- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-30
- Bylos Nr.
- A-403-1766-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, antstolei S. V. dėl vilkinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir patiksliname skunde teismui prašė pripažinti, kad atsakovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija): 1) vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir priimti sprendimą dėl antstolės S. V. patraukimo atsakomybėn už pakartotinus neteisėtus veiksmus ir tuo pažeidė jo teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę; 2) vilkino perduoti tirti pareiškėjo skundo aplinkybes dėl antstolės S. V. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn kompetentingai institucijai ir apie skundo aplinkybių perdavimą ištirti kompetentingai institucijai nepranešė pareiškėjui per 5 dienas nuo skundo gavimo; 3) kad Ministerijos veiksmai, vilkinus atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir priimti sprendimą bei neperdavus skundo aplinkybių ištirti kompetentingai institucijai per 5 dienas po skundo gavimo ir nepranešus apie tai pareiškėjui, yra neteisėti. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Ministeriją atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir visapusiškai ištirti pareiškėjo skundo aplinkybes, per 10 dienų nuo šio teismo sprendimo įsigaliojimo dienos priimti sprendimą bei perduoti pareiškėjo skundą ištirti kompetentingai institucijai dėl antstolės S. V. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir ikiteisminio tyrimo atlikimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2005 m. spalio 20 d. su skundu kreipėsi į Ministeriją dėl antstolės S. V. sistemingų neteisėtų ir nusikalstamų veiksmų jo atžvilgiu įvertinimo bei su prašymu patraukti antstolę atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymą (toliau – ir Antstolių įstatymas). Tačiau Ministerija vilkino atlikti savo kompetencijai priskirtus veiksmus ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus.
Pareiškėjas pabrėžė, kad vadovaujantis VAĮ, institucija, neįgaliota priimti sprendimo prašomu klausimu, ne vėliau kaip per 5 dienas perduoda prašymą kompetentingai institucijai, apie tai pranešdama pareiškėjui. Nors 2005 m. gruodžio 20 d. rašte Ministerija nustatė, kad yra nekompetentinga atlikti tyrimą ir įvertinti nusikalstamą antstolės S. V. veiką, tačiau per 5 dienas neperdavė skundo nuorašo į specialiųjų tyrimų tarnybą bei nepranešė pareiškėjui apie skundo dalies aplinkybių ištyrimo perdavimą kompetentingai institucijai.
Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad Ministerija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, vilkino išnagrinėti skundą ir jo aplinkybes pagal savo kompetenciją, nepriėmė sprendimo dėl patraukimo antstolės S. V. drausminėn atsakomybėn ir šiais veiksmais pažeidė pareiškėjo teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę. Nurodė, kad Ministerija neištyrė skundo aplinkybių bei neįvertino antstolės S. V. neteisėtų veiksmų dėl 2005 m. balandžio 27 d. patikslinto turto apyrašo surašymo 17 valandą, kai 2005 m. balandžio 12 d. pavėluotame antstolės pranešime pareiškėjas buvo informuojamas apie 2005 m. balandžio 27 d. neva patikslinto turto apyrašo akto sudarymą 17.30 val. Šios aplinkybės įrodo, kad antstolė S. V. savo paaiškinime melavo, jog pavėluotai išsiuntė pareiškėjui 2005 m. balandžio 12 d. pranešimą, faktiškai siekė jo nedalyvavimo 2005 m. balandžio 27 d. vykdymo veiksmuose ir iš anksto 17 valandą surašė 2005 m. balandžio 27 d. patikslintą turto apyrašą. Be to, pareiškėjas teigė, kad nebuvo tirtos ir tos skundo aplinkybės, jog S. V. nepranešė 2003 m. sausio 23 d. ir apie pirminio turto apyrašo surašymą, kuris teismo buvo pripažintas neteisėtu, ir minėtos aplinkybės įrodo, kad antstolė S. V. sistemingai atliko neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjo skundą Ministerija nurodė, kad pareiškėjas 2005 m. spalio 20 d. su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą dėl antstolės S. V. veiksmų vykdymo procese. Ministerija gavo skundo nuorašą su priedais 2005 m. spalio 24 d. Skunde pareiškėjas išdėstė, kad teisėja V. L. , nagrinėdama jo skundą dėl antstolės S. V. veiksmų, klastojo įrodymus ir aplinkybes, o antstolė S. V. klastojo pareiškėjo turto apyrašą. Skunde buvo prašoma ištirti ir nustatyti, kokį procentą nuo gaunamų pajamų kyšiams antstolė S. V. moka Ministerijai, kad yra nebaudžiama už sistemingus neteisėtus ir nusikalstamus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, vykdydama pareiškėjo kilnojamo turto išplovimą ir neleisdama pareiškėjui dalyvauti vykdymo veiksmuose, kad nepaaiškėtų jos ir bendrininkų nusikalstama veika. Ministerija persiuntė skundą antstolei S. V. ir pareikalavo jos paaiškinimo apie skunde išdėstytas aplinkybes. Antstolės paaiškinimai buvo gauti faksu 2005 m. lapkričio 14 d. Kartu buvo pateiktas įsiteisėjęs Kauno m. apylinkės teismo sprendimas, kuriame konstatuota, kad turto apyraše nurodyti daiktai yra ne pareiškėjo, o L. K. . Taip pat antstolė informavo, kad 2005 m. spalio 11 d. Kauno m. apylinkės teismo nutartis dėl antstolės veiksmų, nurodytų pareiškėjo skunde, yra apskųsta Kauno apygardos teismui.
