Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-177/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-01-17
Bylos Nr.: 2A-177/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00698-2011-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Artūras Driukas, Audronė Jarackaitė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Lausna“
Atsakovas: S. P.
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos Valstybinis patentų biuras

Civilinė byla Nr. 2A-177/2014Proceso Nr. 2-55-3-00698-2011-2Procesinio sprendimo kategorija: 87. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lausna“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1206-258/2012 pagal nurodyto ieškovo ieškinį atsakovei S. P. dėl Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro sprendimo panaikinimo (trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos Valstybinis patentų biuras),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Lausna“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, Prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 7 dalies pagrindais, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro (toliau – VPB) Apeliacinio skyriaus 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 2Ap-1287; pripažinti negaliojančia atsakovės S. P. nacionalinio žodinio prekių ženklo „Kaimo turizmo sodyba MARGIO KRANTAS“ registraciją Nr. 59342 (paraiškos padavimo data 2008-07-16, registracijos data – 2009-03-09, prekių ženklas įregistruotas 43 klasės paslaugoms: maisto ir gėrimų parūpinimo paslaugos; laikinas apgyvendinimas); priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas (2 – 7 b. l.).

Nurodė, kad jam priklauso nacionalinis figūrinis prekių ženklas „M MARGIS“, registracijos Nr. 55263 (paraiškos padavimo data – 2006-06-23, registracijos data – 2007-07-13), įregistruoto 43 klasės paslaugoms (maisto ir gėrimų parūpinimo paslaugos; laikinas apgyvendinimas), todėl VPB Apeliaciniam skyriui pateikė protestą Nr. 2430 dėl atsakovės S. P. prekių ženklo „Kaimo turizmo sodyba MARGIO KRANTAS“ (registracijos Nr. 59342) pripažinimo negaliojančia Lietuvoje, kuris buvo atmestas VPB Apeliacinio skyriaus 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 2Ap-1287. Ieškovo nuomone, jo ir atsakovės prekių ženkluose esantys žodiniai elementai „MARGIS“ ir „MARGIO KRANTAS“ yra klaidinamai panašūs pagal bendrą suvokimo įspūdį, šalių prekių ženklai registruoti tapačioms paslaugoms 43 klasėje, todėl egzistuoja supainiojimo galimybė; taigi atsakovės prekių ženklo registracija naikintina.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į ieškinį, triplike (24 – 27, 59 - 61 b. l.) prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad šalių prekių ženklai visiškai skirtingi ir nėra panašūs: skirtingas regimasis įspūdis, ženklų ilgiai, tariant ženklus sutampa tik maža dalis panašiai tariamų garsų; prasminiu požiūriu ženklai nėra vienareikšmiai, nes žodis „MARGIS“ nebūtinai reiškia ežerą Trakų rajone, bet ir ką nors margą, margumą, taip pat gyvulį, o atsakovės prekių ženkle esančios nuorodos į kaimo turizmo sodybą ir Margio krantą aiškiai identifikuoja, kad paslaugos teikiamos ant Margio kranto, taigi nėra tikimybės, kad visuomenė bus klaidinama, nes prekių ženklai skirtingi.

Trečiasis asmuo VPB nurodė, kad ginčijamas jo Apeliacinio skyriaus sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl vaizdinių elementų svarbos kombinuotuose ženkluose, ieškovas netinkamai interpretuoja VPB sprendimu nustatytą silpnųjų protestuojamo ženklo elementų „Kaimo turizmo sodyba“ reikšmę ženklų panašumo vertinime, nes mažesnį skiriamąjį požymį turintys ženklo komponentai taip pat turi tam tikrą įtaką bendram ženklų sukuriamam įspūdžiui; silpnieji elementai ne lemia, tačiau sustiprina lyginamų ženklų vizualų, fonetinį ir semantinį skirtingumą; protestuojamame ženkle akcentuojamas daiktavardis „KRANTAS“, o ieškovo prekių ženkle vienintelis žodinis elementas „MARGIS“ yra suprantamas nevienareikšmiškai, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dauguma vartotojų ieškovo ženklą „M MARGIS“ supras kaip konkretaus ežero pavadinimą (93, 94 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį (95 – 99 b. l.).

