- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-25
- Bylos Nr.
- 1A-588-348/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Algirdas Jaliniauskas
- Nuteistasis
- Ž. R.
- Civilinis ieškovas
- A. T., (duomenys neskelbtini)
- Advokatai
- Ramunė Kuzmienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniauskio, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams.
Civilinio ieškovo A. T. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš Ž. R. A. T. naudai priteista 1600,82 eurų turtinei ir 7000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 600 eurų proceso išlaidų. Kitoje dalyje civilinio ieškinio nuspręsta netenkinti.
Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos prašymą dėl civilinio ieškinio atsisakymo nuspręsta priimti ir šioje dalyje bylą nutraukti.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo Ž. R. faktinio sulaikymo įsiteisėjus nuosprendžiui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Ž. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2019 m. rugsėjo 28 d. apie 04.50 val., dirbdamas naktiniame bare „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), apsaugos darbuotoju, naktinio baro patalpose, dėl staiga kilusių priešiškų tarpusavio santykių, išstūmęs nukentėjusįjį A. T. pro naktinio baro „Admiral“ duris į kiemą, tyčia sudavė ne mažiau du smūgius ranka jam į galvos sritį. Toliau tęsdamas veiką, gatvėje pasivijęs nukentėjusįjį A. T., jį pastūmė ir sudavė ne mažiau vieną smūgį ranka į galvos sritį, ko pasėkoje nukentėjusysis, neišlaikęs pusiausvyros, griuvo ir galvos kaire puse atsitrenkė į betoninę koloną, ko pasėkoje dėl kairio momenkaulio ir kairio smilkinkaulio lūžimo, pakraujavimo po galvos smegenų minkštaisiais dangalais dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, lengvos formos trauminės galvos smegenų ligos, nukentėjusiajam A. T. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Alytaus apylinkės teismo 2021 m. liepos 23 d. nuosprendyje konstatuota, jog įvertinus visas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad kaltinamojo Ž. R. padaryta nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, sudėtį ir yra kvalifikuota teisingai. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino padaryto nusikaltimo sunkumą, jo pavojingumo laipsnį, taip pat ir Ž. R. asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y. tai, kad jis anksčiau neteistas, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. nuosprendžiu jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baustas administracine tvarka, tačiau baudos sumokėtos ir galiojančio nuobaudų neturi, į tai, kad į Psichikos sveikatos centro psichikos-priklausomybių stebimų pacientų įskaitą neįrašytas, darbe charakterizuojamas teigiamai, anksčiau turėjęs sveikatos sutrikimų, neturi nepilnamečių vaikų ar kitų išlaikytinių. Visai ta įvertinęs sprendė, kad Ž. R. skirtina inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, jos dydį, atsižvelgiant į tai, kad nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, į humaniškumo principą, kaltinamojo sveikatą bei Ž. R. asmenybės resocializacijos poreikius, nustatant mažesnį nei bausmės vidurkis. Spręsdamas klausimą dėl (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog yra gautas civilinio ieškinio atsisakymas, civilinio ieškinio atsisakymą priėmė ir šioje dalyje bylą, vadovaudamasis BPK 113 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 140 straipsnio 1 dalimi ir 293 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nutraukė. Dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio teismas nurodė, jog nukentėjusiojo prašoma 12 000 eurų suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, todėl nusprendė nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš Ž. R. nukentėjusiojo naudai priteisti 7000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
3. Nuteistasis Ž. R. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, prašo jį pakeisti ir Ž. R. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalį bei pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Šalies argumentai
3.1. Nuteistasis skunde nurodo, jog neneigia, kad nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymo pasekmės atsirado dėl jo veiksmų, tačiau teigia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepašalino prieštaravimų, susijusių su smūgių sudavimu nukentėjusiajam į galvos sritį. Nuteistasis savo argumentus grindžia byloje esančiu 2020 m. gegužės 10 d. kitų objektų apžiūros protokolu ir nurodo, jog apylinkės teismas nenurodė jokių argumentų, kodėl vaizdo įraše užfiksuotus veiksmus traktavo kaip smūgių sudavimą, juo labiau, kad pats nukentėjusysis teisiamajame posėdyje apžiūrint vaizdo įrašą, kuriame matyti kaip nuteistasis stipriai pastumia nukentėjusįjį ir dešine ranka kažką išsiima nuo savo dešinio šono ir tą daiktą laiko savo dešinėje rankoje, o kairia ranka vėl lyg pastumia nukentėjusįjį, į klausimą, ar tuo momentu jam buvo suduoti smūgiai, atsakyti negalėjo. Apeliantas pažymi, jog jokie kiti sužalojimai veide, galvos srityje, išskyrus kairio momenkaulio ir kairio smilkinkaulio lūžimą nukentėjusiajam nustatyti nebuvo. Pasak skundo autoriaus, baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada nepatvirtina, kad buvo suduoti du smūgiai į veidą, kuriuos nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas.
