Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teiginys, jog Gruzijoje, ten, kur jis gyveno - Pietų Osetijoje, jį persekiojo dėl osetinų tautybės, yra nelogiškas (Osetijoje persekiojo dėl osetinų tautybės), be to, neatitinka pareiškėjo bylos medžiagos. Nurodė, jog pareiškėjas negalėjo paaiškinti kokia „mafija" ir kodėl jį persekiojo. Pažymėjo, kad 2011 m. rugpjūčio 8 d. apklausos metu pareiškėjas pakeitė savo istoriją ir nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio mėnesį Senaki mieste (Gruzijoje), kur jis nuolat gyveno iki pat išvykimo iš kilmės šalies, jį „pagavo" kažkokie žmonės (pareiškėjas nesugebėjo paaiškinti, kas tai per asmenys), nuvežė į mišką, sumušė ir pareiškė, kad jis yra tėvynės išdavikas, todėl turi išvykti iš šalies. Kadangi pareiškėjas nuolat keitė savo pasakojimą apie tariamo persekiojimo kilmės valstybėje aplinkybes ir priežastis, darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas yra supainiotas, klaidinantis bei nenuoseklus, todėl turėtų būti vertinamas kritiškai. Nurodė Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad tyrimo metu pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių apklausų metu pateiktą informaciją. Pabrėžė, kad prieštaravimai buvo nustatyti ne tik pareiškėjo pasakojime apie tariamą persekiojimą, bet ir informacijoje apie jo gyvenamąją vietą.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011-08-11 sprendimo Nr. (15/6–4) 15PR–204, kuriuo Gruzijos piliečiui I. K. nesuteiktas laikinas teritorinis prieglobstis ir prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos bei jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo išsiuntimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) arba laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Teisinius santykius dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikta akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį samprata. Pagal ją, akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį – toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. To paties įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas grąžinamas į užsienio valstybę arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Pagal aptariamo įstatymo 83 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

Pareiškėjas tiek skundą pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinį skundą, grindžia tuo, kad Pietų Osetijoje, kur jis gyvena, pareiškėją nuolat persekioja ir muša dėl to, kad jis yra osetinas. Nurodo, kad pats faktas, jog prašosi kitose valstybėse prieglobsčio, tik patvirtina aplinkybę, kad bijo grįžti į kilmės valstybę. Taip pat pažymi, jog saugumo prasme padėtis išlieka įtempta (skraido Rusijos sraigtasparniai, siautėja ginkluoti būriai, kurie grobia ir plėšia).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas akivaizdžiai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie save ir kilmės valstybėje gresiančią baimę dėl persekiojimo bei piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo tvarka, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą. 2011 m. liepos 20 d. užsieniečio apklausos lape užfiksuota, kad atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ieškoti ramesnio gyvenimo, o 2011 m. rugpjūčio 4 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole kaip išvykimo iš kilmės valstybės priežastys ir tikslas nurodyta – neturėjo namų, persekiojo mafija. Tuo tarpu 2011 m. rugpjūčio 8 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole jau nurodo, kad problemos prasidėjo kilus Osetijos-Gruzijos karui (2008 m.), po to nurodo, kad persekiojamas buvo dėl to, kad padėjo Gruzijos televizijos žurnalistams, ko pasėkoje, neaišku kokių asmenų (mafijos ar valdžios atstovų), buvo nuvežtas į mišką, sumuštas ir paleistas.

Įvertinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nepaisant to, jog pareiškėjo kilmės valstybėje yra humanitarinio ir socialinio pobūdžio problemų, tai dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiamas prieglobsčio statusas ar papildoma apsauga. Pareiškėjas pateikdamas informaciją apie persekiojimą painiojasi, nesugeba aiškiai ir tiksliai nurodyti kur ir kada gyveno, kada, kas ir dėl kokių priežasčių pradėjo persekioti (vienu atveju nurodo, jog yra persekiojamas dėl to, kad yra osetinas, kitu – kad padėjo televizijos žurnalistams rinkti informaciją, trečia – jog atvyko į Lietuvos Respubliką ieškodamas ramesnio gyvenimo). Be to, 2011 m. liepos 22 d. prašyme suteikti prieglobstį I. K. apskritai jokių persekiojimo pagrindų nenurodo. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas prieglobsčio įvairiose šalyse prašėsi 7 kartus, akivaizdu, jog jam gerai yra žinoma prieglobsčio suteikimo procedūra, todėl tuo piktnaudžiaudamas jis stengiasi maksimaliai atitikti prieglobsčio suteikimo kriterijus ir neatskleisti tikrųjų išvykimo iš kilmės valstybės priežasčių. Nagrinėjamu atveju atsakovas padarė teisingą išvadą, kad I. K. nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės valstybėje gresiančio persekiojimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.