Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui R. L., jo atstovei Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovei A. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 45-1708) 2 straipsnio 12 punkte numatyta, kad tarnybiniu nusižengimu laikytinas valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59 patvirtintų Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklių 71 punktas įtvirtina, kad tarnybinis patikrinimas baigiamas surašant tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės, jas pagrindžiantys įrodymai, galimai tarnybinį nusižengimą padariusio pataisos pareigūno veikos įvertinimas.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis. Akcentuotina, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (LVAT 2013 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1435/2013, 2011 m. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011, 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010 ir kt.). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (LVAT 2012 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012, 2010 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-27/2010 ir kt.). Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Nagrinėjamu atveju tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Statute, pareigybių aprašymuose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose pataisos pareigūnų veiklą, viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (LVAT 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012). Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, kurį baigus surašoma tarnybinio patikrinimo išvada.

Taigi, tarnybinio patikrinimo išvada yra juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame įvardijamas konkretus tarnybinis nusižengimas, apibrėžiamos kaltinimo, nuo kurio pareigūnas gali gintis, ribos ir apimtis, nurodoma kaltės forma. Tarnybinio patikrinimo išvada ir joje nurodytos aplinkybės bei pasiūlymai dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn skirti tam, kad juos įvertintų turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovas. Vadovui patvirtinus išvadą, joje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), t. y. individualaus teisės akto, dalimi. Būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Todėl, spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pareiškėjui, teismas turi analizuoti, ar išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis vertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

Išvadoje (b. l. 16–39) teigiama, kad pareiškėjas, siekdamas užtikrinti savo ir kitų asmenų saugumą, turėjo naudoti specialiąsias priemones (antrankius) nuteistojo G. A. atžvilgiu, kad išvengtų nenumatytų situacijų, kurios galėtų sukelti pavojų jam pačiam ir kitiems asmenims.

Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Instrukcija), 173 punktas aiškiai įtvirtina nuostatą, kad sprendimą panaudoti specialiąsias priemones ar šaunamuosius ginklus savarankiškai priima kiekvienas pataisos pareigūnas. Specialiosios priemonės ir šaunamieji ginklai naudojami įvertinant ir atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, konkrečias aplinkybes, specialiųjų priemonių ir šaunamųjų ginklų taktines bei technines charakteristikas. Remiantis šia teisės norma sprendimo priėmimas dėl antrankių naudojimo, jeigu tam nėra imperatyvaus nurodymo ar reikalavimo, yra pareigūno diskrecijos teisė, kuria jis privalo naudotis motyvuotai. Tai, jog nuteistasis asmens sveikatos priežiūros įstaigoje neprivalo būti rakinamas antrankiais, nustato Instrukcijos 93 punktas, kuriame nurodyta, kad suimtasis (nuteistasis), atsižvelgus į jo asmenybę, elgesį buvimo įstaigoje metu, sveikatos būklę, asmens sveikatos priežiūros įstaigos įrengimą ir kitas aplinkybes, gali būti rakinamas antrankiais ar specialiais diržais viena ranka prie lovos ir pan., užkertant kelią nusikalstamai veikai, pabėgimui, taip pat suicido atveju. Suimtajam (nuteistajam) atliekamų medicininių procedūrų metu pataisos pareigūnai sutelkia didesnį dėmesį, užtikrindami medicinos personalo ir kitų asmenų saugumą. Darytina išvada, jog už nuteistojo priežiūrą ir apsaugą sveikatos priežiūros įstaigoje atsakingas pareigūnas privalo priimti motyvuotą sprendimą dėti nuteistajam antrankius ar ne.

Pareiškėjas informacijos apie nuteistojo polinkį pabėgti neturėjo, todėl šios svarbios aplinkybės ir vertinti negalėjo. Tai, ką galėjo pareiškėjas įvertinti, buvo jo bylos duomenys: bausmės laikas nedidelis, apie 2 metus ir 4 mėnesius, likęs bausmės atlikimo laikas apie 1 metus, asmuo teistas už nesunkius nusikaltimus.