Ministerija pažymėjo, jog 2005 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. (1.23)-7R-9498 atsakė pareiškėjui savo kompetencijos ribose, pabrėždama, kad Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu institucija neįgaliota priimti sprendimo prašomu klausimu, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda prašymą kompetentingai institucijai, apie tai pranešdama pareiškėjui. Kai prašymą nagrinėja teismas, prašymas grąžinamas pareiškėjui pateikiant reikalingą informaciją. Ministerija teigė, kad Specialiųjų tyrimų tarnybai pareiškėjo skundas nepersiųstas, kadangi jame nėra duomenų apie nusikalstamą veiką. Antstolės S. V. veiksmų teisėtumas, pranešant apie įvyksiantį turto apyrašą, buvo nagrinėjamas teisme, todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 300 straipsnio l dalimi, paaiškėjus nusikaltimo požymiams, pats apie tai praneša prokurorui. Pagal Antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 53, nuostatas, iškelti antstoliui drausmės bylą gali ir Teisingumo ministras. Būtina sąlyga iškelti antstoliui drausmės bylą – jo darbo organizavimo patikrinimas. Pagal Antstolių darbo organizavimo tikrinimo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 400, atliekant antstolio darbo organizavimo patikrinimą negali būti vertinamas procesinių veiksmų, atliktų vykdant įstatymo suteiktus įgaliojimus teisėtumas, jei šių veiksmų teisėtumo įvertinimas yra priskirtas teismo kompetencijai. Ministerija ar Lietuvos antstolių rūmai, į kuriuos buvo kreiptasi su skundu, pareiškimu ar prašymu dėl procesinių veiksmų teisėtumo įvertinimo išaiškina pareiškėjui antstolio procesinių veiksmų apskundimo tvarką. Kadangi pareiškėjo skunde nurodyti antstolės S. V. procesiniai pažeidimai ir pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl šių veiksmų įvertinimo taip pat apskundė šiuo klausimu priimtą teismo sprendimą, Ministerija galimybės iškelti antstolei drausmės bylą nesvarstė bei nenurodė antstolės procesinių veiksmų apskundimo tvarkos.
Papildomame teismui pateiktame pareiškime pareiškėjas nurodė, kad tai, jog atsakovo argumentai atsiliepime yra nepagrįsti patvirtina Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartis. Be to, pažymėjo, kad tai, jog atsakovas dengia ir globoja neteisėtus ir nusikalstamus antstolės S. V. veiksmus įrodo faktai, kad antstolė jau trys metai neįvykdo 2003 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-12202/03, 2004 m. gruodžio 20 d. ir 2005 m. kovo 9 d. nutarčių civilinėje byloje Nr. 2-14350, 2005 m. spalio 11 d. ir 2006 m. vasario 8 d. nutarčių civilinėje byloje Nr. 2-7833-713/2005 bei kitų nutarčių įpareigojimų, klastoja oficialius dokumentus, plauna pareiškėjo areštuotą kilnojamąjį turtą, kuriam buvo 2001 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10336/97 panaikintas areštas, kad nepaaiškėtų, jog areštuotas turtas yra prarastas ir yra įvykdytas BK 304 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas. Teigė, kad antstolė S. V. padarė visą eilę per keletą metų ne tik procesinių, bet ir savo darbo veiklos organizavimo pažeidimų, tačiau atsakovas net nepradėjo jos darbo organizavimo patikrinimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pagrindas kreiptis teisminės gynybos yra tuomet, kai pažeidžiama teisė ar teisėtas interesas, ir šis pažeidimas pasireiškia konkrečiais viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu) ar aktu. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimai, kuriais prašoma pripažinti, jog Ministerija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, nelaikytini savarankiškais skundo reikalavimais ir vertintini kaip skundo motyvai, susiję su skundo reikalavimu įpareigoti Ministeriją atlikti jos kompetencijai priskirtinus veiksmus.
