- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-25
- Bylos Nr.
- 1A-157-1076/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė, Justas Namavičius, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- S. Z.
- Nukentėjusysis
- D. J.
- Advokatai
- Ričardas Ralys
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo S. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.
Iš S. Z. nukentėjusiajai D. J. priteista 1 577,93 Eur (tūkstantis penki šimtai septyniasdešimt septyni eurai, 93 centai) turtinei žalai ir 15 000 (penkiolika tūkstančių) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. S. Z. nuteistas už tai, kad 2019 m. gruodžio 20 d., apie 23.00 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto metu dėl dingusio mobilaus telefono, tyčia tris kartus dūrė peiliu nukentėjusiajam M. J. į krūtinę, pilvą, dešinį dilbį, padarydamas dešinio dilbio odos nubrozdinimą, kiauryminę durtinę-pjautinę pilvo sienos žaizdą, kiauryminę durtinę-pjautinę krūtinės ląstos žaizdą su kiauriniu širdies sužalojimu, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmes ir M. J. įvykio vietoje mirė. Taip S. Z. tyčia nužudė M. J.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. Z. prašo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jam naują, išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
2.1. Skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuosprendis priimtas pažeidžiant materialiosios ir procesinės teisės normas, vadovaujantis nepašalintais prieštaravimais, abejonėmis, prielaidomis ir galimybėmis bei pažeidžiant įrodymų vertinimo viseto principą.
2.2. Jokio asmeninio konflikto tarp jo (S. Z.) ir M. J. dėl dingusių telefonų nebuvo, jis kaltinime nurodytų veiksmų neatliko ir M. J. nenužudė. Konfliktas įvykio dieną dėl dingusių telefonų kilo tik tarp jo (S. Z.) ir G. V. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje nuo pat pradžių buvo organizuojamas ir atliekamas neišsamiai, vienpusiškai, neobjektyviai, šališkai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras iškėlė tik vieną versiją, t. y. kad nukentėjusysis M. J. buvo nužudytas ir kad jį asmeninio konflikto metu nužudė būtent jis (S. Z.). Pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normų nuostatas, ikiteisminio tyrimo metu buvo renkami ir tiriami tik tie įrodymai, kurie galėtų patvirtinti šią ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro iškeltą versiją, tačiau jokie įrodymai, kurie leistų ja suabejoti ar galėtų paneigti, nebuvo renkami ir tiriami. Šią aplinkybę patvirtino ir teisme apklausta ikiteisminį tyrimą atlikusi A. A.-Zimblienė, paaiškinusi, kad buvo pasirinkta tokia taktika.
2.3. Byloje nebuvo tirta versija dėl M. J. susižalojimo galimybės, nors 2019 m. gruodžio 23 d. specialisto išvadoje Nr. M 631/2019(04) aiškiai konstatuota, kad visi mirusiojo M. J. kūne nustatyti sužalojimai yra pasiekiami jo rankai, todėl galėjo būti padaryti paties sau. Tokias savo išvadas patvirtino ir teisme apklaustas specialistas L. Janauskas, papildomai patikslinęs, kad M. J. po mirtį sukėlusio sužalojimo iki sąmonės praradimo galėjo atlikti aktyvius savarankiškus veiksmus, vaikščioti apie 3–4 min., iki mirties nuo sužalojimo turėjo praeiti gana ilgas laiko tarpas. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė jokiomis bylos aplinkybėmis nepagrįstą išvadą ir konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog M. J. būtų linkęs žalotis ar pats save sužalojęs įvykio metu. Tai ir akivaizdu, kad tokių duomenų byloje negali būti, nes, kaip jau ir minėta, ikiteisminio tyrimo metu tokia versija nebuvo iškelta ir jokie įrodymai nebuvo renkami (užklausos atitinkamoms įstaigoms ir pan.), todėl teismas tokių duomenų neturėjo galimybės vertinti.
2.4. Taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras netyrė ir nerinko jokių įrodymų, kad įvykio dieną ir M. J. mirties momentu įvykio vietoje, neskaitant S. Z., M. J., G. Z. (buv. G.) ir G. V., galimai buvo ir dar vienas asmuo. Teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad įvykio vietoje ir įvykio metu nebuvo kito asmens, o S. Z. ir G. Z. parodymus įvertino kaip siekį perkelti kaltę kitam asmeniui. Teismas tokias išvadas grindė G. V. parodymais, kuris be S. Z. ir G. Z. įvykio vietoje nieko nematė, bet taip pat G. V. nematė ir paties M. J., nors mažiausiai keletą kartų turėjo ir galėjo praeiti pro gulintį M. J. po pastarojo konflikto su S. Z., kaip bandoma konstatuoti teismo nuosprendžiu. Taip pat teismas rėmėsi V. R. parodymais, kad jis visą laiką miegojo ir iš kambario nebuvo išėjęs, policijos pareigūnų Ž. B. ir S. S. parodymais, kad įvykio vietoje niekas nenurodė apie galimą dar vieno asmens buvimą. Akivaizdu, kad V. R. negalėjo nieko matyti, jeigu jis visą laiką iki atvykstant policijos pareigūnams buvo namuose. Teismas, konstatuodamas, kad S. Z. ir G. Z. tik vėlesnėse apklausose nurodė apie kito asmens buvimą, iškraipė G. Z. parodymus, nes apie įvykio vietoje buvusį dar vieną vyrą ji nurodė jau 2019 m. gruodžio 21 d. apklausoje. Vėliau iš esmės analogiškus parodymus, tik patikslindama dėl kito asmens buvimo, G. Z. davė 2019 m. gruodžio 31 d. apklausoje, taip pat 2020 m. sausio 10 d. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybę, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras jau iš anksto net nesiruošė tirti galimo kito asmens buvimo versijos, patvirtina ir tai, kad atliekant G. Z. parodymų patikrinimą vietoje, buvo nustatinėjamos tik aplinkybės pagal iškeltą versiją, kad S. Z. nužudė M. J. S. Z. tik 2019 m. gruodžio 21 d. vykusioje pirmoje apklausoje, kuri iš esmės nebuvo išsami, atlikta tik siekiant nepažeisti BPK nuostatos dėl sulaikyto asmens apklausos, nenurodė apie kito asmens buvimą, tačiau vėliau aiškiai nurodė, kad namo koridoriuje be M. J. buvo dar vienas asmuo ir tikrai ne G. V. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo vertinti S. Z. ir G. Z. parodymus kaip siekį kaltę perkelti kitam asmeniui. Tokie jų parodymai gali būti vertinami tik kaip siekis išsiaiškinti ir nustatyti objektyvią tiesą.
