- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-24
- Bylos Nr.
- 2A-464-555/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Nijolia Indreikienė, Evaldas Burzdikas
- Atsakovas
- V. N., M. Ž.
- Ieškovas
- UAB „Indra“
- Trečiasis asmuo
- Kauno
- Kategorijos
- 44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. N. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Indra“ ieškinį atsakovams V. N., M. Ž., tretysis asmuo Kauno apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, dėl nuostolių atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustat ė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Indra“ prašė priteisti iš atsakovų solidariai 4 335 Lt nuostolių atlyginimui, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo atstovė nurodė, kad 2008 09 01 atsakovas M. Ž. vairuodamas atsakovei V. N. priklausantį automobilį OPEL ASTRA v/n (duomenys neskelbtini) padarė administracinį teisės pažeidimą, todėl buvo pritaikyta administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonė - lengvojo automobilio OPEL ASTRA v/n (duomenys neskelbtini) priverstinis nuvežimas. 2008 01 30 bendradarbiavimo sutarčių Nr. 20-3-339, 20-16-63 sudarytu tarp Kauno miesto VPK ir UAB „Indra" pagrindu automobilis nuo 2008 09 01 yra saugomas ieškovo automobilių saugojimo aikštelėje. Minėtose sutartyse yra nustatyta, kad transporto priemonės nuvežimo bei saugojimo išlaidas atlygina valdytojas arba savininkas, o kaina už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą nustatoma pagal ieškovo kainoraštį. Sulaikyto automobilio saugojimas 2008 m. pažeidimo momentu kainavo 15 Lt už parą, o nuo 2009 01 01 - 20 Lt už parą. Atsakovai automobilio neatsiima, todėl 2009 05 06 įmonei už transporto priemonės - lengvojo automobilio saugojimą ir transportavimą susidarė 4 335 Lt skola. LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Atsakovė V. N. gavo ieškovo pretenziją, atsiliepė, tačiau jokių veiksmų, kad atsiimtų automobilį ir padengtų nuostolius nesiėmė, o atsakovui M. Ž. pretenzijos įteikti nepavyko.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovų V. N. ir M. Ž. solidariai ieškovei UAB „Indra“ 4 335 Lt nuostolių atlyginimui, 130,05 Lt žyminio mokesčio ir 400 Lt išlaidų dėl teisinės pagalbos bei valstybei 26,08 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad automobilis 2008 09 01 buvo paimtas iš atsakovo M. Ž., o pagal pateiktą VĮ „Regitra“ informaciją automobilio pastatymo į aikštelę dieną 2008 01 30 ir bylos nagrinėjimo metu automobilio savininkė yra atsakovė V. N.. Tačiau atsakovė V. N. teigia, o atsakovas M. Ž. patvirtina, jog V. N. automobilį pardavė M. Ž. iki 2008 09 01, nors rašytinė automobilio pirkimo pardavimo sutartis tarp jų sudarytą nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms teismas darė išvadą, kad atsakovė V. N., būdama automobilio savininkė, nesudariusi rašytinės automobilio pirkimo pardavimo sutarties ir neįregistravusi tokios sutarties viešame registre, tačiau perdavusi automobilį naudotis atsakovui M. Ž., atsakinga už žalą atsiradusią dėl automobilio saugojimo, be to, atsakovė jau 2008 m. rudenį žinojo, kad automobilis dėl M. Ž. veiksmų buvo pastatytas į apmokamą saugojimo aikštelę, tačiau kaip automobilio savininkė nesiėmė priemonių automobilį atsiimti ir mažinti nuostolius, o atsakovas M. Ž., priimdamas iš savininkės automobilį, taip pat atsakingas už žalą atsiradusią dėl automobilio saugojimo dėl jo neteisėtų veiksmų. Todėl teismas sprendė, jog abudu atsakovus sieja bendri veiksmai (neveikimas) pasekmių atžvilgiu, todėl iš atsakovų solidariai priteisė 4 335 Lt nuostolių ieškovui bei bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė V. N. prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą priteisiant ieškovui 4 335 Lt nuostolių atlyginimui ir bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo M. Ž., o jos – atsakovės V. N. atžvilgiu ieškinį atmesti. Mano, kad teismo sprendimo dalis, kuria pritaikyta solidarioji atsakomybė, yra neteisėta ir nepagrįsta. Nurodo, kad abiems pirkimo-pardavimo sutarties šalims pripažįstant automobilio pardavimo faktą, laikytina, jog šis sandoris atitinka jų valią ir egzistuoja (CK 6.305 straipsnio 1 dalis), be to šiuo atveju ginčo tarp automobilio pirkimo-pardavimo sutarties šalių dėl automobilio pirkimo-pardavimo fakto nėra. Apeliantė teigia, kad, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, laikytina, jog automobilio pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta, automobilis parduotas M. Ž. ir tik jis vienas yra automobilio savininkas ir valdytojas, todėl ieškovo nuostoliai turėjo būti priteisti iš automobilio savininko ir valdytojo M. Ž..
