- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-17
- Bylos Nr.
- A-66-575/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02793-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- Kartų solidarumo sąjungos-Santalka Lietuvai
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kartų solidarumo sąjungos-Santalka Lietuvai (dabartinis pavadinimas – „Kartu su Vyčiu“ politinė partija) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kartų solidarumo sąjungos-Santalka Lietuvai skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja Kartų solidarumo sąjunga-Santalka Lietuvai (toliau – ir pareiškėjas, Partija) (dabartinis pavadinimas – „Kartu su Vyčiu“ politinė partija) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vyriausios rinkimų komisijos (toliau – VRK, Komisija, atsakovas) 2021 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. Sp-202 „Dėl Kartų solidarumo sąjungos-Santalkos Lietuvai 2020 metais priimtų narių mokesčių, neatitinkančių Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo reikalavimų“ (toliau – ir Sprendimas); 2) klausimą dėl 2020 metais priimtų naujų mokesčių atitikimo Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo reikalavimams spręsti iš naujo.
2. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šias argumentais:
2.1. VRK 2021 m. liepos 26 d. vykusio posėdžio metu priėmė Sprendimą, kurio 2 punktu nusprendė, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 ir 10 dalių reikalavimus, priėmęs lėšas (6 518 eurų) iš neleistinų finansavimo šaltinių (fizinių asmenų, kurių bendra 2020 metais sumokėtų nario mokesčių suma viršijo 10 procentų jų deklaruotų metinių pajamų). Teisės aktų nustatyta tvarka VRK įpareigojo pareiškėją per 20 darbo dienų į valstybės biudžetą pervesti iš neleistinų finansavimo šaltinių gautą sumą, t. y. 6 518 eurų.
2.2. Pareiškėjas, įvertinęs Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies nuostatas, pažymėjo, kad VRK savo Sprendimo 1 punkte partijos narių įmokėtas sumas 100 procentu pripažino ir priskyrė jas prie neleistinų politinės partijos finansavimo šaltinių, t .y. neatėmė iš sumokėtų sumų 10 procentų 2019 metais deklaruotų metinių pajamų (jeigu buvo pateiktos deklaracijos – pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos informaciją) arba 360 Eur leistinos bendros mokesčių sumos (neviršijant 360 Eur mokesčių, jokios deklaracijos neprivalomos), t. y. iš Partijos narių sumokėtos nario mokesčių sumos (6 518 eurų) nėra atimtas Įstatymo reikalavimus atitinkantis narių mokestis. Be to, VRK pareiškėjui neatsiuntė Sprendimo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VRK pateiktame atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:
3.1. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1, 4, 10, 12 dalimis, 30 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir atsižvelgiant į VRK Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus 2021 m. liepos 21 d. pažymą Nr. 3-96(1.2) „Dėl kartų solidarumo sąjungos-santalkos Lietuvai 2020 metais priimtų narių mokesčių, neatitinkančių Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo reikalavimų“ (toliau – ir Pažyma). Pažymoje nurodytos Sprendimo priėmimui svarbios faktinės aplinkybės, jų vertinimas ir Sprendimo priėmimo teisiniai pagrindai. Pažyma yra sudėtinė Sprendimo dalis. Pažyma parengta įgyvendinant VRK 2021 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. Sp-189 6.1 papunktį: 6. Pavesti VRK Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriui patikslinti politinės partijos Kartų solidarumo sąjungos-santalkos Lietuvai narių mokesčių registracijos žurnalą VRK informacinėje sistemoje: 6.1 užregistruoti gautas lėšas (21 019,88 euro), dalies jų grąžinimą (24 eurus) ir patikslinti 20 592 eurų priimtinumą pagal Įstatymo 19 straipsnio 4 dalį.