2.5. Byloje yra pateikti du policijos pareigūno Ž. B. tarnybiniai pranešimai. Pirmuoju buvo pranešta apie tai, kad dirbant įvykio vietoje buvo bendrauta su V. R. ir G. V., kurie abu buvo neblaivūs, stipriai pasimetę ir susijaudinę. V. R. iš karto nurodė, kad M. J. galėjo nužudyti G. V., o pastarasis jau nurodė, kad jis asmeniškai pats konfliktavo tik su S. Z., kuris galėjo nužudyti ir kieme gulintį asmenį. Netrukus pareigūnas Ž. B. surašė antrąjį tarnybinį pranešimą, kuriuo jau konstatavo, kad kieme rastas nužudytas M. J., įtariamasis šiuo nusikaltimu yra S. Z., kuris iš karto buvo sulaikytas. Šias savo tarnybiniame pranešime išdėstytas aplinkybes Ž. B. patvirtino ir apklaustas teisme. Vadovaujantis tokiais policijos pareigūno tarnybiniais pranešimais ir paaiškinimais teisme, galima daryti pagristą išvadą, kad jau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo iškelta, tiriama tik viena versija bei renkami tik įrodymai, galintys patvirtinti šią versiją, kad būtent S. Z. nužudė M. J. Tokia versija iškeliama patikint neblaivaus, akivaizdžiai susijaudinusio, pasimetusio G. V. paaiškinimais, nesant jokių objektyvių duomenų, visiškai atmetant tokio pat neblaivaus, akivaizdžiai susijaudinusio, pasimetusio V. R. nurodytas aplinkybes.
2.6. Įvykio vietos apžiūros protokole konstatuota, kad lavonas vilki tamsios spalvos paltu, dalinai nurengtu (užmauta dešinės pusės rankovė ant dešinės rankos). Tačiau pirmoji į įvykio vietą atvykusi medikė D. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad lavonas gulėjo ant nugaros, o paltas ant lavono buvo užmestas, rankos nebuvo įmautos į rankoves. Nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nebuvo aiškinamasi dėl šių prieštaravimų pašalinimo, nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, kas galėjo judinti lavoną nuo medikų atvykimo iki policijos pareigūnu atvykimo. Jeigu vertinti G. V. parodymus, tai jis iš viso nematė M. J., net nedalyvavo skambinant į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC), nenurodė savo gyvenamosios vietos adreso, nors S. Z. paaiškino, kad jam skambinant į BPC, adresą nurodė būtent G. V., tai patvirtina ir iš BPC Klaipėdos skyriaus gauti duomenys (2020 m. sausio 30 d. daiktų apžiūros protokolas). Taip pat S. Z. ir G. Z. nuosekliai teigė, kad gulinčio M. J. nejudino. Atsižvelgiant į tai, galima padaryti pagrista išvadą, kad be S. Z., G. Z., G. V. ir M. J. įvykio vietoje ir įvykio metu buvo kitas asmuo.
2.7. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad įvykio metu dingęs ir vėliau atsiradęs vienas iš pagrobtu telefonų (naudotas Klaipėdos mieste) patvirtina tik šio telefono pagrobimo ir jo neradimo faktą, o ne dar vieno asmens galimą dalyvavimą konflikte. Tačiau tokia teismo išvada nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, bet priešingai: pati G. Z. įvykio vietoje rado telefoną, apžiūrint įvykio vietą taip pat buvo rasti telefonai, tačiau vienas iš Z. namų dingęs telefonas, kurį paėmė būtent M. J., nebuvo rastas ir juo buvo naudojamasi Klaipėdos mieste. Taigi kyla pagrįstas klausimas, jeigu įvykio vietoje šio telefono nerado nei S. Z., nei G. Z., nei policijos pareigūnai, o G. V. viso įvykio metu buvo namuose, M. J. rastas miręs, tai kas tuomet iš įvykio vietos pasisavino šį telefoną. Todėl nėra pagrindo netikėti S. Z. ir G. Z. paaiškinimais ir pagrįstai galima teigti, kad įvykio vietoje įvykio metu buvo dar vienas asmuo. Pažymėtina, kad dėl šio telefono dingimo tyrimo tyrėjai A. A.-Zimblienei (tyrė ir nužudymo bylą) už tarnybinį nusižengimą buvo paskirta tarnybinė nuobauda, o tai neleidžia netikėti S. Z. bei G. Z. paaiškinimais teisme dėl galimo tam tikro pareigūnų poveikio jų atžvilgiu duodant paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu. Be to, policijos pareigūnė teisme pripažino, kad apklausų metu S. Z. buvo užduodami klausimai, patikslinantys klausimai, tačiau protokolas surašytas ir pateikiamas kaip paties S. Z. ištisinis pasakojimas, bet netgi pačių apklausų metų kylantys prieštaravimai parodymuose nebuvo pašalinti.
2.8. Teismas nuosprendyje iš esmės vadovaudamasis G. Z. ir iš dalies S. Z. parodymais, konstatavo, kad S. Z., išeidamas iš namų, pasiėmė ūkinį buitinį peilį, kuris buvo naudojamas šeimoje. Tačiau G. Z. nė vienoje apklausoje nenurodė mačiusi S. Z. pasiimant iš namų peilį. Ji nurodė, kad nematė, jog peilį S. Z. būtų turėjęs įvykio vietoje ir įvykio metu, peilį pamatė tik jau įvykio vietoje gulintį maždaug vieno metro atstumu nuo gulinčio M. J. S. Z. taip pat niekada netvirtino, kad turėjo peilį, ir aiškino, kad galėjo pasiimti, gal galėjo įsidėti į striukės kišenę, gal galėjo likti striukės kišenėje. S. Z. viso ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai neigė, kad galėjo pasinaudoti peiliu ir durti M. J. Teismas savo išvadas bandė pagrįsti G. Z. paaiškinimais, kad peilis, kurį pamatė įvykio vietoje, panašus į tą, kurį naudojo namų ūkyje, ir jo pasigedo, tačiau viso bylos tyrimo metu net nebuvo apžiūrėta Z. gyvenamoji vieta, bandant rasti analogišką ar panašų peilį. Peilis yra ūkinės buitinės paskirties, analogiški peiliai naudojami daugumoje šeimos ūkių. Be to, analogiškas peilis, tik trumpesnis (ilgis 21,5 cm) buvo rastas įvykio vietoje ((duomenys neskelbtini)), gyvenamojo namo kambaryje, tačiau niekas nesiaiškino ir netyrė, kam tas peilis priklauso. Teismas patikėjo ir vertino, kad S. Z. peilį, kurio ilgis beveik 33 cm ir kuriuo, kaip konstatuojama, buvo nužudytas M. J., galėjo įsidėti ar pamiršti savo striukės kišenėje. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai, kurie leistų objektyviai teigti, kad tokio ilgio peilį galima įsidėti į striukės kišenę. Visiškai nesuprantama, kokiu pagrindu ir kokiais objektyviais duomenimis vadovaudamasis teismas konstatavo, kad nusikaltimo įrankis – peilis – buvo rastas įvykio vietoje po G. Z. apklausos. Pastaroji buvo apklausiama 2019 m. gruodžio 21 d., nuo 04.03 val. iki 04.42 val., įvykio vieta apžiūrima 2019 m. gruodžio 21 d., nuo 00.30 val. iki 05.00 val. Nei įvykio pažiūros protokole, nei G. Z. apklausos protokole nėra nurodyta, kad peilis randamas toje vietoje, kurią nurodė G. Z., nebuvo atliktas procesinis veiksmas su G. Z., kur ji parodytų vietą, kur buvo numestas peilis, taip pat nėra ir policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų dėl tokių aplinkybių patvirtinimo. Be to, teismas konstatavo, kad G. Z. teismo posėdžio metu buvo parodyti visi trys peiliai, ir ji vieną atpažino kaip rastą prie M. J. kūno bei dingusį iš namų. Tai neatitinka byloje faktinių aplinkybių, nes teismo posėdžio metu iš pradžių buvo parodytas tik tas peilis, kuriuo S. Z. yra kaltinamas nužudęs M. J. Atsižvelgiant į visa tai, kyla klausimas, kokiu pagrindu ir remiantis kokiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis teismas savo iniciatyva konstatavo, kad būtent G. Z. nurodė, kur yra numestas peilis ir kur jo reikia ieškoti.