Teismas nurodė, kad ieškovo prekių ženklo „M MARGIS“ registracija yra ankstesnė už atsakovės prekių ženklo „Kaimo turizmo sodyba MARGIO KRANTAS“ registraciją; paslaugos, kurioms žymėti skirti lyginamieji prekių ženklai yra registruoti 43 klasės tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms „maisto ir gėrimų parūpinimo paslaugos; laikinas apgyvendinimas“.

Teismas pažymėjo, kad kiekvienas prekių ženklas turi būti saugomas toks, koks yra įregistruotas, vadinasi, yra saugomi visi prekių ženklą sudarantys elementai, o visų elementų sukeliamas prekių ženklo bendro suvokimo įspūdis, kaip bendriausias prekių ženklo panašumo kriterijus, lemia išvadas dėl lyginamųjų prekių ženklų panašumo ar skirtingumo. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ženklų tikėtinas panašumas siejamas su lyginamuosiuose ženkluose esančiais žodiniais elementais; ieškovo ženkle esantis vaizdinis elementas – rudos spalvos apskritimas, apibrėžtas balta linija, su stilizuota „M“ raide ženkle turi pagalbinį vaidmenį, jis nelaikytinas išskirtiniu ar įsimenamu, kad ieškovo prekių ženkle esantis vienas žodinis elementas „MARGIS“ laikytinas stipriuoju bei lemiančiu bendrą suvokimo įspūdį žodiniame – vaizdiniame prekių ženkle; ženkle vaizdinis elementas stilizuota „M“ nėra apibrėžta, todėl tikėtina, kad kiekvienas asmuo, priklausomai nuo jo išprusimo, amžiaus, kitų aplinkybių, jį suvoks skirtingai, o tai lemia, kad ženklas turės kelias reikšmes. Teismas konstatavo, kad atsakovės ženklo skiriamąjį požymį sudaro žodiniai elementai „Kaimo turizmo sodyba MARGIO KRANTAS“, kur žodžiai Kaimo turizmo sodyba yra aprašomieji, tiesiogiai identifikuojantys paslaugą, o pagrindiniu elementu šiame prekių ženkle yra žodžiai „MARGIO KRANTAS“.

Pasak teismo, ginčo prekių ženklai turi tik vieną panašų elementą „MARGIS“ ir „MARGIO“, tačiau visi kiti ženklą sudarantys elementai yra skirtingi ir jų yra daugiau. Teismas sutiko su VPB Apeliacinio skyriaus išvada, kad šių ženklų bendras regimasis įspūdis yra pakankamai skirtingas, nes ieškovo prekių ženklas trumpas, atliktas grafišku šriftu, tam tikromis spalvomis, pradedamas grafiška raide „M“, o atsakovės įregistruotas ženklas „Kaimo turizmo sodyba MARGIO KRANTAS“ – ilgas, sudarytas iš penkių žodžių, užrašytas standartiniais rašmenimis, neturi jokių grafinių elementų, o jį lyginant su ieškovo prekių ženklu „M MARGIS“, turi žymiai daugiau savarankiškų, prekių ženklą individualizuoti padedančių elementų, ir tai formuoja eilinio vartotojo bendrą suvokimo įspūdį, kurį sukelia prekių ženklas ir jo prasmė. Teismas teigė, kad šiuo atveju visi ženklus sudarantys elementai kaip visuma turi tam tikrą įtaką ženklo regimojo įspūdžio formavimui, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog lyginamieji ženklai yra panašūs; labiausiai tikėtina, kad vartotojai ieškovo ženkle ištars žodį „MARGIS“, o atsakovės ženkle - „MARGIO KRANTAS“; tariant ženklus sutampa viena garsų dalis, skiemuo „MAR“, likusi skiemens dalis „mar-„gis“, „mar-„gio“ nesutampa, atsakovės ženkle „mar-gio kran-tas“ skiemenų skaičius dvigubai didesnis, todėl tarp ženklų egzistuoja ir fonetinis skirtumas. Teismo vertinimu, atsakovės prekių ženklo elementų - „MARGIO KRANTAS“ semantinis turinys nėra vienareikšmiškas turiniui „MARGIS“, nes lietuvių kalbos žodynas žodžio „margis“ reikšmę sieja su naminiu gyvūnu: margas arklys, kumelė; gyvuliu: margas gyvulys (galvijas, šuo); spalva-margumas; taigi dalis vartotojų, ieškovo prekių ženklo „nesies“ su ežeru, o atsakovės ženklą „Kaimo turizmo sodyba MARGIO KRANTAS“ „sies“ tiesiogiai su paslaugų vieta prie vandens telkinio; žodis „margis“ nesietinas tiesiogiai su ežeru ar kaimo turizmo sodyba, todėl nagrinėjamų ženklų panašumas nėra pakankamas, kad galima būtų teigti, jog vartotojai gali ženklus supainioti.

Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog ieškovo potencialūs klientai buvo supainioti atsakovės prekių ženklo ir (ar) jos paslaugų klaidinančio pateikimo, o įvertinus nurodytus atsakovės ir ieškovo prekių ženklų vizualinius, fonetinius ir semantinius panašumus, prekių ženklai „Kaimo turizmo sodyba MARGIO KRANTAS“ ir „M MARGIS“ pagal bendrą suvokimo įspūdį nėra klaidinamai panašūs, kad būtų galima daryti išvadą, jog dėl to egzistuoja visuomenės suklaidinimo galimybė (PŽĮ 7 str. 1 d. 2 p., 179 str., 185 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Lausna“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti ieškinį ir panaikinti VPB Apeliacinio skyriaus 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 2Ap-1287; pripažinti prekių ženklo „Kaimo turizmo sodyba MARGIO KRANTAS“ registraciją Nr. 59342 negaliojančia (108 – 112 b. l.). Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, palyginęs ginčo ženklus, padarė prieštaringas išvadas, nes, viena vertus, konstatavo, kad pagrindiniai dominuojantys elementai prekių ženkluose yra „MARGIS“ ir „MARGIO KRANTAS“, kurie ir lemia ženklų bendrą suvokimo įspūdį, kita vertus, ženklus pripažino nepanašiais vizualiai pagal kitus ženklus sudarančius elementus, kuriuos buvo pripažinęs silpnais (grafiniai elementai ir raidė „M“ ieškovo prekių ženkle, žodžiai „Kaimo turizmo sodyba“ atsakovės ženkle); vizualinis ženklų palyginimas turėjo būti atliktas tik pagal dominuojančius elementus „MARGIS“ ir „MARGIO KRANTAS“, kurie vizualiai yra panašūs, nes žodis „MARGIS“ atkartojamas junginyje „MARGIO KRANTAS“, kuriame žodis „MARGIO“ yra junginio pradžioje;Teismas netinkamai atliko žodžių „MARGIS“ ir „MARGIO KRANTAS“ fonetinį palyginimą. Nors fonetiškai ženklai skiriasi elementu „krantas“, tačiau pagal Europos Sąjungos teismų praktiką, vartotojas paprastai svarbesne laiko žodžių pradžią, todėl elementų „MARGIS“ ir „MARGIO“ didelis panašumo laipsnis nulemia bendrą ženklų fonetinį panašumą;Teismas, vertindamas lyginamų žymenų semantinį panašumą, turėjo atsižvelgti į tai, kad didelė dalis vartotojų tiek ieškovo, tiek atsakovo prekių ženklus sies su Margio ežeru, kurio pavadinimas atkartojamas atsakovės ir ieškovo prekių ženkluose, kuriais žymimos paslaugos yra teikiamos prie to paties Margio ežero, taigi vartotojai, kurie ieškovo prekių ženklo elemento „MARGIS“ reikšmę suvoks kaip ežero pavadinimą, manys, kad ženklai yra semantiškai panašūs;Teismas, vertindamas suklaidinimo tikimybę, nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovo potencialūs klientai buvo supainioti atsakovės prekių ženklo ir jos paslaugų klaidinančio pateikimo, tačiau pagal PŽĮ reikia įrodyti ne suklaidinimo faktą, o suklaidinimo tikimybę. Be to, byloje ieškovo pateiktas raštas dėl 48 atvejų, kai žmonės, painiodami atsakovės ir ieškovo prekių ženklus, buvo suklaidinti dėl paslaugų kilmės, tačiau teismas šių įrodymų nenagrinėjo ir nevertino;Teismas neįvertino to, kad šalių teikiamos paslaugos yra tapačios, o tai sustiprina atsakovės ir ieškovo prekių ženklų panašumą; nežymūs ženklų skirtumai neturi vaidinti lemiančio vaidmens, nes vartotojas dažniausiai negali palyginti dviejų ženklų, o vadovaujasi bendru regimuoju įspūdžiu apie anksčiau matytą ženklą ir labiau įsidėmi panašumus, nei skirtumus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė S. P. prašo jį atmesti, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priteisti iš ieškovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (117 – 121 b. l.). Nurodo, kad jai priklausantis prekių ženklas „Kaimo turizmo sodyba MARGIO KRANTAS“ yra žodinis, o atsakovo „M MARGIS“ – kombinuotas, sudarytas tiek iš žodžių, tiek iš vaizdinių elementų; ieškovo prekių ženkle dominuojantis elementas yra grafinis atlikimas, raidė „M“ ir žodis „MARGIS“, o atsakovės prekių ženkle dominuoja žodžių junginys „MARGIO KRANTAS“, kuriame esminis žodis yra „KRANTAS“, taigi ginčo prekių ženkluose esantys dominuojantys elementai yra skirtingi. Atsakovės nuomone, ženklų žodiniai elementai, jų grafinis atlikimas vizualiai yra visiškai skirtingi; tariant ženklus sutampa tik maža dalis garsų žodiniuose ženklų elementuose – vietovardyje Margis, panašiai tariamų garsų vieta prekių ženkluose visiškai skirtinga; tariant apelianto prekių ženklą, akcentuojama raidė „M“, esanti prekių ženklo pradžioje, atsakovės – paskutinis žodis „KRANTAS“, sutampantis prekių ženkluose skiemuo „mar-“ nelemia fonetinio panašumo. Atsakovės teigimu, prekių ženklų semantinis panašumas yra menkas, nes apelianto prekių ženklas tiesiogiai nėra asocijuojamas su ežeru Trakų rajone, kadangi „margis“ nebūtinai reiškia ežerą, bet ir ką nors margo, margumą. Atsakovė nurodo, kad ieškovo pateiktas dokumentas dėl tam tikrų asmenų suklaidinimo neįrodo, kad visuomenė klysta būtent dėl atsakovės prekių ženklo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes bei įrodymus, tinkamai pritaikydamas civilinio proceso taisykles ir materialinės teisės normas, teisingai išsprendė bylą.