3.2. Keturi Partijos nariai sumokėjo po 4 eurus nario mokesčio, o kitas partijos narys dar kartą 2020 m. liepos 16 d. sumokėjo 100 eurų nario mokesčio (iš viso 104 eurus), prieš sumokėdami didesnes nei 360 eurų sumas. Atsižvelgiant į Įstatymo 19 straipsnio 4 dalį, kad prieš priimdamas politinės partijos nario mokestį, kurio suma per metus viršija 360 eurų, už politinės partijos apskaitą atsakingas asmuo VRK informacinėje sistemoje patikrina, ar politinės partijos nario mokestis atitinka šio įstatymo reikalavimus dėl jo dydžio, šiuos jų narių mokesčius politinė partija galėjo priimti ir dėl jų ginčo nėra. Penkių partijos narių: J. D. (1 359 eurai), I. G. (1 364 eurai), G. G. (1 360 eurai), A. J. (1 359 ir 400 eurų), J. Z. (680 eurų) įmokos viršijo 360 eurų sumą, todėl turėjo atitikti papildomą Įstatyme nustatytą sąlygą (negali viršyti 10 procentų politinės partijos nario deklaruotų praėjusių kalendorinių metų arba užpraėjusių kalendorinių metų metinių pajamų). Minėtų asmenų sumokėti mokesčiai (6 518 eurų) neatitiko Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes kiekvieno iš minėtų partijos narių bendra 2020 metais sumokėtų nario mokesčio suma viršijo 10 proc. jų deklaruotų metinių pajamų, todėl laikytini neleistinu politinės partijos finansavimo šaltiniu.
3.3. Pagal Pažymos 9 punktą, pareiškėjas pagal Įstatymo 21 straipsnio 2 dalį neturi teisės gauti valstybės biudžeto asignavimų, nes yra gavęs mažiau kaip 2 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinės partijos kandidatus paskutiniuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą. Atsižvelgiant į tai, kad 6 518 eurų Partijos priimtos lėšos neatitinka Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies nuostatų, tai yra gautos iš neleistinų finansavimo šaltinių, pareiškėjas pagal Įstatymo 19 straipsnio 12 dalį per 20 darbo dienų po VRK sprendimo priėmimo šią sumą turėtų pervesti į valstybės biudžetą.
3.4. Atsakovas nesutiko, kad VRK turėjo iš bendros Partijos nario sumokėtos sumos turėjo atimti 10 procentų nuo 2019 metais deklaruotų partijos nario metinių pajamų, nes Įstatymas tokios procedūros nenumato ir VRK nėra suteikta teisė atlikti tokį atėmimą. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 4 dalį pareiga tikrinti, ar partijos nario mokesčio virš 360 eurų suma atitinka Įstatymo reikalavimus, tenka pareiškėjui. Įstatymo 19 straipsnio 11 dalis nustato partijų elgesio taisyklę tada, kai nario mokesčiai neatitinka Įstatymo reikalavimų. Tokiu atveju politinė partija privalo grąžinti lėšas jas pervedusiam asmeniui arba pervesti jas į valstybės biudžetą. Pareiškėjas Įstatymo reikalavimų neatitinkančių nario mokesčių pats negrąžino juos sumokėjusiems asmenims, todėl VRK, vadovaudamasi 19 straipsnio 12 dalimi, priėmė atitinkamą sprendimą. Įstatymų reikalavimus atitinkantys nario mokesčiai yra priimtini (šiuo atveju iš J. D. – 4 eurai, iš I. G. – 4 eurai, iš G. G. – 104 eurai, iš A. J. – 4 eurai), o Įstatymo reikalavimų neatitinkantys nario mokesčiai (J. D. – 1 359 eurai, I. G. – 1364 eurai, G. G. – 1360 eurai, A. J. 1 359 ir 400 eurų, J. Z. – 680 eurų) yra laikomi neleistinais politinės partijos finansavimo šaltiniais. Įstatymas nenumato galimybės iš neleistinų politinės partijos finansavimo šaltinių atimti leistinus finansavimo šaltinius. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
3.5. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis nebuvo informuotas apie Sprendimą, nes tokia informacija pareiškėjui pateikta 2021 m. liepos 27 d. raštu Nr. 2-605(7.9), pateikiant nuorodą į Sprendimą oficialioje Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų registro sistemoje. VRK Sprendimas buvo priimtas detaliai ištyrus visas ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, kurių teisinis vertinimas yra nurodytas Pažymoje. Sprendimas pagrįstas ir motyvuotas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
5. Teismas nustatė VRK 2021 m. liepos 26 d. vykusio posėdžio metu priėmė sprendimą Nr. Sp-202, kurio 2 punktu nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė Politinių partijų įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 dalies reikalavimus, priėmęs lėšas (6 518 eurų) iš neleistinų finansavimo šaltinių (fizinių asmenų, kurių bendra 2020 metais sumokėtų nario mokesčių suma viršijo 10 procentų jų deklaruotų metinių pajamų). VRK teisės aktų nustatyta tvarka įpareigojo pareiškėją per 20 darbo dienų į valstybės biudžetą pervesti iš neleistinų finansavimo šaltinių gautą sumą, t. y.6 518 eurų.