3.2. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo parodymuose nustatytų prieštaravimų ir nurodo, kad paties nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, kadangi jų nepatvirtino nei bylos nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos, nei filmuota medžiaga. Be to, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl paties nukentėjusiojo veiksmų prieš nuteistajam nustumiant jį kaire ranka.
3.3. Grįsdamas apeliaciniu skundu pateiktą prašymą perkvalifikuoti jo padarytą veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 137 straipsnio 1 dalį nuteistasis nurodo, jog esminis šių dviejų nusikalstamų veikų atribojimo požymis yra kaltės forma. Šiuo apsektu nuteistasis nurodo, jog iki nusikalstamos veikos padarymo dienos su nukentėjusiuoju jis pažįstamas nebuvo. Įvykio dieną nukentėjusysis į naktinį barą atėjo neblaivus, neturėjo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, todėl buvo paprašytas išeiti, tačiau šių apsaugos darbuotojo nurodymų nevykdė, išprašytas vis sugrįždavo atgal. Be to, neginčijamai nustatyta ir tai, kad nukentėjusysis po smūgio, neišlaikęs pusiausvyros griuvo ir kaire puse atsitrenkė į betoninę koloną. Skunde pažymima ir tai, kad nuteistais iš įvykio vietos nepasišalino, ėmėsi veiksmų, kad nukentėjusiajam būtų suteikta medicininė pagalba, iš karto po įvykio skambino bendruoju pagalbos telefonu, nuosekliai vykdė nurodymus dėl pirmosios pagalbos suteikimo, iki greitosios atvykimo rūpinosi nukentėjusiuoju.
Žemesnės instancijos teismas
3.4. Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojančio nukentėjusiojo elgesio ir teigia, jog liudytojų parodymai ir baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad nukentėjusysis elgėsi provokuojančiai, nes nevykdė nurodymų, negirdėjo prašymų palikti barą, keikėsi necenzūriniais žodžiais ir tai darė girdinti kitiems baro lankytojams. stumdėsi, išprašytas iš baro vis sugrįždavo atgal. Apeliantas nesutinka ir su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino jo nuoširdaus galėjimosi. Šiuo aspektu nuteistasis nurodo, jog jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodė visas veikos padarymo aplinkybes, atsiprašė nukentėjusiojo, siekė atlyginti bent dalį turtinės ir neturtinės žalos, tačiau nežinant nukentėjusiojo banko sąskaitos numerio nebuvo įmanoma to padaryti, o nukentėjusysis neva sąmoningai tokių duomenų neteikė. Mano, jog filmuota medžiaga patvirtina, kad nuteistasis nesudavė nukentėjusiajam tiek smūgių, kiek yra nurodyta skundžiamame nuosprendyje, o tai, kad jis nepripažino to, ko jis teigia nepadaręs, negali būti laikoma gynybine pozicija ir dėl to nuteistojo gailėjimasis nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Šalies argumentai
3.5. Nuteistasis Ž. R. apeliaciniu skundu taip pat prašo perkvalifikuoti jo veiką į BK 137 straipsnio 1 dalį, nes mano, kad jo veika atitinka minėtame straipsnyje numatytus požymius. Pažymi, kad nukentėjusiajam buvo suduotas tik vienas smūgis ir tik po to, kai nukentėjusysis trenkė nuteistajam po jo veiksmo, kuriuo nuteistasis bandė sulaikyti nukentėjusįjį sugriebdamas jam už kaklo. Apeliantas mano, kad sprendžiant veikos perkvalifikavimo klausimą turi būti atsižvelgta į jo veiksmus po veikos padarymo, kadangi tai rodo, jog jis neturėjo tyčios sunkiai sužaloti nukentėjusįjį.