Pagal PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis yra tapatus įregistruotam ar pareikštam registruoti ankstesniam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms arba klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asociaciją su ankstesniu ženklu.

Paryžiaus Konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (toliau - Paryžiaus Konvencija) 6 quinquies straipsnio „A“ dalies 1 punktas nustato, kad prekių ženklas, užregistruotas kilmės šalyje, gali būti pareikštas kitose Sąjungos šalyse ir turi būti saugomas toks, koks jis yra, su nurodytomis šiame straipsnyje išlygomis.

Nustatant prekių ženklų panašumą ir tapatumą, vadovaujamasi Valstybinio patento biuro 1996 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 28 patvirtintų Metodinių nurodymų dėl prekių ir paslaugų ženklų tapatumo bei panašumo nustatymo (toliau – Metodiniai nurodymai) pateiktais išaiškinimais. Metodinių nurodymų 2.2 punktas nustato, kad bendriausias ženklų panašumo kriterijus yra bendras suvokimo įspūdis, kurį sukelia ženklas ir jo vaizdo prasmė, dėl ko vartotojai ūkinėje veikloje gali ženklus supainioti, nepaisant tam tikrų juos sudarančių elementų skirtumų.

Pagal Metodinių nurodymų 3.2.3 punktą, tikrinant kombinuotų ženklų (kuris yra įvairių skirtingų elementų - žodinių, vaizdinių, erdvinių derinys) panašumą, vieno ženklo elementai lyginami su tokiais pat kito ženklo elementais; jeigu vaizdinis elementas kombinuoto ženklo kompozicijoje yra nepagrindinis ir neišsiskiria, tai jis neturėtų lemti tokių ženklų panašumo.

