Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Ragulskytės – Markovienės ir Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos direktorei V. S. ir advokatei K. Č., atsakovės Visuomenės informavimo etikos asociacijos atstovui V. P., trečiajam suinteresuotam asmeniui V. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Rinkos aikštė“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai (trečiasis suinteresuotas asmuo V. M.) dėl komisijos sprendimo panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Rinkos aikštė“ kreipėsi į teismą su skundu (b.l. 1–6), kuriame prašo:1) panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2015-05-11 sprendimą Nr. EKS-2/15 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus publikacijoje „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“ („Rinkos aikštė“, (duomenys neskelbtini)); 2) priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėja paaiškino, kad išnagrinėjusi skundą komisija pripažino, jog publikacijoje „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“ („Rinkos aikštė“, duomenys neskelbtini) buvo paržeistos Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 str. ir 22 str. nuostatos, įpareigojančios žurnalistus aiškiai atskirti žinias ir nuomones bei suteikti kritikuojančiam asmeniui atsakymo teisę, t.y. galimybę pasiteisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją. Priimtas sprendimas yra prieštaringas, nelogiškas, prieštaraujantis įstatymo nuostatoms ir teismų praktikai. Komisija vertindama pareiškėjos veiksmus atitikties Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatoms, o ne Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatoms, kaip numatyta Visuomenės informavimo įstatymo 46¹ str. 3 d. 3 p., peržengė kompetencijos ribas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Taip pat nurodo, jog dar iki priimant sprendimą Žurnalistų etikos inspektorius 2015-02-05 priėmė sprendimą, be kita ko ir dėl publikacijos „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“, kuriuo trečiojo asmens skundą dėl publikacijose paskelbtos informacijos nusprendė pripažinti nepagrįstu. Sprendimas nebuvo apskųstas ir yra įsigaliojęs, sprendimas buvo pateiktas komisijai, tačiau ji ignoravo Inspektoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir jų teisinį vertinimą. Pažymi, jog šioje byloje, be kita ko, būtina vadovautis Inspektoriaus, kaip valstybės įgaliotos institucijos, tiriančios galimus LR Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus žiniasklaidoje, sprendimu. Komisija nusprendė, kad pareiškėja paskelbusi teiginį „Žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais“, pažeidė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 str., kadangi iš pateiktos pažymos matyti, jog pareiškėjas (byloje trečiasis asmuo) Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi nuosavybės teise registruotų nekilnojamųjų daiktų. Komisija sprendime plačiau nedetalizuoja (neatskleidžia) savo motyvų, kuriais ji grindžia Kodekso 4 str. pažeidimo faktą, tačiau ginčo teiginį Komisija vertino klaidingai, izoliuotai nuo viso konteksto. Inspektorius konstatavo, jog šiuo ginčo teiginiu paskelbta informacija apie nuolatinius V. M. nesutarimus su kaimynais yra vertinamojo pobūdžio, kuriai tiesos kriterijus nėra taikomas, ir konstatuojamoji informacija apie V. M. užtvertą tvorą. Išanalizavęs pareiškėjos pateiktus įrodymus, Inspektorius konstatavo, jog yra aišku, kad tarp V. M. šeimos ir kitų asmenų, kaip sklypo savininkų, buvo nesutarimų, o nesutarimuose betarpiškai dalyvavo ir V. M.. Inspektorius taip pat pagrįstai konstatavo, jog V. M. skundžiama informacija, kad jis užsitvėrė tvora nuo aplinkkelių yra pagrįsta objektyviais duomenimis (Kėdainių rajono PK pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu nustatyta, kad V. M. šeimai priklausančiame žemė sklype buvo pastatyta tvora ir vartai). Komisija, nusprendusi, kad ginčo teiginyje suformuluota žinia apie V. M. nuosavybės teise įregistruotus nekilnojamus daiktus neatitinka tikrovės, todėl žinios skelbimas neatitinka Kodekso 4 str., suklydo tiek vertindama informacijos turinį, tiek jos atitiktį Kodekso 4 str. nuostatoms.

