- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-07
- Bylos Nr.
- 1A-92-316/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis (pirm.), Nerijus Masiulis, Laisvydas Zederštremas
- Kaltinamasis
- T. N.
- Advokatai
- Gintaras Gricius
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Šarūno Vaicekavičiaus apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo T. N. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, 304 straipsnio 1 dalį išteisintas remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. T. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2018 m. liepos 24 d. 10.30 val. siekdamas gauti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą pateikė antstoliui R. K. melagingą informaciją – savo telefone, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), susirašinėjimą trumposiomis žinutėmis su asmeniu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), nors tokio susirašinėjimo nebuvo, t. y. buvo kaltinamas pagal BK 304 straipsnio 1 dalį. Taip pat T. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2018 m. liepos 25 d. per savo atstovą advokatą Gintarą Gricių pateikė Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmams civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) žinomai suklastotą tikrą dokumentą – antstolio R. K. 2018 m. liepos 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje nuspręsta T. N. išteisinti pagal BK 304 straipsnio 1 dalį, ir pripažinti T. N. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 304 straipsnio 1 dalyje bei nubausti jį skiriant 100 MGL dydžio baudą. Kitą nuosprendžio dalį prokuroras prašo palikti nepakeistą.
2.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu bei nuostata, kad įrodymai turi būti vertinami visi kartu, o ne atskirai vienas nuo kito.
2.2. Pažymi, kad faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus aplinkybių, daiktų ar turto, jų būklės aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos kitomis vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis. Garso ar vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotos faktinės aplinkybės, laikomas sudedamąja faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalimi (CPK 635 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Konstatuodamas faktines aplinkybes, antstolis smulkiai aprašo tai, ką objektyviai mato (Sprendimų vykdymo instrukcijos 22 priedas). Pažymi, kad šioje byloje tiriamu atveju antstolis R. K. aprašė tai, ką matė T. N. telefono žinučių paskyroje: telefono numerį ir tekstą, bei pridėjo prie protokolo teksto nuotraukas, tačiau paties susirašinėjimo momento ir fakto antstolis nematė. Skunde nurodo, kad antstolis netikrino ir nenustatinėjo, ar šios žinutės buvo siunčiamos abonentui, kurio telefono numeris (duomenys neskelbtini) nurodytas prieš žinutės tekstą. Pažymi, kad išteisintasis T. N. nepateikė antstoliui informacijos, kad vyko susirašinėjimas, o kad iš kaltinamojo telefono nebuvo siunčiamos žinutės į telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), įrodo šio abonento sąskaitos išklotinė. Nurodo, kad ta aplinkybė, jog žinutės tekstas yra telefono žinučių paskyroje, dar nereiškia, kad ta žinutė buvo išsiųsta abonentui, kurio numeris nurodytas prieš tą žinutę, ar gauta iš to abonento.
2.3. Prokuroras nurodo, kad išteisinamajame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal BK 304 straipsnį atsako tas, kas siekdamas gauti dokumentą ar suklastoto dokumento tikrumo patvirtinimą pateikė įstaigai ar tarnautojui melagingą informaciją. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į valdymo tvarką, ji padaroma tiesiogine tyčia, tačiau, analizuodamas bylos duomenis, teismas nepagrįstai padarė priešingas išvadas.
2.4. Teigia, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad T. N. siekdamas gauti tikrą dokumentą – faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, pateikė antstoliui R. K. melagingą informaciją – savo telefone, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), susirašinėjimą trumposiomis žinutėmis su asmeniu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), nors tokio susirašinėjimo nebuvo. Pažymi, kad minėtas aplinkybes patvirtino pats T. N., nurodydamas, kad jis savo išmaniajame telefone pakeisdamas siuntėjo telefono numerį, įkėlė tokias pat trumpąsias žinutes, tik siuntėjo numerį nurodė ieškovei atstovaujantį advokatą A. R.. Tą savo telefono aparatą pateikė antstoliui R. K. ir šis konstatavo faktines aplinkybes, iš esmės pripažindamas, kad savajame telefone suklastojo nebūtą susirašinėjimą su advokatu A. R., ir šį savo telefoną pateikė antstoliui siekdamas gauti tikrą dokumentą – būtent faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Pažymi, kad antstolis R. K. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra oficialus dokumentas, jį ruošia Valstybės įgaliotas asmuo, jis turi didesnę įrodomąją vertę prieš kitus liudytojo parodymus.
