- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-24
- Bylos Nr.
- A-556-717-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- M. R.
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, valstybės įmonės Registrų centrui
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės taryba, D. B., V. L., A. Z., E. M. B., R. N. Š., M. R. G., A. P., S. B., B. J., F. R., G. S., J. Z., Z.
- Advokatai
- Egidijus Vilkys
- Kategorijos
- 12.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, valstybės įmonės Registrų centrui, tretieji suinteresuoti asmenys - Vilniaus miesto savivaldybės taryba, D. B., V. L., A. Z., E. M. B., R. N. Š., M. R. G., A. P., S. B., B. J., F. R., G. S., J. Z., Z. A., R. P., D. P., V. P., J. K., G. A., R. R., R. Š., L. N., B. L., A. Š., A. J., J. J., D. J., K. G., M. L. K., G. E., J. V., M. Š., S. Š., M. P., E. R. B., R. Ž., P. V. A., L. V., J. S., D. K., I. B., T. D., J. A. B., J. J., V. K., L. U., D. L., A. V. L., V. M., Ž. Č., I. Č., J. V., B. G., R. Š., J. Ž., I. P., T. M., V. M., G. G., L. U. U.-G., A. G., A. Š., S. U. individuali įmonė „Prepozicija“, uždaroji akcinė bendrovė „BNA Grupė“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 3 – 8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) Vilniaus filialo 2006 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2007 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 12, kuriuo teritorinio registratoriaus sprendimas paliktas galioti, bei įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Vilniaus filialą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo nuosavybės teises į butą pastogėje, esantį (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas nurodė, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialui buvo paduotas prašymas įregistruoti nuosavybės teises į minėtą butą, tačiau pastarasis 2006 m. lapkričio 10 d. sprendimu tai padaryti atsisakė, nes nepateikti dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, nors teisės aktai nesuteikia VĮ Registrų centro Vilniaus filialui teisės sukurti ar panaikinti nuosavybę, o priimtas sprendimas pažeidžia jo teises, nes butas pastogėje buvo sukurtas jo atsiradimo laikotarpiu galiojusiais ir taikytinais teisės aktais, tačiau neįformintas. Atsakovas sprendime tik abstrakčiai nurodė, jog trūksta dokumentų, įrodančių jo nuosavybės teises į turtą, tačiau nedetalizavo, kokius būtent dokumentus turėtų pateikti. Komisija 2007 m. sausio 10 d. sprendime nedviprasmiškai pripažino, kad pareiškėjas teisėtai suformavo nekilnojamojo turto objektą, tačiau taip pat pasisako, jog pateiktuose sutikimuose išreikšta ne visų savininkų, tuo metu nuosavybės teise valdžiusių butus Nr. 13, 18, 25, 33, 49, 69, valia, o butų Nr. 30, 54, 60, 63, 64, 66, 68 savininkų vardu sutikimus pasirašė iš viso ne šių patalpų savininkai, tačiau tai neatspindi tikrosios faktinės padėties. Pareiškėjo nuomone, atsakovai greičiausiai daro teisės taikymo klaidą, nes tuomet, kai pareiškėjui buvo perleistos palėpės nuosavybės teisės, santykius tarp pareiškėjo ir kitų butų savininkų reglamentavo ne dabar galiojantis Civilinis kodeksas.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 71 – 72) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad teisinė registracija gali būti atlikta tik tuo atveju, jei asmuo registro tvarkytojui pateikia prašomų įregistruoti teisių atsiradimą patvirtinančius dokumentus. Nagrinėjamu atveju patalpos pastogėje pagal Civilinio kodekso 4.82 straipsnį yra namo bendraturčių bendroji dalinė nuosavybė, todėl, siekiant jas įregistruoti vieno iš bendraturčių nuosavybės teise, turi būti pateikti kitų bendraturčių teisių perleidimą patvirtinantys dokumentai. Pareiškėjo pateiktas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra dokumentas, patvirtinantis buto pastogėje suformavimo ir statybos teisėtumą, o pateiktuose sutikimuose išreikšta ne visų savininkų arba ne savininkų valia, todėl teritorinis registratorius teisinio pagrindo įregistruoti nuosavybės teises neturėjo.