Metodinių nurodymų 3.1 punkto nuostatomis žodiniuose ženkluose (tarp jų ir kombinuotų ženklų kompozicijoje) gali būti panašūs grafinis atlikimas (vizualus panašumas), tarimas (fonetinis panašumas), prasmė (semantinis panašumas); dažniausiai ženklų panašumas atsiranda, kai veikia visi šie kriterijai, tačiau gali užtekti ir vieno jų, kad ženklai būtų panašūs. Jeigu ženklai parašyti neįprastomis raidėmis arba ženklų raidės atliktos ypatingu šriftu, tokie ženklai tikrinami kaip žodiniai ir vaizdiniai ženklai, ir jų panašumas priklauso nuo juos sudarančių elementų stiprumo; stipriam ženklui neturės reikšmės grafinis užrašymas (Metodinių nurodymų 3.1.1 punkto b) dalis). Metodinių nurodymų 3.1.2 papunkčio 3 dalyje numatyta, kad stipriems ženklo elementams yra būdingas originalumas bei skambesio savitumas; silpni elementai atskirai paimti ženklų panašumo nesukuria, tačiau jį gali sustiprinti derinyje su kitais panašiais elementais.

Pagal teismų praktiką, regimasis prekių ženklų palyginimas parodo jų panašumus ir skirtumus, todėl prekių ženklų panašumo ar skirtingumo vertinimas turi būti grindžiamas bendru lyginamųjų prekių ženklų daromu įspūdžiu, nes ir eilinis vartotojas prekių ženklą paprastai suvokia kaip visumą, jis paprastai neanalizuoja atskirų jo dalių, o pagal Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (OHIM) aiškinimą, vertinant vartotojų suklaidinimo riziką, reikia remtis bendru jų susikurtu įspūdžiu, ypač atsižvelgiant į skiriamuosius ir dominuojančius komponentus; nagrinėjant prekių ženklų panašumo ar skirtingumo klausimą, turi būti analizuojami visi prekių ženklus sudarantys elementai, jų svarba prekių ženklų kompozicijoje ir sutampančių bei nesutampančių elementų santykis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2005).

Europos Teisingumo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad nagrinėjant, ar yra galimybė supainioti prekių ženklus, dviejų prekių ženklų panašumo vertinimas nereiškia, kad reikia atsižvelgti tik į vieną sudėtinio prekių ženklo elementą ir jį palyginti su kitu prekių ženklu; palyginimą būtina naudoti, vertinant kiekvieno iš ženklų visumą, tačiau tai nereiškia, kad bendro įspūdžio, kurį atitinkamos visuomenės atmintyje paliko sudėtinis prekių ženklas, negali labiau lemti vienas ar keli jo elementai; panašumas gali būti vertinamas, remiantis vien dominuojančiu elementu, tik tuomet, jei visos kitos prekių ženklų sudedamosios dalys yra nesvarbios (Europos Teisingumo Teismo 2007 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Vidaus rinkos derinimo tarnyba v. Shaker di L. L. & C. Sas, Nr. C-334/05 P).

Bylos duomenimis, ieškovas UAB Lausna“ yra savininkas nacionalinio figūrinio prekių ženklo „M MARGIS“, įregistruoto 43 klasės pagal Nicos tarptautinę prekių ir paslaugų klasifikaciją (toliau - Nicos klasifikacija) paslaugoms – maisto ir gėrimų parūpinimo paslaugos; laikinas apgyvendinimas (paraiškos padavimo data 2006-06-23, registracijos data 2007-07-13, reg. Nr. 55263; 12 b. l.). Atsakovė S. P. yra savininkė nacionalinio žodinio prekių ženklo „Kaimo turizmo sodyba MARGIO KRANTAS“, įregistruoto 43 klasės pagal Nicos klasifikaciją paslaugoms – maisto ir gėrimų parūpinimo paslaugos; laikinas apgyvendinimas (paraiškos padavimo data 2008-07-16, registracijos data 2009-03-09, reg. Nr. 59342; 11 b. l.).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad apygardos teismas teisingai nurodė dominuojančius ginčo prekių ženklų elementus „MARGIS“ ir „MARGIO KRANTAS“, tačiau neturi pagrindo ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad šalių prekių ženklų palyginimas turėjo būti atliktas tik pagal šiuos nurodytus prekių ženklų dominuojančius elementus. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas turėjo pagrindo, palygindamas ieškovo ir atsakovo prekių ženklus, vertinti ne tik dominuojančius elementus „MARGIS“ ir „MARGIO KRANTAS“, ar žodžius „MARGIS“ ir „MARGIO“, bet ir šalių prekių ženklus papildančių elementų (ne)panašumus, t. y. prekių ženklus sudarančių elementų visumą, nes šalių prekių ženklai, kaip minėta, yra saugomi tokie, kokie yra įregistruoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2005; Paryžiaus Konvencijos 6 quinquies str. „A“ d. 1 p.). Juolab kad ieškovo prekių ženklas yra figūrinis (jį sudaro stilizuotomis raidėmis atliktas įrašas „M MARGIS“, raidė „M“ yra prekių ženklo pradžioje, parašyta rudame apskritime), o atsakovės prekių ženklas „Kaimo turizmo sodyba MARGIO KRANTAS“ yra žodinis, susideda iš 5 žodžių, užrašytų standartinėmis raidėmis.