Vadinasi, nuteistojo asmenybė buvo objektyviai įvertinta. Jo elgesys laisvės atėmimo vietoje niekaip iki konvojavimo neišsiskyrė. Jis buvo prieš kelias dienas atvežtas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, iš karto vizualiai atrodė labai silpnos sveikatos, gana sunkiai vaikščiojo. Nuteistajam buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba dėl to, kad nuteistasis iš išorinių požymių atrodė, jog yra komos būsenos, t. y. nereagavo į aplinką, traukuliavo, – tai patvirtina ir naudoto vaizdo registratoriaus vaizdo įrašas, be to, atvykę greitosios medicinos pagalbos medikai, tik suteikę būtinąją medicininę pagalbą, vietoje priėmė sprendimą jį vežti į LSMULKK greitosios pagalbos skyrių dėl sunkios jo gyvybei ir sveikatai pavojų keliančios būklės.

Darytina išvada, jog pareiškėjas objektyviai, pagal turimus duomenis ir vizualiai matomus, pagal jo kompetenciją suvokiamus požymius, įvertino nuteistojo asmenybę, fizinę būklę ir neturėjo pagrindo galvoti, kad nuteistasis kelia pavojų jam ir aplinkiniams, kad nuteistasis turėtų pakankamai fizinių jėgų vykdyti pabėgimą, pareigūno (-ų) ar kitų asmenų užpuolimą, todėl priėmė motyvuotą sprendimą konvojaus LSMULKK metu, vykdant nuteistojo G. A. stebėjimą, specialiųjų priemonių (antrankių) nenaudoti.

Išvadoje teigiama, kad pareiškėjas turėjo įvertinti tai, kad nuteistasis G. A. buvo nubaustas už LR BK 242 straipsnyje numatytą veiką: „<...> Tas, kas būdamas nuteistas arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimtas vengė atlikti paskirtą bausmę arba būdamas laikinai išleistas iš areštinės ar įkalinimo arba kardomojo kalinimo vietos be svarbios priežasties nustatytu laiku negrįžo <...>“, ir tai svarbus faktas, kuris nuteistąjį charakterizuoja kaip asmenį, nesilaikantį įstatymų ir vengiantį vykdyti jam duotus nurodymus.

Kaip minėta anksčiau, pareiškėjui buvo žinomi bylos duomenys, kad bausmės laikas nedidelis, apie 2 metus ir 4 mėnesius, likęs bausmės atlikimo laikas apie 1 metus, asmuo teistas už nesunkius nusikaltimus. Išvadoje yra cituojamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 242 straipsnis, kurio dispozicijoje aprašytas nusikaltimas: „Vengimas atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą“. Šis nusikaltimas savaime nerodo nuteistojo polinkio būtent į pabėgimą. Pastarąjį, kaip nusikaltimą, apibrėžia LR BK 241 straipsnis „Kalinio pabėgimas“. Išvadoje formuojama nuomonė, jog teistumas pagal LR BK 242 straipsnį nuteistąjį charakterizuoja kaip asmenį, nesilaikantį įstatymų ir vengiantį vykdyti jam duotus nurodymus, yra subjektyvi ir nepagrįsta. Didžioji dauguma nuteistųjų yra asmenys, nesilaikantys įstatymų ir vengiantys vykdyti nurodymus. Pareiškėjas asmens, nuteisto pagal LR BK 242 straipsnį, kuris nenumato atsakomybės dėl pabėgimo fakto, interpretuoti kaip turinčio polinkį į pabėgimą iš laisvės atėmimo vietos neturėjo teisinio pagrindo. Be to, pareiškėjas neprivalo mintinai žinoti LR BK visų straipsnių reikšmės, tikrinti, už ką konkrečiai asmuo nuteistas, ypač tuo metu, kai konvojavimas vykdomas skubiai dėl nuteistojo sveikatos būklės siekiant išgelbėti žmogaus gyvybę. Atsakovas, organizuodamas nuteistojo konvojavimą, turėjo disponuoti visa išsamia informacija, reikalinga tinkamo konvojavimo organizavimui, tinkamai organizuoti konvojų ir perduoti konvojaus viršininkui reikiamą informaciją, kad pastarasis turėtų galimybę priimti tinkamus ir motyvuotus sprendimus viso konvojavimo metu.

