Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą N. V. bei A. Ū. ir G. S.-Ū. atstovo advokato A. Liutvinsko apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-11-17 nutarties, kuria nutraukta baudžiamoji byla Nr. 1-424-749-2010, kaltinamajam A. Ū. mirus.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010-11-17 nutartimi nutraukė baudžiamąją bylą Nr. 1-424-749-2010, kurioje A. Ū., a. k. (duomenys neskelbtini) kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 153 str., kaltinamajam mirus. Nutartyje nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 7 p., mirus asmeniui, baudžiamasis procesas jam nutraukiamas, nepriklausomai nuo proceso stadijos. Ikiteisminio tyrimo metu byla nutraukiama vadovaujantis BPK 235 str. nustatyta tvarka, o nagrinėjimo teisme metu – BPK 254 str. 4 dalyje nustatyta tvarka. Teismas nenustatė pagrindų, kuriems esant procesas turėtų būti tęsiamas. Šioje byloje A. Ū. po pranešimo apie įtarimą tapo įtariamuoju, o priėmus kaltinamąjį aktą – kaltinamuoju, jis nėra pripažintas kaltu ir nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl nėra pagrindo bylą nagrinėti jį reabilituojančiais pagrindais. Nutraukiant bylą pagal BPK 3 str. 1 d. 7 p., asmens kaltė nenustatoma, todėl bylos nutraukimas neprieštarauja Lietuvos Konstitucijos 31 str. 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 dalyje, BPK 44 str. 6 dalyje įtvirtintai asmens nekaltumo prezumpcijai.

Nutartyje pažymėta ir tai, kad šiuo atveju išnagrinėjus bylą iš esmės, iškiltų galutinio teismo sprendimo rūšies problema, nes išnagrinėjus bylą, turi būti priimtas apkaltinamasis arba išteisinamasis nuosprendis, arba byla nutraukta (BPK 303 str. 1 d.). Teismas nuosprendžiu nutraukia bylą, jeigu yra BK 36–40, 93 straipsniuose, 114 str. 3 dalyje, 227 str. 4 dalyje, 259 str. 3 dalyje ir 291 str. 2 ir 3 dalyse numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 303 str. 4 d.). Taigi teismas šioje byloje negalėtų nuosprendžiu užbaigti bylos nagrinėjimo, nes baudžiamojo proceso įstatymas įsakmiai nurodo, kad esant BPK 3 str. 1 d. 7 punkte numatytam pagrindui, tai yra mirus kaltinamajam, byla užbaigiama teismo nutartimi (BPK 254 str. 4 d.).

Apeliacinius skundu A. Ū. ir G. S.-Ū. atstovas advokatas A. Liutvinskas prašo nutartį panaikinti ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad teismas neteisingai aiškino taikytas baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias baudžiamąjį procesą mirus kaltinamajam. BPK 3 str. 1 dalyje aptartos baudžiamojo proceso negalimumo aplinkybės savo turiniu ir teisine reikšme nėra tapačios ar vienodai reikšmingos padarinių, kylančių nutraukus procesą, prasme. Nekelia abejonių proceso negalimumas nenustačius nusikalstamos veikos arba nesant nusikalstamos veikos subjekto bei suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams, taip pat nutraukus procesą dėl jo tęsimo tuo pačiu pagrindu arba jau nuteistam dėl tos pačios nusikalstamos veikos asmeniui. Taigi baudžiamojo proceso negalimumo pagrindai, numatyti BPK 3 str. 1 d. 1–6, 8 ir 9 punktuose, įstatymo leidėjo suformuluoti remiantis objektyviomis aplinkybėmis, kurias proceso metu privalo nustatyti baudžiamojo proceso įstatymą taikantys asmenys. BPK 3 str. 1 d. 7 punkte nustatyta baudžiamojo proceso negalimumo aplinkybė irgi siejama su faktu – asmens, prieš kurį pradėtas baudžiamasis procesas, mirtimi. Mirus įtariamajam, kaltinamajam ar teisiamajam, baudžiamasis procesas mirusiajam negali sukurti jokių teisinių padarinių. Procesas vykdomas tiek pažeisto viešojo intereso bei pažeidimo padarinių tyrimui ir vertinimui, tiek padariusiam pažeidimą asmeniui. Tokia baudžiamojo proceso paskirtis nurodyta ir BPK 1 straipsnyje – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, valstybės ir visuomenės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisės taikymo prasme baudžiamojo proceso įstatymas neatmeta ir tokios teisinės situacijos, kada procesas vyksta ir prieš nekaltą asmenį. Taigi yra pagrindo manyti, kad BPK 3 str. 1 d. 7 punkto išlyga, kai baudžiamasis procesas, mirus asmeniui, turi (gali) būti tęsiamas, sietina su baudžiamojo proceso paskirtimi – ginti žmogaus ir piliečio teises, taip pat ir siekiant reabilituoti nepagrįstai apkaltintą asmenį, kurio mirtis nepašalina valstybės pareigos tinkamai taikyti teisę, taip pat ir baudžiamojo proceso normas.

