Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Ramūnas Šarka, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus sprendimo panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. S. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija skundu prašo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2024-01-16 sprendimą administracinio ginčo byloje Nr. 21RE1-20 (AG1-316/12-2023) ir atmesti pareiškėjos V. L. S. skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje sprendžiamas ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2023-11-15 sprendimo Nr. 94639, kuriuo pareiškėjos prašymas skirti būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas buvo netenkintas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu (turimų piniginių lėšų dydis viršija nustatytą piniginių lėšų normatyvą) (toliau – Sprendimas) ir dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus (toliau – Komisija) 2024-01-16 sprendimo administracinio ginčo byloje Nr. 21RE1-20 (AG1-316/12-2023), kuriuo buvo panaikintas Sprendimas bei Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius įpareigotas pareiškėjos V. L. S. 2023-10-10 pateiktą prašymą–paraišką Nr. 96678 išnagrinėti iš naujo ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą (toliau – Komisijos Sprendimas).

Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus byloje Nr. AG1-316/12-2023 (toliau - AGK byla) esančių duomenų pagrindu nustatyta:

Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso ½ buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kuriame ji yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą.

Pareiškėja 2023-10-10 prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių prašydama skirti būsto šildymo išlaidų kompensaciją ir geriamojo vandens išlaidų kompensaciją už laikotarpį nuo 2023-10-01 iki 2023-12-31 (toliau – Prašymas).

Nekilnojamojo turto registro 2023-11-13 pažymoje socialinei paramai gauti nurodyta, kad pareiškėjai priklausančio buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 95 300 Eur.

VĮ „Regitra“ LR kelių transporto priemonių registro 2023-11-13 išraše nurodyta, kad pagal paieškos kriterijų: asmens kodas – (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos asmens kodas), nėra duomenų.

VSDFV SODRA duomenų bazės 2023-11-13 išraše nurodyta, kad pareiškėjai V. L. S. priskaičiuota 396,02 Eur išankstinė senatvės pensija.

Luminor banko 2023-09-30 sąskaitos išraše nurodyta, kad pareiškėjos V. L. S. sąskaitoje yra 5 027,97 Eur.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2023-11-13 Išvadoje dėl teisės į piniginę socialinę paramą nurodyta, kad įvertinus 2023-10-10 prašymo-paraiškos Nr. 96678 prieduose pateiktus duomenis nustatyta, kad V. L. S., deklaravusi gyvenamą vietą (duomenys neskelbtini), turi teisę gauti piniginę socialinę paramą, nes jos deklaruoto turto vertė neviršija nustatyto turto vertės normatyvo (toliau – Išvada). Išvadoje nustatytas bendras turto vertės normatyvas - 98993,00 Eur, o pareiškėjos deklaruoto turto vertė - 52 677,97 Eur, tarp jų – piniginės lėšos - 5 027,97 Eur.

Dėl skundžiamų Sprendimo ir Komisijos Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo

Sprendimu pareiškėjos Prašymas buvo netenkintas remiantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – Įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu, kuris numato, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę savivaldybės tarybos patvirtintame tvarkos apraše nustatytų aplinkybių pagrindu 6 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos, jeigu bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turimų piniginių lėšų dydis viršija šio įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytą piniginių lėšų normatyvą.

Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad piniginių lėšų, nurodytų šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte, normatyvas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui apskaičiuojamas sudedant 15 valstybės remiamų pajamų dydžių vienam, vyresniam kaip 18 metų, bendrai gyvenančiam asmeniui arba vienam gyvenančiam asmeniui, 10 valstybės remiamų pajamų dydžių kiekvienam kitam, vyresniam kaip 18 metų, bendrai gyvenančiam asmeniui ir 5 valstybės remiamų pajamų dydžius kiekvienam vaikui (įvaikiui) iki 18 metų.

Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad skiriant piniginę socialinę paramą, į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turtą įskaitomos piniginės lėšos, turimos bankuose, kitose kredito įstaigose ir ne bankuose bei ne kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 580 eurų, išskyrus gautą vaikui (įvaikiui) išlaikyti priteistą konkrečią pinigų sumą.

Piniginės socialinės paramos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015-01-22 sprendimu Nr. T-14 (toliau – Aprašas), 46.6 punktas numato, kad Socialinės paramos skyrius, teikdamas piniginę socialinę paramą, įvertinęs duomenis apie turimą turtą, 6 mėnesius neteikia piniginės socialinės paramos, jeigu bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turimų piniginių lėšų dydis viršija Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytą piniginių lėšų normatyvą.

Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad atsakovė Aprašo 46.6 punktu įgyvendino Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punkte jai įtvirtintą diskrecijos teisę 6 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos, jeigu bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turimų piniginių lėšų dydis viršija šio įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytą piniginių lėšų normatyvą, todėl Aprašo 46.6 punktas atitinka Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir jį įgyvendina konkrečioje savivaldybėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentas, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, o žemesnės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams nėra pagrįstas ir nesudaro pagrindo abejoti ginčui taikytinais teisės aktais.

Remiantis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022-12-14 nutarimu Nr. 1250 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-11-05 nutarimo Nr. 1206 „Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo“ pakeitimo“, valstybės remiamų pajamų dydis Sprendimo priėmimo metu buvo 157 eurų.

Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjos banko sąskaitoje turimų piniginių lėšų dydis viršija šio Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytą piniginių lėšų normatyvą, kuris apskaičiuojamas sudedant 15 valstybės remiamų pajamų dydžių vienam asmeniui, nes piniginių lėšų normatyvas šiuo atveju yra 2 355 Eur (15 x 157 Eur), o pareiškėja banko sąskaitoje turi 5 027,97 Eur.

Remiantis nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu reguliavimu teismas konstatuoja, kad atsakovė teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo įstatymo leidėjo suteikta teise neteikti piniginės socialinės paramos, kai yra nustatomas Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 7 punkte įvardintas pagrindas, nes teisingai skaičiavo Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytą piniginių lėšų normatyvą ir teisingai nustatė, kad pareiškėjos turimos piniginės lėšos jį viršija daugiau nei du kartus. Taigi, atsakovė turėjo visiškai pagrįstą teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punkto, kuris įtvirtintas ir Aprašo 46.6 punkte, nuostatas ir netenkinti pareiškėjos Prašymo.

Pažymėtina, kad ir Komisijos Sprendime pripažįstama, jog Sprendimas formaliai yra teisėtas, bet Komisija atsakovės Sprendimą panaikino, dėl to, kad jis yra neteisingas, kadangi atsakovė, Komisijos vertinimu, pažeidė Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą socialinio teisingumo principą, garantuojantį teisę asmenims gauti paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia.

Taigi, šio ginčo esmė – ar skundžiamas atsakovės Sprendimas, kuris formaliai yra teisėtas, pažeidžia Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą socialinio teisingumo principą.

Įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad piniginė socialinė parama teikiama vadovaujantis socialinio teisingumo ir veiksmingumo principu, kuris reiškia, kad piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius.

Vertinant atsakovės Sprendimą socialinio teisingumo principo aspektu teismas pirmiausiai pažymi, kad Įstatymas bei jį gyvendinantis Aprašas būtent tam ir numato sąlygas ir atitinkamus normatyvus, kad remiantis jais socialinę paramą gautų tie asmenys, kuriems to labiausiai reikia ir kurie atitinka visas nurodytas sąlygas ir visus normatyvus, o ne visi, kurie piniginės paramos paprašo. Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą.

Kaip matyti iš Įstatymo 3 straipsnio 3 punkto, socialinio teisingumo principo turinį sudaro ir tai, kad piniginė socialinė parama teikiama tik tada, kada jos labiausiai reikia, o jos neteikimas gali būti grindžiamas siekiant racionaliai naudoti turimus išteklius. Todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja turi piniginių lėšų banko sąskaitoje, kurios daugiau kaip du kartus viršija Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytą piniginių lėšų normatyvą, teismas vertina, jog ji, priešingai nei kiti paramos reikalingi asmenys, kurių deklaruoto turto vertė neviršija nustatyto turto vertės normatyvo, tačiau tokių piniginių lėšų neturi, turi galimybę ir pati pasirūpinti savo gerove. Tai reiškia, kad piniginės paramos skyrimas pareiškėjai iš atsakovės biudžeto, kai konkrečiu momentu pareiškėja pati gali pasirūpinti savo būsto išlaikymo išlaidų apmokėjimu, kaip tik neatitiktų racionalaus atsakovės turimų išteklių paramai naudojimo, nes atsakovė paramą pirmiausiai turi skirti jos reikalingiems asmenims, kurie konkrečiu momentu patys negali savo poreikių patenkinti.