Pareiškėjas, vykdydamas nuteistojo apsaugą, pagrįstai vadovavosi Instrukcijos V skyriaus „Suimtųjų (nuteistųjų) apsauga ir priežiūra už įstaigos teritorijos ribų“ pirmojo skirsnio „Suimtųjų (nuteistųjų) apsaugos ir priežiūros organizavimas sveikatos priežiūros įstaigose“ nuostatomis. Visais atvejais sveikatos priežiūros įstaigos, pagal Instrukciją, yra viešos įstaigos, kuriose medicininė pagalba yra teikiama ir kitiems asmenims. Būtent minėto skirsnio 93 punkte yra nurodyta, kad „suimtasis (nuteistasis), atsižvelgus į jo asmenybę, elgesį buvimo įstaigoje metu, sveikatos būklę, asmens sveikatos priežiūros įstaigos įrengimą ir kitas aplinkybes, gali būti rakinamas antrankiais ar specialiais diržais viena ranka prie lovos ir pan., užkertant kelią nusikalstamai veikai, pabėgimui, taip pat suicido atveju. Suimtajam (nuteistajam) atliekamų medicininių procedūrų metu pataisos pareigūnai sutelkia didesnį dėmesį, užtikrindami medicinos personalo bei kitų asmenų saugumą“. Taigi už nuteistojo priežiūrą ir apsaugą viešoje sveikatos priežiūros įstaigoje atsakingas pareigūnas privalo priimti motyvuotą sprendimą dėti nuteistajam antrankius ar jų nedėti. Teisės aktas specialiųjų priemonių (antrankių) naudojimo nenumato kaip imperatyvaus reikalavimo. Taigi tik faktinė aplinkybė, jog nuteistasis buvo viešoje gydymo įstaigoje, kurioje suteikiama medicininė pagalba ir kitiems asmenims, negalėjo būti vienintelė absoliuti sąlyga, kaip formuluojama Išvadoje, privalomai naudoti specialiąsias priemones (antrankius) nuteistojo G. A. atžvilgiu. Antrankių naudojimas arba nenaudojimas privalėjo būti motyvuotas ir pagrįstas, atsižvelgiant į Instrukcijos 93 punkte nurodytas aplinkybes. Būtent pastarąsias įvertinus, sprendimas nenaudoti antrankių ir buvo priimtas.

Pažymėtina, kad medikas sveikatos priežiūros įstaigoje nėra pašalinis žmogus, kaip yra teigiama Išvadoje. Antra, konkrečioje situacijoje medikas nepriėmė sprendimo dėl specialiųjų priemonių panaudojimo tikslingumo. Ne medikas, o pareigūnas yra atsakingas už nuteistojo priežiūrą ir viso medicinos personalo, kitų gydymo įstaigoje esančių asmenų apsaugą. Tačiau pareigūnas nėra medikas ir negali suvokti nuteistojo būklės medicininiu požiūriu ir tam tikrų aplinkybių, galinčių turėti įtakos nuteistojo sveikatai. Medikė teigė, kad antrankių nedėtų, nes, būdamas prirakintas antrankiais, nuteistasis nevalingai traukuliuodamas gali susižaloti. Tai – ne medicinos darbuotojo sprendimas ar nurodymas, o nuomonė, kuri yra svarbi. Nuteistasis buvo pririštas medžiaginėmis juostomis prie ligoninės lovos, sveikatos būklė silpna. Gydymo įstaigoje jis buvo vangus ir praktiškai visą laiką (išskyrus, kai norėjo šlapintis) gulėjo nejudėdamas ir užsimerkęs, būtent todėl pareiškėjo sprendimas buvo specialiųjų priemonių (antrankių) nenaudoti.

SVS jaunesnysis specialistas R. M. yra specialų pasirengimą turintis, o toje situacijoje su savimi ir spec. priemones turėjęs, pareigūnas. Jis turėjo saugoti prie lovos pririštą, vangų, beveik į aplinką nereagavusį ligotą nuteistąjį. Manyti, jog vienam pareigūnui kelias minutes saugoti tokį nuteistąjį yra nesaugu, nebuvo pagrindo. Be to, pažymėtina, jog trumpam pasišalinti iš patalpos negali būti draudžiama, kadangi pareigūnai turi tuos pačius gamtinius poreikius, kaip ir visi kiti žmones. Tokiu atveju, jeigu vienam asmeniui trumpam pasilikti su nuteistuoju nesaugu, būtina spręsti klausimą dėl konvojaus asmenų skaičiaus didinimo, kad vienam trumpam pasišalinus su nuteistuoju liktų bent du asmenys. Pareiškėjas pagal jam suteiktą informaciją tinkamai įvertino situaciją, jog sergantis vangus nuteistasis buvo paliktas pririštas abiem rankomis prie palatos lovos specialų pasirengimą turinčio pareigūno priežiūroje.