2.9. Taip pat nėra aišku, kokiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis remdamasis teismas konstatavo, kad byloje esančiame 2019 m. gruodžio 20 d. vaizdo įraše nuo 22.36 val. iki 23.59 val. yra užfiksuotas konfliktas tarp S. Z. ir G. V., taip pat, kad prie šio konflikto dalyvių tam tikru momentu prisijungė būtent G. Z. Byloje yra 2020 m. kovo 19 d. daiktų apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad konflikte dalyvaujančių asmenų negalima identifikuoti. Jokių kitokių duomenų byloje, kurie patvirtintų tokias nepagrįstas teismo išvadas, nėra. Priešingai, vadovaujantis tokiomis nuostatomis, galima daryti ir išvadą, kad šiame konflikte dalyvauja M. J. su kitu asmeniu, kai S. Z. tuo pačiu metu konfliktavo su G. V.
2.10. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad tarp S. Z. ir M. J. vyko konfliktas, jie stumdėsi, S. Z. konflikto metu peiliu dūrė M. J. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išimti S. Z. įvykio metu dėvėti rūbai, jie nebuvo apžiūrėti, nepaskirta ekspertizė dėl galimų S. Z. rūbų mikrodalelių (ne)buvimo ant M. J. rūbų ir atvirkščiai, net nebuvo apžiūrėti S. Z. rūbai dėl kraujo pėdsakų ir nepaskirta tam būtina ekspertizė. Teismo nuosprendžiu norima konstatuoti, kad į įvykio vietą S. Z. atsinešė striukės kišenėje 33 cm ilgio peilį ir juo nužudė M. J. Vėl gi, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta ekspertizė dėl galimų mikrodalelių (ne)buvimo ant šio peilio nuo S. Z. rūbų. Todėl jokių objektyvių duomenų daryti byloje tokias kategoriškas teismo išvadas nėra. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nei G. Z., nei S. Z. nebuvo parodyti atpažinti įvykio vietoje rasti peiliai, net nebuvo aiškinamasi, iš kokių požymių G. Z. gali atpažinti, kad peilis, rastas netoli M. J. lavono ir matytas panašus namuose, yra vienas ir tas pats peilis. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnai peilio, kuris buvo rastas G. Z. ir numestas į žoles, net neapžiūrėjo kaip daiktinio įrodymo.
2.11. Šioje byloje buvo atliktos keturios ekspertizės, kurių metu buvo pateiktas tik vienas peilis (ilgis 32,9 cm), rastas įvykio vietoje, kuriuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų nuomone, buvo nužudytas M. J., nors įvykio vietoje buvo rasti ir išimti iš viso trys peiliai. Galima manyti, kad tokią pareigūnų nuomonę suformavo 2020 m. sausio 17 d. specialisto išvada Nr. S 33/2020(01), kurioje konstatuota, kad nuoplovoje nuo minėto peilio geležtės rasti žmogaus kraujo pėdsakai ir pagal DNR tyrimus beveik 100 proc. sutampa su M. J. DNR profiliu. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal 2019 m. gruodžio 23 d. specialisto išvadą Nr. M 631/2019(04) M. J. be mirtino sužalojimo krūtinės ląstos srityje buvo padaryti sužalojimai pilvo sienoje bei dešiniojo dilbio odoje ir šie du sužalojimai galėjo būti padaryti paties M. J. 12 val. laikotarpyje iki mirties. Šie objektyvūs duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad kraujo pėdsakas ant peilio liko būtent po mirtino sužalojimo krūtinės ląstoje ir būtent šio peilio. Tokias prielaidas, galimybes patvirtina ir 2020 m. sausio 16 d. specialisto išvada Nr. M K 5/2020(01), kuria konstatuota, kad tik tikėtina, jog tirta M. J. kairės krūtinės pusės žaizda padaryta tyrimui pateiktu peiliu (ilgis 32,9 cm). Gavę tik tikėtiną specialisto išvadą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neskyrė papildomos ekspertizės, ekspertams nebuvo pateikti visi įvykio vietoje rasti ir išimti peiliai dėl galimybės sužaloti M. J. būtent šiais peiliais paneigimo ar patvirtinimo. Visi šie objektyvūs duomenys, faktinės aplinkybės neleidžia be abejonių, prielaidų galimybių pagrįstai teigti, kad būtent S. Z. nužudė M. J. ir kad jis buvo nužudytas, o ne galimai pats save sužalojo.
2.12. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, formuodami užduotis atlikti objektų tyrimą dėl galimų rankų pėdsakų bei DNR pėdsakų nuo tyrimui pateikto vieno peilio, specialistams pateikė tik S. Z., G. Z. ir M. J. tiriamuosius pavyzdžius. Ant peilio (kurį neva pasiėmė iš namų) nė viena ekspertizė nerado DNR, pirštų antspaudų pėdsakų, priklausančių S. Z. ir (ar) G. Z. (jeigu peilis buvo naudojamas šeimos namų ūkyje, mažai tikėtina, kad nebūtų randami tokie pėdsakai). Tačiau byloje neginčytinai nustatyta, kad įvykio vietoje buvo G. V., taip pat nepaneigta V. R. buvimo įvykio vietoje galimybė (neskaitant paties V. R. paaiškinimų). Nepaisant to, ikiteisminio tyrimo pareigūnai net neišėmė ir kitų galimai įvykio vietoje buvusių asmenų G. V., V. R. įvykio vietoje ir įvykio metu dėvėtų rūbų, nepaskyrė ekspertizės dėl ant jų rūbų galimų mikrodalelių, DNR, kraujo pėdsakų (ne)buvimo, kurie (ne)gali sutapti su M. J. mikrodalelėmis, DNR, kraujo pėdsakais. Toks pareigūnų elgesys leidžia vėl gi pagrįstai teigti, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo renkami tik S. Z. galimą kaltę patvirtinantys įrodymai, o įrodymai, galintys paneigti jo kaltę, nebuvo renkami.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo S. Z. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Nuteistasis S. Z. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo vienpusiškai tiriama tik jo galimos atsakomybės versija, atmetant kitus duomenis, kad nužudymą galėjo įgyvendinti kiti asmenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad M. J. nužudė S. Z.