Apeliaciniame skunde pastebėta, kad baudžiamasis procesas prieš A. Ū. buvo pradėtas vadovaujantis valstybės pareiga tirti nusikalstamas veikas. Kaltinamojo akto A. Ū. byloje surašymas ir bylos perdavimas teismui – tai valstybės pozicijos dėl A. Ū. išraiška. Taigi ne kas kitas, o valstybė, realizuodama BPK 1 str. nuostatas, apkaltino A. Ū. nusikalstamos veikos padarymu. Tokia valstybės pozicija, net ir mirus A. Ū., nepasikeitė – prokuratūra nepareikalavo grąžinti bylą. Tačiau, kaip jau minėta, tas pats BPK 1 str. neatmeta galimybės baudžiamąjį procesą pradėti ir vykdyti ir prieš nekaltą asmenį. Taigi valstybei atsiranda pareiga baudžiamojo proceso teisme metu ištaisyti jau minėtos valstybės institucijos – prokuratūros – padarytą klaidą. Tokia klaida padaryta A. Ū. baudžiamojoje byloje. Teismas skundžiamoje nutartyje aiškina, kad tęsti proceso reabilituojančiais pagrindais negalima, nes A. Ū. nėra pripažintas kaltu ir nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tačiau BPK 3 str. 1 d. 7 p. išlyga reabilitacijos nesieja su asmens nuteisimo faktu, be to, šios normos turinys nėra atskleistas. Panevėžio miesto apylinkės teismas, nutraukdamas bylą, negalėjo vadovautis skundžiamoje nutartyje nurodytais motyvais, kad šioje byloje A. Ū. po pranešimo apie įtarimą tapo įtariamuoju, o priėmus kaltinamąjį aktą – kaltinamuoju, jis nėra pripažintas kaltu ir nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl nėra pagrindo bylą nagrinėti jį reabilituojančiais pagrindais, nes įsiteisėjusius nuosprendžius teisės taikymo aspektais tikrina kasacinės instancijos teismas.

BPK 254 str. 4 d. nustatyta, jog nagrinėjimo teisme metu, kai nustatomos šio Kodekso 3 str. 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi. Šia norma buvo pasiremta ir skundžiamoje nutartyje, nutraukiant procesą. Tačiau toks teisinis reguliavimas, kada kaltinamajam bylos nagrinėjimo teisme metu mirus, jam bylos nagrinėjimas baigiamas teismo nutartimi, negali būti pripažintas atitinkančiu konstitucinį teisingumo principą, nes teisingumas baudžiamajame procese gali būti įvykdytas tik teismo nuosprendžiu. Pastebėtina ir tai, kad minėtas teisinis reguliavimas apskritai nenumato galimybės tęsti procesą asmeniui mirus net ir esant BPK 3 str. 1 d. 7 p. išlygai. Taigi manytina, BPK 254 str. 4 d. nuostata paneigia 3 str. 1 d. 7 p. numatytos išlygos realizavimo galimybę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes nenurodyta minėta išlyga, kuriai esant, procesas turi būti tęsiamas. Esant minėtoms aplinkybėms, Panevėžio miesto apylinkės teismas, užbaigdamas baudžiamąjį procesą A. Ū. byloje nutartimi, ignoravo BPK 3 str. 1 d. 7 p. išlygą dėl proceso tęsimo ir 1 str. nuostatas ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves. Procesas šioje byloje turėjo būti tęsiamas vadovaujantis minėta išlyga ir užbaigtas nuosprendžiu.