Neturi pagrindo apelianto argumentas, jog apygardos teismas netinkamai įvertino prekių ženklų fonetinį panašumą, neatsižvelgęs į tai, kad ieškovo prekių ženklo elementas „MARGIS“ yra atsakovės prekių ženklo dominuojančio elemento „MARGIO KRANTAS“ pradžioje. Nors apygardos teismas, vertindamas ginčo prekių ženklų fonetinį panašumą, nagrinėjo tik elementų „MARGIS“ ir „MARGIO KRANTAS“ (ne)panašumą, tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog neteisingai buvo konstatuotas prekių ženklų fonetinis nepanašumas. Kaip minėta, prekių ženklai yra saugomi tokie, kokie yra įregistruoti, o aukščiau aprašyta ieškovo prekių ženklo pradžia ir atsakovės prekių ženklo pradžia - nepanašios. Juolab kad, nustačius, jog ginčo prekių ženklų žodiniuose elementuose (ieškovo– „MARGIS“, atsakovės - „Kaimo turizmo sodyba MARGIO KRANTAS“) sutampa tik vienas skiemuo „MAR“, yra pagrindo teigti, kad apygardos teismas teisingai sprendė, jog ginčo prekių ženklai nėra panašūs ir fonetiškai.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant dėl ženklo (ženklo elemento) atitikties absoliutiems reikalavimams prekių ženklui, turi būti atsižvelgiama į kitų asmenų interesą, kad tam tikri ženklai (žymenys) liktų „laisvi“ ir prieinami visiems; ženklo gebėjimas atlikti pagrindinę – skiriamąją – ženklo funkciją yra pagrindinis rodiklis, siekiant atsakyti į klausimą dėl ženklo registracijos teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2013).

Nagrinėjamu atveju, ieškovas, reikšdamas prašymą pripažinti atsakovės prekių ženklo registraciją negaliojančia iš esmės tik dėl to, kad jos prekių ženklą sudaro elementas „MARGIO“, nukreipiantis į vietą, kurioje ji bei ieškovas teikia paslaugas, bei kuris atkartojamas ieškovo prekių ženkle, iš esmės siekia uždrausti atsakovei naudoti žymenį, į kurį turi teisėtą interesą ir kiti asmenys (tarp jų ir atsakovė). Tačiau yra pagrindo teigti, kad atsakovės prekių ženklas sugeba atlikti prekių ženklo skiriamąją funkciją, net ir atkartojus ieškovo prekių ženklo „M MARGIS“ elementą „MARGIS“ kitokia forma („MARGIO“) atsakovės prekių ženkle, nes prie šio elemento pridėtas dar vienas skiriamasis žodis „KRANTAS“, o ženklo pradžioje – papildomi aprašomojo pobūdžio žodžiai „Kaimo turizmo sodyba“. Be to, apygardos teismas teisingai nurodė, kad ginčo prekių ženklai nėra ir semantiškai panašūs. Tokią išvadą suponuoja tai, kad atsakovės prekių ženklas turi aiškią prasmę – sodybą, esančią ant vandens telkinio, pavadinimu „Margis“, kranto, o ieškovo prekių ženklą sudarantis žodis „MARGIS“, kaip teisingai pažymėjo apygardos teismas, turi daug prasmių ir nebūtinai reiškia Margio ežerą. Beje, Didžiajame lietuvių kalbos žodyne pateikiamos kelios žodžio „margis“ reikšmės: margumas, margas, margas jautis ar karvė, kas margas (apie šunį, katę, paukščius) (http://www.lkz.lt/startas.htm). Nurodytos išvados dėl šalių prekių ženklų semantinio nepanašumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentas, kad didžioji dalis vartotojų ieškovo prekių ženklą sies su Margio ežeru.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, dalies visuomenės suklaidinimo galimybė turi būti įvertinama globaliai (bendrai), atsižvelgiant į veiksnius, reikšmingus konkrečiomis bylos aplinkybėmis; globalus (bendras) suklaidinimo galimybės įvertinimas, priklausantis nuo vizualinio, fonetinio ir prasminio konkrečių ženklų panašumo, turi būti paremtas bendru jų sukuriamu įspūdžiu, konkrečiai – jų skiriamaisiais ir dominuojančiais (svarbiausiais) elementais, o tai, kaip ženklus suvokia konkrečių prekių ar paslaugų vidutinis pirkėjas, turi lemiamą vaidmenį globaliai (bendrai) sprendžiant dėl suklaidinimo galimybės; vidutinis vartotojas tik retais atvejais turi galimybę tiesiogiai palyginti du skirtingus ženklus, bet turi patikėti (remtis) nepilnais jų (ženklų) atvaizdais, kuriuos jis išlaikė savo atmintyje, taip pat reikia turėti omenyje tai, kad vidutinio vartotojo dėmesio laipsnis yra skirtingas, priklausomai nuo konkrečių prekių ar paslaugų; turi būti vertinama visuomenės suklaidinimo galimybė, bet ne faktinis suklaidinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2013).

