Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Donatas Jatužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-576-350/2012

2012 m. rugpjūčio 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Evaldo Vanago ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą dėl 2012 m. gegužės 10 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo S. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės visiškai pridėta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-12-08 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalis ir S. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams septyniolikai dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu iš S. Ž. priteista 14 Lt proceso (pašto) išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Ž. nuteistas už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupėje pasikėsino apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą J. S. priklausantį turtą – pinigus – 2600 Lt, o būtent: veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turėdamas tikslą apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą - pinigus, nenustatytam asmeniui 2012 m. vasario 5 d., apie 16.00 val. naudojantis mobilaus ryšio telefonu ir paskambinus į fiksuoto ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir melagingai pranešus nukentėjusiajai J. S., kad jos brolis lipdamas laiptais pargriovė 12 metų mergaitę, kuriai skilo kaukolė bei pareikalavus, jog norint, kad nebūtų keliama byla, reikalinga sumokėti nuo 8000 Lt iki 12 000 Lt, nukentėjusiajai sutikus sumokėti 2600 Lt, vykdydamas tyrimu nenustatyto bendrininko nurodymus, 2012 m. vasario 5 d. apie 17.00 val., nuvyko nukentėjusios J. S. nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), nuėjo į nurodytus namus paimti apgaule išviliotų pinigų - 2600 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nors nuteistasis prašo jį išteisinti, tačiau savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neginčija, tik nesutinka su teismo paskirta bausme, teigdamas, kad ji per griežta. Apeliacinės instancijos teismas su tokia nuteistojo pozicija nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas paskyrė S. Ž. bausmę Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, ribose, laikydamasis bendrosios dalies nuostatų (BK 54 str.).

Apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą (padarytas nesunkus, tyčinis nusikaltimas), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (iš savanaudiškų paskatų), į atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje) ir tinkamai įvertino kaltininko asmenybę – ankščiau teistas, turintis neišnykusį teistumą, nedirba, nesimoko. Nuteistasis nepagrįstai teigia, jog teismas skirdamas bausmę neįvertino tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo metu teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, tuo tarpu kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Šiuo atveju S. Ž. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltės iš esmės nepripažino, teigė nesupratęs, jog daro nusikalstamą veiką. Esant tokiems nuteistojo parodymams, BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti pripažinta.

Pažymėtina, jog apylinkės teismo buvo įvertinta ir tai, jog nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir reali turtinė žala nepadaryta, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nusikalstamas sumanymas neįgyvendintas (nusikalstama veika nebaigta) dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininkų valios, nes S. Ž. buvo sulaikytas. Taigi paskirtoji bausmė atitinka BK 57 str. nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, nes pagal šias nuostatas bausmė skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. Tokiu būdu apelianto teiginiai, jog teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, jog nusikaltimas nebuvo baigtas, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kad S. Ž. naują nusikalstamą veiką padarė būdamas lygtinai paleistas iš pataisos įstaigai, praėjus vos 13 dienų, apylinkės teismas pagrįstai S. Ž., kaip recidyvistui, skyrė su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog S. Ž. dėl savo nusikalstamo elgesio išvadų nedaro ir atitinkamo BK straipsnio sankcijoje numatytomis švelnesnėmis bausmėmis (viešaisiais darbais, areštu arba laisvės apribojimu) nebus pasiekti bausmės tikslai ir įgyvendinta jos paskirtis. Nuteistojo elgesys rodo, kad jis nėra linkęs laikytis įstatymų. Tiek pagal 2008 m. spalio 10 d., tiek ir pagal 2010 m. gruodžio 8 d., nuosprendį S. Ž. buvo taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, tačiau ir po to nuteistasis išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nepadarė, nenorėjo paklusti įstatymų reikalavimams, toliau elgėsi nusikalstamai.

Remiantis šių aplinkybių visetu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė savo trukme tik nežymiai viršijanti sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta. Apylinkės teismas, nepažeisdamas BK 64 str. nuostatų, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, taikydamas visiško sudėjimo būdą, pridėjo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-12-08 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį. Atsižvelgiant į tai, jog pridėta dalis laikotarpiu yra gana trumpa – vienas mėnuo ir septyniolika dienų, S. Ž. paskirta ir galutinė subendrinta bausmė taip pat nelaikytina aiškiai per griežta, yra teisinga, atitinka nuteistojo asmenybę.

Taikyti nuteistojo S. Ž. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, pagrindo nėra. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas S. Ž. atžvilgiu jau anksčiau buvo taikytas pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 5 d. nuosprendį, tačiau S. Ž. nevykdant teismo paskirtų įpareigojimų, bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas. Tokiu būdu atsižvelgus į aukščiau išdėstytų aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo asmenybę, visumą nėra pagrindo manyti, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus jos vykdymą.

Kadangi teismas gali vertinti tik objektyviai egzistuojančias aplinkybes ir procesinis sprendimas negali būti paremtas nesančiais, tačiau ateityje galbūt dar įvyksiančiais faktais, šiuo metu atsižvelgti į S. Ž. pažadus ateityje nebenusikalsti, įsidarbinti nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, jog S. Ž. darydamas naują nusikaltimą turėjo suvokti baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumą ir iš to išplaukiančias dėsningas, neigiamas pasekmes, tačiau užuot stengęsis susirasti darbą ir užsidirbti pragyvenimui legaliu būdu, S. Ž. būtent nusikalstamu būdu siekė pasipelnyti.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, S. Ž. paskirta bausmė pagal savo rūšį ir dydį individualizuota tinkamai, todėl ją keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.