Panevėžio apylinkės teismo nutartis

asmeniui, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė D. G., jo gynėjui advokatui A. L., atstovei pagal įstatymą (mamai) V. G.,

teismo posėdyje išnagrinėjęs VšĮ (duomenys neskelbtini) (toliau – Viešoji įstaiga) teikimą dėl D. G., gimusiam (duomenys neskelbtini), taikomos priverčiamosios medicinos priemonės panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

2. Panevėžio apylinkės teisme 2021 m. rugsėjo 27 d. gautas Viešosios įstaigos teikimas, kuriuo siūloma D. G. panaikinti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

3. Teismo posėdžio metu Viešosios įstaigos atstovė V. Š. patvirtino teikime nurodytas aplinkybes, jį palaikė bei paaiškino, kad D. G. nustatyta lėtinė psichinė liga, kuri nėra išgydoma ir kuriai reikalingas nuolatinis medikamentinis gydymas. Liga pasireiškia ryškiu nuotaikos pakylimu ir savo galimybių pervertinimu. Įstatymo uždraustą veiką D. G. įvykdė tuomet, kai nutraukė medikamentų vartojimą ir jo liga paūmėjo. Jau kurį laiką stebima ligos remisija, jis reguliariai vartoja vaistus. D. G. gyvena su tėvais, jis supranta savo ligą ir jai yra kritiškas iš dalies (esant tokiam sutrikimui neįmanoma pasiekti visiškos kritikos). Buvusiems įvykiams jis visiškai kritiškas. D. G. turi kas 3 savaites susileisti vaistus, jis sąžiningai ir tvarkingai atvyksta į gydymo įstaigą, bendrauja su gydytojais ir socialine darbuotoja. Iš pradžių D. G. atvyko su mama, o dabar atvyksta savarankiškai. Tiek D. G., tiek jo šeimos nariai supranta, kad jam reikalingas gydymas. D. G. reikalinga gydymo kontrolė. Šiuo metu jo sveikatos būklė yra tinkama, haliucinacijų ir kliedėjimo idėjų bendraujant nefiksuota, nusiskundimų dėl D. G. elgesio nebuvo. Psichikos sutrikimai D. G. buvo užfiksuoti 2014–2015 metais, bet tuomet jis gydėsi savanoriškai ir savarankiškai. Šiuo metu jo pavojingumas yra labai sumažėjęs, bet nutraukus gydymą yra didelė rizika, kad jis atkristų ir vėl galėtų padaryti įstatymo uždraustą veiką. Gydymo įstaigai nėra jokio skirtumo, ar priverčiamoji medicinos priemonė būtų panaikinta, ar ne, nes D. G. vis tiek turės lankytis gydymo įstaigoje, o gydymo įstaigos darbuotojai kontroliuos jį, bet panaikinus priverčiamąją medicinos priemonę būtų kitokia D. G. atsakomybė, o tai būtų geriau D. G..

4. D. G. atstovė pagal įstatymą (mama) V. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad sūnus vartoja vaistus, vyksta į gydymo įstaigą be palydos. Ji primena sūnui, kad reikia užsiregistruoti ir nueiti pas gydytoją. Anksčiau sūnus gydėsi savanoriškai, tuo metu jis gyveno savarankiškai, bet buvo atkritęs ir trečio ligos atkryčio metu padarė įstatymo uždraustą veiką. Kai sūnus gyveno atskirai ((duomenys neskelbtini)), išvažiavus jam pagerėdavo būklė ir jis vaistų nebevartodavo. Sūnui nustojus gerti vaistus su juo būna sudėtinga bendrauti, jis nereaguoja į pastabas, tampa agresyvus, piktas ir pavojingas. Gydymas sūnui padeda, jam reikalinga gydytojų kontrolė. Šiuo metu jo būklė pagerėjusi, incidentų nebuvo. Sūnus sako, kad yra sveikas. Nežino, ar panaikinus priverčiamosios medicinos priemonės taikymą sūnui jis nepradėtų gyventi atskirai ir galėtų gydytis savarankiškai, bet gal pasitikėti sūnumi reikia. Nežino, dėl ko sūnus anksčiau buvo nutraukęs vaistų vartojimą ir atkrito. Kontroliuoti sūnaus gydymąsi ji gali tik tuomet, kai būna šalia, bet jeigu jis išvyks, tai kontroliuoti ji galės tik minimaliai. Mano, kad sūnus gali pats savimi pasirūpinti ir sutinka, kad priverstinis gydymas sūnui būtų nutrauktas, tačiau sūnaus ligoje yra labai didelis „bet“. Sūnui nustatytas 50 % darbingumas, jis registruotas Užimtumo tarnyboje, kuri, pagal sūnaus sveikatos būklę, jam tinkamo darbo nepasiūlo. Civilinio proceso tvarka klausimo dėl sūnaus globėjo paskyrimo nesprendė.

5. Teismo posėdžio metu D. G. nurodė, kad supranta teikimo esmę. Šiuo metu jis jaučiasi gerai, stabiliai. Laisvalaikiu jis sportuoja, kilnoja svarmenis, treniruojasi dziudo, bendrauja su draugais (gyvenančiais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)). Supranta, kad turi sutrikimą ir turi gydytis. Pas gydytojus lankosi panašiai kas mėnesį, į gydymo įstaigą nuvyksta vienas. Norėtų, kad priverstinis gydymas būtų nutrauktas, nes jis yra savarankiškas individas ir gali pasirūpinti savimi. Ateityje ligos atkryčių nebebus.

