- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-21
- Bylos Nr.
- 2T-51/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas
- Pareiškėjas
- L. Ž.
- Suinteresuotas asmuo
- I. P., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
- Kategorijos
- 130.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. Ž. prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2T-27/2013 pagal pareiškėjos L. Ž. prašymą pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Štutgarto apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 27 AR 52/11, suinteresuoti asmenys – I. P., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje.
Prašymu peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį keliamas nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Šalies argumentai
Pareiškėja L. Ž. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Štutgarto apylinkės teismo (toliau tekste – VFR teismas) 2012 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 27 AR 52/11, kuria VFR teismas nutarė atmesti pareiškėjos prašymą suteikti teisinę pagalbą ir su proceso išlaidomis susijusią pagalbą. Pareiškėja Lietuvos apeliaciniam teismui nurodė, jog suinteresuotas asmuo I. P. VFR teismui paaiškino, jog ji yra pareiškėjos sesuo, o VFR teismas šiuos faktus konstatavo minėtoje nutartyje. Pareiškėja nurodė, jog siekia VFR teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties pripažinimo Lietuvos Respublikoje, kadangi minėtoje nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės yra reikšmingos kitoms civilinėms byloms, susijusioms su nekilnojamojo turto grąžinimu, kilmės nustatymu, civilinės būklės aktų pakeitimu.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartimi pareiškėjos prašymo netenkino.
Pareiškėja L. Ž. 2013 m. gegužės 6 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė
prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį.
II. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutarties esmė
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartyje nustatė, kad pareiškėjos prašymas pripažinti Lietuvos Respublikoje minėtą VFR teismo nutartį nėra susijęs su teisine pagalba ar su proceso išlaidomis susijusia pagalba. Pareiškėja iš tiesų siekė, kad prašomos pripažinti nutarties motyvuojamojoje dalyje esančios frazės apie galimai egzistuojantį giminystės ryšį pagrindu būtų konstatuota giminystė tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens I. P. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, jog teismo sprendimo motyvuojamoji dalis saisto užsienio teismo sprendimo pripažinimo klausimą sprendžiantį teismą tiek, kiek ji yra susijusi su sprendimo rezoliucinėje dalyje padaryta išvada ir šią išvadą pagrindžia. Kadangi prašomos pripažinti VFR teismo nutarties motyvuojamoji dalis nepagrindžia šios nutarties rezoliucinės dalies (VFR teismas nenagrinėjo ir nekonstatavo giminystės ryšių egzistavimo fakto), Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, kad užsienio valstybės teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje esanti prielaida apie galimai egzistuojantį giminystės ryšį neįgyja res judicata galios Lietuvos Respublikoje. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad šis principas taikomas tik toms faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurios buvo realiai arba neišvengiamai išnagrinėtos teismo sprendime, dėl kurio yra kilęs klausimas. Remdamasis šiais pagrindais Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje akcentavo, kad valstybėje pripažintas užsienio šalies teismo sprendimas negali įgyti kitokio pobūdžio teisinės galios ir sukelti kitokias teisines pasekmes, nei jį priėmusioje valstybėje. Dėl nurodytų priežasčių Lietuvos apeliacinis teismas pareiškėjos prašymo netenkino.
III. Prašymo peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį argumentai
Pareiškėja L. Ž. prašymu peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį prašo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl VFR teismo sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nėra pagrindų atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje VFR teismo sprendimą.
2. Teismų sprendimai yra vientisi dokumentai. Vienoje Europos Sąjungos (toliau tekste - ES) valstybėje narėje teismo sprendimu nustatyti ir patvirtinti faktai negali būti traktuojami atskirai ir turi būti pripažinti kitoje valstybėje. Lietuvos apeliacinis teismas neanalizavo visos prašomos pripažinti nutarties, o rėmėsi tik formaliu VFR teismo išaiškinimu dalyje nutarties, kitos nutarties dalies netyrė, neanalizavo. Iš VFR teismo sprendimo matyti, kad I. P. giminystė su pareiškėja L. Ž. yra patvirtinta rašytiniais įrodymais, kurių pagrindu ir buvo konstatuotas ginčo nebuvimas.