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 99 – 100) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas skundą prašė atmesti tai pačiais, kaip ir VĮ Registro centro Vilniaus filialo atsiliepime išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, jog butų Nr. 30, 33, 35, 36 savininkai yra įregistravę savo nuosavybės teises į kitą neįrengtą pastogę, esančią (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjui duoti jų sutikimai negali būti vertintini kaip nuosavybės teisių perleidimas, nes savo teises į bendro naudojimo pastogės patalpas jie realizavo.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į skundą (T 3, b. l. 1-2) nurodė, jog atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas siekė rekonstruoti palėpę, esančią gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), jis patalpų rekonstrukcijai atlikti turėjo pateikti visų minėto namo gyventojų notariškai patvirtintus sutikimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika patvirtina, jog butų savininkų sutikimai, duoti tam, kad vienas iš butų savininkų įsirengtų virš jam priklausančio buto palėpę, laikytini sandoriais, o juose išreikšta valia vertinama kaip atsisakymas nuo bendrosios dalinės nuosavybės. Teismui manant, jog pareiškėjas išpildė visas sąlygas, pareiškėjo skundo tenkinimui neprieštarauja.
Tretysis suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepimu į skundą (T 2, b. l. 140) prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, jog ji 64-jį butą (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdo nuo 2006 m. vasario 15 d. ir jokio atsisakymo nuo nuosavybės teisės į palėpės dalį, proporcingą jos turimam gyvenamajam plotui, ji nerašiusi, todėl visus jos vardu gautus parašus šiuo laikotarpiu prašo laikyti klastote.
Tretysis suinteresuotas asmuo L. U. U.-G. atsiliepimu į skundą (T 2, b. l. 141) prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, jog 66-jį butą (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdo nuo 1997 m. ir jokio atsisakymo nuo nuosavybės teisės į palėpės dalį, proporcingą jos turimam gyvenamajam plotui, ji nerašiusi, todėl visus jos vardu gautus parašus šiuo laikotarpiu prašo laikyti klastojimu savanaudiškais tikslais.
Tretysis suinteresuotas asmuo R. Š. atsiliepimu į skundą (T 3, b. l. 7) reikšdama nuomonę į skundą jam neprieštaravo ir pažymėjo, jog Civilinis kodeksas įsigaliojo tik 2001 m. liepos 1 d., o gyvenamųjų patalpų išpirkimas vyko iki jo įsigaliojimo. Paaiškino, jog jos 60-sis butas (duomenys neskelbtini) išpirktas 2000 m. gegužės 12 d., todėl 1996 m. sutikimą dėl palėpės patalpų pasirašiusi ne ji - dabartinė buto savininkė, o galbūt buto nuomininkė D. Š. (dabar – P.).
Tretysis suinteresuotas asmuo G. G. atsiliepimu į skundą (T 3, b. l. 16) prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nuo 1999 m. birželio 24 d. yra 65-jo buto savininkė ir nėra atsisakiusi nuo teisės į palėpės dalį, proporcingą turimam gyvenamajam plotui.