Tarnybinio patikrinimo metu turėjo būti išsiaiškintos visos įvykio aplinkybės. Tuo metu konkrečioje situacijoje realiai net nėra nustatyta, kaip nuteistajam pavyko atsirišti ir pabėgti nuo jį stebėjusio pareigūno. Vieno pareigūno buvimas šalia nuteistojo nėra privaloma sąlyga pastarąjį prirakinti antrankiais. Tokiam sprendimui lemiamos reikšmės turi visiškai kiti jau paminėti motyvai. Instrukcijos 86 punktas numato: „Sargybos poste vienas iš pataisos pareigūnų (-ai) privalo budėti prie suimtojo (nuteistojo), kitas (-i), atsižvelgiant į aplinkybes, – koridoriuje prie palatos durų arba kitoje sargybos posto vyresniojo nurodytoje vietoje. Suimtąjį (nuteistąjį) palikti be priežiūros griežtai draudžiama.“ Šiuo atveju nuteistasis nebuvo paliktas be priežiūros. Į sargybos postą gydymo įstaigoje buvo paskirti du pareigūnai. Į LSMULKK Skubios pagalbos skyrių atvyko 2022 m. balandžio 10 d. apie 23.45 val. Suteikus nuteistajam skubią pagalbą ir jį apžiūrėjus, nebuvo žinoma, kiek dar reikės būti gydymo įstaigoje. Galimas pakeitimas poste būtų įvykęs 2022 m. balandžio 11 d. apie 8.30 val. Todėl suprantama, jog pareiškėjas ir SVS jaunesnysis specialistas R. M. turėjo turėti galimybę trumpam pasišalinti. Tai darė pakaitomis.

Nuteistojo įtraukimas į linkusiųjų pabėgti nuteistųjų įskaitą tiesiogiai lemia ir jo priežiūros bausmės vykdymo vietoje, konvojavimo organizavimo ir posto sveikatos priežiūros įstaigoje organizavimo ypatumus. Pagal Konvojavimo taisyklių 9 punktą, jeigu tarp konvojuojamųjų (pagal asmens bylos pažymoje įrašytus duomenis) yra asmenų, kurie linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis arba turi kitokių pavojingų ketinimų, taip pat kai konvojuojami asmenys yra kaltinami ar nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnį (nužudymas) arba konvojavimas vyksta sudėtingu maršrutu, konvojų skiriančio pareigūno sprendimu didinamas konvojaus skaičius. Pareigūnas, skiriantis konvojų, tokiais atvejais gali nurodyti nuteistąjį konvojuoti ypatinguoju konvojumi. Vadovaujantis šia nuostata, linkusį pabėgti nuteistąjį G. A. turėjo būti paskirti lydėti daugiau nei du pataisos pareigūnai. Tačiau tai nebuvo padaryta.

Darytina išvada, jog atsakovas, paskirdamas didesnį skaičių pareigūnų, turėjo užtikrinti griežtesnę linkusio pabėgti nuteistojo G. A. priežiūrą konvojaus metu ir priežiūros poste gydymo įstaigoje, užtikrindamas nuteistojo priežiūrą gydymo įstaigoje maksimaliai saugiai tiek nuteistojo, tiek medicinos personalo ir kitų gydymo įstaigos lankytojų atžvilgiu. Atsakovas organizuodamas nuteistojo konvojavimą net neįspėjo konvojaus pareigūnų, kad nuteistasis yra linkęs pabėgti.

Taigi, nuteistojo apsaugos ir priežiūros organizavimą konvojaus ir posto gydymo įstaigoje metu lemianti aplinkybė pareiškėjui, kaip konvojaus viršininkui, buvo nežinoma, ir jos buvo nepaisoma jau organizuojant neplaninį konvojų. Tai tiesiogiai nulėmė apsaugos dydį gydymo įstaigoje, kuris buvo aiškiai nepakankamas, o taip pat turėjo įtakos ir priimant sprendimą dėl specialiųjų priemonių (antrankių) naudojimo. Sprendimas pastarųjų nenaudoti buvo priimtas įvertinus daugelį objektyvių aplinkybių dėl tokių priemonių panaudojimo nuteistajam adekvatumo ir proporcingumo. Žinojimas faktinės aplinkybės, jog nuteistasis G. A. yra linkęs pabėgti ir tai yra daręs ne vieną kartą, tiesiogiai būtų lėmęs kitokį sprendimą dėl specialiųjų priemonių (antrankių) naudojimo. Tačiau sprendimas buvo priimtas neturint tokios informacijos.