Komisija nepagrįstai konstatavo, jog teiginys „V. M. pakeitė šešias partijas...“ pažeidė Kodekso 4 str. nuostatas, nes Inspektoriaus teigimu tokia informacija yra aktuali ir svarbi skaitytojams, kaip galimiems V. M. rinkėjams, ir iš esmės nėra žeminanti, o informacijos netikslumas dėl partijų skaičiaus, yra neesminis.

Kodekso 22 str. įtvirtintas atsakymo teisės nuostatas būtina vertinti kartu su VIĮ 15 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis atsakymo teisės įgyvendinimą. Asmuo gali pasinaudoti atsakymo teise tada, kai paskelbta tikrovės neatitinkanti, netiksli ar šališka informacija apie jį žemina asmens garbę ir orumą. Šiuo atveju informacija apie nuosavybę ir politinių partijų, kurioms priklausė V. M., skaičių nėra žeminanti jo garbę ir orumą.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovės palaikė skundą ir prašė jį tenkinti patvirtindamos skunde išdėstytus argumentus. Atsakovu byloje prašė laikyti Visuomenės informavimo etikos asociaciją.

Atsakovė Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepime (b. l. 101-104) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas kol kas nėra patvirtintas, todėl tam, kad Komisija galėtų kuo greičiau pradėti vykdyti savo funkcijas, 2015-03-23 posėdyje Komisija priėmė sprendimą laikinai, kol nebus patvirtintas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas, savo veikloje vadovautis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu. Tiek komisijos, tiek Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją apibrėžia įstatymas. Asociacija nekvestionuoja ir neignoruoja Inspektoriaus 2015-02-05 sprendimo, tačiau tai, kad Inspektorius publikacijoje nenustatė viešojo asmens garbės ir orumo pažeidimo fakto, nebūtinai reiškia, jog rengiant ir (ar) skelbiant šias publikacijas nebuvo padaryti profesinės žurnalistų etikos ir (ar) Kodekso nuostatų pažeidimai. Publikacijoje buvo paskelbti tikrovės neatitinkantys ir iškraipyti faktai apie V. M. ir jam priklausančią nuosavybę, todėl Komisija pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog Pareiškėjas pažeidė Kodekso 4 str. nuostatas. Komisijos ir Inspektoriaus kompetencijos skirtingos. Komisija publikacijas vertino ne dėl galimo asmens ir orumo pažeidimo, o dėl jų atitikimo aukštiems žurnalistų profesinės etikos standartams, įtvirtintiems Kodekse. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl teisės atsakyti ir pažymi, jog pagal Kodekso 22 str. 2 d. kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė. Jei tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti atsakymo teise, būtina apie tai pranešti visuomenei. Ši Kodekso nuostata yra besąlyginė, taikytina tiek privatiems, tiek ir viešiems asmenims, nepriklausomai nuo to, žemina ji kritikuojamo asmens garbę ir orumą, ar ne. Pagal Kodekso 22 str. asmens teisė atsakyti suponuoja ne tik viešosios informacijos rengėjo pareigą paskelbti paneigimą, bet, visų pirma, jo pareigą publikacijoje pateikti kritikuojamo asmens nuomonę. Šiuo atveju pareiškėjas ne tik nesuteikė V. M. galimybės paaiškinti, pakomentuoti publikacijoje aprašomus faktus ir reiškiamas nuomones, bet ir atsisakė ištaisyti (paneigti) jo paskelbtas tikrovės neatitinkančias žinias.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir pareiškėjos skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepimu pareiškėjo skundą prašė atmesti ir palikti galioti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2015-05-11 sprendimą Nr.EKS-2/15. Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais teiginiais, kadangi jie neatitinka realios faktinės situacijos yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, o skundas atmestinas. Atsakovo sprendimas, jog pareiškėja pažeidė Kodekso 4 ir 22 str. nuostatas, yra teisėtas ir teisingas, yra pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, jo naikinti nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Atsakovo 2015-03-23 sprendimu patvirtintame Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamente įtvirtinta, kad atsakovas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu. Mano, kad sprendimą atsakovas priėmė neviršydamas savo kompetencijos, sprendimas ir jame padarytos išvados atitinka atsakovo veiklai keliamus uždavinius ir tikslus. Pagrindinis atsakovui keliams jo veiklos tikslas – rūpintis viešosios informacijos rengėjų bei skleidėjų profesinės etikos ugdymu, užtikrinti, kad būtų laikomasi jiems keliamų profesinės etikos reikalavimų. Pareiškėja skunde nepagrįstai akcentuoja Žurnalistų etikos inspektoriaus, kurio tikslai ir uždaviniai yra kiti, sprendimą. Trečiasis asmuo pažymi, jog vietoj to, kad skųstų Inspektoriaus sprendimą, savo teises jis pasirinko ginti pateikdamas ieškinį teismui. Pareiškėjos paskelbti teiginiai „žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais“, ir „V. M. pakeitė šešias partijas...