3. Lietuvos apeliacinio teismo teiginys, jog VFR teismas nenagrinėjo ir nekonstatavo giminystės ryšių egzistavimo fakto, yra nepagrįstas. VFR teismo sprendime yra nurodyta, kad iš I. P. paaiškinimo, pateikto 2007 m. sausio 8 d., išplaukia, kad I. P. neginčija, kad yra pareiškėjos sesuo. Tik dėl šios priežasties VFR teismas neįžvelgė poreikio ginti pareiškėjos teises.
Žemesnės instancijos teismas
4. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste - Reglamentas) 33 str. 3 d. yra nurodyta, kad jei proceso baigtis valstybės narės teisme priklauso nuo neesminio pripažinimui klausimo nustatymo, teismas turi jurisdikciją tokio klausimo nusprendimui. Reglamentas suteikia teisę ES valstybės narės teismui savo iniciatyva konstatuoti tam tikrų faktų buvimą ar nebuvimą. Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2013 m. kovo 28 d. nutartį, nesivadovavo Reglamentu ir nepasinaudojo jam suteikta jurisdikcija.
5. Nėra aišku, kuo remiantis Lietuvos apeliacinis teismas teikė išaiškinimą apie užsienio valstybių priimtų teismo sprendimų vykdymą, kai ta pačia nutartimi konstatavo, jog VFR teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi išspręstas klausimas dėl teisinės pagalbos nesukelia pareiškėjai jokių turtinių pasekmių.
IV. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos argumentai
Dėl VFR teismo sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje
Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad ES valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal ES reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal ES reglamentų, šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) nustatytą tvarką.
Žemesnės instancijos teismas
Reglamento 34 straipsnyje nustatyta, jog užsienio valstybės teismo sprendimas nėra pripažįstamas: 1) jei toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai; 2) jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam buvo įmanoma padaryti; 3) jei jis yra nesuderinamas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje; 4) jei jis yra nesuderinamas su anksčiau priimtu kitoje valstybėje narėje teismo sprendimu dėl ieškinio tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių, jei ankstesnis sprendimas atitinka sprendimų pripažinimo sąlygas prašomoje pripažinti valstybėje narėje.
Kaip matyti iš Reglamento 34 straipsnio, vienas iš pagrindų nepripažinti ES valstybės narės teismo sprendimo yra prieštaravimas valstybės, kurioje jį siekiama pripažinti, viešajai tvarkai. Reglamento 34 straipsnį reikia aiškinti siaurai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1994 m. birželio 2 d. Sprendimas Solo Kleinmotoren, C‑414/92, 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98, ir 2000 m. kovo 11 d. Sprendimas Renault C‑38/98). Reglamento 34 straipsnio 1 punkte numatytas ES valstybės narės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindas taikomas tik išimtiniais atvejais (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1988 m. vasario 4 d. Sprendimas Hoffmann, 145/86; 1996 m. spalio 10 d. Sprendimas Hendrikman ir Feyen, C‑78/95). Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu galima remtis tik jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai pažeistų pagrindiniu laikomą principą, o pats pažeidimas sudarytų teisės normos, kuri valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje laikoma esmine, akivaizdų pažeidimą arba teisės, kuri toje teisės sistemoje laikoma pagrindine, akivaizdų pažeidimą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98 ir 2000 m. kovo 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98).
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą tarptautinė viešoji tvarka yra tapusi Lietuvos teisės sistemos dalimi. Todėl sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Taigi, atsižvelgiant į Reglamento tarptautinį pobūdį ir tikslus, kurių siekė valstybės, sukurdamos Europos Sąjungą, Reglamente vartojama sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka ir apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus.
Europos Sąjungos sutarties suvestinės redakcijos 2 straipsnyje nustatyta, kad Sąjunga yra grindžiama laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurios viena iš fundamentalių vertybių yra teisingumas.
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 67 straipsnyje yra įtvirtinta, jog Sąjunga sukuria laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje gerbiamos pagrindinės teisės bei skirtingos valstybių narių teisinės sistemos ir tradicijos.
Europos Sąjungos sutarties suvestinės redakcijos 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau tekste - EŽTK). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Pagrindinės teisės, kurias garantuoja EŽTK ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus.
Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimas reikalauja žmogaus teisių ir fundamentalių, visoms ES valstybėms narėms bendrų teisės principų laikymosi. Viena iš pamatinių žmogaus teisių yra EŽTK 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į tinkamą teismo procesą. Ši teisė yra viena iš esminių teisingumo principo sudedamųjų dalių. Teisė į tinkamą procesą inter alia reiškia, jog kiekvienam asmeniui yra garantuojama, jog nustatant jo pilietines teises ir pareigas, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Taigi šiai teisei užtikrinti būtina, jog bylos, kuriose sprendžiami asmenų teisių ir laisvių klausimai, turi būti nagrinėjamos išklausius visus suinteresuotus bylos baigtimi asmenis, visapusiškai ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius bylos baigčiai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinant ir taikant teisės normas, galiausiai – priimant teismo sprendimą dėl bylos esmės.
Žemesnės instancijos teismas
Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad užtikrindamos pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių. Šioje teisės normoje taip pat nustatyta, kad valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.
Vienas svarbiausių instrumentų, kuriais įgyvendinamas vienas iš ES tikslų - laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimas, yra laisvo teismų sprendimų judėjimo ES doktrina, reiškianti, jog vienoje ES valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi įgyti tokią pat teisinę galią ir sukelti tokius pat teisinius padarinius kitoje ES valstybėje, neiškreipiant prašomo pripažinti sprendimo esmės. Ši doktrina ir Reglamento 34 straipsnyje įtvirtinti jos ribojimo pagrindai turėtų būti aiškinami sistemiškai su ES steigimo sutartimis bei svarbiausiais žmogaus teisių apsaugą reglamentuojančiais tarptautiniais teisės aktais.
Iš pareiškėjos prašymo peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį turinio yra matyti, kad pareiškėja VFR teismo sprendimo motyvų dalies pagrindu siekia patvirtinti giminystės ryšį su suinteresuotu asmeniu I. P. Pareiškėja prašyme įrodinėja, jog nėra pagrindo nepripažinti VFR teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties.
Nagrinėjamu atveju VFR teismo sprendimo motyvų dalis negali būti pripažinimo objektu, kadangi ji nėra susijusi su byloje spręsto klausimo esme, taip pat nesusijusi su įrodinėjimo dalyku byloje. VFR teisme vykusiame procese, kuriame buvo priimta prašoma pripažinti nutartis, nebuvo sprendžiami giminystės klausimai, nebuvo tiriami ir vertinami su šiuo klausimu susiję įrodymai. VFR vykusiame teismo procese buvo sprendžiamas procesinis klausimas dėl teisinės pagalbos ir su proceso išlaidomis susijusios pagalbos. Iš to seka, jog minėtame teismo procese įrodinėjimo dalyką sudarė teisinės ir faktinės aplinkybės, susijusios su procesinių klausimų dėl teisinės pagalbos ir proceso išlaidų sprendimu. VFR teismo nutartyje nurodyta, jog VFR tokio pobūdžio klausimas negali būti sprendžiamas, kadangi pagal šios užsienio valstybės teisę įmanomas giminystės nustatymas tik tarp tėvų ir vaikų, bet ne tarp seserų, todėl negali būti tokioje byloje suteikta teisinė pagalba ar apmokėtos proceso išlaidos. VFR teismas prašomame pripažinti sprendime tik kaip šalutinį argumentą nurodė, jog galimai nėra ginčo dėl giminystės fakto.
Užsienio valstybės teismo sprendimo motyvų, ar jų dalies pripažinimo sukeltos pasekmės, kai užsienio valstybės teismas pripažinimo metu ginčo objektu tapusio klausimo nenagrinėjo iš viso, nerinko atitinkamų įrodymų, jų netyrė ir nevertino, neišklausė kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonių ir šiuo klausimu išvis nepriėmė sprendimo, prieštarautų Lietuvos Respublikos ir ES viešajai tvarkai bei Lietuvos Respublikos privatinės teisės esmei. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad minėto VFR teismo sprendimo motyvų dalies dėl galimai egzistuojančios giminystės pripažinimu būtų iškreipiama pačios VFR teismo nutarties esmė, laisvo teismų sprendimų judėjimo ES doktrinos esmė bei sukuriamos kliūtys kurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. Be to, be jokio teisinio pagrindo, neužtikrinant EŽTK įtvirtintų žmogaus teisių apsaugos garantijų į tinkamą procesą laikymosi, būtų daroma intervencija į I. P. teises. Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartyje Reglamento 34 straipsnio 1 punkte nustatyto atsisakymo pripažinti VFR teismo sprendimą pagrindo tiesiogiai neįvardijo, iš nutarties turinio akivaizdu, jog Lietuvos apeliacinis teismas atsisakė pripažinti minėtą užsienio valstybės teismo sprendimą būtent šiuo pagrindu.
