Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, nuteistajam R. A., gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 145 straipsnio 1 dalį, paskiriant bausmę 80 (aštuoniasdešimt) parų arešto. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, skirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2010-03-03 nuosprendžiu paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir skirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. A. pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2009 m. lapkričio 11 d. apie 20.00 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme, žodinio konflikto metu, mojuodamas peiliu, grasino nužudyti, sakydamas, kad „paštyrins", „ateik čia, nupjausiu galvą“, „padegsiu" nukentėjusiajam nepilnamečiui I. K., gim. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiems G. K. ir R. K., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir R. A. pripažino kaltu už nusikalstamos veikos padarymą bei skyrė jam bausmę.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis ir įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų nuostatų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remiantis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Patikrinusi ir įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvada, kad R. A. padarė LR BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltė grasinus nužudyti, mosuojant peiliu, sakant, kad „paštyrins“, „ateik čia, nupjausiu galvą“, „padegsiu“, įrodyta byloje ištirtais įrodymais, t. y. nukentėjusiųjų R. K., G. K., I. K. parodymais, liudytojų G. E. K., Ž. S., N. L. parodymais, daiktų pateikimo protokolu, taip pat kita bylos medžiaga. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiųjų parodymai nuoseklūs, išsamūs, neprieštarauja nei tarpusavyje, nei vienas kito parodymams. Nukentėjusieji nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kad įvykio dieną į kiemą buvo atėjęs nuteistasis, visi nukentėjusieji, išgirdę šuns lojimą ir nuteistojo šūksnius, išėjo į lauką, I. K. buvo priekyje, už jo ėjo tėvai G. K. ir R. K., nukentėjusieji nuteistąjį ramino ir gražiuoju, ir piktuoju, tarp jų kilo konfliktas. Tuomet nuteistasis išsitraukė peilį, kurį vėliau nukentėjusieji rado prie vartelių. Nukentėjusieji patvirtino, kad R. A. peiliu pradėjo mosikuoti, grasinti susidorojimu, jie labai išsigando, nes žinojo jo ūmų būdą. Taip pat žinojo, kad jis teistas, anksčiau yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę. Nukentėjusieji patvirtino, kad nuteistasis puolė I. K., mosavo peiliu prieš jį ir garsiai šaukė „paštyrinsiu“, po to puolė G. K. ir šaukė „ateik čia, nupjausiu galvą, padegsiu“. Nukentėjusieji nurodė, kad šiuos šūksnius ir mosavimą peiliu suprato kaip grasinimą susidoroti, juto realią grėsmę, nes matė į juos nukreiptą peilį, nežinojo, ką jis gali padaryti, iš karto po įvykio iškvietė policiją. Šiuos nukentėjusiųjų parodymus iš dalies patvirtina ir jiems neprieštarauja liudytojos Genovaitės E. K. parodymai, kuri nurodė, kad buvo atėjusi pas ją anūkė L., vėliau dukra R. K., ir pasakojo, jog buvo atėjęs L. sugyventinis, nesutiko išeiti iš kiemo ir švaistėsi peiliu. Liudytojai Ž. S. ir N. L. patvirtino, jog įvykio vakarą gavo pranešimą apie tai, kad (duomenys neskelbtini), namo šeimininkams peiliu grasina R. A.. Daiktų pateikimo protokolas patvirtina aplinkybę, kad po įvykio R. K. pateikė rastą peilį, kuriuo nukentėjusiesiems grasino R. A..