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundu argumentu, jog pagal PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, būtina įrodyti ne suklaidinimo faktą, bet tikimybę, tačiau, apygardos teismui teisingai nustačius, jog ieškovo prekių ženklai nėra panašūs pagal bendrą suvokimo įspūdį, byloje nebuvo pagrindo naikinti atsakovės prekių ženklo registraciją pagal PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Ieškovas suklaidinimo tikimybę įrodinėjo jo paties parengtu raštu apie klientų suklaidinimo atvejus dėl pavadinimų „MARGIS“ ir „Margio krantas“ (49, 50 b. l.), pasirašytu genralinio direktoriaus V. L., kuriame nurodoma, jog nuo poilsio komplekso „Margio krantas“ veiklos pradžios nuolat susiduria su atvejais, kai ieškovo klientai, suklaidinti dėl pavadinimų „MARGIS“ ir „Margio krantas“ panašumo, nuvyksta į atsakovės poilsio kompleksą „Margio krantas“, ir atvirkščiai – „Margio kranto“ klientai atvyksta pas ieškovą; pateikiamas ieškovo darbuotojų nurodytas sąrašas atvejų, ieškovo teigimu, dėl klientų suklaidinimo, tačiau šis ieškovo raštas neįrodo jame nurodytų aplinkybių, o kitų, objektyvių įrodymų dėl vartotojų suklaidinimo tikimybės apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 178 str., 185 str., 197 str., 314 str.).

Teisėjų kolegija ginčo prekių ženklų vizualinių, fonetinių ir semantinių skirtumų visumą vertina kaip pakankamai žymią, todėl nepagrįstas ir apelianto argumentas, jog šalių teikiamų paslaugų panašumas sustiprina jų prekių ženklų panašumą (CPK 185 str.).

Taigi apygardos teismas turėjo pagrindo nustatyti, jog byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog vartotojai gali būti suklaidinti dėl atsakovės prekių ženklo ir (ar) jos paslaugų klaidinančio pateikimo, t. y., kad dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę (PŽĮ 7 str. 1 d. 2 p.; CPK 185 str.).

Dėl pasakyto nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teisėto bei pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).

Nepatenkinus ieškovo apeliacinio skundo, iš jo priteistina atsakovės naudai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis (CPK 93 str. 1 d., 302 str.).

Atsakovė prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo prašo priteisti 2500 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl nagrinėjamo ginčo, t. y. išlaidas, turėtas VPB ir pirmosios instancijos teisme, bei 1000 Lt išlaidų apeliacinės instancijos teisme dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą (124 b. l.). Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme nebuvo pateiktas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, todėl atsakovei priteistina tik teisinės pagalbos išlaidos, jos turėtos apeliacinės instancijos teisme, t. y. 1000 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (122 – 125 b. l.; CPK 93 str. 1 d., 98 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11, 11 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lausna“ (juridinio asmens kodas 300048222; buveinės adresas Trakai, Gilušio g. 6) atsakovės S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. Trakai, M. Riomerio g. 4) naudai 1000 Lt (vieną tūkstantį Lt) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Artūras DriukasAudronė JarackaitėGintaras Pečiulis