6. Nuteistasis S. Z. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje neigė padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir parodė, kad buvo įvykio vietoje, bet peilio su savimi neturėjo, su nukentėjusiuoju M. J. nekonfliktavo, nesistumdė ir jo nesužalojo, M. J. nedūrė peiliu. Nuteistasis nurodė, kad prie G. V. namo verandos buvo du asmenys, kurių įvardinti negali, nes buvo tamsu, jie buvo apsirengę tamsiai. S. Z. pašaukė G. V. ir su juo susiginčijo dėl S. Z. namuose dingusių mobiliojo ryšio telefonų, prie verandos susistumdė su G. V., po to, verandoje rado ir paėmė du jam priklausančius mobiliojo ryšio telefonus, o išeinant iš verandos jo žmona pastebėjo, kad prie verandos guli žmogus, todėl S. Z. savo darbiniu mobiliojo ryšio telefonu iškvietė greitąją medicinos pagalbą (t. 4, b. l. 178-183). Tačiau šie nuteistojo S. Z. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, be to, juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai, tame tarpe paties nuteistojo S. Z. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Kitą dieną iš karto po įvykio nuteistasis parodė, kad, pažadintas savo sugyventinės iš miego, supyko, jog prieš tai pas juos namuose lankęsi draugai (sugėrovai) išsinešė mobiliojo ryšio telefonus, jį apvogė. Nuteistasis S. Z. kartu su savo sugyventine nuėjo pas G. V. atsiimti telefonų, nuteistasis, išeidamas iš namų, galėjo su savimi pasiimti peilį. S. Z. G. V. namo verandoje sutiko M. J. ir G. V., pradėjo šaukti, kur telefonai, kodėl jį apvogė; tarp jų įvyko konfliktas, susistumdė su M. J. ir G. V. Galėjo susistumdymo metu abiem suduoti. Nuteistasis negalėjo paaiškinti, kuriuo momentu galėjo išsitraukti peilį, galėjo peiliu durti M. J. Nuteistasis iškvietė pagalbą, nes matė lauke gulintį žmogų (t. 2, b. l. 139-141). Antros apklausos metu S. Z. tvirtino, jog išeidamas iš savo namų pasiėmė peilį, gulėjusį ant stalo, kurį, kaip nurodė savo ranka rašydamas po apklausos protokolu, įsidėjo į dešinę striukės kišenę, peilio atgal į namus neatsinešė. Nuteistasis verandoje sutiko du tamsiai apsirengusius nepažįstamus vyrus, vienas iš jų buvo M. J., kurį S. Z. atpažino iš ūgio ir sudėjimo. Anot nuteistojo, du vyrai į konfliktą nesikišo, nuteistasis nežino, ką jie darė ir kur buvo. S. Z. stumdėsi ir mušėsi tik su G. V. Nuteistasis, susirinkęs verandoje savo mobiliojo ryšio telefonus ir kartu su savo sugyventine eidamas namo, pamatė šalia verandos gulintį žmogų, todėl iškvietė greitąją medicinos pagalbą (t. 2, b. l. 144-146). Kitos apklausos metu nuteistasis S. Z. parodė, kad dieną iki įvykio kabino girliandas ir jo striukės kišenėje galėjo likti peilis, bet tuo metu to nepastebėjo. Nuteistasis verandoje matė du asmenis, bet jų neatpažino, galimai po dešine galėjo būti M. J., nuteistasis nematė, ką jie darė, nes jie stovėjo jam už nugaros. Nuteistasis neigė konfliktavęs su M. J., kad jam dūrė peiliu, nurodė, kad konfliktavo, stumdėsi, mušėsi tik su G. V. Kai nuteistasis atėjo pas G. V., joks žmogus kieme netoli verandos negulėjo, nuteistasis pastebėjo gulintį žmogų tik po konflikto su G. V., kai verandoje susirinko savo mobiliojo ryšio telefonus ir susiruošė eiti namo (t. 2, b. l. 182-183). Iš nuteistojo S. Z. apklausų sekos matyti, kad jis vėlesniuose parodymuose vis nurodydavo sau palankias aplinkybes apie peilio paėmimą, jo panaudojimą, konfliktavimą ir susistumdymą su nukentėjusiuoju M. J., be to, pirminiuose parodymuose joks trečias asmuo dar nefigūravo. Tačiau nuteistasis S. Z. teisiamajame posėdyje negalėjo įtikinamai paaiškinti parodymų prieštaravimų, kodėl pirminiuose savo parodymuose, nurodė sau nenaudingas įvykio aplinkybes. Todėl apygardos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo S. Z. parodymais tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.