Teismo posėdyje mažametės nukentėjusiosios D. K. atstovė pagal įstatymą N. V., gynėjas advokatas A. Liutvinskas bei prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Gynėjo advokato A. Liutvinsko apeliacinis skundas tenkintinas, mažametės nukentėjusiosios D. K. atstovės pagal įstatymą N. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-11-17 nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. nustato aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Pagal BPK 3 str. 1 d. 7 p., baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tokia BPK 3 str. 1 d. 7 punkto formuluotė leidžia teigti, jog pagal bendrą taisyklę baudžiamasis procesas prieš mirusį asmenį negalimas, tačiau numatytos išimtys, kada vis dėlto procesas net ir mirusiajam gali būti tęsiamas, o būtent, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Panevėžio miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi baudžiamąją bylą, kurioje A. Ū. kaltintas pagal BK 153 str., nutraukė vadovaudamasis bendra BPK 3 str. 1 d. 7 punkte numatyta taisykle, jog baudžiamasis procesas negalimas prieš mirusį asmenį, o motyvuodamas, kodėl baudžiamoji byla negali būti tęsiama, siekiant A. Ū. reabilituoti, pažymėjo, jog A. Ū. nėra pripažintas kaltu ir nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl nėra pagrindo baudžiamąją bylą nagrinėti reabilituojančiais pagrindais. Taigi apylinkės teismas konstatavo, kad reabilituoti galima tik asmenį, kuris pripažintas kaltu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, tačiau tokia išvada, kolegijos nuomone, nepagrįsta. Visų pirma, baudžiamojo proceso įstatymas nedetalizuoja pačios „reabilitavimo“ sąvokos, be to, nekonkretizuoja, kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali būti taikoma BPK 3 str. 1 d. 7 p. numatyta išimtis. „Reabilitacijos“ sąvokos baudžiamajame procese turinys gali būti atskleidžiamas pasitelkiant lingvistinį aiškinimo būdą, apie kurį apeliaciniame skunde užsiminė gynėjas advokatas A. Liutvinskas, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje minėjo ir prokurorė. Bendrinėje kalboje sąvokos „reabilitacija“ viena iš reikšmių yra neteisingai apkaltinto ar nuteisto asmens gero vardo, teisių grąžinimas, teistumo panaikinimas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 2000, p. 649). Taigi bendrinėje kalboje suprantama, kad reabilituoti galima neteisingai apkaltintą ar nuteistą asmenį. A. Ū. nebuvo nuteistas. Jis mirė tada, kai ikiteisminis tyrimas jam buvo baigtas, o byla su kaltinamuoju aktu perduota pirmosios instancijos teismui. Tai reiškia, jog prokuroras, organizavęs ir vadovavęs ikiteisminiam tyrimui, pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis galėjo padaryti inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl, surašęs kaltinamąjį aktą, bylą perdavė pirmosios instancijos teismui. Toks procesinis veiksmas gali būti traktuojamas kaip asmens apkaltinimas konkrečios nusikalstamos veikos padarymu, juolab, jog neapkaltinus asmens, nebūtų pradedamas ir teisminis nagrinėjimas, be to, tokia samprata neprieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, BPK bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai, kadangi kaltės klausimą išsprendžia tik teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, kolegija, mano, jog BPK 3 str. 1 d. 7 p. numatyta išimtis, kai baudžiamasis procesas tęsiamas prieš mirusį asmenį siekiant pastarąjį reabilituoti, gali būti taikoma ne tik mirusiems asmenims, kurie įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais yra pripažinti kaltais, tačiau ir tuo atveju, kai byla su kaltinamuoju aktu yra perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nors kaltinamasis miršta nepasibaigus teisminiam nagrinėjimui. Tokią išvadą patvirtina ir negausi teismų praktika, kurios vienas iš pavyzdžių yra mažametės nukentėjusiosios D. K. atstovės pagal įstatymą N. V. apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-198/2005. Iš jos matyti, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, mirus vienam iš kaltinamųjų, procesas prieš mirusįjį buvo tęsiamas, siekiant jį reabilituoti ir, pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, toks procesinis sprendimas nepažeidė tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 5 str. 1 d. 8 punkto, kuriame buvo nurodyta, jog iškelta byla mirusiajam turi būti nutraukiama, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (praktiškai analogiškas dabartinio BPK 3 str. 1 d. 7 p.). Be kita ko, reabilitavimo tikslais baudžiamasis procesas prieš mirusį asmenį, kuris nebuvo pripažintas kaltu įsiteisėjusiu nuosprendžiu, nebūtų tik specifinis Lietuvos baudžiamojo proceso ypatumas, kadangi yra žinomas ir kitose Europos Sąjungos valstybėse (pvz., Estijos Respublikos BPK 199 str.).

