- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-31
- Bylos Nr.
- I-326-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01314-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
J. M. (toliau – pareiškėjas) 2016-03-29 kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) (b. l. 1–2).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2013 metų kovo mėnesio iki 2014 metų buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir iš ten kelis kartus buvo atvežtas į LAVL. Kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas buvo labai mažas, todėl buvo privertas sėdėti arba gulėti. Pasivaikščiojimo kiemeliai taip pat buvo labai maži. Vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui, kur nurodoma, kad suimtasis / nuteistasis turi ne mažiau kaip 8 valandas praleisti lauke. Dėl mažo kameros ploto jautė diskomfortą. Kameros buvo antisanitarinės būklės, lakstė tarakonai ir žiurkės. Tualetas buvo be durelių, naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas privatumas. Tai keldavo didelius išgyvenimus. Kameroje nebuvo stalo, valgyti tekdavo pasidėjus dubenėlį ant žemės. Lovos buvo siauros ir trumpos, todėl negalėjo išsimiegoti. Lukiškių TI-K gydydavosi dėl psichikos sutrikimų, o dėl nežmoniškų ten esančių sąlygų jam tik dar labiau buvo pakenkta. Bandė žudytis, tačiau tai pastebėjęs pareigūnas nuvedė į kamerą ir pririšo, neleido naudotis tualetu, todėl prišlapino į lovą. Dėl šio įvykio ilgai sirgo depresija. LAVL patyrė neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, fizinius nepatogumus, negali ramiai miegoti, jaučia baimę aplinkiniams, nepasitiki savimi, sukrėstas dvasiškai ir fiziškai.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–9). Nurodo, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2013-10-29 iki 2013-11-11 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 m², kurioje buvo 4 lovos ir palatoje Nr. 20, kurios plotas 7,19 m², kurioje buvo 4 lovos; nuo 2013-11-19 iki 2013-11-26 Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 9,56 m², kurioje buvo 2 lovos ir palatoje Nr. 3, kurios plotas 8,92 m², kurioje buvo 2 lovos; nuo 2013-12-04 iki 2013-12-11 Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 6, kurios plotas 15,51 m², kurioje buvo 6 lovos; nuo 2014-01-22 iki 2014-01-28 Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 9, kurios plotas 15,51 m², kurioje buvo 6 lovos; nuo 2014-09-16 iki 2014-09-17 Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 9, kurios plotas 15,51 m², kurioje buvo 6 lovos ir kameroje Nr. 3, kurios plotas 9,56 m², kurioje buvo 2 lovos; nuo 2014-09-17 iki 2014-09-23 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 29, kurios plotas 15,45 m², kurioje buvo 8 lovos, nuo 2014-09-23 iki 2014-10-09 Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 1, kurios plotas 8,80 m², kurioje buvo 1 lova ir palatoje Nr. 3, kurios plotas 9,56 m², kurioje buvo 2 lovos. Paaiškina, kad LAVL neveda statistikos, kiek konkrečioje kameroje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, todėl negali pateikti teismui informacijos, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju nurodytu ginčo laikotarpiu buvo minėtoje palatoje. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveiktos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Ligoninės patalpos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kamerose esančių lovų išmatavimai yra 185x70 cm. Ligoninė vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, kurių 16.5 nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kamerose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas yra įrengta 1,5 m aukščio pertvara. Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. LAVL nuteistiesiems užtikrina pasivaikščiojimą gryname ore vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio nuostatomis. Pasak LAVL, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotas leidimas-higienos pasas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas su skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra pagrįstas bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių.
Teismo posėdyje LAVL atstovas nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000-06-30, 2004-12-13, 2004-12-29 nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997-01-20, 2004-12-13 nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1R-231 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų 1 punktą LAVL paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir LAVL (BVK) 62 straipsnio 2 dalis). Taigi, LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir LAVL.
Nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) reguliuoja BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus LAVL palatose (kamerose) gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Iš gydymo stacionare istorijos (b. l. 10–14) matyti, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas nuo 2013-10-29 iki 2013-11-11 palatoje Nr. 23 ir Nr. 20, nuo 2013-11-19 iki 2013-11-26 palatoje Nr. 3 ir Nr. 2, nuo 2013-12-04 iki 2013-12-11 palatoje Nr. 6, nuo 2014-01-22 iki 2014-01-28 palatoje Nr. 9, nuo 2014-09-16 iki 2014-10-07 palatoje Nr. 9, Nr. 3, Nr. 29, Nr. 1. Iš LAVL pateiktos 2016-07-17 pažymos Nr. BD-983 matyti, kad kameros Nr. 1 plotas yra 8,80 m², joje yra viena vienaukštė lova, kameros Nr. 2 plotas 8,92 m², joje yra dvi vienaukštės lovos, kameros Nr. 3 plotas 9,56 m² joje yra dvi vienaukštės lovos, palatos Nr. 6 plotas 15,51 m², joje yra trys dviaukštės lovos, palatos Nr. 9 plotas 15,51 m², joje yra trys dviaukštės lovos, palatos Nr. 20 plotas 7,19 m², joje yra dvi dviaukštės lovos, kameros Nr. 23 plotas 8,80 m², joje yra dvi dviaukštės lovos, palatos Nr. 29 plotas yra 15,45 m², joje yra keturios dviaukštės lovos, o taip pat šioje kameroje yra stalas (b. l. 17). LAVL negalėjo teismui nurodyti, kiek asmenų vienu metu buvo gydoma kartu su pareiškėju vienoje palatoje. Teismas daro išvadą, kad palatose Nr. 2 ir Nr. 3, Nr. 6, Nr. 9, Nr. 20, Nr. 23 ir Nr. 29 buvo laikoma tiek asmenų kiek yra lovų, todėl LAVL pareiškėjui 62 paras neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto ir pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto reikalavimus. LAVL atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad LAVL neveikė CK 6.271 straipsnio prasme taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Pareiškėjo teigimu, tualetas buvo be durelių, naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas privatumas. Tai keldavo didelius išgyvenimus. Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Įrengimo taisyklės), 16.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. LAVL pateikė teismui palatų nuotraukas, iš kurių matyti, kad sanitariniame mazge nebuvo unitazo, ertmė grindyse buvo atitverta nuo palatos užuolaida (b. l. 75). Nei unitazo, nei tinkamos pertvaros įrengimas nėra susijęs su kapitaliniais remonto ar rekonstrukcijos darbais, todėl konstatuotina, kad LAVL CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Be to, iš pateiktų nuotraukų matyti, kad sanitarinio mazgo vieta akivaizdžiai neatitiko minimalių higienos reikalavimų (b. l. 76–79). Teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuojančių normų pažeidimas ypač reikšmingas, atsižvelgiant į tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga. Vietoje unitazo esanti ertmė grindyse, atitverta užuolaida yra nepateisinamas LAVL neveikimas, neužtikrinant saugių ir sveikų asmenų laikymo gydymo įstaigoje sąlygų.