“ yra pateikti kaip neginčijami faktai. Teiginius su trečiojo asmens priklausymu įvairioms partijoms galima patikrinti, tai yra objektyvūs duomenys. Nesutinka su skundo teiginiu, jog dėl to kad trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešas asmuo, pareiškėjas nepažeidė Kodekso 4 str. Pareiškėjas publikacijoje išdėstė savo teiginius, tačiau nei prieš jos paskelbimą, nei po to nesudarė trečiajam asmeniui galimybių išreikšti savo nuomonę ir pasinaudoti atsakymo teise. Atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Kodekso 22 str. 2 d. reikalavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir pareiškėjos skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad UAB „Rinkos aikštė“ laikraštyje „Rinkos aikštė“ (duomenys neskelbtini) buvo išspausdinta publikacija „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“ („Rinkos aikštė“, (duomenys neskelbtini)) (b.l. 131-132), o (duomenys neskelbtini) - publikacija „Ponas V.M.: nekenčiu, vadinasi esu“ („Rinkos aikštė“, (duomenys neskelbtini)) (b.l. 133-134). Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. 2014-11-05 skundu kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl Lietuvos žurnalistų ir rengėjų etikos kodekso (toliau - ir Kodekso) 3, 4, 6, 19, 20, 21, 37, 38 nuostatų pažeidimo minėtose publikacijose (b.l. 124-130). Išnagrinėjusi skundą atsakovo Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau - ir Komisija) ginčijamu 2015-05-11 sprendimu Nr. EKS-2/15 trečiojo asmens skundą tenkino iš dalies, pripažino, jog publikacijoje „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“ („Rinkos aikštė“, (duomenys neskelbtini)) buvo pažeistos Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 str. ir 22 str. nuostatos, įpareigojančios žurnalistus aiškiai atskirti žinias ir nuomones bei suteikti kritikuojančiam asmeniui atsakymo teisę, t.y. galimybę pasiteisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją. Taip pat įpareigojo pareiškėją laikraštyje paskelbti sprendimo rezoliucinę dalį (b.l. 105-106). Taip pat pažymėtina, jog Žurnalistų etikos inspektorius (toliau - ir Inspektorius) 2014-02-05 priėmė sprendimą Nr. SPR-10 „Dėl publikacijose „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“ („Rinkos aikštė“, (duomenys neskelbtini)), „Ponas V.M.: nekenčiu, vadinasi esu“ („Rinkos aikštė“, (duomenys neskelbtini)) paskelbtos informacijos“ pripažinti V. M. skundą dėl publikacijose paskelbtos informacijos nepagrįstu (b.l. 10-18).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Komisijos 2015-05-11 sprendimo Nr. EKS-2/15, kuriuo pripažinta, kad laikraščio „Rinkos aikštė“ publikacija „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“ buvo pažeisti Kodekso 4 ir 22 str., teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja nurodo, jog ginčijamas sprendimas yra prieštaringas, nelogiškas, prieštaraujantis įstatymo nuostatoms, priimtas peržengus Komisijos kompetencijos ribas.

Pareiškėjos manymu, Komisija vertindama jos veiksmus atitikties Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, o ne Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatoms, kaip numatyta Visuomenės informavimo įstatymo 46¹ str. 3 d. 3 p., peržengė kompetencijos ribas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas (toliau - ir Įstatymas). Trečiojo asmens skundo pateikimo metu galiojusio Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01 iki 2013-11-07) 46 str. 1 d. numatė, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Viena iš Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos atliekamų funkcijų yra nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę (Įstatymo 46 str. 4 d. 2 p.).