Dėl pareiškėjos argumentų, kuriais įrodinėjama, jog VFR teismas konstatavo pareiškėjos giminystės ryšį su suinteresuotu asmeniu ir argumentų, kuriais įrodinėjama, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartyje nesivadovavo VFR teismo pateiktu faktų aiškinimu
Pareiškėja prašyme peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį nurodo, jog teismų sprendimai yra vientisi dokumentai, užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą sprendžiantis teismas yra įpareigotas kilmės valstybės narės teismo faktų aiškinimu. Pareiškėja taip pat įrodinėja, jog suinteresuoto asmens I. P. giminystė su pareiškėja L. Ž. yra patvirtinta rašytiniais įrodymais, todėl Lietuvos apeliacinis teismas turėjo pripažinti visą užsienio valstybės teismo sprendimą.
Nagrinėjamu atveju, iš VFR teismo nutartyje esančių frazių „numanomos sesers“, „Ji taip pat mano, jog gali būti, jog ji yra pareiškėjos sesuo“ negalima daryti išvados apie tai, jog VFR teismas pripažino egzistuojant giminystės ryšius tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens. Iš VFR teismo nutarties taip pat negalima daryti išvados, jog pati I. P. būtų aiškiai pripažinusi, jog ją su pareiškėja L. Ž. sieja giminystės ryšys. Pareiškėja L. Ž. nepateikė Lietuvos apeliaciniam teismui teismo sprendimo, priimto pagrindinėje byloje, nenurodė, kokiais konkrečiai dokumentais yra grindžiamas jos argumentas, jog pareiškėjos ir suinteresuoto asmens giminystę įrodo rašytiniai įrodymai ir nepateikia duomenų, kad VFR teismas būtų juos nagrinėjęs ir jais rėmęsis. Pareiškėja taip pat nepateikė kitokias, nei 2013 m. kovo 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuotas, aplinkybes galinčių pagrįsti įrodymų ir argumentų. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, vadovaujantis VFR teismo nutartimi, Vokietijos Federacinėje Respublikoje nėra įmanomas giminystės nustatymas tarp seserų, todėl VFR teismas pareiškėjos inicijuotame teismo procese giminystės klausimo net negalėjo spręsti, o iš to seka, kad VFR teismas negalėjo ir konstatuoti esant giminystės ryšį.
Dėl šios priežasties teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjos argumentas, kad VFR teismas konstatavo egzistuojant giminystę tarp L. Ž. ir I. P., yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2013 m. kovo 28 d. nutartį, rėmėsi VFR teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jas vertino VFR teismo pateikto išaiškinimo dėl galimybės nustatyti giminystę tarp seserų kontekste, todėl minėtoje nutartyje teisingai vertino nurodytas aplinkybes ir pareiškėjos argumentus bei darė pagrįstą išvadą, jog Vokietijos teismui nenagrinėjus giminystės nustatymo klausimo, jis negalėjo būti nustatytas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2013 m. kovo 28 d. nutartį, nesivadovavo VFR teismo nutartyje pateiktu faktinių aplinkybių aiškinimu.
Dėl VFR teismo sprendimo vykdytinumo
Reglamento 33 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad vienoje ES valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso. Šia nuostata yra įgyvendinama laisvo teismų sprendimų judėjimo ES doktrina, kuria vadovaujantis teismo sprendimas, nereikalaujantis vykdytinumo pripažįstančioje valstybėje, yra pripažįstamas nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso. Tačiau Reglamento 33 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad bet kuri suinteresuota šalis, kuri pateikia teismo sprendimo pripažinimo klausimą kaip ginčo esmę, gali pagal Reglamento III skyriaus 2 ir 3 skirsniuose numatytą tvarką, kreiptis dėl nutarties dėl teismo sprendimo pripažinimo išdavimo. Taigi, tuo atveju, jeigu užsienio valstybės teismo sprendimas reikalauja vykdytinumo, arba vykdytinumo nereikalauja, bet šio teismo sprendimo pripažinimu suinteresuota šalis kreipiasi dėl jo pripažinimo, kompetentingas pripažįstančiosios valstybės teismas tokį prašymą turi nagrinėti iš esmės ir spręsti teismo sprendimo pripažinimo klausimą.