2.5. Prokuroras pažymi, kad antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas teisiniuose procesuose yra rašytinis įrodymas ir turi didesnę įrodomąją galią, taip pat turi visus oficialiam dokumentui keliamus rekvizitus. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-662/2000). Dokumento priskyrimą prie oficialių lemia ne jo rekvizitai, o tai, kokia tvarka jis yra legalizuotas ir kokią turi reikšmę. Nurodo, kad teismų praktikoje oficialiu dokumentu laikomas valstybinių ar visuomeninių institucijų surašytas nustatytos formos aktas, patvirtinantis juridinę reikšmę turintį faktą, tai yra tokį faktą, nuo kurio priklauso asmenų arba organizacijų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas. (LAT 2001-01-30 nutartis Nr. 2K-101/2001).
2.6. Nurodo, kad akivaizdu, jog T. N. pateikdamas antstoliui suklastotą susirašinėjimą savo telefone siekė gauti tikrą dokumentą, kurį ketino panaudoti ir vėliau panaudojo, pateikdamas jį teismui, o tai patvirtina faktą, kad T. N. veiksmai buvo nukreipti prieš valdymo tvarką. Pažymi, kad visos anksčiau nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad T. N. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą BK 304 straipsnio 1 dalyje.
3. Atsikirtimu į prokuroro apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintojo T. N. gynėjas advokatas G. Gricius prašė prokuratūros skundą atmesti kaip nepagrįstą, prokuroras prašė jo skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
7. Pažymėtina, kad pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 p.). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nes nuosprendyje išdėstė ne tik kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, bet ir pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl T. N. išteisinimo.
8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
9. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2014, 2K-492/2013, 2K-205/2012).
10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai T. N. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 304 straipsnyje (melagingos informacijos pateikimas siekiant įgyti dokumentą) numatyta, kad tas, kas siekdamas gauti dokumentą ar suklastoto dokumento tikrumo patvirtinimą pateikė įstaigai ar tarnautojui melagingą informaciją, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Esminiai šio baudžiamojo nusižengimo objektyvieji požymiai, lemiantys baudžiamąją atsakomybę, yra melagingos, t. y. neatitinkančios tikrovės, klaidinančios informacijos pateikimas tam tikrai įstaigai ar pareigūnui. Subjektyvieji požymiai yra tyčinė kaltė bei tikslas – siekis gauti dokumentą ar suklastotą dokumentą. Tyčia pasireiškia tuo, kad asmuo suprasdamas, kad informacija melaginga, t. y. neatitinkanti tikrovės, pateikia ją įstaigai ar asmeniui, atsakingam už dokumento išdavimą, ir nori taip veikti. Veikimo tikslas – siekimas gauti dokumentą. Šiame straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo objektas yra valdymo tvarka.
12. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. N. buvo pateikti du kaltinimai, vienas iš jų pagal BK 304 straipsnio 1 dalį, t. y. tuo, kad siekdamas gauti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, pateikė antstoliui melagingą informaciją – susirašinėjimą savo telefone trumposiomis žinutėmis su asmeniu, nors tokio susirašinėjimo nebuvo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas analizuodamas T. N. veiksmus, pagrįstai aiškinosi, ką būtent patvirtino faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (b. l. 36–45). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad antstolio nustatytas faktas turi didesnę įrodomąją galią, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 635 straipsnio 3 ir 4 dalyse, tik esant teismo pavedimui. Vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, protokolas laikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, o aplinkybės, nurodytos juose, – visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Jei antstolis faktus nustatinėja veikdamas kitu pagrindu, kaip šioje baudžiamojoje byloje tiriamu atveju – suteikia užsakovui paslaugą, tokie jo veiksmai nelaikytini procesine antstolio veikla, o rezultatu esantis protokolas gali būti vertinamas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su kitais įrodymais.
13. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus aplinkybių, daiktų ar turto, jų būklės aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Konstatuodamas faktines aplinkybes, antstolis smulkiai aprašo tai, ką objektyviai mato (Sprendimų vykdymo instrukcijos 22 priedas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad antstolis R. K. aprašė tai, ką matė T. N. telefono žinučių paskyroje: telefono numerį ir tekstą bei pridėjo prie protokolo teksto nuotraukas (b. l. 36–45). Taip pat nustatyta, kad paties susirašinėjimo momento ir fakto antstolis nematė, netikrino ir nenustatinėjo, ar žinutės buvo siunčiamos abonentui, kurio telefono numeris (duomenys neskelbtini) nurodytas prieš žinutės tekstą (b. l. 27–28, 108–109). Išteisintojo, antstolio tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai patvirtina, kad T. N. nepateikė antstoliui informacijos, kad iš jo telefono žinutės buvo išsiųstos į šį telefono numerį ir gautos iš šio telefono numerio, tai yra jis nepateikė informacijos, kad vyko susirašinėjimas (b. l. 78–79, 106–107). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad susirašinėjimo tarp telefonų abonentų buvimą ar tokio susirašinėjimo nebuvimą įrodo sąskaitos išklotinė apie ryšio operatoriaus suteiktas paslaugas, o ne tokių žinučių buvimas telefono aparate, t. y. aplinkybė, kad žinutės tekstas yra telefono žinučių paskyroje, dar nereiškia kad ta žinutė buvo išsiųsta abonentui, kurio numeris nurodytas prieš tą žinutę, ar gauta iš to abonento. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad išteisintasis antstoliui nepateikė melagingos informacijos apie susirašinėjimą, jis nepateikė melagingos savo telefono išklotinės, nepateikė informacijos, kad žinutės buvo išsiųstos iš jo telefono, o pateikė savo telefoną, kuriame buvo žinučių tekstai. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad T. N. antstoliui nepateikė melagingos informacijos, todėl jo veikoje nėra būtino nusikalstamos veikos sudėties elemento – objektyviosios BK 304 straipsnyje numatyto nusižengimo pusės bei pateikdamas antstoliui savo telefoną ir prašydamas konstatuoti faktinę aplinkybę nesikėsino į valdymo tvarką, t. y. T. N. veiksmuose nėra šio baudžiamojo nusižengimo sudėties būtinojo elemento – šio nusižengimo objekto.
14. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad T. N. pateikdamas antstoliui savo telefoną ir prašydamas konstatuoti faktinę aplinkybę siekė gauti duomenis, patvirtinančius, kad ieškovės pateiktas įrodymas civilinėje byloje negali būti laikomas patikimu, t. y. jo veiksmų tikslas ir motyvas nebuvo susietas su pakenkimu nusikalstamos veikos objektui – valdymo tvarkai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad T. N. veiksmuose nėra būtino nusikalstamos sudėties elemento – subjektyviosios pusės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinamojo T. N. veiksmuose pateikiant antstoliui telefoną, kuriame žinučių paskyroje buvo nurodytas telefono numeris (duomenys neskelbtini) ir parašyti tekstai, nėra BK 304 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties, todėl jis dėl šios veikos išteisintas pagrįstai (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
15. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisingai nustatė faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir teisme tiesiogiai ištirtus įrodymus, jų visetą bei padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl T. N. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 304 straipsnio 1 dalį. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu ir daryti priešingas išvadas dėl T. N. kaltės, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Šarūno Vaicekavičiaus apeliacinį skundą.