Tretysis suinteresuotas asmuo M. R. atsiliepimu į skundą (T 3, b. l. 17) prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 65-jį butą (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė nuo 1997 m. gruodžio 24 d. iki 2006 m. vasario 15 d. ir jokio atsisakymo nuo nuosavybės teisės į palėpės dalį, proporcingą jos turimam gyvenamajam plotui, ji nerašiusi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 22 d. sprendimu (T 3, b. l. 27 – 32) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas (toliau - ir NTRĮ). Teismas, vadovaudamasis NTRĮ 23 straipsnio 2, 3 dalimis, 5 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsniu, Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 (su vėlesniais pakeitimais, galiojusiais ginčijamo sprendimo priėmimu metu) patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 16, 27 punktais, padarė išvadą, jog registro tvarkytojas turi pareigą spręsti, ar prašomam veiksmui atlikti yra pateikti visi reikalingi duomenys, ar jie atitinka teisės aktų reikalavimus, ir tai nėra nuosavybės sukūrimas, kaip mano pareiškėjas. Teritorinio registratoriaus sprendime aiškiai nurodyta, jog butas pastogėje yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kuriai nepateikti dokumentai, patvirtinantys bendraturčių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimą. 2007 m. sausio 10 d. sprendime detalizuota, kurių būtent butų savininkų sutikimai negauti arba yra netinkami. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių ir atsakovams teiktų nuosavybės perleidimo sutikimų matyti, jog jie gauti 1995 m. spalio 30 d., 1995 m. lapkričio 22 d., 1995 m. lapkričio 30 d., 1995 m. gruodžio 4 d., 1996 m. kovo 4 d., 1997 m. vasario 4 d., 1997 m. kovo 6 d. (T 1, b.1. 83-92). Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus (Civilinis kodeksas (toliau – ir CK), Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas) bendrojo naudojimo patalpos (tarp jų - ir palėpė) visiems daugiabučio namo savininkams priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl asmuo, siekdamas atlikti rekonstrukcijos darbus ir vėliau savo vardu atlikti patalpų teisinę registraciją, privalėjo gauti notarine forma patvirtintus butų savininkų sutikimus, kas laikytina sandoriais su juose išreikšta pasirašiusių asmenų valia, kuri vertintina kaip atsisakymas nuosavybės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teise kiekvienam iš jų priklausančią palėpės dalį (tuo metu galiojusio CK 40 str., 44 str., 122 str.). Tokia poziciją yra išdėstęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000. Skundžiamame sprendime nurodyta, jog pareiškėjos teiktuose sutikimuose išreikšta ne visų savininkų, tuo metu nuosavybės teise valdžiusių butus Nr. 13, 18, 25, 33, 49, 69, valia, o butų Nr. 30, 54, 60, 63, 64, 66, 68 savininkų vardu sutikimus pasirašė iš viso ne šių patalpų savininkai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė tiek Senamiesčio seniūno 1997 m. kovo 28 d. potvarkio Nr. 043, tiek tuo metu galiojusių teisės aktų (CK) reikalavimų, šių faktų pareiškėjas nenuginčijo, todėl, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, negautiems sutikimams (nuosavybės dalies perleidimams) gauti šiuo metu taikytinas CK 4.82 straipsnis. Minėti seniūno potvarkis ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus 2004 m. liepos 23 d. patvirtintas palėpės (duomenys neskelbtini) pripažinimo tinkamu naudoti aktas vertintini kaip dokumentai, įrodantys statybos teisėtumą, nes leidimai statyti nenuginčyti, dėl ko buvo įregistruotas naujai sukurtas nekilnojamasis daiktas, tačiau patys nesukuria pareiškėjui nuosavybės teisių į ginčo patalpas. Trūkumai gali būti ištaisyti gavus trūkstamus dabartinių butų savininkų atsisakymus nuo nuosavybės teisių į pastoges erdvę arba juos gavus teismine tvarka bendrosios kompetencijos teisme.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 36 – 42) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą - įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą - butą pastogėje, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (pastato, kuriame yra minėtasis registruotinas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane lA2p). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ginčijamų veiksmų metu galiojusiais teisės aktais, jame neatsižvelgta į visas byloje pareiškėjo pateiktas ir išdėstytas aplinkybes.
2. Pareiškėjas turėjo kitų dalyvių sutikimą, kaip to reikalauja CK (1964 m.) 128 straipsnis. Savo turimo buto plotą padidino laikydamasis visų galiojančių teisės aktų reikalavimų ir turėdamas netgi atitinkamų įgaliotų Lietuvos Respublikos institucijų visus reikiamus sutikimus/leidimus ir pritarimus.
3. Pareiškėjas ginčijamos palėpės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbus vykdė turėdamas visų Lietuvos Respublikos institucijų įgaliotus leidimus.
4. Šiuo metu galiojančio CK 4.77 straipsnio 1 dalis taip pat aiškiai įvardina sąlygas, kurioms esant buto savininkas įgyja papildomas teises į bendrąją dalinę nuosavybę. Pareiškėjas įgyvendino visus privalomus atlikti veiksmus.
