Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-02-17 · Civilinė byla Nr. 2A-164/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-17
Bylos Nr.
2A-164/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė
Ieškovas
D. Š.
Trečiasis asmuo
akcinė bendrovė „Turto bankas“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyrius, D. Š.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-4240-661/2010 pagal ieškovo D. Š. ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (tretieji asmenys: akcinė bendrovė „Turto bankas“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyrius, D. Š. individualios gamybos realizavimo įmonės „Nida“ administratorius A. T.) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2005 m. gegužės 27 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą D. Š. individualiai gamybos – realizavimo įmonei ,,Nida“. Teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi buvo patvirtintas šios įmonės kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašas viso 3 027 149 Lt sumai, tarp kurių patvirtintas ir 3 015 423, 17 Lt dydžio AB „Turto bankas“ finansinis reikalavimas. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. gegužės 11 d. nutartimi panaikino minėtos Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarties dalį dėl AB Turto banko finansinio reikalavimo tvirtinimo ir perdavė pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti klausimą. Panevėžio apygardos teismas 2006 m. birželio 30 d. nutartimi patvirtino AB „Turto bankas“ 97 536, 60 Lt finansinį reikalavimą minėtai D. Š. individualiai įmonei, o Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi šią teismo nutartį paliko nepakeistą.

Panevėžio apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pripažino bankrutavusia ir nutarė likviduoti dėl bankroto D. Š. individualią gamybos - realizavimo įmonę ,,Nida“. Taip pat teismas patvirtino patikslintas minėtos įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sumas: Kauno apskrities VMI – 2 663,95 Lt, VSDFV Kėdainių skyriaus – 10 262 Lt ir AB „Turto bankas“ – 97 536, 60 Lt. Nurodė, kad po teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, praėjo daugiau nei trys mėnesiai, kreditoriai nesudarė taikos sutarties, todėl sprendė, jog bankrutuojanti D. Š. individuali gamybos-realizavimo įmonė ,,Nida“ yra realiai bankrutavusi (ĮBĮ 30 str. 2 d.). Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad įmonė nuo 1997 metų nevykdo jokios ūkinės veiklos, įmonės savininkas D. Š. neįvykdė teismo nutarties ir neperdavė teismo paskirtam administratoriui įmonės turto ir buhalterinių dokumentų, įmonė neturi jokio realaus turto ir piniginių lėšų, be to, administratorius ir kreditoriai nerado galimybių atgaivinti įmonės veiklą, o taikos sutartis nesudaryta. Teismas atmetė D. Š. teiginius, kad AB Turto banko finansinis reikalavimas, kuris buvo patvirtintas anksčiau minėta įsiteisėjusia teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartimi, yra nepagrįstai įtrauktas į įmonės kreditorių sąrašą. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. lapkričio 9 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

Šalies argumentai

Ieškovas D. Š. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 6 015 423,17 Lt materialinei ir moralinei žalai atlyginti. Nurodė, kad žala atsiradusi neteisėtais teismo veiksmais pripažįstant AB „Turto bankas“ kreditorinį reikalavimą Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamoje D. Š. individualios gamybinės - realizavimo įmonės „Nida“ bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. gegužės 11 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartį dalyje dėl AB „Turto bankas“ 3 015 423 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo ir šį klausimą perdavė tam pačiam pirmosios instancijos nagrinėti iš naujo. Mano, kad turtinė 3 015 423 Lt žala jam kilo dėl to, kad nepagrįstai Panevėžio apygardos teismas jo individualiai įmonei „Nida“ 2005 m. gegužės 17 d. iškėlė bankroto bylą, dėl ko buvo sužlugdytas jo verslas. Be to, prašė priteisti 3 000 000 Lt neturtinei žalai (išgyvenimams, susijusiems su pradėtu bankroto procesu) atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, o nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas nustatė, kad ieškovas Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartį, kuria D. Š. individuali gamybos - realizavimo įmonė „Nida" buvo pripažinta nemokia ir jai iškelta bankroto byla, apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau 2005 m. liepos 21 d. nutartimi apeliacinis skundas buvo atmestas. Tokiu būdu nėra pagrindo konstatuoti, kad Panevėžio apygardos teismas atliko neteisėtus veiksmus, iškeldamas D. Š. individualiai gamybos - realizavimo įmonei „Nida" bankroto bylą. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visi bankroto procesiniai sprendimai D. Š. individualios gamybinės - realizavimo įmonės „Nida“ bankroto byloje Nr. B2-43-425-2006 buvo skundžiami apeliacinei instancijai, kuri nei vienoje nutartyje nėra konstatavusi neteisėtų bankroto administratoriaus, teismo ar teisėjo veiksmų.