Prisidėjimu prie apeliacinio skundo atsakovas M. Ž. prašo atsakovės V. N. apeliacinį skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Indra“ prašo atmesti atsakovės V. N. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad solidariąją transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybę nustato įstatymas (LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalis), administracinės teisės pažeidimo metu apeliantė buvo automobilio savininkė, ji nevykdė įstatymo nustatytos pareigos tinkamai įforminti automobilio pirkimo-pardavimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad 2008-09-01 atsakovas M. Ž., vairuodamas automobilį OPEL ASTRA v/n (duomenys neskelbtini), padarė administracinį teisės pažeidimą, dėl ko policijos pareigūnai pagal ATPK 269 straipsnį turėjo teisę nuvežti transporto priemonę, šią teisę delegavo privačiam asmeniui - UAB „Indra“, kuri patyrė išlaidų, susijusių su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu. Iš VĮ „Regitra“ duomenų nustatyta, kad automobilis OPEL ASTRA v/n (duomenys neskelbtini) nuo 2008-06-27 įregistruotas V. N. vardu (b.l. 8). CK 4.262 straipsnis numato, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymo nustatyta tvarka.
Byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog ieškovas priverstinai nuvežtą automobilį saugojo bei turėjo dėl to išlaidų. Tačiau atsakovė įrodinėja nesanti atsakinga už ieškovo patirtas išlaidas. Darytina išvada, jog byloje kilęs ginčas tik dėl atsakingo už žalą asmens. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad asmuo, tvarkęs kitų asmenų reikalus (CK 6.229 straipsnis) bei dėl to patyręs išlaidas, turi teisę į jų atlyginimą. CK 6.229 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio normos netaikomos valstybės ir savivaldybės institucijų, veikiančių kitų asmenų interesais, veiksmams, jeigu šiuos veiksmus atlikti yra tų institucijų pareiga. Minėta, kad pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį policijos pareigūnai turėjo teisę nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, tačiau transporto priemonės saugojimas neįėjo į jų, kaip pareigūnų, pareigas. Vien priverstinis automobilio nuvežimas negarantuotų jo išsaugojimo. Tai, kad policijos pareigūnai pagal sutartį perdavė saugoti atsakovo automobilį ieškovui, o šis atliko veiksmus – automobilį saugojo, atitiko CK 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą.
Atsakovė teigia, kad automobilį ji pardavė atsakovui M. Ž., nors šis šias aplinkybes pripažįsta, tačiau šių aplinkybių pripažinimas nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad saugomo automobilio savininkas M. Ž.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs, jog automobilis jo priverstinio nuvežimo bei saugojimo metu nebuvo išregistruotas, sprendė, kad neišregistruoto iš VĮ „Regitra" automobilio parduoti ir teisiškai šiuo pagrindu perduoti naujam savininkui, negalima, o jei transporto priemonė parduodama kitu būdu (nagrinėjamu atveju šalims sudarius tarpusavio žodinę sutartį), tokia sutartis galią turi ir teisines pasekmes sukelia tik tokios sutarties šalims (nagrinėjamu atveju M. Ž. teisę valdyti ir naudotis transporto priemone, o V. N. teisę gauti tam tikrą atlygį už turimą transporto priemonę). Darytina išvada, jog: pirma, transporto priemonės savininkas yra asmuo, kuris registruotas VĮ „Regitra", antra, teisės aktai nustato privalomą sandorių registravimą parduodant transporto priemonę. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms byloje, darytina išvada, kad V. N. priverstinio automobilio nuvežimo ir jo saugojimo metu buvo transporto priemonės savininkė.
LR CK 6.6 straipsnio 1 dalies nuostatose numatyta, kad solidariąją prievolę gali nustatyti tik įstatymas. LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės saugojimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. LR CK 6.6 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jei skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš skolininkų skyrium.
Esant išdėstytiems argumentams spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias skolininkų solidariąją atsakomybės taikymą (CK 6.6 straipsnis), taip pat transporto priemonės savininko atsakomybės apimtį ir ribas, kas sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-329 straipsniais,
nutarė:
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.