5. Nei NTRĮ, nei Nekilnojamojo turto nuostatuose, nei kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo kompetencijai nėra priskirta ar numatyta teisė sukurti ar panaikinti nuosavybę.
6. Pareiškėjo turimas nuosavybės teises į kalbamą nekilnojamąjį turtą patvirtina argumentai ir faktai, išdėstyti 2006 m. rugsėjo 28 d. valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui pateiktame prašyme „Dėl M. R. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“.
7. Valstybės įmonės Registrų centro veiksmai pažeidžia pareiškėjo teisę į nuosavybės neliečiamumą, kaip tai yra įtvirtinta Konstitucijos 23 straipsnyje.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 54 – 55) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas ištyrus bei įvertinus byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi į teritorinį ir centrinį registratorių ne dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių pakeitimo, t. y. dalių padidinimo ar sumažinimo į palėpės patalpą, kaip į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą, bet prašydamas įregistruoti jo nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą. Kadastrinių matavimų bylos duomenimis, pareiškėjas ne pasididino jam priklausiusio buto Nr. (duomenys neskelbtini) plotą, o rekonstravo bendro naudojimo patalpas, įrengiant butą Nr. (duomenys neskelbtini) palėpėje, kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą. Administracinius aktus dėl patalpų įrengimo išdavusios institucijos nebuvo šių patalpų savininkės, todėl jų išduotų aktų pagrindu negali atsirasti nuosavybės teisė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-625/2005). Tai, jog nesant visų bendraturčių sutikimo palėpės patalpos negali būti registruojamos vieno iš jų vardu, ne kartą pažymėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse (administracinės bylos Nr. A4-201/2003, Nr. A17-1145/06).
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 57 – 59) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai įvertino teismui pateiktus įrodymus. Pažymi, jog Nekilnojamojo turto registro veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja registro tvarkytoją spręsti, ar buvo pateikti visi reikiami dokumentai, patvirtinantys prašomas įregistruoti daiktines teises. Tokie veiksmai nėra nuosavybės teisių sukūrimas, o tik patikrinimas, ar pateikti dokumentai atitinka teisės aktų reikalavimus, ar jie patvirtina prašomus atlikti veiksmus viešame registre. Atkreipia dėmesį, jog Vilniaus miesto senamiesčio seniūnijos 1996 m. kovo 15 d. rašte Nr. 22-11-100 dėl projektinės dokumentacijos pastogės patalpų įrengimui bei šios seniūnijos 1997 m. kovo 28 d. potvarkyje Nr. 043 nenustatyta, kad pareiškėjui pastogės patalpų įsirengimui ir įsiregistravimui savo vardu reikia surinkti atitinkamos dalies bendraturčių sutikimus. Minėti dokumentai nustatė, kad pareiškėjas, gavęs namo bendrasavininkų sutikimus, gali ruošti projektinę dokumentaciją patalpų pastogėje įrengimui. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog registratoriui turėjo pakakti pateiktų bendraturčių sutikimų, niekuo nepagrįsti.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 60-61) palaiko savo 2007 m. gegužės 15 d. atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją. Taip pat papildomai paaiškino, kad vadovaujantis CK 4.78, 4.79, 4.80 ir 4.82 straipsniais bei Vilniaus miesto tarybos 2005 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 1-673 „Dėl nuosavybės teisių perleidimo bendraturčiams į Savivaldybei priklausančią neįrengtos pastogės, bendrojo naudojimo arba rūsio patalpų dalį“ nuosavybės teisės į Vilniaus miesto savivaldybei priklausančią neįrengtos pastogės, bendrojo naudojimo arba rūsio patalpų dalį pirmenybės teise gali būti perleidžiamos bendraturčiams už kainą, apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, nustatytą nepriklausomų turto vertintojų. Jei teismas nustatytų, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir sprendimą paliktų nepakeistą, o pareiškėjo prašymas būtų atmestas kaip nepagrįstas, pareiškėjas, vadovaujantis CK ir aukščiau minėtu Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 1-673, privalėtų kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl nuosavybės teisių į Vilniaus miesto savivaldybei priklausančią ginčo patalpų dalį perleidimo.