Teismas pažymėjo, jog byloje spęstinas ginčas, ar Ministerija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2005 m. spalio 20 d. skundą dėl antstolės S. V. procesinių veiksmų, o taip pat, ar Ministerija atliko visus jos kompetencijai priskirtinus veiksmus. Iš pareiškėjo skundo motyvų matyti, kad jis siekė antstolės S. V. patraukimo drausminėn atsakomybėn bei skunde nurodytų aplinkybių įvertinimo ikiteisminių tyrimo institucijų. Antstolių įstatymo 13 straipsnio l dalyje nurodyta, kad už antstolio pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą antstoliui (antstolio padėjėjui) gali būti taikoma šiame įstatyme nustatyta drausminė atsakomybė, o 2 dalyje nurodyta, jog drausmės bylą antstoliui gali iškelti Teisingumo ministras arba Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas. Antstolių įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad drausmės byla antstoliui (antstolio padėjėjui) negali būti iškelta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas neteisėtus antstolės S. V. veiksmus ir būtinybę jai iškelti drausminę bylą sieja su 2003 m. sausio 23 d. antstolės sudarytu turto apyrašu bei su 2005 m. balandžio 27 d. patikslinto turto aprašo surašymo aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad dėl antstolės S. V. veiksmų sudarant 2003 m. sausio 23 d. turto apyrašą yra praėjęs įstatymo nustatytas vienerių metų drausminės bylos iškėlimo terminas, todėl dėl minėtų veiksmų drausminė byla pagrįstai nebuvo keliama. Teismas taip pat nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kauno apylinkės teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis dėl antstolės S. V. 2005 m. balandžio 27 d. veiksmų buvo apskųsta atskiruoju skundu. Todėl nesant įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria antstolės S. V. veiksmai būtų pripažinti neteisėtais, Ministerijai nagrinėjant pareiškėjo 2005 m. spalio 20 d. skundą, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog minėta antstolė netinkamai vykdė savo pareigas, o tuo pačiu ir iškelti jai drausminę bylą. Be to, Civilinio proceso kodekso 300 straipsnio l dalyje nurodyta, jog nagrinėjant civilinę bylą, jeigu paaiškėja dalyvaujančio byloje arba kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Todėl teismas konstatavo, jog Kauno apylinkės teismui, nagrinėjusiam pareiškėjo skundus ir priėmusiam 2005 m. spalio 11 d. bei 2004 m. vasario 20 d. nutartis, nekilo abejonių, jog tarp pareiškėjo ir antstolės kilę ginčai yra civilinio pobūdžio, teisminio nagrinėjimo metu antstolės veiksmuose nusikaltimo požymių nebuvo nustatyta, todėl į prokurorą kreiptasi nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, jog pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti Ministeriją perduoti pareiškėjo skundą ištirti kompetentingai institucijai dėl antstolės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn yra nepagrįstas ir atmestinas.
Teismas taip pat nurodė, kad Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2006 m. vasario 8 d. nutartimi pripažino antstolės 2005 m. balandžio 27 d. sudarytą patikslintą turto aprašą neteisėtu. Ši aplinkybė Ministerijai nebuvo žinoma, todėl pareiškėjas dėl antstolės S. V. veiksmų sudarant 2005 m. balandžio 27 d. patikslintą turto apyrašą gali pakartotinai kreiptis į Ministeriją.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjo teigimu sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes yra pažeistos ir netinkamai pritaikytos ABTĮ normos, kadangi pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų skundo reikalavimų, padaryti materialinės teisės normų pažeidimai.
