje byloje jo atžvilgiu priimtinas naujas - išteisinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė skundą patenkinti, prokurorė, nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. D. skundas atmestinas.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Vilniaus apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais.

Apeliantas skunde teigia, jog jis nepadarė veikos, turinčios LR BK 245 str. numatytos nusikalstamos veikos požymių. Apygardos teismas nesutinka su šiuo apelianto teiginiu ir jį atmeta.

Lietuvos Respublikos BK 245 str. dispozicijoje numatyta atsakomybė už teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, nevykdymą. Konstitucijos 109 str. 4 d. nustatyta, kad teismas sprendimus priima Lietuvos Respublikos vardu. Įsiteisėję teismų sprendimai, nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai yra privalomi visoms valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nevykdant įsiteisėjusių teismo sprendimų, tarp jų ir nesusijusių su bausme, trukdoma vykdyti teisingumą, griaunamas teisminės valdžios autoritetas,neatkuriamos nukentėjusiųjų pažeistos teisės, teisėti interesai.

Iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009 matyti, kad juo buvo uždrausta A. D. ir UAB „L.l.“ savaitraštyje „L.l.“ publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „M.n.“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu. Šis teismo sprendimas įsigaliojo 2009 m. gegužės 10 d.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis A. D. neigia savo kaltę, nors pirmos instancijos teisme nurodė, jog minėtą straipsnį parašė pats ir jam buvo žinoma apie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą, jo turinį, kad teismo sprendimas buvo įsiteisėjęs ir privalėjo būti vykdomas. Tačiau nuteistasis A. D. nevykdė teismo paskirtų įpareigojimų ir kaip matyti iš savaitraščio „Ll“ 2010 m. gegužės 1-7 d. išleisto Nr. 17 turinio, jame buvo paskelbtas straipsnis, pavadinimu „Teisėjas Artūras Pažarskis apribojo „L. l.“ redaktoriaus laisvę“, kuriame A. S. buvo siejamas su AB „M.n.“ privatizavimu, G. K. nužudymu.

Komentuojamojo baudžiamojo nusižengimo objektyvioji pusė paprastai pasireiškia neveikimu, tai yra teismo sprendime nurodytų įpareigojimų, reikalavimų, suvaržymų ignoravimu ar net atviru atsisakymu juos vykdyti. Šiuo atveju, nuteistasis A. D., parašydamas aptariamąjį straipsnį veikė aktyviais veiksmais, o kadangi tai buvo padaryta pakartotinai, teismas A. D. veiksmus vertina, kaip piktybinį nepaklusimą ir negerbimą teismo sprendimų.

Pažymėtina, kad A. D., kaip žurnalistas, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymu, turi teisę išreikšti savo mintis ir nuomonę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis įtvirtina teisę skleisti informaciją, o Konstitucijos 21 straipsnis – teisę į garbės ir orumo gynimą. Šios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos 1995 m. balandžio 27 d. ratifikuotoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje, įtvirtinančio žmogaus teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, tačiau pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, teisė skleisti informaciją nėra absoliuti. Valstybė šią teisę pripažįsta, gerbia ir gina tik tol, kol ja nėra pradedama piktnaudžiauti ( Civilinė byla Nr. 2-117-734-2009 ). Šiuo atveju, nuteistasis A. D., esant įsiteisėjusiems teismo sprendimams, toliau nevykdė teismo paskirtų apribojimų ir publikavo straipsnį, tuo darydamas žalą nukentėjusiajam.

Kaip jau buvo minėta, nuteistasis nepaisydamas teismo paskirtų apribojimų, pripažino faktą, kad straipsnį parašė pats. Tačiau pasak apelianto, tuo metu jis buvo išvykęs į komandiruotę, o vyriausiojo redaktoriaus pareigas ėjo pavaduotojas J. I., kuris ir patalpino minėtą straipsnį į laikraštį, o pats nebūdamas tuo metu darbe, šio proceso negalėjo kontroliuoti ir nekontroliavo. Apygardos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais ir vertina juos kritiškai. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės neatleidžia A. D. nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi A. D. būdamas savaitraščio „L.l.“ redaktoriumi, tvirtindamas ir tiesiogiai įtakodamas savaitraščio turinį, išspausdino straipsnį, kuriame A. S. buvo siejamas su AB „M.n.“, jos privatizavimu, G. K. nužudymu. Kadangi A. D. yra ne tik redaktorius, tačiau ir leidinį leidžiančios įmonės vadovas, todėl pagal savo pareigas jis priima sprendimus dėl straipsnio turinio, jo paskelbimo, šiuos sprendimus įgyvendina bei už juos atsako.

Apygardos teismas nesutinka ir su apelianto argumentu, kad aptariamas straipsnis buvo skirtas patalpinimui į internetą, tačiau kol jis buvo išvykęs, J. I., nežinodamas, kad straipsnis buvo parengtas internetui, įdėjo jį į laikraštį. Pažymėtina, kad šie apelianto argumentai, nekeičia fakto, kad straipsnis buvo parašytas jo paties ir tokiais veiksmais buvo pažeistas BK 245 str. Atsakingas yra vadovas ir šiuo atveju, tai, kad jis buvo išvykęs – atsakomybės nepašalina. Nuteistasis A. D. pats parašė straipsnį, jį įdėjo į internetą, neperspėjęs, kad jis skirtas tik internetiniam tinklalapiui. Todėl apelianto teiginius, kad jis buvo išvykęs į komandiruotę ir ne jis priėmė sprendimą dėl straipsnio paskelbimo savaitraštyje „L.l.“ apygardos teismas vertina, kaip sąmoningą gudravimą, vengimą atsakomybės, piktybinį nebaudžiamumą, negerbimą teismo bei jo priimtų privalomų sprendimų ir tai kolegijos nuomone, nuteistojo A. D. neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės.

Pažymėtina, kad joks BK 245 str. numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymis nereikalauja tirti ir vertinti teismo sprendimo, nesusijusio su bausme turinį. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 245 str. svarbu teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, vykdymo ar nevykdymo faktas, o ne šio sprendimo priėmimo teisiniai pagrindai.

Nuteistojo kaltė įrodyta iš dalies jo paties, liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis apygardos teismas daro išvadą, kad yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę, tai yra, kad A. D., būdamas „L.l.“ redaktoriumi, leidinį leidžiančios įmonės vadovas, žinodamas, kad yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas, kuris uždraudė jam ir UAB „L.l.“ savaitraštyje „L.l.“ publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „M.n.“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu, sąmoningai ignoravo ir nevykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo ir savaitraštyje „L.l.“ 2010 m. gegužės 1-7 d. išleisto Nr. 17, publikavo rašinį „Teisėjas Artūras Pažarskis apribojo „L. l.“ redaktoriaus laisvę“, kuriame A. S. buvo siejamas su AB „M.n.“ privatizavimu, G. K. nužudymu. Todėl kolegija sutinka su apylinkės teismo nuomone, kad A. D. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 245 str.

Nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, grubiai pažeidė esmines įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles bei pažeidė individualios baudžiamosios atsakomybės principą. Apygardos teismas taip pat nesutinka su šiais nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. teismas nuosprendį pagrindžia tik įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Vilniaus apygardos teismo nuomone, apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį nustatęs ir įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų J. I., Ž. M. parodymus. Kad rašinio autorius yra A. D., tai patvirtino jis pats, iš dalies liudytojas J. I.. Kaip parodė liudytojas J. I., parašytas straipsnis buvo paliktas darbalaukyje, kurį paliko A. D., be to, už straipsnio turinio sprendimą priima straipsnio autorius (b.b. 135 b.l.). Iš dalies tokius parodymus patvirtino ir liudytoja Ž. M.. Apeliantas neneigia parašęs aptariamąjį straipsnį. Teismas pažymi, kad nuteistasis A. D. spausdino teiginius, kurie buvo susiję su AB„M.n.“, jos privatizavimu, bei G. K. nužudymu ir tai padaro po to, kai jau buvo priimtas ne vienas teismo sprendimas pripažinęs šiuos teiginius, kaip netinkamus. Tad būdamas vienintelis akcininkas, steigėjas, redaktorius už laikraščio turinį yra atsakingas A. D. ir šiuo atveju tai yra jo atsakomybė.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendyje padarytos išvados pagrįstumą, pripažįsta, kad įrodymai, kurių vertinimą apeliantas ginčijo apeliaciniame skunde, įvertinti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, padaryta išvada yra pagrįsta ir teisinga.

Taipogi apeliantas skunde teigia, kad pirmos instancijos teismas pažeidė civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinę žalą, nuostatas ir teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti, kad A. S. patyrė kokią nors neturtinę žalą.

Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civiliniame kodekse nenustatyta atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).

Nukentėjusysis A. S. jam padarytą neturtinę žalą įvertino 30 000 Lt. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į žalos dydį, padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, nukentėjusiojo patirtus emocinius išgyvenimus, kaltinamojo turtinę padėtį. Galima teigi, kad A. D. veiksmais, tai yra išspausdintu straipsniu, kuriame buvo vartojami teismo sprendimu uždrausti teiginiai, buvo pažeminta nukentėjusiojo garbė ir orumas ir dėl to nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Padaryta nusikalstama veika yra priskiriama prie baudžiamųjų nusižengimų, savaitraštis „L.l.“ palyginti nedidelis, padariniai nebuvo labai sunkūs. Taip pat teismas atsižvelgė, kad nusikalstama veika buvo padaryta pakartotinai, kad A. D. dirba, turi šeimą. Apygardos teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad nepagrįstai priteista neturtinė žala juolab, kad apylinkės teismas įvertinęs visas aplinkybes ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais, nukentėjusiosiojo prašomą neturtinės žalos dydį 30 000 Lt sumažino iki 5 000 Lt.

Taigi įvertinęs visas byloje esančias aplinkybes, apygardos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, priteisdamas nukentėjusiojo A. S. naudai neturtinę žalą.

Remiantis išdėstytu, apygardos teismo nuomone Vilniaus 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.