Tretysis suinteresuotas asmuo Virginija Mačėnaitė atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 56) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pagal tuo metu galiojusį CK turėjo gauti bendrasavininkų sutikimą įstatymų nustatyta tvarka įregistravimui dalies palėpės. Tokio sutikimo pareiškėjas neturi. Tad nėra pagrindo teigti, kad valstybinių institucijų sutikimas įrengti palėpės dalį jau automatiškai galioja ir įregistravimui. Bendrasavininkai nebuvo informuoti, kad jie pasirašydami, jog neprieštarauja įrengimui dalies palėpės, esančios virš pareiškėjo buto, tuo pačiu praranda teisę į nuosavybę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Teritorinis registratorius išnagrinėjęs pareiškėjo M. R. prašymą įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą 2006 m. lapkričio 10 d. sprendimu nusprendė prašymo įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, tų teisių suvaržymus, juridinius faktus tenkinimą atidėti, kadangi nepateikti dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą. Centrinis registratorius 2007 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 12 nusprendė palikti galioti teritorinio registratoriaus sprendimą. Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas naikinti šiuos teisės aktus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo (redakcija galiojusi skundžiamų sprendimų priėmimo metu) 26 straipsnis reglamentuoja prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką. Pagal šio straipsnio 3 dalį išnagrinėjęs prašymą, teritorinio registratoriaus įgaliotas darbuotojas gali priimti vieną iš šių sprendimų: 1) prašymą tenkinti - daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus įregistruoti nekilnojamojo turto registre; 2) prašymą atmesti - atsisakyti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus įregistruoti nekilnojamojo turto registre; 3) sprendimo priėmimą atidėti dėl aplinkybių, kurios trukdo nekilnojamojo turto registre įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus. Šiame sprendime teritorinio registratoriaus įgaliotas darbuotojas nustato ne ilgesnį kaip vieno mėnesio terminą aplinkybėms, trukdančioms įregistruoti daiktines teises, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, pašalinti. Vadinasi, teritorinis registratorius turėjo įstatymų leidėjo suteiktą teisę sprendimo priėmimą atidėti, kas ir buvo padaryta 2006 m. lapkričio 10 d. sprendimu, todėl abejonių dėl skundžiamo teritorinio registratoriaus, o kartu ir centrinio registratoriaus, sprendimų atitikimo Nekilnojamojo turto registro įstatymo, teisės akto, kuris tiesiogiai skirtas reglamentuoti registratoriaus veiklą, jo kompetencijos ribas viešojo administravimo srityje, reikalavimams abejonių nekyla. Lieka tik įvertinti, ar buvo pagrįstas pagrindas reikalauti papildomų dokumentų, kurių trūkumas, registratorių nuomone, kliūtis svarstyti ir galimai tenkinti prašymą dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo.Kaip matyti iš bylos medžiagos, buvo prašomi dokumentai patvirtinantys, jog nuosavybės teisė į ginčo patalpas įgyta iš namo butų ir kitų patalpų savininkų. Taigi 2006 m. lapkričio 10 d. sprendimo pagrindu M. R. teritoriniam registratoriui turėjo pateikti dokumentus, kliudančius tenkinti jo prašymą. Tačiau laikydamas, jog visi reikalingi dokumentai pateikti, pareiškėjas, naudodamasis įstatymu numatyta privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, su skundu kreipėsi į centrinį registratorių dėl teritorinio registratoriaus sprendimo panaikinimo. Centrinis registratorius, atmesdamas skundą, pažymėjo, kad buvo išreikšta ne visų butų Nr. 13, 18, 25, 33, 49, 69 savininkų valia, o butų Nr. 30, 54, 60, 63, 64, 66, 68 savininkų vardu pasirašė iš viso ne šių patalpų savininkai, t. y. pastarųjų butų savininkų sutikimo dėl jiems priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės perleidimo apskritai nėra.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nei teritorinis registratorius, nei centrinis registratorius negali atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį turtą, remiantis registratoriui pateiktų dokumentų negaliojimu, neteisėtumu ar galios netekimu, jei tokios aplinkybės nėra nustatytos bendrosios kompetencijos teismo, nebent šie pateiktų dokumentų trūkumai yra labai akivaizdūs. Registratorius taip pat negali kontroliuoti šalių sutarties vykdymo ar įvykdymo klausimų, nes tai yra civilinių teisinių santykių dalykas. Registratorius nėra kompetentingas spręsti apie sutarties šalių tarpusavio santykių turinį bei jų tikrąją valią, nes iš šių santykių kylantys ginčai taip pat laikytini civilinio teisinio ginčo dalyku.