3.6. Jeigu teismas konstatuotų, jog nuteistojo veika kvalifikuota tinkamai, tuomet Ž. R. prašo skirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apeliantas cituoja BK 41, 54 straipsnių nuostatas, vadovaujasi Konstitucinio Teismo nutarimais, taip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika ir pažymi, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kodėl jo atžvilgiu negali būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis neva ne kartą bandė susiekti su nukentėjusiuoju, tačiau jis visada atsakydavo, kad su nuteistuoju nebendraus, teigia, jog kaip jaučiasi nukentėjusysis domėjosi, domėjosi per pažįstamus ir pripažįsta, kad į gydymo įstaigą pasiteirauti neskambino, nes žino, kad dėl asmens duomenų apsaugos tokia informacija nuteistajam nebūtų suteikta. Apeliantas mano, kad skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į nuteistojo asmenybę, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, į jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, į veikos padarymo priežastis, kad visą laiką dirbo, nepadarė naujų nusikalstamų veikų, o taip pat ir administracinių nusižengimų, taip pat į tai, kad nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį. Nurodo, kad ir paties nuteistojo išgyvenimai dėl padarytos nusikalstamos veikos sąlygojo jo sveikatos būklę, nurodo, kad patyrė ūminį miokardo infarktą, dėl kurio liekamųjų reiškinių gydosi iki šiol. Mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimo, paskiriant įstatyme numatytus įpareigojimus, kurie užtikrintų teisingos bausmės paskirtį atitiktų proporcingumo principą.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti ir perkvalifikuoti nuteistojo veiksmus iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 137 straipsnio 1 dalį arba sušvelninti nuteistajam Ž. R. skirtą bausmę, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo Ž. R. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis neigia, jog savo tyčiniais smurtiniais veiksmais kėsinosi sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą. Anot nuteistojo, jo veika padaryta esant neatsargiai kaltės formai, todėl jo neteisėti veiksmai pagal kilusius padarinius perkvalifikuotini iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 137 straipsnio 1 dalį. Kaip alternatyvų prašymą apeliaciniame skundo nurodo, kad neperkvalifikavus jo padarytų neteisėtų veikų, būtų skirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.
Dėl veikos perkvalifikavimo į BK 137 straipsnio 1 dalį.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus bei skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis apylinkės teismas teisingai nustatė Ž. R. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes bei padarė faktiniais bylos duomenimis pagrįstas išvadas dėl kaltės formos ir tyčios rūšies. Pripažindamas Ž. R. kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šių teismo išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Abi šias nusikalstamas veikas, kaip teisingai nurodoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės skiria kaltės forma. Tačiau teigti, jog nuteistojo nusikalstama veika buvo padaryta dėl neatsargumo, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.
8. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamajame įstatyme numatytos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas (BK 14 straipsnis). BK 15 straipsnyje apibrėžtas tyčios turinys, nustatant dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Asmens, padariusio nusikaltimą, į kurio sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jis numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Netiesioginei ir tiesioginei tyčiai būdingas savo veikos pavojingumo suvokimas, baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių kilimo numatymas. BK 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). BK 16 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Galėjimas ir turėjimas pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras, apibūdina valinį nusikalstamo nerūpestingumo elementą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus. Taigi tik išsamus padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas leidžia tinkamai kvalifikuoti jo veiką. Atribojant tyčines ir neatsargias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti vadovaujamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir po jo padarymo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224/2009 ir kt.).