Kaip minėta, baudžiamojo proceso įstatymas taip pat nekonkretizuoja, ir kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali būti taikoma BPK 3 str. 1 d. 7 p. numatyta išimtis, todėl apylinkės teismas, pripažindamas, jog reabilituoti galima tik asmenį, kuris pripažintas kaltu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, susiaurino šios teisės normos taikymo sritį. Jau pati teisės normos formuluotė, kad baudžiamasis procesas negalimas mirusiajam, išskyrus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti, leidžia teigti, kad sprendžiant klausimą, ar byla gali būti tęsiama mirusiajam, esminis kriterijus yra ne tai, ar asmeniui yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o tikslo reabilituoti egzistavimas. Tai matyti ir iš teismų praktikos. Kasacinėje byloje Nr. 2K-P-236/2007 kasacinį skundą padavęs nuteistasis mirė nebaigus nagrinėti jo kasacinio skundo. Kasaciniu skundu A. K. prašė perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 22 str. 1 d., 260 str. 1 d. į BK 22 str. 1 d., 23 str. 3 d., 260 str. 1 d. ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti arba taikyti BK 23 str. 4 d. nuostatas ir, vadovaujantis BK 59 str., sušvelninti jam paskirtą bausmę. Iš Aukščiausiojo Teismo 2007-01-19 nutarties matyti, kad galimybę tęsti baudžiamąjį procesą, mirus kasatoriui A. K., skyriaus plenarinė sesija apsvarstė 2007-01-10 teismo posėdžio pradžioje ir nutarė (buvo priimta protokolinė nutartis) procesą tęsti BPK 3 str. 1 d. 7 punkte numatytos išimties pagrindu (kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti), nes kasacinis skundas paduotas nuteistąjį A. K. reabilituojančiais pagrindais. Taigi pagrindinis sprendimo tęsti baudžiamąjį procesą argumentas yra skundo reabilituojančiais pagrindais padavimas, t. y. tam tikras asmens valios išreiškimas. Šiuo konkrečiu atveju, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. Ū. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek prasidėjus teisminiam bylos nagrinėjimui savo kaltę neigė, netrukus po jo mirties, 2010-06-16 Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautas mirusiojo sutuoktinės ir jo tėvų bendras prašymas tęsti baudžiamosios bylos nagrinėjimą reabilituojančiais pagrindais (b. l. 60, t. 25). Nors anksčiau minėtoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-198/2005 pažymėta, kad iš tiesų teismas sprendimą tęsti bylos nagrinėjimą priima savarankiškai ir tokiam sprendimui priimti mirusiojo artimųjų prašymai tęsti procesą nėra būtini, bet gauti J. S. ir N. J. S. (artimųjų) prašymai galėjo būti papildomas argumentas teismui tęsti baudžiamąjį procesą. Panevėžio miesto apylinkės teismui, pradėjusiam nagrinėti A. Ū. baudžiamąją bylą, buvo žinoma ne tik mirusio kaltinamojo, bet ir jo artimųjų kategoriška pozicija tęsti bylos nagrinėjimą. Paduoti apeliaciniai skundai vienareikšmiai patvirtina, jog kategoriška mirusiojo artimųjų pozicija nepakito, tęsti bylos nagrinėjimą prašo ir mažametės nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą, be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje Klaipėdos apygardos prokurorė taip pat prašė tęsti baudžiamąjį procesą ir nagrinėti bylą. Esant paminėtų aplinkybių visumai, kolegija mano, jog A. Ū. baudžiamosios bylos nagrinėjimas po jo mirties gali būti tęsiamas vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 7 p. numatyta išimtimi.