Teismas pažymi, kad socialinio teisingumo principo pažeidimą būtų galima įžvelgti tada, kai piniginė parama nesuteikiama asmenims, kurie neturi galimybės iš savo pajamų ar turimų piniginių lėšų apmokėti su būsto išlaikymu susijusių išlaidų, nepaisant to, kad turi kito turto (pvz., nekilnojamojo turto, transporto priemonių, žemės ūkio technikos ir kt.), kadangi nepiniginis turtas pats savaime negeneruoja nuolatinių pajamų ir nesudaro galimybės reguliariai apmokėti būsto išlaikymo išlaidas, skirtingai nei turimos piniginės lėšos. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėja turi pakankamai reikšmingą piniginių lėšų sumą, iš kurios net tik gali užtikrinti savo poreikių tenkinimą, bet ir pati savo skunde Komisijai nurodė, kad turimos santaupos buvo sukauptos ir tam, kad prisidėtų prie gaunamos išankstinės senatvės pensijos. Tokiu būdu pareiškėja pati pripažįsta, kad pinigus kaupė tam, kad turėtų papildomas lėšas prie pensijos, reikalingas nuolatinių kasdienių poreikių tekinimui, ir socialinė parama jai nebūtų reikalinga.

Kita vertus, neteisingas socialinio teisingumo principo traktavimas, skiriant paramą asmenims, turintiems pakankamai piniginių lėšų savo poreikių tenkinimui, pažeistų kitą Įstatymo 3 straipsnio 6 punkte numatytą lygių galimybių principą, pagal kurį piniginė socialinė parama teikiama užtikrinant nepasiturinčių gyventojų lygybę, nes suteikus piniginę paramą pareiškėjai, turinčiai piniginių lėšų, daugiau nei dvigubai viršijančių Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytą piniginių lėšų normatyvą, būtų pažeisti kitų asmenų, kurie taip pat turi teisę į socialinę paramą kai jų deklaruoto turto vertė neviršija nustatyto turto vertės normatyvo, tačiau neturi piniginių lėšų, kurias galėtų naudoti savo poreikiams būstui užtikrinti.

Taigi, socialinės paramos nesuteikimas remiantis Įstatymu ir Aprašu, kurie numato sąlygas ir kriterijus, pagal kuriuos tokia parama neteiktina, pareiškėjai, kuri nėra priskirtina prie labiausiai paramos reikalingų asmenų, kaip turinti pakankamą piniginių lėšų sumą banko sąskaitoje, negali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis socialinio teisingumo principą. Priešingai, vadovaujantis Komisijos Sprendime nurodytais argumentais, atsakovė, skirdama pareiškėjai piniginę paramą ne tik pažeistų Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir Aprašo 46.6 punktą, bet ir Įstatymo 3 straipsnio 6 punkte numatytą lygių galimybių principą kitų į paramą pretenduojančių asmenų atžvilgiu.

Pažymėtina, kad pati Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir Aprašo 46.6 punkte numatyta socialinės paramos neskyrimo sąlyga - 6 mėnesius neteikia piniginės socialinės paramos, jeigu bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turimų piniginių lėšų dydis viršija Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytą piniginių lėšų normatyvą - teisėkūros požiūriu sukonstruota taip, kad socialinio teisingumo principą atitinka, o ne pažeidžia. Nurodytas teisinis reguliavimas socialinės paramos neskyrimą apibrėžia kaip laikiną sprendimą, asmeniui, turinčiam piniginių lėšų, taikomą 6 mėnesius, o ne apskritai atimančiam galimybę gauti socialinę paramą. Nurodytas 6 mėnesių terminas reiškia, kad įstatymo leidėjas būtent todėl ir numatė savivaldybėms teisę laikinai neskirti socialinės paramos, kad piniginių lėšų turintys asmenys iš šių lėšų atitinkamą laiką gali patys užtikrinti savo poreikių tenkinimą. Atitinkamai kai jų turimos lėšos sumažėja iki sumos, neviršijančios Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatyto piniginių lėšų normatyvo, šie asmenys įgyja teisę gauti socialinę paramą kaip ir visi kiti, kurių deklaruoto turto vertė neviršija nustatyto turto vertės normatyvo. Taigi, Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir Aprašo 46.6 punkte numatytas laikinas apribojimas gauti socialinę paramą socialinio teisingumo principo nepažeidžia, o šį principą, kartu su lygių galimybių principu, kaip tik atitinka.