Nuo 2015-01-01 įsigaliojo Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai (2014-11-25 įstatymas Nr. XII-1357), pagal kuriuos buvo įsteigta Visuomenės informavimo etikos asociacija (toliau – ir Asociacija), savo veikla siekianti užtikrinti Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija (Įstatymo 46 str. 1 d. redakcija, galiojanti nuo 2015-01-01). Įstatymas buvo papildytas 46¹ str., kurio 1 d. nustatyta, kad Asociacijos sprendimus pagal šio straipsnio 3 d. numatytą kompetenciją priima jos kolegialus organas - Visuomenės informavimo etikos komisija. Komisijos kompetencijai be kita ko priskirta nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę, taip pat skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Kodekso nuostatas (Įstatymo 46¹ str. 3 d. 2 ir 3 p.).

2015-02-10 buvo įsteigta Visuomenės informavimo etikos asociacija (b. l. 119-121), o trečiojo asmens skundą išnagrinėjo ir ginčijamą sprendimą priėmė atsakovo kolegialus organas - Visuomenės informavimo etikos komisija. Nors įstatymų leidėjas nagrinėjamu atveju nenustatė konkretaus teisių perėmimo mechanizmo, tačiau Visuomenės informavimo įstatymo 43, 46 str. pakeitimo ir papildymo 46¹ str. įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Komisija būtų pertvarkyta į Visuomenės informavimo etikos asociaciją, <...>. Tokiu būdu būtų užtikrintas Komisijos teisinis statusas bei jos veiklos teisiniai pagrindai“. Be to, užtikrindamas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiklos tęstinumą 2014-11-25 įstatyme Nr. XII-1357 įstatymų leidėjas nurodė, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija veikia tol, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus įsteigta ir pradės veikti Visuomenės informavimo etikos asociacija. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra pertvarkoma į Visuomenės informavimo etikos asociaciją, kas leidžia spręsti apie teisių perėmimą pagal CK 2.104 str. 1 d.

Iš aptartų Visuomenės informavimo įstatymo pataisų matyti, kad Visuomenės informavimo etikos asociacija perėmė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos funkcijas nagrinėjant profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę (Visuomenės informavimo įstatymo 46¹ str. 1 d. ir 3 d. 2 p.).

Ginčo publikacijos išspausdinimo metu (duomenys neskelbtini) galiojusio Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d. numatė, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę, o 3 d. numatė, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. To paties įstatymo 43 str. 1 d. nustatyta, kad profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistų etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas.

Nors Komisijos sprendimo priėmimo metu galiojusiame Visuomenės informavimo įstatyme nurodomas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas, tačiau tirdama trečiojo asmens skundą Komisija pagrįstai vertino publikacijos atitikimą jos paskelbimo metu galiojusioms profesinės etikos normoms, įtvirtintoms Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse, kurių laikytis pareiškėją įpareigojo tuo metu galiojusio įstatymo nuostatos.

Šis teisinis reglamentavimas teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad Komisija, išnagrinėjusi 2014-11-05 trečiojo asmens V. M. skundą ir priimdama ginčijamą sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) publikacijų neviršijo savo kompetencijos, ginčijamas sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Pareiškėjos argumentai, jog Komisija peržengė savo kompetencijos ribas, nepagrįsti.