Skundžiamoje nutartyje išsakomos abejonės dėl to, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, iškiltų galutinio teismo sprendimo rūšies problema. Tačiau toks argumentas negali būti laikomas pagrįstu. Tiesa, BPK tiksliai nereglamentuoja sprendimų priėmimo, jei byla tęsiama BPK 3 str. 1 d. 7 p. numatytos išimties pagrindu, tačiau vien tai, jog tam tikros situacijos nereguliuoja teisės normos, negali trukdyti teismui vykdyti teisingumą. Iš tikrųjų pasitaiko atvejų, kai spręsdamas konkretų teisinio reguliavimo klausimą teismas negali pasiremti tokio pobūdžio atvejams sureguliuoti skirtu įstatymu, tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiais atvejais teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę: naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją. Teisminis teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas (kasacinės bylos Nr. 2K–P–429/2007, Nr. 2A-7-15/2009).

Šiuo konkrečiu atveju, aiškinantis būsimo sprendimo rūšį, galima pasiremti minėta LAT nutartimi byloje Nr. 2K-198/2005, kurioje pasakyta, kad tokio baudžiamojo proceso metu ištirtus faktinius duomenis teismas gali laikyti įrodymais, atitinkančiais BPK 20 str. 1 d. nustatytus reikalavimus, ir toks procesas neprivalo būti baigtas išskirtinai išteisinamuoju nuosprendžiu, o teismas, bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatęs, kad miręs kaltinamasis dalyvavo padarant konkrečias nusikalstamas veikas, baudžiamąjį procesą dėl jo turėjo nutraukti ne nuosprendžiu, bet nutartimi. Taigi, jeigu pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą, nuspręs, jog A. Ū. turėtų būti išteisintas, logiškai išplaukia, jog tokiu atveju turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuriame būtų išspręsti visi neaiškumai ir apkaltintas asmuo reabilituotas. Tačiau, jeigu bus nuspręsta, jog A. Ū. padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką, bylos užbaigimas nuosprendžiu nebūtų įmanomas jau vien dėl to, kad apkaltinamajame nuosprendyje teismas kaltu pripažintam asmeniui skiria bausmę (BPK 303 str. 2 d.), įsiteisėję nuosprendžiai privalo būti vykdomi, o šiuo atveju įvykdyti bausmę A. Ū. būtų neįmanoma, todėl priimti nuosprendį, kai iš anksto žinoma, kad jis bus neįvykdytas, negalima. Priešingai, jeigu bus įrodytas kaltinimo A. Ū. pagrįstumas, teismas turės priimti nutartį ir remiantis BPK 3 str. 1 d. 7 p. bylą nutraukti. Taigi, išnagrinėjęs mirusio A. Ū. baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas, taikydamas bei aiškindamas teisę, turės galimybę išspręsti būsimo sprendimo rūšies problemą, tad nėra pagrindo atsisakyti tęsti baudžiamąjį procesą vien todėl, kad BPK tiksliai nereglamentuoja sprendimų priėmimo, kai bylą tęsiama vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 7 p. numatyta išimtimi.

Mažametės nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą N. V. skunde kaip argumentas, kodėl turėtų būti panaikinta skundžiama nutartis, nurodoma, kad skundžiama nutartis iš esmės yra nemotyvuota, o tai patvirtina nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą, remiamasi Konstitucinio Teismo 2006-11-27 nutarime išdėstytu išaiškinimu. Kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Panevėžio miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nurodė motyvus, kodėl nutraukia A. Ū. baudžiamąją bylą, nesutikimas su šiais motyvais nereiškia, jog priimtas sprendimas nemotyvuotas. Jeigu suinteresuoti proceso dalyviai mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, jie gali pasinaudoti teise apskųsti, tai šiuo atveju ir buvo padaryta, taigi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-11-17 nutartis neprieštarauja 2006-11-27 Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimui.

Kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 5 d. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti baudžiamąją bylą, kurioje A. Ū. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 153 str., iš naujo nagrinėti Panevėžio miesto apylinkės teismui.