Pareiškėjas nurodo, kad kameroje nebuvo stalo, valgyti tekdavo pasidėjus dubenėlį ant žemės.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti stalas ir tiek taburečių, kiek joje yra asmenų.
Atsakovės atstovė pateikė 2015-07-17 pažymą Nr. BD-983 iš kurios matyti, kad tik vienoje kameroje Nr. 29, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, buvo stalas, šią aplinkybę patvirtina ir atsakovės atstovo pateikta kameros Nr. 29 foto nuotrauka, kurioje matyti, kad kameroje stovi stalas. Visose kitose palatose stalo nebuvo, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas neturėjo galimybės valgyti prie stalo, todėl šiuo aspektu taip pat konstatuotini LAVL neteisėti veiksmai.
Pareiškėjas nurodo, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui, kad nurodoma, kad suimtasis / nuteistasis turi ne mažiau kaip 8 valandas praleisti lauke. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ( CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [ CPT/ Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.
Pareiškėjo teigimu kamerose lakstė tarakonai ir žiurkės. Atsakovės atstovas nurodo, kad ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Prie atsiliepimo atsakovės atstovas pridėjo UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stoties“ Kenkėjų kontrolės žurnalo išrašą, iš kurio matyti, kad 2013 metais UAB „Vilniaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ atliko parazitų stebėjimo ir naikinimo darbus (b. l. 30–41). Taip pat, pridėjo su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2014-01-02 sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500, kuria UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ įsipareigojo LAVL atlikti parazitų priežiūros ir naikinimo darbus (b. l. 61–63). Iš atliktų darbų aktų matyti, kad 2014 metais LAVL periodiškai buvo atliekami parazitų stebėjimo ir naikinimo darbai (b. l. 80–91). Atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad LAVL ėmėsi priemonių, kad ligoninėje nebūtų tarakonų ar žiurkių, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus LAVL veiksmus.
Pareiškėjas skundėsi ir dėl to, kad bandė žudytis, tačiau tai pastebėjęs pareigūnas nuvedė į kamerą ir pririšo, neleido naudotis tualetu, todėl prišlapino į lovą. Dėl šio įvykio ilgai sirgo depresija. Šiuo atveju darytina išvada, kad LAVL, siekdama apsaugoti pareiškėją nuo jo paties, privalėjo užtikrinti jo saugumą, todėl su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami. Bylos duomenimis nustatyta, kad didžiąją dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo gydomas LAVL Psichiatrijos skyriuje dėl emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimo bei priklausomybės keliems narkotikams sindromo (b. l. 11–14). Pareiškėjo nurodomas psichikos sveikatos sutrikimas (depresija) bylos duomenimis nenustatytas.
Remiantis tuo, kad byloje buvo konstatuoti LAVL neteisėti veiksmai, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją (LVAT 2013-09-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą.
Pareiškėjas buvo gydomas perpildytoje palatoje visą jo buvimo LAVL laikotarpį – 62 paras. Vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto reikalavimo (5,1 m²), šis reikalavimas buvo pažeistas dideliu mastu, t. y. pareiškėjui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas (atsižvelgiant taip pat ir į baldų bei sanitarinio mazgo užimamą palatos plotą) dažnai nesiekė net 2 m². Be to, kaip minėta, sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį, mąstą ir trukmę, konstatuotina, jog tai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti pakankamai intensyvius neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti LAVL veiksmai (pareiškėjo laikymas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų), žala (pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir kančių), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo aspektu teismas taip pat pažymi, kad nei asmens orumo, nei privatumo pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikra fikcija, kurios paskirtis yra kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.
Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 620,00 Eur, skaičiuojant po 10,00 Eur už vieną parą (62 paros x 10,00 Eur), kai pareiškėjas LAVL buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinei žalai atlyginti 620,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 620,00 Eur (šešis šimtus dvidešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.