6. Teismo posėdyje Viešosios įstaigos atstovė, D. G., jo atstovė pagal įstatymą (mama) V. G. ir gynėjas siūlė teikimą tenkinti.

7. Teikimas netenkinamas ir priverčiamosios medicinos priemonės taikymas pratęsiamas.

8. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies teismas priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą – asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį asmens socialinį pavojingumą.

9. Iš pateikto teikimo, medicininio pažymėjimo, Viešosios įstaigos atstovės ir asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė atstovės pagal įstatymą (mamos) V. G. paaiškinimų teisme bei kitos bylos medžiagos matyti, kad D. G. nustatytas lėtinio tipo psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, manijos tipas – reikalaujantis dėmesio ir nuolatinio medikamentinio gydymo. Priverstinio ambulatorinio stebėjimo metu D. G. pas gydytoją lankėsi paskirtu laiku, lankymosi pas gydytoją režimo nepažeidinėjo, jis vartoja paskirtus vaistus. Šiuo metu D. G. būsena stabili, jis sutinka su gydymu, supranta vaistų vartojimo svarbą ir, pasak Viešosios įstaigos atstovės, jis pajėgus gydymą tęsti savarankiškai.

10. Tačiau svarbu tai, jog D. G. nepakankamai suvokia savo psichikos sutrikimą, savo būklę ir jis nevisiškai kritiškas savo sutrikimui ir būklei (taip nurodyta Viešosios įstaigos teikime; tai teismo posėdžio metu patvirtino Viešosios įstaigos atstovė; teismo posėdžio metu jo atstovė pagal įstatymą (mama) V. G. nurodė, kad sūnus sakosi esąs sveikas). Be to, teismo posėdžio metu tiek Viešosios įstaigos atstovė, tiek asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė atstovė pagal įstatymą (mama) V. G. nurodė, jog D. G. psichikos sutrikimas nustatytas 2014–2015 metais, anksčiau D. G. jau gydėsi savanoriškai ir savarankiškai, tačiau jis buvo nutraukęs vaistų vartojimą ir buvo trys ligos atkryčiai (būtent trečiojo ligos atkryčio ir paūmėjimo metu jis padarė įstatymo uždraustą veiką). Tai leidžia pagrįstai manyti, jog ankstesnis D. G. savanoriškas ir savarankiškas gydymasis buvo neefektyvus. Taip pat V. G. abejojo, ar nutraukus priverčiamosios medicinos priemonės taikymą sūnui jis nepradėtų gyventi atskirai ir ar tada jis sugebėtų gydytis savarankiškai. Tiek Viešosios įstaigos atstovė, tiek V. G. tvirtino, kad gydymas D. G. padeda ir reikalinga nuolatinė jo gydymo kontrolė, bet kartu V. G. paaiškino, kad kontroliuoti sūnaus gydymąsi ji gali tik tuomet, kai būna šalia ir jeigu nutraukus priverstinį gydymą sūnus išvyks gyventi atskirai, tai ji kontroliuoti sūnų galės tik minimaliai. V. G. teigė, kad sūnui nustojus gerti vaistus su juo būna sudėtinga bendrauti, jis nereaguoja į pastabas, tampa agresyvus, piktas ir pavojingas, o Viešosios įstaigos atstovė nurodė, kad nutraukus gydymą yra didelė rizika, jog D. G. atkristų ir vėl galėtų padaryti įstatymo uždraustą veiką. Ne mažau svarbu tai, jog šiuo metu D. G. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės taikymo laikotarpis – vos 1 metai (ji taikoma nuo 2020 m. spalio 8 d.), teismo vertinimu, yra per trumpas tam, kad būtų galima pagrįstai manyti, jog D. G. psichinės sveikatos būklė pasikeitė iš esmės į teigiamą pusę ir tokie pasikeitimai yra ilgalaikiai bei stabilūs. Todėl šiuo metu nutraukus priverčiamosios medicinos priemonės taikymą D. G., o tuo pačiu ir nuolatinę priverstinę D. G. gydymo proceso kontrolę, būtų sudarytos sąlygos D. G. ir jo artimiesiems vėl nepakankamai rūpintis D. G. sveikata ir gydymu. Tai neabejotinai padidintų riziką, kad D. G. vaistus vėl pradėtų vartoti nereguliariai (arba iš viso nutrauktų jų vartojimą) ir jo psichikos būklė pablogėtų, jis atkristų ir vėl galėtų padaryti naujas įstatymo uždraustas veikas.

11. Atsižvelgdamas į visas pirmiau paminėtas aplinkybes teismas konstatuoja, jog D. G. pavojingumas tiek jam pačiam, tiek visuomenei dar nėra išnykęs ir jis nėra sumažėjęs tiek, kad būtų galima panaikinti jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę. Šiuo metu, siekiant efektyvaus D. G. gydymo, tiek jam pačiam, tiek jo artimiesiems, besirūpinantiems jo gydymu, būtina profesionalių gydymo įstaigos darbuotojų pagalba ir kontrolė. Tokiu būdu Viešosios įstaigos teikimas dėl D. G. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – panaikinimo netenkinamas ir šios priemonės taikymas pratęsiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Netenkinti VšĮ (duomenys neskelbtini) teikimo dėl D. G. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės panaikinimo.

Pratęsti D. G. priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – taikymą.

Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Panevėžio apylinkės teisme.