Apeliantas nurodo, kad:
1. sprendime netinkamai taikomi ir pažeidžiami ABTĮ 5 straipsnio l dalis ir 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas, nes sprendime nurodoma, kad jo skundo reikalavimai, kuriais prašoma pripažinti, jog atsakovas vilkino atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, nelaikytini savarankiškais reikalavimais ir vertintini, kaip skundo motyvai, susiję su skundo reikalavimu įpareigoti atsakovą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Apeliantas pažymi, kad pagal ABTĮ 86 straipsnį teismo sprendime turi būti pasisakyta dėl visų pareikštų pagrindinių reikalavimų, tik jis gali tikslinti skundo reikalavimus. Kadangi teismas priėmė jo skundo reikalavimus, tai juos ir privalėjo išnagrinėti. Todėl apeliantas mano, kad teismo sprendimas neteisėtas, nes juo neatsakyta į visus pareiškėjo reikalavimus;
2. teismas neatsižvelgė į jo pateiktą Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartį ir kaip šališka ir priklausoma nuo atsakovo institucija nepripažino atsakovo veiksmų neteisėtais ir neįpareigojo atsakovą įvertinti antstolės S. V. tęstinį nuo 2003 m. sausio 23 d. iki 2005 m. balandžio 27 d. veiksmų neteisėtumą bei patraukti ją drausminėn atsakomybėn ir perduoti klausimą dėl jos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn spręsti kompetentingai institucijai, bet dengė nuo atsakomybės antstolės neteisėtus veiksmus, kad sueitų pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnio 4 dalį vieneri metai nuo 2005 m. balandžio 27 d., nes nustatė, kad jis neva gali pakartotinai kreiptis į Ministeriją. Tokie teismo neteisėti veiksmai tolygūs atsakovo atsakymui nekelti drausminės bylos ir šališko bei priklausomo teismo tikslas sprendimu vilkinti laiką, kad sueitų drausminės bylos nekėlimo laikas. Šios aplinkybės įrodo, kad jo skundas negalėjo būti nešališkai ir objektyviai išnagrinėtas atsakovo teismuose, nes teismas ir atsakovas yra susiję viena ir ta pačia nusikalstamai centralizuota korupcine sistema, kuri dengia nuo atsakomybės savus nusikaltėlius pareigūnus;
3. teismas neįvertino jo skundo reikalavimo ABTĮ 85-87 straipsnių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų kontekste;
4. jei atsakovas 2005 m. gruodžio 20 d. rašte pripažino, kad klausimą dėl antstolės nusikalstamų veiksmų tiria specialiųjų tyrimų tarnyba, tai vadovaujantis VAĮ 19 straipsniu privalėjo perduoti jo skundą kompetentingai institucijai ir per 5 dienas informuoti jį apie tai. Todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad Ministerija tinkamai išnagrinėjo apelianto skundą;
5. nors apelianto skunde atsakovui buvo nurodyta eilė antstolės padarytų ne tik procesinių, bet ir tarnybinės drausmės sistemingų pažeidimų, tačiau nurodytame rašte atsakovas ne tik nepratęsė tyrimo termino pagal VAĮ reikalavimus, kad būtų nustatytos ir išaiškintos visos aplinkybės, bet ir neatsakė iš esmės dėl kitų antstolės padarytų darbo drausmės pažeidimų įvertinimo, nors nustatė, kad antstolė padarė pažeidimus. Todėl jo skundas atsakovui nebuvo išnagrinėtas tinkamai pagal kompetencijos reikalavimus, o teismo sprendimas yra ne pažeistų teisių ir interesų gynimas ABTĮ nustatyta tvarka, bet atsakovo gynimas ir dengimas nuo atsakomybės už savo kompetencijai priskirtų veiksmų nevykdymą arba netinkamą vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
ABTĮ 5 straipsnio l dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Vadinasi, skunde teismui turi būti suformuluoti tokie reikalavimai, kuriuos patenkinus, būtų apginta pažeista ar ginčijama pareiškėjo teisė arba įstatymų saugomas interesas, t.y. ginčo dalykas sąlygoja skundo reikalavimus.
Kaip matyti iš pareiškėjo patikslinto skundo (b.l. 3-4), pareiškėjas skundė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos vilkinimą ar neveikimą ir prašė pripažinti, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus bei įpareigoti atlikti jos kompetencijai priskirtinus veiksmus.
ABTĮ 90 straipsnis nustato, kad bylose dėl administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo, ar vilkinimo spręsti reikalus administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.
Įvertinus visa, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tik reikalavimas įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją atlikti jos kompetencijai priskirtinus veiksmus laikytinas savarankišku skundo reikalavimu, o reikalavimai, kuriais prašoma pripažinti, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, nelaikytini savarankiškais skundo reikalavimais. Todėl nepagrįstas apelianto teiginys, jog teismo sprendimas neteisėtas, nes juo neatsakyta į visus pareiškėjo reikalavimus.