Žemesnės instancijos teismas
7. Liudytoja G. G. (dabar: G. Z.) teisiamajame posėdyje parodė, jog S. Z. ir M. J. konfliktavo ir stumdėsi iš pradžių namo verandoje, po to kieme, tačiau liudytoja teigia, jog M. J. pastūmimo fakto nematė, tačiau matė jį jau gulintį, nejudantį ant žemės, su įbrėžimu ant krūtinės kairės pusės, šalia M. J. kūno gulėjo peilis, panašus į jos namuose buvusį peilį. Liudytoja teismo posėdžio metu atpažino jai tiesiogiai parodytą peilį, kuris buvo rastas įvykio vietoje, kaip peilį, kurį pasigedo namuose. Liudytoja nurodė, kad G. V. lauke pasirodė po peilio numetimo, tada S. Z. pradėjo stumdytis su G. V. lauke. Liudytoja parodė, kad S. Z. buvo agresyviai nusiteikęs, jis norėjo aiškintis ir galėjo sužaloti M. J. (t. 4, b. l. 141-143). Analogiškus parodymus liudytoja davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Pirmoje apklausoje G. G. parodė, kad kartu su S. Z. išėjo aiškintis pas G. V. dėl namie dingusių telefonų. G. V. namo koridoriuje sutiko M. J., o G. V. buvo kažkur namo viduje. S. Z. įėjus į namo vidų, liudytoja G. G. išgirdo triukšmą ir suprato, kad kilo konfliktas tarp S. Z. ir M. J.; M. J. prašė baigti, padėti ar kviesti greitąją pagalbą. Liudytoja G. G. išėjo į lauką, bėgo aplink namą ir beldė į langus, kvietė G. V. išeiti. Liudytoja, grįžusi prie namo durų, pamatė, kad S. Z. lauke stumdėsi ir grūmėsi su M. J. Grumtynių metu S. Z. pastūmė M. J., jis krito ant šono, tada ant nugaros ir daugiau nesikėlė. Liudytoja, priėjusi prie M. J. kūno, pamatė netoli gulintį peilį ir dukters telefoną. Peilis buvo juodomis kriaunomis, liudytoja suprato, kad tai peilis iš jos namų, peilį numetė į šoną. Po to vyko stumdymasis ir grumtynės tarp S. Z. ir G. V. Tuo metu liudytoja, praplėtusi M. J. paltą, pastebėjo ant jo kūno įbrėžimą ar pradūrimą, pulso nejuto, M. J. buvo negyvas, pasakė S. Z. iškviesti greitąją medicinos pagalbą (t. 2, b. l. 60-61). Liudytoja G. G. pirminius savo parodymus davė praėjus vos kelioms valandoms po įvykio, būdama visiškai blaivi (t. 2, b. l. 62-64), todėl dėl trumpo laiko tarpo, praėjusio nuo įvykio iki apklausos, negalėjo pamiršti jos matytų aplinkybių. Vėlesniuose savo parodymuose, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytoja G. G. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, jog iš pradžių S. Z. grūmėsi su M. J., grumtynių metu S. Z. pastūmė M. J., jis krito ant žemės ir daugiau nesikėlė, prie M. J. kūno liudytoja rado peilį, panašų į peilį iš jos namų, kurį numetė toliau į kiemą. Paskui iš namo išėjo G. V., su kuriuo S. Z. pradėjo ginčytis ir stumdytis. Liudytoja nematė, kad M. J. būtų stumdęsis kartu su G. V. Liudytoja, grįžusi namo, neberado namuose tokio pat peilio, kuris buvo prie M. J. kūno. Liudytoja mano, kad S. Z. peilį į įvykio vietą atsinešė iš namų (t. 2, b. l. 65-67, 70-78; 106-108). Liudytojos G. G. parodymus, jog konfliktas tarp S. Z. ir G. V. vyko po grumtynių su M. J., patvirtina ir liudytojo G. V. parodymai. Liudytojas G. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad G. V. įvykio dieną su M. J. nekonfliktavo, su juo nesistumdė; liudytojas nematė M. J. nužudymo aplinkybių, nematė kas įvyko kieme, paskutinį kartą M. J. matė S. Z. namuose, ten jį ir paliko. Pas liudytoją į namus atėjo supykęs S. Z., G. V. tuo metu miegojo, S. Z. pasibeldus, G. V. atidarė duris, S. Z. jį užpuolė, išėjo į lauką (kiemą), paskui abu nuėjo į gatvę, G. V. apsistumdė su S. Z., G. V. kelis kartus nugriuvo, paskui G. V. parbėgo namo, užsidarė ir nuėjo toliau miegoti, kol jo nepažadino policijos pareigūnai (t. 4, b. l. 139-141). Šiuos liudytojo G. V. parodymus apie jo (G. V.) ir nuteistojo S. Z. susistumdymą gatvėje patvirtina 2019 m. gruodžio 20 d. vaizdo įrašas nuo 22.36 val. iki 23.59 val. Vaizdo įraše matyti kaip 23.04 val. tamsios spalvos žmonių figūros tarpusavyje stumdosi, o paskui išeina į šviesą (ant šaligatvio), matyti, kad stumdosi du žmonės (S. Z. ir G. V.). Tada link jų išeina dar viena tamsi žmogaus figūra (G. G.) ir bando juos skirti. Visos trys figūros stumdosi toliau ir nueina giliau į kiemą, jų nebesimato, bet tarpais vėl pasimato 23.06.05 val. ‑ 23.06.35 val. Tada 23.08.05 val. matyti kaip trijų žmonių figūros iš kiemo (kairėje iš tamsos) grįžta ant šaligatvio ir eina atgal į kiemą. 23.29.02 val. atvažiuoja greitosios medicinos pagalbos automobilis (t. 1, b. l. 26-32), kurio felčerė 23.30 val. pranešė apie rastą kieme nužudytą vyrą su durtine žaizda (t. 1, b. l. 8). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad vaizdo įraše figūros neįžiūrimos, tačiau įrašas patvirtina G. G. ir G. V. parodymus apie konfliktą tarp pastarojo ir S. Z.
8. Teismas neturi pagrindo abejoti liudytojų G. G. (dabar – G. Z.) ir G. V. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojai G. G. ir G. V. siekė apkalbėti nuteistąjį S. Z. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad G. G. įvykio metu buvo S. Z. sugyventinė, o dabar žmona, G. V. buvo geras S. Z. draugas. Be to, liudytojai G. G. visų apklausų metu buvo išaiškinta jos teisė neduoti parodymų prieš savo sugyventinį S. Z. arba atsisakyti atsakinėti į kai kuriuos užduodamus klausimus, tai pažymėta visuose liudytojos apklausos protokoluose (t. 2. b. l. 60, 65, 106). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad liudytojos G. G. parodymuose esantys kai kurie nežymūs neatitikimai apie M. J. pastūmimo aplinkybes, neturi esminės reikšmės įrodymų visumos vertinimui.
Žemesnės instancijos teismas
9. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad buvo rasti trys peiliai, iš kurių vienas paimtas lauke ant žolės (t. 1, b. l. 40-85), ir ant kurio rastas kraujas, priklausantis M. J. (t. 1, b. l. 116-121). Sužalojimas, dėl kurio mirė M. J., pagal 2020 m. sausio 16 d. specialisto išvadą galėjo būti padarytas pateiktu peiliu, kuris buvo rastas lauke ant žolės (t. 1, b. l. 107-109). Šis peilis yra ūkinės-buitinės paskirties, virtuvinis peilis, pagamintas pramoniniu būdu (jo bendras ilgis 330 mm, geležtės ilgis 203 mm) (t. 1, b. l. 91-93). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisiamajame posėdyje liudytojos G. G. parodymai buvo tikslinami, jai parodant įvykio apžiūros protokolą su kito panašaus peilio, rasto įvykio vietoje, nuotrauka, ir liudytoja aukščiau nurodytą peilį, kuris buvo rastas lauke ant žolės, atpažino kaip jos rastą prie M. J. kūno ir dingusį iš jos namų, nes tokį virtuvinį peilį turėjo ir po įvykio namuose pasigedo (t. 4, b. l. 143). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad liudytoja G. G., radusi šalia M. J. kūno iš jos namų paimtą peilį, jį numetė į šoną, būdama išsigandusi, kad nusikaltimo įrankis nebūtų susietas su jos namais. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis S. Z. pripažino, jog išeidamas iš savo namų pasiėmė peilį. Tad nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad specialisto išvada dėl sužalojimo minėtu peilio nebuvo kategoriška, apygardos teismas teisingai įvertino surinktų duomenų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis M. J. buvo sužalotas įvykio vietoje rastu virtuviniu peiliu, kurį iš savo namų pasiėmė ir į įvykio vietą atsinešė nuteistasis S. Z.