Kolegija pažymi, kad pagrindinė sąlyga atsakomybei pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį kilti yra grasinimo realumas, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Ta aplinkybė, kad nuteistasis mosavo peiliu nedideliu atstumu nuo nukentėjusiųjų, išsakė grasinančio pobūdžio žodžius, grasino susidoroti (nužudyti, papjauti), duoda pagrįstai daryti išvadą, jog nukentėjusieji turėjo pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti realiai. Šios aplinkybės įrodytos ankščiau aptartais įrodymais. Teismas pagrįstai darė išvadą, jog šiuos grasinimus dėl susiklosčiusių konkrečių aplinkybių – konfliktinė situacija, nuteistasis įpykęs, mosuoja peiliu prieš nukentėjusiuosius nedideliu atstumu nuo jų, išsako grasinančio pobūdžio susidoroti žodžius - „paštyrinsiu“, „nupjausiu galvą“, „padegsiu“, nukentėjusieji turėjo pagrindo suprasti kaip realius, keliančius grėsmę, nes nuteistasis anksčiau teistas, atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę ir šias aplinkybes nukentėjusieji žinojo. Dėl apelianto nusikalstamų veiksmų nukentėjusieji buvo išsigandę, iš karto iškvietė policiją, nurodė priežastį, kad R. A., panaudodamas peilį, jiems grasino susidorojimu. Šios aplinkybės taip pat patvirtina tai, kad nukentėjusieji grasinimą suprato kaip realų.

Nuteistojo veiksmų pobūdis, mosikavimas peiliu konflikto metu nedideliu atstumu nuo nukentėjusiųjų, grasinančių žodžių išsakymas toje pačioje situacijoje, rodo, jog nuteistasis suvokė ir žinojo, kad nukentėjusiesiems sukels baimę ir to norėjo, suprato, kad savo elgesiu kelia mirties arba sunkaus sveikatos sutrikdymo baimę ir norėjo taip elgtis, todėl yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia.

Nuteistasis neigia, jog įvykio metu jis grasino peiliu, kurį tyrimui pateikė R. K.. Tačiau kolegija pažymi, jog ši aplinkybė įrodyta ne tik daiktų pateikimo protokolu, tačiau ir kitais ankščiau aptartais įrodymais. Šią aplinkybę teismas grindė nukentėjusiųjų parodymais, kurie išsamūs, neprieštaringi ir tarpusavyje sutampa. Savo parodymus apie tai, kad įvykio metu apeliantas turėjo peilį ir nukentėjusiesiems grasino susidorojimu, nukentėjusysis G. K., R. K. patvirtino ir akistatos su R. A. metu. Be to, byloje nustatyta, kad peilis iš karto buvo rastas būtent po apelianto atliktų nusikalstamų veiksmų ir įvykio vietoje. Nukentėjusieji nurodė, jog šis peilis yra ne jų ir ne iš jų namų, tai yra jiems nepriklauso. Tai duoda pagrindo tikėti nukentėjusiųjų parodymais, kad įvykio vietoje nukentėjusieji rado peilį, kurį apeliantas panaudojo darant nusikaltimą, o po to jį numetė nusikaltimo padarymo vietoje. Ta aplinkybė, kad nebuvo atlikta ekspertizė nustatyti, ar nuteistasis turėjo kontaktą su peiliu, nėra pagrindas netikėti nukentėjusiųjų parodymais apie tai, kad jis įvykio metu apeliantas peilį turėjo ir juo grasino. Be to, iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis tokio prašymo - atlikti ekspertizę, teismui nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad tokį prašymą nuteistasis būtų pateikęs ir ikiteisminio tyrimo metu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad apylinkės teismas neapklausė L. P.. Tačiau, kaip matyti iš teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme posėdžio protokolo, liudytoja atsisakė duoti parodymus, išaiškinus jai BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytą tokią galimybę. Posėdžio protokolas patvirtina aplinkybę, kad nei nuteistasis, nei jo gynėja posėdyje nepateikė prašymo papildomai apklausti liudytoją L. P.. Dėl šių aplinkybių paneigiamas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai netenkino šio nuteistojo prašymo, o taip pat argumentas ir dėl teismo šališkumo, nes teismo šališkumą nuteistasis grindžia vien subjektyvia nuomone dėl, nuteistojo manymu, netinkamai vertintų nukentėjusiųjų parodymų ir jo parodymų ignoravimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė priežastis ir motyvus, dėl kurių nuteistojo parodymus vertina kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šie teismo motyvai argumentuoti ir pagrįsti, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo su jais nesutikti. Nuteistojo parodymai, kad nukentėjusieji jį apkalba iš keršto dėl nesutarimų su L. P. motina, nepagrįsti jokiais bylos duomenimis. Byloje tokios aplinkybės nenustatytos, ir priešingai, anksčiau aptartais įrodymais patvirtinama, jog konfliktas kilo tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo ne dėl L. P. santykių su jos giminaičiais, o dėl to, kad nuteistasis neatsižvelgė į jų prašymą išeiti, išsitraukė peilį ir juo mosikavo, sakydamas grasinančio pobūdžio išsireiškimus. Be to, apelianto argumentas dėl giminaičių keršto L. P., dėl nesutarimų su jos motina, nelogiškas, nes L. P. motina su šiais giminaičiais negyvena, ji gyvena atskirai, nukentėjusieji nepritaria L. P. gyvenimo būdui. Tačiau nėra duomenų, kad su ja konfliktuotų, R. K. priklausančiame name gyvena L. P. močiutė, R. K. mama, kuri prižiūri L. P. sūnų, todėl šios aplinkybes neduoda pagrindo manyti, kad nukentėjusieji L. P. siektų kerštauti. Teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais, nes jie nebuvo vienintelis įrodymas byloje, patvirtinantis apelianto kaltumą.