9. Nagrinėjamu atveju Ž. R. nuteistas už tai, kad jis, 2019 m. rugsėjo 28 d. apie 04.50 val., dirbdamas naktiniame bare „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), apsaugos darbuotoju, naktinio baro patalpose, dėl staiga kilusių priešiškų tarpusavio santykių, išstūmęs nukentėjusįjį A. T. pro naktinio baro „(duomenys neskelbtini)“ duris į kiemą, tyčia sudavė ne mažiau du smūgius ranka jam į galvos sritį. Toliau tęsdamas veiką, gatvėje pasivijęs nukentėjusįjį A. T., jį pastūmė ir sudavė ne mažiau vieną smūgį ranka į galvos sritį, ko pasėkoje nukentėjusysis, neišlaikęs pusiausvyros, griuvo ir galvos kaire puse atsitrenkė į betoninę koloną, ko pasėkoje dėl kairio momenkaulio ir kairio smilkinkaulio lūžimo, pakraujavimo po galvos smegenų minkštaisiais dangalais dešinio galvos smegenų pusrutulio srityje, lengvos formos trauminės galvos smegenų ligos, nukentėjusiajam A. T. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Tiek iš Ž. R. inkriminuoto kaltinimo, tiek ir iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų neginčijamai nustatyta, kad inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis padarė vykdydamas savo tiesiogines pareigas. Iš baudžiamojoje byloje esančios Ž. R. pateiktos charakteristikos matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ imuniteto skyriaus specialisto pareigose jis dirba nuo 2019 m. vasario 25 d. (t. 2, b. l. 29). Be to, baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad be darbo šioje įmonėje nuteistasis nuo 2014 m. balandžio 4 d. dirba ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ greitojo reagavimo grupės apsaugos darbuotojo pareigose (t. 2, b. l. 39). Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų Imuniteto skyriaus specialisto pareiginių nuostatų matyti, jog šias pareigas einantis specialistas savo veikloje, be kita ko, vadovaujasi Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymu. Šiuo aspektu, sprendžiant, ar nuteistojo neteisėtai veiksmai vertintini kaip tyčiniai ar neatsargūs, būtina pažymėti, jog apsaugos darbuotojas yra prilyginamas valstybės tarnautojui. Iš pateiktų duomenų matyti, jog jis ne vienerius metus dirba apsaugos darbuotoju dvejose įmonėse. Be to, net 22 metus nuteistasis dirbo policijoje – patruliu, reagavimo būryje, greito reagavimo būryje „(duomenys neskelbtini)“, neabejotinai yra apmokytas kaip reikia elgtis konfliktinėje situacijoje ir kokių veiksmų galima imtis prieš asmenį, kuris galimai elgiasi netinkamai, todėl jam yra keliami aukštesni reikalavimai nei eiliniam piliečiui, iš jo tikimasi tinkamo situacijos įvertinimo ir racionalių, proporcingų veiksmų bei priemonių panaudojimo.
10. Analizuojant imuniteto skyriaus specialisto pareiginiuose numatytus punktus, kaip jau buvo minėta, šias pareigas einantis asmuo savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymu. Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 3 dalyje numatytas fizinės prievartos panaudojimo sąlygas, kur numatyta, kad įtariamo teisės pažeidėjo sulaikymo metu fizinė prievarta ar šaunamasis ginklas prieš įtariamą teisės pažeidėją gali būti panaudotas tik šio įstatymo VI skyriuje numatytais atvejais ir laikantis nustatytų fizinės prievartos ir šaunamųjų ginklų panaudojimo bendrųjų sąlygų, kad apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos pavojingumą, turi užtikrinti, kad prieš įtariamą teisės pažeidėją būtų panaudota tiek šiame straipsnyje nurodytų priemonių ir tokiu mastu, kiek yra būtina neteisėtiems veiksmams nutraukti ir sulaikomo įtariamo teisės pažeidėjo pasipriešinimui neutralizuoti; to paties įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktuose nustatytas apsaugininko ar apsaugos darbuotojo fizinės prievartos panaudojimo sąlygas /atvejus/, kuriose numatyta, kad apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas fizinę prievartą turi teisę panaudoti atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai ar gyvybei, taip pat pasikėsinimą, kuriuo siekiama atimti iš jo specialiąją priemonę ir (ar) šaunamąjį ginklą, sulaikydamas įtariamą teisės pažeidėją, jeigu šis aktyviais veiksmais vengia sulaikymo. Nagrinėjamu atveju tai, kad fizinės prievartos panaudojimas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo perteklinis, o tuo pačiu ir tai, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, patvirtina baudžiamojoje byloje esantys vaizdo įrašai (prie baudžiamosios bylos esantis paketas Nr. 1). Iš 2020 m. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateikto vaizdo įraše, pavadinimu (duomenys neskelbtini), užfiksuotas 2019 m. rugsėjo 28 d. įvykęs incidentas. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, iš šio vaizdo įrašo matyti, kaip 04:42 val. tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo prasideda apsistumdymas. Šiuo vaizdo įrašu neginčijamai nustatyta ir tai, kad nuteistasis Ž. R. stumia nukentėjusįjį nuo įėjimo laiptais žemyn, matoma, kaip dešine ranka jis išsitraukia kažką iš kairės kelnių kišenės ar nusiima daiktą nuo tos pusės šono, o tai padaręs kaire ranka dviem rankų mostais užsimoja nukentėjusiojo veido srities kryptimi (vaizdo įrašo 12 min. 51 sek. – 12 min. 53 sek.). Ir nors nuteistasis šių smūgių sudavimą neigė viso proceso metu, tai neigia ir savo apeliaciniame skunde, tačiau smūgių sudavimas nukentėjusiajam į galvos sritį neginčijamai įrodytas minėtu vaizdo įrašo. Visgi tai, kad nuteistojo veiksmai buvo tyčiniai ir peržengė būtinųjų veiksmų panaudojimo ribas, patvirtina tai, kad po šių smūgių sudavimo nukentėjusysis atsitraukia nuo nuteistojo, pasuka link (duomenys neskelbtini) g., tačiau nuteistasis jį pasiveja ir kaire ranka įrėmęs į krūtinės sritį pastumia ir po to 04:50:53 val. kairia ranka suduoda stumiamąjį smūgį į galvą, po kurio nukentėjusysis neišlaiko pusiausvyros, griūna ant šaligatvio ir galva trenkiasi į pastato konstrukciją – koloną – ir lieką gulėti (vaizdo įrašas pavadinimu: (duomenys neskelbtini), paketas Nr. 1, vokas su CD Nr. 3). Vadovaujantis paminėtais vaizdo įrašais, teisėjų kolegijai akivaizdu, jog nuteistajam Ž. R. nebuvo pagrindo vytis iš baro išeinančio nukentėjusiojo A. T., jokių veiksmų, kurie keltų grėsmę nuteistajam, nukentėjusysis A. T. neatliko. Iš vaizdo įrašų matyti, kad būtent nuteistasis ėmėsi aktyvių veiksmų neatsitraukdamas, o priešingai – sparčiu žingsniu žengdamas linkt nukentėjusiojo A. T., pirmas stumia nukentėjusįjį ir suduoda jam stumiamąjį smūgį į galvos sritį, t. y. sritį, kuri pagal teismų praktiką yra pripažįstama pavojingiausia, galinčia sukelti negrįžtamas sveikatos būklės pasekmes ar net asmens mirtį, apie ką nuteistasis, būdamas apsaugos darbuotoju bei ilgą darbinę patirtį policijos veikloje turintis asmuo, turėjo žinoti. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Ž. R. smogė neblaiviam, nekoordinuotų judesių nukentėjusiajam į galvos sritį, suvokdamas, kad nuo smūgio nukentėjusysis gali nukristi ant kieto grindinio, kad tokia jo veika neabejotinai gali sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą, todėl jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, t. y. nuteistasis neapibrėžta tyčia smūgiuodamas nukentėjusiajam suvokė, jog kelia pavojų jo sveikatai, kad gali jį sužaloti ir norėjo bet kurio iš padarinių atsiradimo.
11. Įvertinusi visas aukščiau aptartas aplinkybes bei kaltinamojo įvykio metu turėtas specialiąsias priemones – antrankius ir dujų balionėlį, aplinkybes, kad jis buvo instruktuotas ir apmokytas, kaip elgtis atitinkamose situacijose ir neutralizuoti konfliktinius asmenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad suduodamas smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį, Ž. R. atliko veiksmus, kurie nagrinėjamu atveju laikytini nusikalstamais ir atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje, o ne BK 137 straipsnio 1 dalyje.
Dėl bausmės
12. Nuteistasis Ž. R. savo apeliaciniame skunde prašo, neperkvalifikavus jo padarytos veikos, taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio nuostatas ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teisėjų kolegija, visų pirma pažymi, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra ir svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
13. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. R. laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomos dalies matyti, kad skirdamas nuteistajam bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį ir pavojingumo laipsnį. Nuteistasis Ž. R. padarė vieną sunkų nusikaltimą (BK 135 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), už kurį straipsnio sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dešimties metų. Nusikaltimas tyčinis, smurtinis, baigtas, tačiau jis nebuvo iš anksto suplanuotas, padarytas spontaniškai. Nuteistojo Ž. R. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgdamas į šios baudžiamosios bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad Ž. R. suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, įvertino ir nuteistojo asmenybę, o būtent tai, kad Ž. R. Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (t. 2, b. l. 48-58), baustas administracine tvarka, baudos sumokėtos, galiojančių nuobaudų nėra (t. 2, b. l. 45-47), dirba (t. 2, b. l. 26), darbe charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 29, 39), taip pat į tai, kad neturi nepilnamečių vaikų ar kitų išlaikytinių (t. 3, b. l. 54), turi sveikatos problemų (t. 2, b. l. 79-80, 85-86, t. 3, b. l. 74, 77-79) ir skyrė jam inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, nustatant jos dydį mažesnį, nei sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Ž. R. skirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė nustatyta žymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis, todėl švelninti ją dar labiau arba skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, aukštesniojo teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis dar iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo padengė Vilniaus teritorinei ligonių kasos civilinį ieškinį, o po nuosprendžio paskelbimo dienos atlygino A. T. padarytą turtinę žalą. Tai, aukštesniojo teismo vertinimu, sudaro pagrindą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ( BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tačiau ir pripažinus turtinės žalos atlyginimą lengvinančia aplinkybe ( neturtinė žala neatlyginta), nuteistajam nėra teisinio pagrindo dar daugiau sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kuri paskirta žymiai mažesnė nei jos vidurkis ir jos dydis nustatytas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybę, į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį ir pavojingumo laipsnį bei aiškiai neprieštarauja teisingumo principui.
14. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik tuomet, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų ir straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų suformuotoje praktikoje nurodoma, kad teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-77/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010). Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip išimtinės, kurioms esant jam paskirtą bausmę būtų galima švelninti arba skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Byloje nėra kitų išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu teisėjų kolegija galėtų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Be to, pagal suformuotą teismų praktiką visais atvejais turi būti įvertinama ne tik nuteistojo interesai, bet ir nukentėjusiojo asmens teisėtų interesų apsauga, todėl nė vieniems iš jų negali būti suteikiama prioritetinė reikšmė. Nuteistajam nenustačius išimtinių aplinkybių, nėra pagrindo taikyti švelnesnės bausmės rūšies nei numatyta BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje.
15. Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstus atmeta ir nuteistojo skundo argumentus, susijusius su jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar ją darant dalyvavusius asmenis pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jei teismas nustato: 1) kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką arba nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Iš bylos duomenų matyti, jog Ž. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, gailėjosi dėl savo veiksmų, kritiškai vertino savo elgesį. Tačiau vien tik nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nėra atsakomybę lengvinanti aplinkybė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, kaltininkas taip pat turi pilnai prisipažinti padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tuo tarpu, Ž. R. viso proceso metu savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo pripažino tik iš dalies, neigė smūgių į galvos sritį sudavimą nukentėjusiajam, stengėsi sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį. Tokie nuteistojo Ž. R. parodymai nesutampa su teismo nustatytomis esminėmis, pripažintomis įrodytomis nusikalstamų veikų, aplinkybėmis, todėl negali būti pripažinti prisipažinimu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
16. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Alytaus apylinkės teismo 2021 m. liepos 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo Ž. R. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo Ž. R. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.