6. Teismas, įvertinęs Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies nuostatas, pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai, jog VRK turėjo atimti iš bendros Partijos nario sumokėtos sumos 10 procentų nuo 2019 metais deklaruotų partijos nario metinių pajamų yra nepagrįsti ir nemotyvuoti ir nurodė, kad Įstatymas tokios procedūros nenumato ir VRK nėra suteikta teisė atlikti tokį atėmimą. Įstatymų reikalavimus atitinkantys nario mokesčiai yra priimtini, o Įstatymo reikalavimų neatitinkantys nario mokesčiai yra laikomi neleistinais politinės partijos finansavimo šaltiniais.
7. Teismas, įvertinęs Įstatymo 19 straipsnio 11 dalyje nustatytą procedūrą dėl lėšų iš neleistinų politinės partijos finansavimo šaltinių gavimo, pažymėjo, kad pareiškėjas Įstatymo reikalavimų neatitinkančių nario mokesčių pats negrąžino juos sumokėjusiems asmenims, todėl VRK, vadovaudamasi 19 straipsnio 12 dalimi, priėmė Sprendimą.
8. Teismas sutiko su VRK, jog pagal Pažymos 9 punktą, pareiškėjas pagal Įstatymo 21 straipsnio 2 dalį neturi teisės gauti valstybės biudžeto asignavimų, nes yra gavęs mažiau kaip 2 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinės partijos kandidatus paskutiniuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą. Atsižvelgiant į tai, kad 6 518 eurų partijos priimtos lėšos neatitinka Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies nuostatų, tai yra gautos iš neleistinų finansavimo šaltinių, pareiškėjas pagal Įstatymo 19 straipsnio 12 dalį per 20 darbo dienų po VRK sprendimo priėmimo šią sumą turėtų pervesti į valstybės biudžetą.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo informuotas apie Sprendimo priėmimą 2021 m. liepos 27 d. raštu Nr. 2-605(7.9), pateikiant nuorodą į Sprendimą oficialioje Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų registro sistemoje.
10. Teismas padarė išvadą, kad VRK visapusiškai ir išsamiai įvertino su keliamu ginču susijusias faktines aplinkybes, kurių teisinis vertinimas yra nurodytas Pažymoje, tinkamai taikė jos kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Atmetus pagrindinį skundo reikalavimą, teismas taip pat atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą klausimą dėl 2020 metais priimtų naujų mokesčių atitikimo Lietuvos Įstatymo reikalavimams spręsti iš naujo.
III.
11. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
12. Pareiškėjas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:
12.1. Teismas nepasisakė, ar VRK nusistovėjusioje mokėjimų stebėsenos ir apskaitos praktikoje teisingai taikomas Politinių partijų įstatymas pagal kartu galiojančius teisės aktus: Lietuvos Respublikos valstybės iždo įstatymą (3 str. 4 p.) ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (87 str. 12 p.). Politinių partijų įstatymas negali esmingai nukrypti nuo nusistovėjusios mokestinės sistemos Lietuvoje, reglamentuoti priešingai, net jei minėti specialieji įstatymai nesiima reglamentuoti Politinių partijų mokestinės sistemos.
12.2. Tarp pareiškėjo ir atsakovo pagrindinis ir principinis ginčas buvo dėl Politinių partijų įstatymo 19 straipsnio 4 dalies taikymo (ginčytina suma 1 684 eurai). Nors teismas konstatuoja, kad įstatymas nenumato ir VRK nėra suteikta teisė atlikti mokestinių sumų atėmimą, tačiau teismas nepasisakė, kaip VRK turėtų elgtis, jeigu vienas partijos narys per metus sumoka 360 eurų nario mokesčio, o kitas – 361 eurą, t. y. ar tokiu atveju turėtų būti grąžinama visa suma (361 Eur), ar tik leistiną 360 Eur ribą viršijanti suma (1 Eur).