Išvadoje nurodoma, jog pareiškėjas pažeidė Statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą („bendrųjų pareigūno pareigų nuolatinio vykdymo principas. Pareigūnas privalo atlikti bendrąsias pareigas ir specialiuosiuose įstatymuose nustatytas pareigas;“) ir Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį („Pataisos pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais.“), taip pat specialiąsias teisės normas – Konvojavimo taisyklių 39.4 papunkčio (užtikrinti „konvojaus žinioje esančių konvojuojamųjų apsaugą ir priežiūrą“) ir Antrojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. V-477, 5.7 papunktį („konvojuoja nuteistuosius, lydi nuteistuosius į trumpalaikes išvykas už įstaigos ribų užtikrindamas Konvojavimo taisyklių laikymąsi ir tinkamą konvojuojamųjų ar lydimų nuteistųjų priežiūrą ir apsaugą“).

Atkreiptinas dėmesys, jog tiek Išvadoje nurodomos bendrųjų teisės aktų, tiek specialiųjų teisės aktų normos yra tik bendro pobūdžio. Jos nereglamentuoja konkretaus elgesio modelio atitinkamoje teisinėje situacijoje. Tiek Statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas, tiek Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato imperatyvą, vykdant pareigas, vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais. Specialiosios teisės normos Konvojavimo taisyklių 39.4 papunktis ir Pareigybės aprašymo 5.7 papunktis nustato pareigą užtikrinti konvojuojamųjų priežiūrą ir apsaugą. Tačiau nei viena šių normų nedetalizuoja, kokiais būtent veiksmais pareiškėjas turėjo apsaugą ir priežiūrą užtikrinti ir konkrečiai kokį pažeidimą padarė savo neteisėtais veiksmais (neveikimu). Taigi, kvalifikuojant tarnybinį nusižengimą, nėra nustatyta pažeista teisės norma, kuri konkrečiai nagrinėjamoje situacijoje atitinkamai reglamentavo veiksmus, kuriuos pareiškėjas turėjo atlikti, kaip numato teisės norma, bet to nepadarė ar padarė netinkamai.

Teisės aktas, kuris reglamentuoja pareigūnų elgesį vykdant suimtųjų (nuteistųjų) apsaugą ir priežiūrą gydymo įstaigoje juos hospitalizavus, Išvadoje kvalifikuojant nusižengimą net nėra paminėtas. Yra remiamasi Konvojavimo taisyklėmis. Tačiau pastarųjų 3 punkte apibrėžiama sąvoka, jog „Konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą.“ Nuteistasis G. A. buvo pristatytas į LSMULKK. Konvojavimo metu pažeidimų nenustatyta. Pristačius nuteistąjį į gydymo įstaigą ir jį hospitalizavus, pastarojo apsauga ir priežiūra buvo organizuojama vadovaujantis Instrukcijos V skyriaus „Suimtųjų (nuteistųjų) apsauga ir priežiūra už įstaigos teritorijos ribų“ pirmojo skirsnio „Suimtųjų (nuteistųjų) apsaugos ir priežiūros organizavimas sveikatos priežiūros įstaigose“ nuostatomis. Instrukcijos 83 punktas numato: „Suimtojo (nuteistojo) hospitalizavimo atveju asmens sveikatos priežiūros įstaigoje organizuojamas laikinas sargybos postas, kurio paskirtis – užkardyti suimtojo (nuteistojo) pabėgimą, asmens sveikatos priežiūros įstaigos personalo ar kitų asmenų užpuolimą, daiktų, nenumatytų suimtiesiems (nuteistiesiems) leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų sąrašuose, patekimą ir kitus neteisėtus veiksmus. <...>“. Instrukcijos 83–94 punktai reglamentuoja, kaip turi būti organizuojama ir vykdoma suimtųjų (nuteistųjų) apsauga ir priežiūra sveikatos priežiūros įstaigose. Nuteistasis G. A. iš LSMULKK palatos pasišalino jau būdamas hospitalizuotas. Taigi, tuo metu jo apsauga ir priežiūra buvo vykdoma, vadovaujantis ne Konvojavimo taisyklėmis, o Instrukcijos nuostatomis. Nei vienos Instrukcijos normos, reglamentuojančios suimtųjų (nuteistųjų) apsaugą ir priežiūrą sveikatos priežiūros įstaigose, pažeidimo tarnybinio patikrinimo metu nėra nustatyta.