Nekilnojamo turto teisinės registracijos tikslas yra paskelbti nekilnojamo daikto savininką, o ne sukurti nuosavybės teisę. Nuosavybės teisė atsiranda ne nuo įregistravimo momento ir ne pačios registracijos, o kitų juridinių faktų pagrindu. Dėl šių motyvų, teritoriniai registratoriai, vykdydami jiems priskirtą viešojo administravimo funkciją, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnį gali atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą tik tuomet, kai toks pagrindas įsakmiai yra nurodytas minėtame įstatyme. Bet turi pareigą patikrinti, ar registratoriui pateikti dokumentai atitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje numatytus reikalavimus (Administracinė byla Nr. A15 – 15/2005. Procesinio sprendimo kategorija 12.3; 2005 m. kovo 9 d.).
Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformavęs praktiką, kad asmuo, siekdamas atlikti rekonstrukcijos darbus ir vėliau savo vardu atlikti patalpų teisinę registraciją, privalo gauti butų savininkų sutikimus, kas laikytina sandoriais su juose išreikšta pasirašiusių asmenų valia, kuri vertintina kaip atsisakymas nuosavybės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teise kiekvienam iš jų priklausančią palėpės dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-674/2000). Tai reiškia, jog registratorius, nagrinėjimu atveju, turėjo patikrinti, ar yra butų savininkų ir kitų patalpų savininkų sutikimai dėl atsisakymo nuo nuosavybės teisės į palėpę (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 10 p.). Nustatęs, kad jų nėra, informuoti suinteresuotus asmenis, kad tai kliūtis daiktinių teisių registracijai.
Administracinėje byloje esančiais faktiniais duomenimis įrodyta, kad prie administracinės bylos nėra pridėta visų bendratučių sutikimo dėl palėpės dalies perleidimo pareiškėjui M. R. Tai patvirtina, pavyzdžiui, šie įrodymai: antai, sutikimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalies (palėpės) perleidimo nuo buto Nr. 54 1996 m. kovo 4 d. pasirašytas S. S., kai tuo tarpu buto savininkė laikotarpiu nuo 1993 m. vasario 4 d. iki 2002 m. rugsėjo 9 d. buvo N. S. (T 1, b.l. 49, 120); nuo buto Nr. 63 sutikimas išreikštas J. V. 1997 m. kovo 6 d., o tuo metu buto Nr. 63 savininkė buvo J. V. (1 T, b.l. 47, 125); nuo buto Nr. 64 sutikimą 1997 m. kovo 6 d. pasirašė I. K., o savininkė laikotarpiu nuo 1994 m. lapkričio 17 d. iki 1997 m. gruodžio 4 d. buvo E. V. (1 T, b.l. 48, 128). Jau vien pastarosios paminėtos kelios faktinės aplinkybės pavirtina ir registratorių sprendimų pagrįstumą, todėl darytina išvada, kad skundžiami sprendimai pirmosios instancijos teismo neturėjo būti naikinami ar keičiami.
Be to, šios bylos kontekste pažymėtina, kad teisines pasekmes iš esmės sukelia ne tiek 2007 m. sausio 10 d. sprendimas, kiek 2006 m. gruodžio 12 d. teritorinio registratoriaus sprendimas, kuriuo iš esmės atsisakyta tenkinti prašymą dėl daiktinių teisių įregistravimo (1 T, b.l. 78).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, M. R. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.