10. Specialisto išvadoje Nr. M 631/2019(04) nurodyta, kad M. J. konstatuotos durtinės ‑ pjautinės kiauryminės krūtinės ląstos žaizdos su kiauriniu širdies sužalojimu, padarytos vienašmeniu duriančiu ‑ pjaunančiu įrankiu, kiauryminė durtinė ‑ pjautinė pilvo sienos žaizda su taukinės pažeidimu, dešiniojo dilbio odos nubrozdinimas, padarytos tuo pačiu duriančiu ‑ pjaunančiu įrankiu (remiantis rūbų defekto makromorfologiniu vaizdu). M. J. mirtis įvyko nuo kiauryminės durtinės-pjautinės krūtinės ląstos žaizdos su kiauriniu širdies sužalojimu, kuris komplikavosi vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvių ertmes. Kiti sužalojimai įtakos mirčiai neturėjo. Po krūtinės ląstos sužalojimo M. J. galėjo atlikti savarankiškus veiksmus trumpą laiką (iki kelių minučių), kol įvyko dekompensuotas vidinis nukraujavimas (t. 1, b. l.164-167). Ekspertas L. Janauskas teisiamajame posėdyje paaiškino, jog M. J. padarytos dvi žaizdos buvo krūtinės ląstoje ir pilvo sienoje, taip pat odos nubrozdinimas rankoje, sužalojimai padaryti trimis trauminiais poveikiais duriančių-pjaunančių savybių turinčiu daiktu. M. J. mirtį sąlygojo kiauryminė durtinė – pjautinė krūtinės ląstos žaizda su kiauriniu širdies sužalojimu, širdis sužalota dešinėje pusėje, dviejose vietose per skilvelius ir prieširdžius, sužalojimo kanalo ilgis apie 14,5 cm. Po to, sužalotas M. J. galėjo atlikti visus savarankiškus veiksmus kelias minutes (iki 3-4 minučių, gyvybė užgesta per 5 minutes) (t. 4, b. l. 176-178). Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad mirusiojo kūne padaryti sužalojimai atitinka jo palte esančius kiauryminius sugadinimus. Specialisto išvadoje Nr. M 631/2019(04) nurodyta, kad mirusiojo M. J. rūbų defektai atitinka kūne nustatytus sužalojimus (t. 1, b. l. 164-166). Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, M. J. palto priekinėje dalyje rasti keturi 1 cm pločio kiauryminiai apgadinimai, ties krūtinės sritimi, palto kišenės storuoju atvartu, dešinės rankovės apačioje, bei palto apatinėje dalimi, padaryti duriančiu-pjaunančiu įrankiu, analogiškose vietose, kuriuose padaryti sužalojimai ant mirusiojo kūno (t. 1, b. l. 181-192). Nukentėjusiojo M. J. dešiniojo dilbio odos nubrozdinimas, kaip nurodyta specialisto išvadoje, padarytas vienu trauminiu poveikiu 12 valandų laikotarpyje (ne prieš 12 valandų) iki mirties ir galimai tuo pačiu duriančių ‑ pjaunančių savybių turinčiu įrankiu kaip ir kiti konstatuoti sužalojimai pilve ir krūtinėje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad visi trys nukentėjusiajam M. J. konstatuoti ir nuteistajam inkriminuoti sužalojimai buvo padaryti tuo pačiu metu.
11. Apeliaciniame skunde keliama versija, kad M. J. galėjo pats susižaloti, nes visi mirusiojo M. J. kūne nustatyti sužalojimai yra pasiekiami jo rankai, todėl nukentėjusysis galėjo juos padaryti pats sau. Nors ant nukentėjusiojo kūno nustatyti sužalojimai yra jo rankoms pasiekiamose vietose (krūtinės ląstoje, pilve, rankos dilbyje), tačiau byloje nėra jokių duomenų pagrįsti teiginiui, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats. Specialistas L. Janauskas teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusiajam buvo sužalotas ir dešinysis dilbis, padarytas odos nubrozdinimas, taip pat dešinė palto rankovė buvo pradurta; mažai tikėtina, kad dešiniarankis sau sužalotų dešinį dilbį (t. 4, b. l. 176-178). Juo labiau mažai tikėtina, kad M. J., norėdamas save susižaloti, pjaustytų savo rankos dilbį per paltą. Taip pat neįtikima, kad nukentėjusysis susižalojo pats save peiliu, kurį S. Z. buvo atnešęs į įvykio vietą iš savo namų, be to, smaigydamas save peiliu per pakankamai storą viršutinį drabužį ‑ paltą. Kaip jau minėta anksčiau, mirusiojo kūne padaryti sužalojimai atitinka jo palte esančius kiauryminius sugadinimus. Vadinasi sužalojimo metu nukentėjusysis M. J. vilkėjo paltą, nes ant kūno padarytų sužalojimų ir palte esančių skylių vietos sutampa. Tai patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad lavonas vilki tamsios spalvos paltą, dalinai nurengtą (užmauta dešinės pusės rankovė ant dešinės rankos) (t. 1, b. l. 40-47). Liudytoja D. K., greitosios medicinos pagalbos slaugytoja-felčerė teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio vietoje rado vaškinės spalvos kūną, su durtine žaizda krūtinėje, kuriam buvo būdinga staigi mirtis. Lavono gulėjo ant nugaros, ant jo buvo užmestas puspaltis ar švarkas, atrodė, kad ant kūno kažkas bet kaip užmetė švarką ar puspaltį (t. 4, b. l. 113). Liudytojos D. K. parodymai, kad paltas buvo užmestas, nežymiai skiriasi nuo apžiūros protokole nustatytų aplinkybių, kad lavonas vilki paltu, kurio dešinės pusės rankovė buvo užmauta (tai matyti ir iš protokole esančios fotonuotraukos), juo labiau, kad detaliai tirti įvykio aplinkybes nebuvo liudytojos užduotis. Be to, liudytoja G. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad M. J. buvo nuogas ir vilkėjo prasegtu paltu (t. 2, b. l. 107). Todėl, kitaip negu teigiama skunde, šis tariamas prieštaravimas neįtakoja specialisto išvados, kad sužalojimų metu nukentėjusysis vilkėjo būtent šį rūbą. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, jog M. J. būtų linkęs žalotis ar pats save sužalojęs įvykio metu. Priešingai, byloje nustatyta, kad įvykio metu tarp nuteistojo S. Z. ir nukentėjusiojo M. J. buvo konfliktas, jie tarpusavyje grūmėsi, nuteistasis S. Z. į įvykio vietą atėjo pasiėmęs iš namų peilį, kurį įvykio vietoje nukentėjusiojo M. J. atžvilgiu pakankamai intensyviai ir panaudojo, tai matyti iš nustatytų keturių kiauryminių skylių ant nukentėjusiojo palto ir ant nukentėjusiojo M. J. kūno padarytų trijų durtinių ‑ pjautinių sužalojimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad konflikto metu nuteistasis S. Z. peiliu tris kartus dūrė M. J. į krūtinę, pilvą ir dešinę ranką, po mirtino smūgio į krūtinės ląstą M. J. dar atliko grumtynių veiksmus, kurių metu jam galėjo būti nuvilktas paltas, tačiau po kurio laiko krito ant žemės ir nebejudėjo.