Nuteistasis skunde teigia, jog jis grasinančios žinutės nerašė, tačiau kolegija pažymi, jog byloje nustatyta, kad grasinančio pobūdžio žinutė buvo atsiųsta iš karto po įvykio praėjus vos kelioms valandoms ir būtent iš liudytojos L. P., su kuria gyvena apeliantas, mobilaus ryšio telefono numerio. Nukentėjusieji nurodė maną, jog šią žinutę galėjo parašyti nuteistasis iš savo sugyventinės L. P. telefono, būtent dėl kilusio konflikto. Pažymėtina, jog teismas nenustatė ir neinkriminavo tos aplinkybės, kad nuteistasis atsiuntė grasinančią žinutę, šią aplinkybę teismas vertino įrodymų visumoje. Kadangi žinutė parašyta po įvykio praėjus kelioms valandoms, joje minimas ir nukentėjusiosios sūnus, žinutė yra bauginančio turinio, išsiųsta iš L. P., su kuria nuteistasis gyvena, mobilaus ryšio telefono, teismas pagrįstai ją vertino visumoje su kitais įrodymais, nustatydamas įvykio aplinkybes. Ši aplinkybė taip pat suteikė pagrindo manyti, jog konfliktas tikrai vyko ir nuteistasis tikrai galėjo grasinti nukentėjusiesiems, ir dėl šių aplinkybių ši žinutė duoda pagrindą tikėti nukentėjusiųjų parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja L. P. nurodė, jog konflikto kieme nematė, nes tuo metu buvo kambaryje, todėl remtis jos parodymais nustatant įvykio aplinkybes nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus byloje įrodymus, išsamiai ir objektyviai juos įvertino, teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog R. A., mojuodamas peiliu, grasino nužudyti, sakydamas, kad „paštyrins“, „ateik čia, nupjausiu galvą“, „padegsiu“, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nuteistojo R. A. veika pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (grasinta nužudyti ne tik žodžiais, bet ir demonstruojant peilį), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), nuteistojo asmenybę (teistas už tyčinius nusikaltimus, nusikalto neišnykus ankstesniam teistumui, teistas anksčiau keturis kartus, baustas administracine tvarka, nedirba, darbo biržoje neregistruotas), atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pagrįstai darė išvadą, jog išvadų iš ankstesnių teistumų R. A. nepadarė, o naujai daromos veikos rodo nenorą susitaikyti su visuomenėje priimtinomis taisyklėmis ir pagrįstai skyrė bausmę - areštą. Įvertinus padarytos veikos pavojingumą, aplinkybes, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegijos manymu, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, teisinga ir tinkama realizuoti LR BK 41 straipsnyje nurodytus bausmės tikslus.

Kadangi LR BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, teismas pagrįstai bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu skirtą bausmę ir bausmę, skirtą ankstesniu Kauno miesto apylinkės teismo 2010-03-03 nuosprendžiu (laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams nuteisus pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį), taikė bausmių apėmimo principą, didesne bausme apėmė švelnesnę, nes veikos skiriasi pagal savo pavojingumą ir skyrė subendrintą bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį keisti apeliacinio skundo motyvais. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,

n utarė:

Nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nuosprendį palikti nepakeistą.