Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-654-290/2015

Teisėja Audra Kriščiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00189-2014-7

2015 m. rugsėjo 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorui Evaldui Tarasevičiui, nuteistojo E. M. gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 2 (dviems) metams. Vadovaujantis BK 64¹ str. 1 d. nuostatomis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 4 (keturiems) mėnesiams. Iš nuteistojo E. M. priteisti 4,06 Eur proceso išlaidų, valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad E. M. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. už tai, kad jis 2014 m. vasario 19 d. apie 15.00 val., turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, (duomenys neskelbtini), iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo 0,546 gramų psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią iki 2014 m. vasario 24 d. 14,45 val. neteisėtai laikė nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame L. M., kol kratos metu rado ir paėmė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato pareigūnai.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjos prašymą apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro prašymą apeliacinį skundą atmesti bei išanalizavusi visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nuteistojo E. M. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik apeliacinio skundo ribose. E. M. apeliaciniame skunde neginčija kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, skunde keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas E. M. bausmę už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į tai jog nusikaltimas sunkių pasekmių nesukėlė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Taip pat visiškai pagrįstai šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė BK 64¹ straipsnio pagrindu sumažinta vienu trečdaliu.

Aukštesnysis teismas sprendžia, kad E. M. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu yra proporcinga nuteistojo neigiamai charakterizuojamai asmenybei bei jo pavojingumui. Nors E. M. nurodo, jog pasitaisė, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad jis anksčiau teistas net 5 kartus, nusikalto neišnykus teistumui. Be to, kaip nustatyta skundžiamame nuosprendyje E. M. yra recidyvistas (BK 27 str.). Vadovaujantis BK 56 str. 1 d. nuostatomis recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Kaip teisingai įvertinta skundžiamame nuosprendyje E. M. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos charakterizuojamas neigiamai (t. 3, b. l. 55), t.y. laisvės atėmimo bausmės metu net 38 kartus buvo baustas drausminėmis nuobaudomis. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, sutiktina su teismo išvada, kad E. M. išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, nesistengia keisti nusikalstamą gyvenimo būdą, stoti į dorą ir sąžiningą kelią. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistajam už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė ir nustatytas minimalus straipsnio sankcijoje numatytas jos dydis, tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga bausmė. Šiuo atveju tik su laisvės atėmimu susijusi bausmė užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti E. M., bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti jį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas E. M. bausmę įvertino aplinkybes, kurios nurodomos jo apeliaciniame skunde, t.y. įvertino, kad jis gyvena faktinėje šeimoje su R. G., kuri laukiasi jo kūdikio, taip pat tai, kad nors pagal Sodros duomenis matyti, jog E. M. nedirba, tačiau pateikti UAB „A.“ paslaugų kvitai patvirtina, jog jis 2015 m. tik balandžio mėnesį bendrovėje dirbo, bet nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, nėra pakankamas pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Apeliantas skunde taip pat nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs apylinkės teismas, skirdamas jam bausmę, ar kurios ypatingai lengvintų jo teisinę padėtį ir būtų pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.