12. Apeliaciniame skunde taip pat keliama versija, kad nukentėjusįjį M. J. galėjo nužudyti kitas asmuo, kuris buvo įvykio vietoje. Pažymėtina, kad nuteistasis S. Z. tokią versiją iškėlė tik vėlesniuose savo parodymuose; savo pirminiuose parodymuose nuteistasis apie pašalinių asmenų buvimą įvykio vietoje dar nieko nenurodė (t. 2, b. l. 139-141). Be to, vėlesniuose parodymuose nuteistasis S. Z. apie kitų asmenų buvimą įvykio vietoje nurodė be jokių konkrečių detalių, o būtent, kad prie G. V. namo verandos buvo du asmenys, kurių įvardinti negali, jų neatpažino, nes buvo tamsu, jie buvo apsirengę tamsiai, nuteistasis negalėjo nurodyti jų atliktų veiksmų (t. 2, b. l. 144-146, 182-183; t. 4, b. l. 178-183). Liudytoja G. G. (dabar: G. Z.) teisiamajame posėdyje parodė, kad koridoriuje sutiko M. J. ir kitą vyriškį, nežino koks kitas asmuo buvo name, nes matė tik siluetus, antras asmuo nekalbėjo (t. 4, b. l. 141). Ikiteisminio tyrimo teisėjui liudytoja G. G. parodė, kad asmenų, buvusių koridoriuje, aiškiai nematė, nes buvo tamsu, girdėjo, kaip jie stumdėsi. (t. 2, b. l. 107). Kita vertus, liudytoja G. G. antros apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nors nurodė, jog įvykio vietoje buvo dar vienas vyras, kurio ji neįžiūrėjo dėl tamsos, tačiau tamsoje galėjo ir apsirikti, jis galėjo būti ir G. V., nes daugiau jokio vyro įvykio metu nematė (t. 2, b. l. 66). Nei nuteistasis S. Z., nei liudytoja G. G. nenurodė, kokius veiksmus nurodė pašalinis asmuo ar juo labiau, kad jis būtų konfliktavęs su nukentėjusiuoju M. J. ar naudojęs jo atžvilgiu fizinį smurtą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią nuteistojo S. Z. gynybinę versiją, kad nukentėjusįjį M. J. galėjo nužudyti kitas asmuo, kuris buvo įvykio vietoje, vertino kaip S. Z. siekį kaltę perkelti kitam asmeniui, taip išvengiant baudžiamosios atsakomybės. Be to, nuteistojo S. Z. ir jo žmonos liudytojos G. G. nekonkrečius parodymus apie pašalinio nepažįstamo asmens kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina. Liudytojas G. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad lauke ir namo koridoriuje be jo (G. V.), S. Z. ir jo sugyventinės G. G. jokių kitų asmenų nematė (t. 4, b. l. 139-141). Liudytojas V. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad gyvena name, esančiame (duomenys neskelbtini), prie kurio buvo įvykis. Tame pačiame name gyvena ir P. K. bei G. V. Liudytojas V. R. su P. K. gyvena viename namo gale, o G. V. kitame namo gale. Liudytojas V. R. įvykio metu nuo 19.30 val. miegojo girtas, girdėjo kieme triukšmą, keiksmažodžius, tačiau nesikėlė pažiūrėti kas vyksta, praėjus apie 10-15 min. buvo atsikėlęs tik nusišlapinti į kibirą, kuris stovėjo jo kambaryje, tuo metu nieko negirdėjo ir vėl atsigulė į lovą, į lauką nebuvo išėjęs. Įvykio dieną P. K. namuose nebuvo, jis buvo išvažiavęs į kaimą, o G. V. nematė, nes kitoje namo pusėje retai lankosi. V. R. nukentėjusiojo nepažinojo, jo nematė įvykio dieną, nežino, kas galėjo nužudyti nukentėjusįjį (t. 4, b. l. 113-114, 168-170). Liudytojas P. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio metu jo nebuvo namuose, jis buvo išvykęs į kaimą, sugrįžo tik kitą dieną po įvykio (t. 4, b. l. 136). Liudytojas Ž. B., policijos pareigūnas, teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio vakarą namuose buvo tik akivaizdžiai neblaivus V. R. ir G. V., su kuriais jis ir bendravo (t. 4, b. l. 136-138). Liudytojas S. S., policijos pareigūnas, teisiamajame posėdyje parodė, kad V. R. buvo neblaivus, nesuvokė kas įvyko, G. V. rado miegantį, jis taip pat buvo girtas, nesuvokė kas įvyko (t. 4, b. l. 138-139). Liudytoja D. K., greitosios medicinos pagalbos slaugytoja-felčerė teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio vietoje jokių asmenų nebuvo (t. 4, b. l. 113). Vaizdo įraše taip pat neužfiksuota, kad įvykio vietoje buvo dar kiti asmenys (t. 1, b. l. 26-32). Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad įvykio vietoje buvo pašalinių, nepažįstamų žmonių, kurie galėjo sužaloti nukentėjusįjį M. J. Priešingai, iš liudytojos G. G. (dabar G. Z.) parodymų ir nuteistojo S. Z. pirminių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nustatyta, kad konfliktas tarp S. Z. ir M. J. kilo dėl to, kad M. J. pagrobė iš nuteistojo S. Z. namų tris mobiliojo ryšio telefonus. Liudytoja G. G. parodė, kad grumtynių metu S. Z. pastūmė M. J., šis nukrito ant žemės ir daugiau nebesikėlė. Liudytoja, priėjusi prie M. J., pamatė ant jo kūno žaizdas ir netoli gulintį peilį, kuris buvo iš jų namų. Liudytoja nematė, kad M. J. būtų stumdęsis kartu su G. V. (t. 2, b. l. 60-61, 65-67, 106-108). Liudytoja G. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad S. Z. buvo agresyviai nusiteikęs, jis norėjo aiškintis ir galėjo sužaloti M. J. (t. 4, b. l. 141-143). Nuteistasis S. Z. pirminiuose savo parodymuose ikiteisminio tyrimo pareigūnui pats pripažino, kad sukonfliktavo ir susistumdė su M. J., galėjo peiliu durti M. J. (t. 2, b. l. 139-141). Todėl, įvertinus byloje surinktų duomenų visetą, nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad įvykio metu nukentėjusįjį M. J. peiliu mirtinai sužalojo būtent nuteistasis S. Z.
13. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įvykio metu dingęs ir vėliau atsiradęs vienas iš pagrobtų telefonų patvirtina tik šio telefono pagrobimo faktą, o ne dar vieno asmens galimą dalyvavime konflikte, kaip teigia nuteistasis ir jo gynėjas. Be to, liudytoja G. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad tik pasigedusi savo telefono skambino į jį, ir atsiliepęs M. J. pasakė, kad telefoną išmes ant gatvės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad M. J. galėjo atsikratyti telefono dar iki įvykio – konflikto su S. Z. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad mobiliojo ryšio telefoną pasisavino pašalinis asmuo, buvęs įvykio vietoje ar kitaip susijęs su M. J. nužudymu.
14. Pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nerado arba neieškojo galimų papildomų pėdsakų pas nuteistąjį ar kitus įvykio vietoje sutiktus – liudytojus G. V. ar V. R., kaip ir esą pernelyg anksti ir tendencingai savo įtarimus nukreipė į nuteistąjį S. Z. Tačiau iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad įrodinėjimas yra begalinis procesas. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Šiuo atveju tai, kad byloje neatlikti nuteistojo S. Z. apeliaciniame skunde nurodyti veiksmai, renkant ir vertinant įrodymus, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos nuteistojo procesinės teisės ar kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą.
15. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje taip pat nėra jokių duomenų apie galimą policijos pareigūnų poveikį įtariamojo S. Z. bei liudytojos G. G. (dabar G. Z.) atžvilgiu duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Tokį apeliacinio skundo argumentą paneigia ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnių G. Z. ir A. A. – Zimblienės parodymai. Liudytoja G. Z., Šiaulių apskrities VPK Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus vyresnioji tyrėja, teisiamajame posėdyje parodė, kad pradėjo šioje byloje ikiteisminį tyrimą, atliko pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus, paskui tyrimas buvo perduotas kitai tyrėjai. Liudytoja atliko pirminę įtariamojo S. Z. apklausą, įtariamajam buvo išaiškinta teisė neduoti parodymų. Protokole surašytos visos aplinkybės, kurias nurodė įtariamasis, apklausos protokolas surašytas iš įtariamojo paaiškinimų, jei buvo užduoti tikslinamieji klausimai, tai turėtų būti nurodyta protokole (užduotas klausimas ir atsakymas). Visas apklausos protokole užfiksuotas aplinkybes apie peilį nurodė pats įtariamasis. Įtariamasis pats perskaitė apklausos protokolą, tai įtariamasis įrašė savo ranka ir protokole pasirašė. Įtariamasis pats davė parodymus, niekas jo nevertė duoti parodymus, prašymo perkelti apklausą nebuvo, nebuvo pokalbio su įtariamuoju apie vaikų ateitį ir grasinimų paimti jo vaikus; tyrėja su įtariamuoju apie prokuroro nuomonę (pyktį) dėl apklausos protokolo nekalbėjo. Tyrėja G. Z. išaiškino liudytojai G. G. jos teises, kad ji gali neduoti parodymų prieš savo sugyventinį S. Z., patikrino G. G. dėl jos blaivumo, apsvaigimo nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų. Poveikis liudytojai nebuvo daromas, nebuvo grasinama vaikų paėmimu, vaikai buvo palikti prižiūrėti pilnamečiam asmeniui, kad nereikėtų kreiptis į vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojus, po apklausos G. G. buvo paleista. Liudytoja G. G. pati viską papasakojo, jos parodymai buvo užrašyti, G. G., prieš pasirašydama perskaitė apklausos protokolą, jokių pastabų neturėjo. Visos aplinkybės, nurodytos apklausos protokole, nurodytos pačios liudytojos G. G. žodžiais, liudytoja pasakojo laisva forma, neprašė patikslinti apklausos protokolo (t. 4, b. l. 154-155; t. 5, b. l. 28-29). Liudytoja A. A. ‑ Zimblienė, Šiaulių apskrities VPK Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus vyriausioji tyrėja, teisiamajame posėdyje parodė, kad perėmė ikiteisminį tyrimą. Atliko kelias įtariamojo S. Z. apklausas, pastarasis pastoviai keitė parodymus, nurodydavo skirtingas aplinkybes. Įtariamojo S. Z. parodymai surašyti iš jo žodžių, įtariamasis pats pasakojo, o parodymų patikrinimo vietoje pats savo iniciatyva rodė atliktus veiksmus. Įtariamajam nebuvo daromas joks spaudimas, tyrėja įtariamajam nesakė, kad uždarys jo sugyventinę G. G. ir atims vaikus. Įtariamasis nedavė tokių parodymų, kokių reikėjo prokurorei; jam nebuvo sakoma, kad reikia parašyti kitaip nei nurodė įtariamasis, prisipažinti. Įtariamojo S. Z. apklausose nuo pat pradžių dalyvavo jo gynėjas, jie visi buvo viename kabinete, buvo laikytasi visų proceso reikalavimų. Dėl atliktų veiksmų su įtariamuoju nei pats įtariamasis, nei jo gynėjas jokių priekaištų neišsakė. Tyrėja parodė, kad anksčiau S. Z. nepažinojo, išankstinio nusistatymo prieš įtariamąjį ar jo gynėjus neturėjo. Tyrėja nurodė, kad liudytojos G. G. parodymus surašė iš jos žodžių, nebuvo naudojamas joks smurtas prieš G. G., nedarė jai spaudimo ir negrasino. Liudytoja G. G., gavusi šaukimą, atvyko į 2020 m. sausio 20 d. atklausą, tyrėja apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nedalyvavo, nedavė G. G. jokių nurodymų, ką reikia sakyti teisme, tyrėja taip pat nedavė liudytojai G. G. nieko skaityti (t. 4, b. l. 48-50). Teismas neturi pagrindo netikėti šių ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnių G. Z. ir A. A. – Zimblienės parodymais, byloje nėra jokių duomenų, kad policijos pareigūnės būtų suinteresuotos bylos baigtimi; be to, jos anksčiau nepažinojo S. Z. Taip pat byloje nėra jokių skundų dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų (psichinio ir fizinio smurto, daromo spaudimo); šiais aplinkybes nuteistasis S. Z. ir liudytoja G. G. nurodė tik teisiamajame posėdyje.
16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas S. Z. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nužudžius M. J., todėl apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti teismo nuosprendį nemato pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo S. Z. apeliacinį skundą atmesti.