Visuotiniame žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime 2005-04-15 buvo patvirtintas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, jo patvirtinimas reiškia viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų įsipareigojimą laikytis tam tikrų moralinių bei profesinės etikos principų. Nors šiame kodekse įtvirtintų etikos normų privalo laikytis visi viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, tačiau Kodeksas neturi teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, kylančio iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti privalomas elgesio taisykles, taikytinas visiems atitinkamo visuomeninio santykio dalyviams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-02-26 nutartis administracinėje byloje Nr. I442–5/2009, 2007-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr.I1-01/2007). Teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad Komisija nelaikytina viešojo administravimo subjektu, nes, nagrinėdama ginčus dėl Kodekso nuostatų pažeidimų, neatlieka jokių funkcijų, susijusių su viešuoju administravimu, jos sprendimams nėra taikomos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-777/2011, 2008-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-688/08 ir kt.). Taigi, Komisijos sprendimai negali būti vertinami vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 str. Komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą (Visuomenės informavimo įstatymo 46¹ str. 6 d.). Pažymėtina, kad Komisijos sprendime yra glaustai nurodyta svarstyto klausimo esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, nurodyta jo apskundimo tvarka. Teismo nuomone, skundžiamas sprendimas iš esmės atitinka sprendimo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, todėl pareiškėjos argumentas, kad ginčijamas Komisijos sprendimas yra nepakankamai argumentuotas ir prieštaringas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kodekso 1 str. nustatyta, kad galimybė gauti ir skleisti informaciją, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių, turi būti gerbiama, tačiau ją įgyvendinant privalu užtikrinti visas kitas žmogaus teises ir laisves. Atsižvelgiant į šių žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti tinkamos jų pusiausvyros. Pagal Kodekso 3 str., gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones. Perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių. Kodekso 4 str. įtvirtinta, kad žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos. Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Kodekso 22 str. 1 d. nustatyta, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo vadovautis taisykle, kad privataus asmens kritikos ribos yra daug siauresnės nei viešojo asmens, todėl informuojant apie privatų asmenį pirmenybė turi būti teikiama privataus gyvenimo apsaugai, o apie viešą asmenį – visuomenės (viešajam) interesui. Etikos kodekso 22 str. 2 d. nustatyta, kad, be to, kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė, t. y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti ar paneigti klaidingą informaciją. Jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti atsakymo teise, būtina pranešti apie tai visuomenei.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai rengiant publikaciją su trečiuoju asmeniu V. M. nebuvo susisiekta. Bylos medžiaga nustatyta, jog 2014-09-09 V. M. kreipėsi į pareiškėją dėl publikacijoje paskelbtos informacijos paneigimo (b.l. 136-137), tačiau pareiškėja atsisakė tai padaryti (b.l. 139). Pareiškėja skunde teigia, kad Kodekso 22 str. įtvirtintas atsakymo teisės nuostatas būtina vertinti kartu su Visuomenės informavimo įstatymo 15 str. nuostatomis, o atsakymo teise asmuo gali pasinaudoti tik tada, kai paskelbta tikrovės neatitinkanti, netiksli ar šališka informacija apie jį žemina asmens garbę ir orumą. Šiuo atveju informacija apie nuosavybę ir politinių partijų skaičių nėra žeminanti V. M. garbę ir orumą.

Su šiais pareiškėjos teiginiais teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, jog atsakovas vertino publikacijos atitikimą profesinės etikos normų, t.y. Kodekso nuostatoms. Kodekso 22 str. 2 d. numato, jog kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė. Jei tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti atsakymo teise, būtina apie tai pranešti visuomenei.

Visuomenės informavimo įstatymas asmens kritiką apibūdina kaip asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos (Įstatymo 2 str.). Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (www.dz.lki.lt) nurodo, kad žodis „kritika“ suprantamas, kaip nagrinėjimas, vertinimas, aptarimas ir ypač trūkumų iškėlimas.

Iš (duomenys neskelbtini) publikacijos akivaizdu, jog joje pateikta informacija apie trečiojo asmens konfliktus su kaimynais, tvoros užtvėrimą, partijų, kurioms priklausė trečiasis asmuo skaičių, naujame leidinyje publikuojamus V. M. tekstus ir jų turinį, prieš rinkimus darbo metu dalijamus laikraščius, yra kritika V. M. atžvilgiu. Su tuo sutinka ir pareiškėja nurodydama, jog publikacijoje ji neperžengė viešojo asmens kritikos ribų, siekė informuoti visuomenę apie trečiojo asmens kaip viešo asmens politinės veiklos epizodus (b.l. 139). Atsižvelgiant į tai, pareiškėja, vadovaudamasi Etikos kodekso 22 str. 2 d. nuostatomis, privalėjo sudaryti V. M. galimybę pasinaudoti atsakymo teise.

Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog kritikuojamas asmuo atsakymo teisę turi tik tuomet, kai yra pažeidžiama jo garbė ir orumas. Kodekso 22 str. nuostata dėl teisės atsakyti nėra siejama su garbės ir orumo pažeidimu ir yra taikytina tiek privatiems, tiek ir viešiems asmenims. Minėta nuostata visų pirma siejama su viešosios informacijos rengėjo pareiga publikacijoje pateikti kritikuojamo asmens nuomonę. Pažymėtina, jog taip ši Kodekso nuostata aiškinama ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1467/2012 ir kt.).

Kodekso 22 str. prasme žurnalistui ir viešosios informacijos rengėjui tenka pareiga kritikuojamam asmeniui sudaryti galimybę pasinaudoti atsakymo teise. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nesikreipė į V. M. ir nesuteikė jam teisės paaiškinti dėl publikacijoje pateikiamos informacijos apie konfliktus su kaimynais, tvoros užtvėrimą, partijų kaitą ir kt., nors tokią pareigą turėjo pagal profesinės etikos normas.

Ginčijamu sprendimu Komisija, išnagrinėjusi V. M. skundą dėl publikacijos, be anksčiau šiame teismo sprendime aptarto Kodekso 22 str. pažeidimo konstatavo ir Kodekso 4 str. pažeidimą. Kodekso 4 str. nustatyta, kad žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos. Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakydamas dėl minėtos Kodekso 4 str. nuostatos yra nurodęs, jog sprendžiant, ar publikacijoje nurodyti teiginiai nepažeidžia paminėtos Kodekso nuostatos, vertinama, ar publikacijoje išdėstyta nuomonė yra supinta su faktų išdėstymu, ar pateikta nuomonė pateikta neiškreipiant faktų, sąžiningai, nebandant sudaryti priešingo turimiems faktiniams duomenims įspūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-05-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1078/2014). Nors skunde pareiškėja nurodo, jog minėtoje publikacijoje paskelbtuose teiginiuose „žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais“, taip pat teiginiuose apie V. M. partijų kaitą buvo pateikta nuomonė, kuri atitinka tikrovę ir nestokoja faktinio pagrindo, tačiau iš publikacijos teiginių turinio galima spręsti, kad šiuo atveju buvo skleidžiama tiek nuomonė, tiek žinia. Informacija vertintina kaip žinia, kadangi kalbama apie konkrečius faktus, kuriuos galima patikrinti. Teiginius dėl trečiojo asmens priklausymo įvairioms partijoms galima patikrinti, nes tai yra objektyvūs duomenys. Pažymėtina, jog Inspektorius 2015-02-05 sprendime informaciją apie V. M. užtvertą tvorą taip pat laikė žinia. Iš publikacijos turinio nėra aišku, kad minėtuose teiginiuose pateikiama nuomonė, nors pagal etikos normas tai privalu padaryti. Būtent dėl tos priežasties, kad pareiškėjas publikacijoje neatskyrė, kur pateikiama nuomonė, o kur žinia, o skaitytojas pareiškėjo nuomonę galėjo priimti kaip neginčijamus faktus, atsakovas ir pripažino buvus Kodekso 4 str. pažeidimą. Remiantis anksčiau nurodytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog publikacijoje „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“ buvo pažeistas Kodekso 4 str.

Pareiškėjos skundo argumentas, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimui dėl tos pačios publikacijos teiginių, šiuo atveju nėra reikšmingas, kadangi jame buvo tiriama ar publikacijoje paskelbta informacija neprieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms. Žurnalistų etikos inspektorius dėl Kodekso 4 str. ir 22 str. 2 d. nuostatų pažeidimo (nepažeidimo) nepasisakė ir netyrė publikacijos atitikimo profesinės etikos normoms.

Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas daro išvadą, kad ginčijamu Komisijos sprendimu pagrįstai pripažinta, jog (duomenys neskelbtini) publikacijoje nebuvo aiškiai atskirtos žinia ir nuomonė, kritikuojamam asmeniui V. M. nebuvo suteikta atsakymo teisė. Byloje nenustatyta skundžiamo akto panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Nors pareiškėja prašė atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau, atmetus skundą, pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Rinkos aikštė“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą