Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-04 · Administracinė byla Nr. I-2190-764/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-04
Bylos Nr.
I-2190-764/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06962-2013-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Margarita Stambrauskaitė, Iveta Pelienė, Egidija Puzinskaitė (pran.)
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie VRM
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2190-764/2015Proceso Nr. 3-61-3-06962-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Ivetos Pelienės ir Margaritos Stambrauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovėms Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie VRM dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja A. P. padavė teismui skundą (b. l. 1–19), prašydama: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013-10-24 sprendimą Nr. 1D-9508(11); 3) priteisti ir Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pensijos dalį – 748,38 eurus (2 584 Lt) pagal Vyriausybės 1994-12-23 nutarimą Nr. 12-13, Nr. 6-10-25 ir Nr. 1242, 1997-01-27 nutarimą Nr. 59, 1997-10-31 nutarimą Nr. 1208, 1998-04-01 nutarimą Nr. 382, 2002-03-05 nutarimą Nr. 322, 2002-08-28 nutarimą Nr. 1363, 2003-04-18 nutarimą Nr. 485, 2004-03-24 nutarimą Nr. 325, 2005-05-25 nutarimą Nr. 584, 2006-05-31 nutarimą Nr. 512, 2007-01-15 nutarimą Nr. 40, 2007-12-12 nutarimą Nr. 1327 ir 2008-07-16 nutarimą Nr. 703; 4) priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 str. nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 250,23 eurus (864 Lt) ir pagal 15 str. nuostatas nuo 2012-01-01 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą pensijos dalį – 490,04 eurų (1692 Lt); 5) įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjai paskirto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 160,46 eurų (554,04 Lt); 6) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti pareiškėjos 2013-04-02 prašymą dėl senatvės pensijos dalies grąžinimo. Taip pat prašė priteisti pareiškėjos naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdama savo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad nuo 2010-01-01 iki 2013-11-30 jai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 str. 1 d. ir 15 str. nuostatomis, todėl kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta pensija. Pareiškėjos nuomone, toks pensijos perskaičiavimas yra neteisėtas, pažeidžiantis jos teisę į nuosavybę, todėl ji įgijo teisę į susidariusią pensijos nepriemoką. Be to, Vidaus reikalų ministerija apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netinkamai taikė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 str. 7 d. nuostatas, todėl nuo 2008 metų iki šiol jai nepagrįstai mokama per maža pensija. Atsakovė pareiškėjai mokamą pensiją apskaičiavo neatsižvelgdama į Vyriausybės 1995–2008 metais priimtais nutarimais patvirtintų bazinių pensijų dydžius.

Atsiliepimas

Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 60–61) su juo nesutiko ir prašė bylą nutraukti.

Pažymėjo, kad, mokėdama pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas perskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atsakovė veikė teisėtai ir vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Konstitucinis Teismas pripažino, kad paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatas neprieštarauja Konstitucijai, todėl laikytinas teisėtu. Skundas teismui buvo paduotas praleidus taikytiną šešių mėnesių kreipimosi į teismą terminą. pareiškėjos reikalavimas priteisti 1995–2008 metais susidariusią pensijos nepriemoką negali būti tenkinamas, nes yra praleistas terminas tokiam reikalavimui pareikšti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Kita bylos dalis nutrauktina.

Iš pareiškėjos skundo turinio ir skundo priedų (pateiktų skaičiavimų, b. l. 39) matyti, kad byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2013 metais, taikant Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. ir 15 str. nuostatas, bei dėl 1995–2008 metais pareiškėjai neišmokėtos 748,38 eurų (2 584 Lt) dydžio pensijos, kuri susidarė dėl to, kad Vidaus reikalų ministerija nesivadovavo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Vyriausybės nutarimų nuostatomis.

Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Laikinasis įstatymas ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. pakeitimai, kuriais remiantis buvo perskaičiuojamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos), konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.; 4) Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015-05-14 nutarime taip pat konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011-12-20 ir 2012-12-20 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012-12-31 ir iki 2013-12-31 neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgiant į nurodytus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus, konstatuotina, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. buvo pagrįstas ir teisėtas. Pensijos gavėjų konstitucines teises pažeidė paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, taikant iki 2012-08-31 galiojusias Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, todėl suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą. Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogiško pobūdžio bylą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo, 2013-11-07 nutartyje (a. b. Nr. A444-2232/2013) konstatavo, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Nustatyta, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį, todėl pagal nurodytą administracinių teismų praktiką, skundas dėl laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 neišmokėtos pensijos dalies priteisimo teismui turėjo būti paduotas iki 2013 metų vasario mėnesio. Pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija 2012 ir 2013 metais buvo perskaičiuojama esant skirtingam teisiniam pagrindui, todėl trejų metų terminas skundo reikalavimams dėl 2012–2013 metais neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareikšti skaičiuojamas atitinkamai nuo 2012 metų vasario mėnesio ir nuo 2013 metų vasario mėnesio.

Kaip minėta, pareiškėja taip pat reiškia reikalavimą dėl 1995–2008 metais neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Skundas teismui paduotas 2013-11-16 (b. l. 49), t. y. akivaizdžiai praleidus trejų metų terminą reikalavimams dėl 1995–2008 metais ir laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 neišmokėtos pensijos dalies priteisimo paduoti. Kitoje dalyje skundo padavimo terminas nėra praleistas.

Pareiškėja prašo teismą atnaujinti terminą ir nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavusi Vidaus reikalų ministerijos 2013-10-24 sprendimą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 34 str. 1 d., teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Pažymėtina ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Pažymėtina, kad pareiškėja nenurodė teismui jokių argumentų ir objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. nurodyti argumentai, kad apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik gavusi Vidaus reikalų ministerijos 2013-10-24 sprendimą prieštarauja nuosekliai administracinių teismų praktikai. Teismo vertinimu, pareiškėja terminą praleido dėl pasirinkto pasyvaus elgesio būdo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 101 str. 7 p. nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Atsižvelgus į tai, kad pagrindas atnaujinti pareiškėjai skundo padavimo terminą nenustatytas, bylos dalis dėl reikalavimų priteisti 1995–2008 metais ir 2010–2011 metais neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nutrauktina.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2013-11-13 pažyma Nr. 11PP(P)-6703 (b. l. 58) tvirtina, kad 2012–2013 metais pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatomis, t. y. Konstitucijai prieštaraujančios Laikinojo įstatymo 5 str. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatos pareiškėjos atžvilgiu netaikytos. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo ribojama taikant tik Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti skundo dalį, kuria prašoma priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią 2012–2013 metais, todėl ji atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pažymėtina, kad nuo 2014-01-01 pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas nėra perskaičiuojamos, todėl teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti mokėti jai 160,46 eurų (554,04 Lt) dydžio pensiją.

Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013-10-24 sprendimą Nr. 1D-9508(11), kuriuo atsisakyta išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią 2012–2013 metais, o prašymo dalis dėl 2010–2011 ir 1995–2008 metais neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo nenagrinėta kaip paduota praleidus terminą.

Įvertinus ginčijamo sprendimo turinį, teismo nustatytas aplinkybes ir anksčiau nurodytus motyvus, konstatuotina, kad Vidaus reikalų ministerijos 2013-10-24 sprendimas Nr. 1D-9508(11) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas negali įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti pareiškėjos 2013-04-02 prašymą dėl senatvės pensijos dalies grąžinimo, nes valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas skiria ir moka ne Vidaus reikalų ministerija, o teritoriniai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriai.

Pareiškėja taip pat prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 44 str. 1 d. nuostatas, teisę į išlaidų atlyginimą įgyja ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos skundas nėra tenkinamas, negali būti tenkinamas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 101 str. 7 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Bylos dalį dėl reikalavimų priteisti 1995–2008 metais ir 2010–2011 metais neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nutraukti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkė ir pranešėja Egidija PuzinskaitėTeisėjos Iveta PelienėMargarita Stambrauskaitė