Teismas konstatuoja, kad priimdama pareiškėjos skundžiamą Sprendimą atsakovė vertino visas reikšmingas aplinkybes dėl kompensacijos suteikimo/nesuteikimo, vertino visą pareiškėjos turimą turtą ir jį teisingai įvertino Išvadoje, o socialinio teisingumo, lygių galimybių ir kitų Įstatyme numatytų principų atsakovė nepažeidė, todėl Komisija neturėjo teisinio pagrindo naikinti atsakovės teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kadangi kitaip elgtis atsakovė neturi ir teisinio pagrindo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas - „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir individualių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, 2012 m. gegužės nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1217-602/2015).

Ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas nurodyta Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta norma, kuri įgyvendinta Aprašo 46.6 punkte, ir nenumato teisės atsakovei skirti socialinę paramą asmenims, neatitinkantiems Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje numatyto piniginių lėšų normatyvo. Todėl atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad Sprendimu atsakovė visiškai teisėtai nusprendė pareiškėjai socialinės paramos pagal pareiškėjos Prašymą neskirti, nes priimti kitokį sprendimą ir socialinę paramą skirti atsakovė neturėjo teisės, kadangi tai būtų veikimas viršijant įstatymo suteiktus įgaliojimus (ultra vires). Tuo tarpu Komisija ginčijamu Komisijos Sprendimu kaip tik taip ir įpareigojo elgtis atsakovę, t. y. įpareigojo iš naujo spręsti Prašymą, nors jis išspręstas teisėtai ir teisingai.

Teismas pažymi, kad Komisijos Sprendimas nėra pagrįstas konkrečiomis ginčo santykį tiesiogiai reguliuojančiomis Įstatymo ir Aprašo normomis, o tuo pačiu dar ir įpareigojantis atsakovę veikti ultra vires ir priimti kitokį sprendimą, kurio priėmimo galimybės, esant konkrečioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nenumato Įstatymas ir Aprašas.

Pažymėtina, kad ne tik Komisija, bet ir ginčą nagrinėjantis teismas negali šio ginčo spręsti remdamasis vien tik vienu bendru Įstatyme įtvirtintu socialinio teisingumo principu, kai ginčo santykį aiškiai reglamentuoja konkrečios Įstatymo ir Aprašo normos. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju yra teisės normos, kurios labai tiksliai reglamentuoja ginčo santykį, teismas, priimdamas sprendimą, negali vadovautis vien tik socialinio teisingumo principu ir ignoruoti specialias Įstatymo ir Aprašo normas, skirtas būtent ginčo klausimui.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus teismas konstatuoja, kad Komisijos išvados ginčijamame Komisijos Sprendime neatitinka faktinių bylos aplinkybių visumos, be to, Komisija netinkamai aiškino nagrinėjamam ginčui taikytinas materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą Komisijos Sprendimą patenkinti pareiškėjos skundą ir nepagrįstai panaikino atsakovės Sprendimą.

Atsakovės Sprendimas neprieštarauja jokiems aukštesnės galios teisės aktams, yra priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą ir nėra kitų pagrindų pripažinti Sprendimą neteisėtu, todėl nėra nei vieno ABTĮ 91 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyto pagrindo panaikinti pareiškėjos skundžiamą Sprendimą. Atitinkamai Komisijos Sprendimas, kuriuo nepagrįstai panaikintas Sprendimas ir atsakovė įpareigota iš naujo nuspręsti dėl pareiškėjos Prašymo, naikintinas ir priimtinas naujas sprendimą - pareiškėjos skundą dėl Sprendimo panaikinimo atmesti (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl likusių šalių argumentų teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl likę šalių argumentai detaliau teismo sprendime nevertinami, nustačius, kad pareiškėjos skundžiamas Sprendimas ne tik formaliai yra teisėtas, su kuo sutinka ir Komisija, ir pareiškėja, bet ir iš esmės teisingas bei nepažeidžia socialinio teisingumo principo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2024-01-16 sprendimą Nr. 21RE1-20 administracinio ginčo byloje Nr. AG1-316/12-2023.

Priimti naują sprendimą dėl ginčo ir atmesti pareiškėjos V.L. S. skundą, kuriuo ji prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2023-11-15 sprendimą Nr. 94639 ,,Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas“.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.