Reglamento 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybėje narėje priimtas ir joje turintis būti vykdomas teismo sprendimas vykdomas kitoje valstybėje narėje, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo paskelbtas vykdytinu toje kitoje valstybėje narėje. Minėtoje teisės normoje įtvirtinta, jog teismo sprendimo leidimo vykdyti privaloma pozityvioji sąlyga jį pripažįstančioje valstybėje yra teismo sprendimo vykdytinumas jį priėmusioje valstybėje.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašyme peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį nurodo, jog nėra aišku, kokiu pagrindu teismas minėtoje nutartyje teikė išaiškinimą apie užsienio valstybių priimtų teismo sprendimų vykdymą, kai ta pačia nutartimi konstatavo, jog VFR teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi išspręstas klausimas dėl teisinės pagalbos nesukelia pareiškėjai jokių turtinių pasekmių.
VFR teismo priimtas procesinis sprendimas dėl teisinės pagalbos nereikalauja vykdytinumo Lietuvos Respublikoje, todėl jo pripažinimas Lietuvos Respublikoje nereikalingas, tačiau vykdytinumo galėtų reikalauti užsienio valstybės teismo sprendimo dalis, jeigu ja iš tiesų būtų konstatuotas giminystės ryšių egzistavimo faktas. Tokiu atveju, pareiškėjos nurodytų tikslų įgyvendinimas (pavyzdžiui, kilmės nustatymas, nekilnojamojo turto susigrąžinimas) būtų įmanomas tik paskelbus atitinkamą užsienio valstybės teismo spendimo dalį vykdytina. Tokiu atveju vykdytina užsienio valstybės teismo sprendimo dalis būtų pagrindas atlikti atitinkamus civilinės būklės aktų pakeitimus ir/arba šiuo pagrindu inicijuoti nekilnojamojo turto susigrąžinimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija sprendžia, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartyje pagrįstai konstatavo, jog procesinis VFR teismo sprendimas, kuriuo atsisakyta suteikti teisinę ir su procesinėmis išlaidomis susijusią pagalbą, nereikalauja vykdytinumo Lietuvos Respublikoje. VFR teismo sprendimo motyvų dalis, kuria prašymą grindžia pareiškėja, taip pat negali įgyti vykdytinumo savybės, kadangi giminystės nustatymas nebuvo Vokietijoje vykusio teismo proceso nagrinėjimo objektas. Todėl ši teismo nutarties dalis, kurią atsisakoma pripažinti Lietuvos Respublikoje dėl prieštaravimo viešajai tvarkai, atitinkamai negali būti ir paskelbta vykdytina.
Dėl kitų pareiškėjos prašyme suformuluotų argumentų ir bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėja prašyme peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį nurodo, kad Reglamento 33 str. 3 d. yra nustatyta, kad jei proceso baigtis valstybės narės teisme priklauso nuo neesminio pripažinimui klausimo nustatymo, teismas turi jurisdikciją tokio klausimo nusprendimui. Šiuo argumentu pareiškėja įrodinėja, jog Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas VFR teismo procesinio sprendimo pripažinimo klausimą, turėjo jurisdikciją pripažinti VFR teismo sprendimą dalyje dėl giminystės tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens I. P. nustatymo.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pareiškėjos argumentu. Giminystės nustatymas visais atvejais sukelia asmenims itin reikšmingas teisines pasekmes, keičia asmens teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl tokio pobūdžio klausimo nustatymas negali būti laikomas neesminiu klausimu procesinio užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo atžvilgiu.
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog pareiškėja ir be VFR teismo sprendimo pripažinimo civilinėje apyvartoje kaip įrodymą gali panaudoti faktą, jog VFR teisme vykusiame procese tam tikras asmuo išreiškė nuomonę dėl giminystės su pareiškėja.
Kiti pareiškėjos argumentai neturi reikšmės teisingam šios civilinės bylos išsprendimui.
Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį.
Netenkinus pareiškėjo prašymo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį, bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 34 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2T-27/2013, palikti nepakeistą.
Ši nutartis per 3 mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.