Taip pat apeliantas neteisingai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė visus jo skundo reikalavimus, tai juos ir privalėjo išnagrinėti. Kaip matyti iš bylos medžiagos (b.l. 1), Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai įvertinęs pareiškėjo 2006 m. sausio 20 d. patikslintą skundą, 2006 m. sausio 27 d. nutartimi priėmė jį tik dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įpareigojimo atlikti veiksmus.
Apeliantas neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo pateiktą Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 8 d. nutartį ir kaip šališka ir priklausoma nuo atsakovo institucija nepripažino atsakovo veiksmų neteisėtais ir neįpareigojo atsakovą įvertinti antstolės S. V. tęstinį nuo 2003 m. sausio 23 d. iki 2005 m. balandžio 27 d. veiksmų neteisėtumą bei patraukti ją drausminėn atsakomybėn ir perduoti klausimą dėl jos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn spręsti kompetentingai institucijai.
Pažymėtina, jos pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2006 m. vasario 8 d. nutartimi pripažino antstolės 2005 m. balandžio 27 d. sudarytą patikslintą turto aprašą neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad ši aplinkybė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai nebuvo žinoma (pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas ir jam atsakyta 2005 m. gruodžio 20 d. raštu), teisingai nurodė, jog pareiškėjas dėl antstolės S. V. veiksmų sudarant 2005 m. balandžio 27 d. patikslintą turto apyrašą gali pakartotinai kreiptis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją.
Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo skundo reikalavimo ABTĮ 85-87 straipsnių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų kontekste, yra tokio abstraktaus pobūdžio, kad aplamai negali būti vertinamas.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 2 dalį, gautą prašymą institucija per 5 darbo dienas perduoda kitai institucijai tuo atveju, jeigu nustato, kad ta kita institucija įgaliota priimti sprendimą prašomu klausimu.
Kadangi, įvertinusi pareiškėjo prašymą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nenustatė pareiškėjo nurodomuose antstolės S. V. veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, ji neturėjo pagrindo perduoti pareiškėjo skundą Specialiųjų tyrimų tarnybai, ir tik informavo pareiškėją, kad jis turėtų kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas (pareigūnus) su prašymu atlikti ikiteisminį tyrimą, jeigu galvoja, kad antstolės S. V. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad atsakovas, vadovaujantis VAĮ 19 straipsniu, privalėjo perduoti pareiškėjo skundą kompetentingai institucijai ir per 5 dienas informuoti jį apie tai.
Apeliantas neteisingai nurodo, kad jo skunde atsakovui buvo nurodyta eilė antstolės padarytų ne tik procesinių, bet ir tarnybinės drausmės sistemingų pažeidimų, tačiau nurodytame rašte atsakovas ne tik nepratęsė tyrimo termino pagal VAĮ reikalavimus, kad būtų nustatytos ir išaiškintos visos aplinkybės, bet ir neatsakė iš esmės dėl kitų antstolės padarytų darbo drausmės pažeidimų įvertinimo, nors nustatė, kad antstolė padarė pažeidimus.
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo (b.l. 8-9), visus antstolės S. V. veiksmus pareiškėjas siejo su 2003 m. sausio 23 d. antstolės sudarytu turto apyrašu bei su 2005 m. balandžio 27 d. patikslinto turto apyrašo surašymo aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškindamas ir taikydamas ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, sprendime nuosekliai pagrindė atsakovo veiksmus, susijusius su pareiškėjo 2005 m. spalio 20 d skundo nagrinėjimu ir padarė teisingą išvadą, kad dėl antstolės S. V. veiksmų sudarant 2003 m. sausio 23 d. turto apyrašą yra praėjęs įstatymo nustatytas vienerių metų drausminės bylos iškėlimo terminas, o Kauno apylinkės teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis dėl antstolės S. V. 2005 m. balandžio 27 d. veiksmų buvo apskųsta atskiruoju skundu (nesant įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria antstolės S. V. veiksmai būtų pripažinti neteisėtais, nebuvo pagrindo konstatuoti, jog minėta antstolė netinkamai vykdė savo pareigas), todėl dėl pareiškėjo nurodytų antstolės S. V. veiksmų atsakovas pagrįstai nekėlė drausminės bylos.
Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Tenkinti apeliacinį skundą apelianto nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.