12.3. Įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kokio dydžio mokėjimai yra priimami, o ne išieškomi iš partijos biudžeto, įstatymo leidėjas pakankamai aiškiai nurodė, kad „priimamas tik reikalavimus atitinkantis“ t. y.ne daugiau 360 eurų (nedeklaravusiems pajamų) mokestis.
12.4. Įstatymų leidėjas nenurodo, kad VRK neturi teisės dalinti, dauginti, pridėti ar atimti, bet įstatymų leidėjas aiškiai nurodo, kad tik „neatitinkantis nario mokestis laikomas neleistinu politinės partijos finansavimo šaltiniu“. Tai patvirtinam, kad VRK turi prievolę nustatyti, kokia suma yra „atitinkantis nario mokestis“, kokia – „neatitinkantis nario mokestis“.
12.5. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo taikomos Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies taikymo praktikos teisėtumo, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas yra teisėtas.
Atsiliepimas
13. Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti, bei nurodo tokius atsiliepimo argumentus:
Šalies argumentai
13.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujus argumentus, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme (dėl Lietuvos Respublikos valstybės iždo įstatymo bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo galimos įtakos Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 19 straipsnio taikymui), todėl šie klausimai negali būti apeliacijos nagrinėjimo dalyku. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės iždo įstatymas bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas neturi nieko bendro su šios bylos ginčo dalyku, o juo labiau nedaro jokios įtakos Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 19 straipsnio taikymui.
13.2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė teismo pažeidimai, turėję įtakos galimai neteisėto teismo sprendimo priėmimui, nes tokio pažeidimo buvimo, nepatvirtina abstraktaus, hipotetinio pobūdžio apelianto teiginiai, jog Politinių partijų įstatymas negali esmingai nukrypti nuo nusistovėjusios mokestinės sistemos Lietuvoje, ar kad teismas nepasisakė, kaip VRK turėtų elgtis, jeigu vienas partijos narys per metus sumoka 360 eurų nario mokesčio, o kitas – 361 eurą ir pan.
13.3. Nei Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymas, nei kiti įstatymai nenumato Vyriausiajai rinkimų komisijai teisės, o tuo pačiu ir pareigos, į valstybės biudžetą reikalaujamas sumokėti sumas, t. y. Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo reikalavimų neatitinkančius politinių partijų narių mokesčius, skaidyti (koreguoti) pareiškėjo nurodytu būdu, t. y. atimant iš įstatymo reikalavimų neatitinkančių partijos narių sumokėtų sumų po 10 procentų nuo jų deklaruotų metinių pajamų. Tokią išvadą pagrįstai padarė ir pirmos instancijos teismas, Ne Vyriausioji rinkimų komisija, o pati politinė partija arba, tiksliau sakant, už politinės partijos apskaitą atsakingas asmuo privalo rūpintis, kad politinės partijos nario mokami mokesčiai atitiktų įstatymų reikalavimus. Vyriausioji rinkimų komisija šiuo atveju atlieka tik kontrolės funkciją ir tik Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo rėmuose.
13.4. Tai, kad teismas savo sprendime nepasisakė dėl visų pareiškėją dominančių klausimų, atsižvelgiant į tai, kad tokie klausimai nebuvo reiškiami pareiškėjo skunde ir patikslintame skunde, nedaro teismo sprendimo neteisėtu, be to, teismas neturi pareigos grįsti priimtą sprendimą detaliai atsakant į kiekvieną argumentą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vyriausios rinkimų komisijos 2021 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. Sp-202 teisėtumo ir pagrįstumo ir dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad atsakovas visapusiškai ir išsamiai įvertino su keliamu ginču susijusias faktines aplinkybes, kurių teisinis vertinimas yra nurodytas Pažymoje, tinkamai taikė jos kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, nagrinėjimo procedūrų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nesutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis, bei teigia, kad teismas nevertino visų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, neanalizavo Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies taikymo praktikos, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
17. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka.
19. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
20. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.