Kaip matyti, pareiškėjui inkriminuotos bendro pobūdžio blanketinės normos, kurios nukreipia į kitas (konkrečias) teisės normas, ir pažeidimas turi būti vertinamas taikant teisės normas kartu, konkretizuojant padarytą pažeidimą. Statutas įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota kitais teisės aktais.

Pareiškėjo elgesyje nėra atitinkamoje teisinėje situacijoje (nuteistojo apsauga ir priežiūra sveikatos priežiūros įstaigoje) konkrečias pareigas ir elgesio modelius reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, ir į tai, kad kvalifikuojant tarnybinį nusižengimą nurodomos tik bendro pobūdžio bendrųjų teisės aktų normos ir bendro pobūdžio specialiųjų teisės aktų normos, kurios konkrečiai teisinei situacijai (nuteistojo apsauga ir priežiūra sveikatos priežiūros įstaigoje) netaikytinos, todėl nėra pagrindo teigti, jog pažeidimas tinkamai kvalifikuotas.

Visos nurodytos aplinkybės Išvadoje nebuvo detaliai tiriamos, analizuojamos ir įvertintos. Teismas negali priimdamas sprendimą vadovautis prielaidomis ir situacijos modeliavimu, kaip tai galėjo būti, o visi neaiškumai ir neištirtos aplinkybės išvadą daro nepagrįstą. Iš išvados neaiškūs tarnybinio nusižengimo padarymo motyvai ir kaltės forma. Nepakanka išvadoje parašyti, kad nusižengimą padarė netinkamai atlikdamas pareigas, o kaltė pasireiškė neatsargumo ar kita forma, nes iš Išvados visiškai neaišku, kuo ir kokiais konkrečiai veiksmais pasireiškė netinkamas, nepakankamas, aplaidus pareigų atlikimas.

Taigi, tarnybinio patikrinimo išvada neatitinka juridinę reikšmę turinčio akto reikalavimų, yra nekonkreti, neaiškiai ir nekonkrečiai apibrėžtas tarnybinis nusižengimas, neapibrėžtos kaltinimo, nuo kurio pareigūnas gali gintis, ribos ir apimtis, netinkamai, nesant įrodymų, nurodoma kaltės forma. Darytina išvada, jog pareiškėjo skundas pagrįstas ir tenkintinas ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2022 m. birželio 10 d. įsakymas Nr. P-270 naikintinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pavaldinio padarytas tarnybinis nusižengimas savaime nesudaro pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą jo vadovui (2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3697/2011). Vien pagal pavaldžių pareigūnų padarytus tarnybinius nusižengimus negalima pagrįstai ir vienareikšmiškai spręsti, kad vadovavimas turi atitinkamų trūkumų, nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo konvojaus viršininku. Priešingai, būtų sudarytos prielaidos pažeisti pareigūno individualios tarnybinės atsakomybės principą. Turi būti objektyviais įrodymais patvirtinta, kad tarp pavaldžių pareigūnų padarytų pažeidimų ir tarp tariamai netinkamo vadovavimo (netinkamo sprendimo priėmimo) egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. nustatyta, kad tarnybinius nusižengimus pavaldūs pareigūnai įvykdė būtent dėl netinkamo vadovavimo. Tokio priežastinio ryšio nenustačius ir neįrodžius, vadovas už sau pavaldžių darbuotojų pažeidimus negali būti traukiamas teisinėn atsakomybėn. Pažymėtina, kad nėra nustatyta, kaip būtent, t. y. kokiais aktyviais ar pasyviais veiksmais, pasireiškė pareiškėjo tariamai neteisėtas elgesys nurodomoje situacijoje, kaip konkrečiai tas elgesys nulėmė neigiamas pasekmes.

Atsižvelgiant į išanalizuotą situaciją laikyti Skundžiamą įsakymą teisėtu nėra teisinio pagrindo.

Likusieji pareiškėjo ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pažymėtina, jog iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos šalys nepateikė prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Remiantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kaip minėta, prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikta nebuvo, todėl bylinėjimosi išlaidų klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. L. skundą patenkinti.

Panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2022 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. P-270 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. L.“, kuriuo R. L. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.