21. Byloje nustatyta, kad VRK 2021 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. Sp-189 „Dėl Kartų solidarumo sąjungos-santalkos Lietuvai 2020 m. finansavimo teisėtumo“, be kita ko, nusprendė: pripažinti iš politinės partijos Kartų solidarumo sąjungos-santalkos Lietuvai narių (28 asmenų) gautą, narių mokesčių registracijos žurnale neregistruotą 20 900 eurų sumą, politinės partijos narių mokesčiais (1 p.); pripažinti 99,88 euro sumą, gautą ir priimtą iš 12 fizinių asmenų, kurie nebuvo politinės partijos nariai, neleistinu politinės partijos Kartų solidarumo sąjungos-santalkos Lietuvai finansavimo šaltiniu (2 p.); įpareigoti politinę partiją Kartų solidarumo sąjungą-santalką Lietuvai šio sprendimo 3.1 papunktyje nurodytą sumą (99,88 euro), gautą iš neleistinų finansavimo šaltinių, per 20 darbo dienų pervesti į valstybės biudžetą (4 p.); pavesti Vyriausiosios rinkimų komisijos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriui patikslinti Politinės partijos Kartų solidarumo sąjungos-santalkos Lietuvai narių mokesčių registracijos žurnalą Vyriausiosios rinkimų komisijos informacinėje sistemoje užregistruoti gautas lėšas (21 019,88 euro), dalies jų grąžinimą (24 eurus) ir patikrinti 20 592 eurų priimtinumą pagal Politinių partijų įstatymo 19 straipsnio 4 dalį (6.1 p.).
22. VRK Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriui vykdant VRK 2021 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. Sp-189, VRK informacinėje sistemoje (VRKIS) buvo registruota 21 019,88 euro narių mokesčių. 20 592 eurų sumą sumokėjo 13 partijos narių, kurių kiekvieno bendra nario mokesčių suma 2020 metais viršijo 360 eurų. Pastarieji partijos nariai buvo paviešinti pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas. Užregistravus šiuos narių mokesčius VRKIS, buvo gauta informacija iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apie narių mokesčių priimtinumą, bei nustatyta, kad visi 13 Partijos narių buvo deklaravę turtą ir pajamas už 2019 metus; 13 974 eurus sumokėjo 8 partijos nariai. Jų sumokėtų narių mokesčių suma 2020 metais neviršija 10 procentų deklaruotų metinių pajamų. Todėl šie narių mokesčiai priimtini; 6 618 eurų sumokėjo 5 partijos nariai. Jų sumokėtų narių mokesčių suma 2020 metais viršijo 10 procentų jų deklaruotų metinių pajamų. VRK Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyrius 2021 m. liepos 21 d. pažymoje Nr. 3-96(1.2) „Dėl Kartų solidarumo sąjungos-santalkos Lietuvai 2020 metais priimtų narių mokesčių, neatitinkančių Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo reikalavimų“ be kita ko, siūlė Komisijai pripažinti neleistinu politinės partijos solidarumo sąjungos-santalkos Lietuvai finansavimo šaltiniu politinės partijos narių mokesčių, gautų ir priimtų iš 5 partijos narių (J. D. 1 359 eurų, I. G. 1 360 eurų, G. G. 1 360 eurų, A. J. 1 759 eurų, J. Z. 680 eurų) 6 518 eurų sumą, kadangi kiekvieno iš minėtų partijos narių bendra 2020 metais sumokėtų nario mokesčių suma viršijo 10 procentų jų deklaruotų metinių pajamų (1 p.) ir įpareigoti Kartų solidarumo sąjungą-santalką Lietuvai 1 punkte nurodytą sumą (6 518 eurų), gautą iš neleistinų finansavimo šaltinių, per 20 darbo dienų pervesti į valstybės biudžetą (3 p.).
24. Politinių partijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 23 d. iki 2022 m. rugsėjo 17 d) 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas reglamentuoja juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra politinė partija, steigimą, veiklą, teises, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ir pertvarkymo ypatumus, politinių partijų finansavimo ir finansavimo kontrolės tvarką. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, už politinės partijos apskaitą atsakingas asmuo – politinės partijos vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, politinės partijos finansavimo šaltiniai yra tik: 1) politinės partijos nario mokesčiai; 2) valstybės biudžeto asignavimai; 3) politinės partijos lėšos, gautos iš šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos kitos jos veiklos; 4) Lietuvos Respublikoje registruotų bankų arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje registruotų bankų padalinių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, politinei partijai suteiktos paskolos; 5) palūkanos už banko sąskaitoje esančias lėšas; 6) nuolatinio Lietuvos gyventojo savanoriškai skiriama vieno procento dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalis; 7) politinės kampanijos laikotarpiu politinės partijos gaunamos turinčių teisę aukoti fizinių asmenų aukos šios politinės partijos politinei kampanijai finansuoti. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 4 dalį, politinės partijos narys per kalendorinius metus politinei partijai gali sumokėti nario mokestį, neviršijantį 20 paskelbto praėjusių kalendorinių metų ketvirto ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) dydžių. Bendra politinės partijos nario mokesčio politinei partijai suma per kalendorinius metus negali viršyti 10 procentų politinės partijos nario deklaruotų praėjusių kalendorinių metų (kai nario mokestis mokamas po gegužės 1 dienos) arba užpraėjusių kalendorinių metų (kai nario mokestis mokamas iki gegužės 1 dienos) metinių pajamų. Jeigu bendra politinės partijos nario mokesčių politinei partijai suma per metus viršija 360 eurų, politinės partijos narys privalo deklaruoti savo turtą ir pajamas. Prieš priimdamas politinės partijos nario mokestį, kurio suma per metus viršija 360 eurų, už politinės partijos apskaitą atsakingas asmuo Vyriausiosios rinkimų komisijos informacinėje sistemoje patikrina, ar politinės partijos nario mokestis atitinka šio įstatymo reikalavimus dėl jo dydžio. Priimamas tik šio įstatymo reikalavimus atitinkantis nario mokestis. Šio įstatymo reikalavimų neatitinkantis nario mokestis laikomas neleistinu politinės partijos finansavimo šaltiniu. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 10 dalį, finansuoti politines partijas kitomis, šiame straipsnyje nenurodytomis, lėšomis draudžiama. Politinei partijai gavus lėšų iš neleistinų politinės partijos finansavimo šaltinių, kai lėšų šaltinis yra žinomas, už politinės partijos apskaitą atsakingas asmuo per 5 darbo dienas nuo tokių lėšų gavimo dienos turi lėšas grąžinti jas pervedusiam asmeniui, nurodydamas atsisakymo priimti lėšas priežastis. Jeigu lėšų šaltinis per 10 darbo dienų nenustatomas, už politinės partijos apskaitą atsakingas asmuo lėšas perveda į valstybės biudžetą. <...>. Jeigu politinė partija priima ir panaudoja lėšas iš neleistinų politinės partijos finansavimo šaltinių, Vyriausioji rinkimų komisija priima sprendimą, kuriuo įpareigoja politinę partiją tokio pat dydžio sumą, kurią politinė partija priėmė ar panaudojo iš neleistinų politinės partijos finansavimo šaltinių, per 20 darbo dienų pervesti į valstybės biudžetą, išskyrus atvejus, kai dėl šiurkštaus šio įstatymo pažeidimo politinei partijai nebuvo skirti valstybės biudžeto asignavimai (Įstatymo 19 str. 11 d.). Pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, už politinės partijos apskaitą atsakingas asmuo kalendoriniams metams pasibaigus parengia politinės partijos metinį finansinių ataskaitų rinkinį. Kartu su politinės partijos metiniu finansinių ataskaitų rinkiniu parengiami priedai: valstybės biudžeto asignavimų panaudojimo ataskaita, politinės partijos veiklos finansavimo ataskaita, kurioje nurodomi politinės partijos veiklos finansavimo šaltiniai ir išlaidos, taip pat informacija apie paskleistą politinę reklamą ir jos finansavimo šaltiniai.
25. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad Įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kokio dydžio mokėjimai yra priimami, o ne išieškomi iš partijos biudžeto. Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, jog už politinių partijų finansavimo apskaitą, tarp jos – ir už politinės partijos nario mokesčių surinkimą ir jo apskaitą yra atsakinga politinė partija, t. y. jos atsakingas asmuo – politinės partijos vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė, kuris, pagal Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies nuostatas, prieš priimdamas politinės partijos nario mokestį, kurio suma per metus viršija 360 eurų, turi VRKIS patikrinti, ar politinės partijos nario mokestis atitinka šio įstatymo reikalavimus dėl jo dydžio, ir priimti tik šio įstatymo reikalavimus atitinkantį nario mokestį. Šio įstatymo reikalavimų neatitinkantis nario mokestis laikomas neleistinu politinės partijos finansavimo šaltiniu ir turi būti grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui (jei mokėtojas žinomas), arba pervedamas į valstybės biudžetą (jei mokėtojas nežinomas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog formuluotė „įstatymo reikalavimų neatitinkantis nario mokestis“ yra suprantama kaip visa sumokėta nario mokesčio suma, kadangi Įstatyme nėra nurodoma, kad neleistinu politinės partijos finansavimo šaltiniu laikoma šio įstatymo reikalavimų neatitinkanti nario mokesčio dalis.
26. Taigi nagrinėjamu atveju už Partijos finansinę apskaitą atsakingas asmuo, nustatęs, kad Partijos narių sumokėtas nario mokestis viršija Įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatytus dydžius, turėjo šiuos mokesčius, kaip gautus iš neleistino politinės partijos finansavimo šaltinio, grąžinti jį sumokėjusiems asmenims, tačiau to nepadarė.
27. Teisėjų kolegija, nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste įvertinus Sprendimo ir jo sudedamosios dalies – Pažymos – turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, Komisija pagrįstai pripažino neleistinu Partijos finansavimo šaltiniu politinės partijos narių mokesčių, gautų ir priimtų iš 5 partijos narių, 6 518 eurų sumą, kadangi kiekvieno iš šių partijos narių bendra 2020 metais sumokėtų nario mokesčio suma viršijo 10 proc. jo deklaruotų metinių pajamų, bei įpareigojo Partiją nurodytą sumą (6 518 eurų), gautą iš neleistinų finansavimo šaltinių, per 20 darbo dienų pervesti į valstybės biudžetą.
28. Pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, politinių partijų finansavimą pagal kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja Vyriausioji rinkimų komisija ir kitos institucijos. Vyriausioji rinkimų komisija, be kita ko, nustatyta tvarka kontroliuoja, kaip politinės partijos laikosi šio įstatymo reikalavimų, ir siūlo traukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus arba kreipiasi į kitas institucijas, kurioms įstatymų suteikta kompetencija leidžia patikrinti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų reikalavimų (Įstatymo 24 str. 3 p.), tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Komisija nepriima politinių partijų nario mokesčių, taip pat jų neapskaičiuoja ir negrąžina, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog būtent Komisija yra atsakinga už Partijos nario mokesčio dalies, atitinkančios įstatymo reikalavimus, nustatytą ir priėmimą ir būtent Komisija turėjo apskaičiuoti Partijos nario mokesčio dalį, atitinkančią Įstatymo reikalavimus, ir įpareigoti Partiją į valstybės biudžetą grąžinti tik Įstatymo reikalavimų neatitinkančią Partijos nario mokesčio dalį, nes, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, būtent už politinės partijos apskaitą atsakingas asmuo turi priimti tik Įstatymo reikalavimus atitinkantį nario mokestį.
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar atsakovas teisingai aiškina ir taiko Įstatymo 19 straipsnio 4 dalį, taip pat nepasisakė, ar VRK nusistovėjusioje mokėjimų stebėsenos ir apskaitos praktikoje teisingai taikomas Politinių partijų įstatymas pagal kartu galiojančius teisės aktus: Lietuvos Respublikos valstybės iždo įstatymą (3 str. 4 p.) ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (87 str. 12 p.).
30. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; kt.). Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. <...>, taigi apeliacinį skundą teikiantis asmuo apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017; kt.).
31. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliaciniame skunde nurodomi nauji skundo argumentai, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, negali būti vertinami bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka.
32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Kartų solidarumo sąjungos-Santalka Lietuvai (dabartinis pavadinimas – „Kartu su Vyčiu“ politinė partija) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.