Ieškovas teismo padarytą turtinę žalą įvertino 3 015 423,17 Lt., tačiau nepateikė įrodymų, kad tokio dydžio žala jam padaryta. Ieškovas nepateikė įrodymų dėl neteisėtų teismo veiksmų, kuriuos atlikus jam buvo padaryta žala. Ieškovo nurodytas žalos atsiradimo pagrindas - neteisėti teismo veiksmai pripažįstant 3 015 423,17 Lt kreditorinį reikalavimą AB „Turto bankas“ naudai. Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad šis finansinis reikalavimas buvo grindžiamas kreditinių sutarčių nuorašais, kuriuose skolininku nurodytas ieškovas, t. y. D. Š.. Ieškovas Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nutartimi buvo įpareigotas pateikti teismui įrodymus, kuriais remiantis būtų galima paneigti AB „Turto bankas“ kreditorinius reikalavimus, tačiau tokių įrodymų ieškovas Panevėžio apygardos teismui nepateikė. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutarties, kuria buvo panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarties dalis dėl AB „Turto bankas“ finansinio reikalavimo tvirtinimo, negalima vertinti kaip teismo ar teisėjo neteisėtų veiksmų nustatymo. Be to, teismas negali kvestionuoti tos pačios pakopos ir aukštesnės pakopos jau priimtų ir įsiteisėjusių procesinių sprendimų bankroto byloje. Atitinkamai byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės (moralinės) žalos atsiradimo faktą. Taigi ieškovas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas D. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Be to, ieškovas prašo: pripažinti, jog Vilniaus apygardos teismo teisėjas A. B., nagrinėdamas civilinę bylą, buvo nusikalstamai šališkas Panevėžio apygardos teismo teisėjo L. M. naudai; kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjo A. B. ir Panevėžio apygardos teismo teisėjo L. M. veiksmų kompetentingo įvertinimo; kreiptis į Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo institucijas dėl atsakovo Lietuvos valstybės Teisingumo ministerijos atstovo R. V., trečiojo asmens bankrutuojančios D. Š. individualios gamybos – realizavimo įmonės „Nida“ administratoriaus A. T., AB „Turto bankas“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriaus veiksmų bankroto byloje kompetentingumo įvertinimo, ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Nurodo šiuos argumentus:

1. Vilniaus apygardos teismas (teisėja L. G. ir teisėjas A. B.) po penkerių civilinės bylos vilkinimo metų kategoriškai atsisakė vykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendime (Š. prieš Lietuvą) nustatytą įsakmų paliepimą „jog tik nacionalinės teismų instancijos gali geriausiai įvertinti, aiškindamos ir taikydamos taisykles, materialines ir procesines normas dėl žalos atlyginimo“ ir atėmė iš ieškovo konstitucinę teisę pasiekti teisingumą, kai dar 2005 m. rugsėjo 13 d. Panevėžio apygardos teismo teisėjas L. M. neatsakingai nustatė apeliantui D. Š. neteisėtą ir nusikalstamą 3 015 423,17 Lt civilinę pareigą.

2. Įsiteisėjusiu 2003 m. spalio 14 d. nuosprendžiu patvirtinta, kad ieškovas D. Š. nėra niekam už nieką skolingas, o net aštuonerius metus trukęs baudžiamasis persekiojimas buvo sufabrikuotas.

3. 2005 m. gegužės 27 d. nutartimi, atėmus iš ieškovo teisę į viešą teismo procesą, teisę žinoti apie teismo posėdžio laiką ir vietą, individuali įmonė „Nida“ buvo pripažinta nemokia ir jai iškelta bankroto byla, o 2005 m. rugsėjo 13 d., administratoriaus A. T. prašymu, nusikalstamai patvirtintas 3 015 423,17 Lt trečiojo asmens AB „Turto bankas“ kreditorinis reikalavimas. Be to, to paties Panevėžio apygardos teismo teisėjo L. M. 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi nusikalstamai melagingo ieškinio užtikrinimui areštuotos apelianto D. Š. buvusios žmonos N. Š. asmeninės santaupos, gautos išimtinai iš darbo santykių nuo 2004 m. ir skirtas onkologinei ligai gydyti, vienintelis būstas ir automobilis. Be to, nutarta 2006 m. gruodžio 16 d. paskirti teismo posėdį nagrinėti administratoriaus prašymą leisti parduoti iš varžytinių N. Š. asmeninį turtą, tačiau teisėjas L. M. apie tai vėlgi nepranešė apeliantui D. Š., kas yra akivaizdus tęstinis teisėjo L. M. ir administratoriaus A. T. sąmoningai tyčinis nusikaltimas, šiurkštus tyčinis konstitucinis nusižengimas.

4. Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. birželio 11 d. teisės akte nurodė, kad turi būti surinkti ir kruopščiai ištirti įrodymai, nustatytos ginčo aplinkybės, įvertinti AB „Turto bankas“ ir D. Š. pateikti argumentai bei tik tuomet daromos išvados dėl ginčo esmės, tačiau, kardinaliai prieštaraujant įsiteisėjusio 2003 m. spalio 14 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio sąlygoms, kategoriškai atsisakius teisminio nagrinėjimo metu išsireikalauti baudžiamąją bylą, Panevėžio apygardos teismo teisėjo R. S. teisės aktu 97 536,60 Lt kreditorinis reikalavimas buvo neteisėtai patvirtintas.

5. Vilniaus apygardos teismo teisėja L. G., vykdydama Lietuvos Vyriausybės atstovo EŽTT 2006 m. rugpjūčio 17 d. prašymą pateikti prie civilinės bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1A-129/2003 dokumentus, akivaizdžiai siekdama pateikti EŽTT melagingą medžiagą, pateikė apelianto D. Š. 2006 m. sausio 23 d. ieškinį „Dėl žalos atlyginimo atsiradusių dėl neteisėtų teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą“, kuris kartu su kitais civilinės bylos dokumentais buvo melagingai įvardintas kaip ieškinys dėl žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo. Be to, teisėja L. G., siekdama bet kokiais būdais ir priemonėmis išvesti apeliantą iš pusiausvyros, D. Š. 2009 m. lapkričio 2 d. atskirąjį skundą įvertinusi kaip „grasinimą fiziniu susidorojimu“, inicijavo baudžiamąjį persekiojimą, t. y. dar vieną absoliučiai akivaizdų žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą.

6. Vilniaus apygardos teismo teisėjas A. B. atsisakė atlikti savo konstitucinę pareigą – vykdyti teisingumą, nusišalino nuo ieškinio pagrindo ir dalyko, nusikalstamai tapęs kolegų teisėjų ir procese dalyvaujančių, sąmoningai tyčinius sunkius tęstinius nusikaltimus darančių asmenų gynėju, nes atsisakė įvertinti:

6.1. Panevėžio apygardos teismo teisėjo L. M. veiksmus (2005 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio protokole Nr. 1 suklastojant esminę aplinkybę, jog D. Š. apie 2005 m. gegužės 27 d. posėdį pranešta tinkamai; 2005 m. gegužės 27 d., veikiant kartu su VSDFV Kėdainių skyriaus atstove I. P., teismo posėdyje nuslepiant D. Š. 1997 m. kovo 25 d. pareiškimą ir VSDFV Kėdainių skyriaus vedėjos V. J. 1997 m. kovo 26 d. atsakymą „Dėl VSDFV įmokų mokėjimo“, atsisakant atsižvelgti į D. Š. atsiliepimą dėl ieškinio iškelti bankroto bylą ir pranešimą dėl individualios įmonės „Nida“ ūkinės – finansinės veiklos atnaujinimo; 2005 m. rugsėjo 13 d. patvirtinant milžinišką 3 015 423,17 Lt trečiojo asmens AB „Turto bankas“ kreditorinį reikalavimą; 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi nusikalstamai melagingo ieškinio užtikrinimui taikant D. Š. buvusios žmonos N. Š. asmeninių santaupų, vienintelio būsto ir automobilio areštą; 2005 m. gruodžio 21 d. teisės aktu reikalaujant pateikti įrodymus, kad grąžintos paskolos Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui, Lietuvos akciniam inovaciniam bankui arba AB „Turto bankas“);

6.2. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos, susidedančios iš D. M., V. Č. ir V. V. veiksmų, atsisakant vykdyti teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. liepos 21 d. nutartis, kuria Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartis palikta nepakeista);

6.3. Trečiojo asmens AB „Turto bankas“ veiksmus, ignoruojant Panevėžio apygardos teismo 2003 m. spalio 14 d. išteisinamąjį nuosprendį ir kreipiantis į administratorių dėl jokiais juridinę galią turinčiais įrodymais neparemto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo;

6.4. Trečiojo asmens VSDFV Kėdainių skriaus veiksmus, pateikiant melagingą 2005 m. balandžio 12 d. ieškinį, sąmoningai tyčia nuslepiant įmonės „Nida“ savininko D. Š. 1997 m. kovo 25 d. pareiškimą, VSDFV Kėdainių skyriaus vedėjos V. J. 1997 m. kovo 26 d. atsakymą „Dėl VSDF įmokų mokėjimo“, 2005 m. gegužės 5 d. pranešimą dėl ūkinės – finansinės veiklos atnaujinimo;

6.5. Trečiojo asmens bankrutuojančios D. Š. individualios gamybos – realizavimo įmonės „Nida“ administratoriaus A. T. veiksmus, atsisakant sutikrinti akivaizdžiai melagingus kreditorinius reikalavimus su įmonės „Nida“ finansiniais dokumentais ir ypač sunkias tęstines pasekmes turintį užsakomąjį nusikaltimą – apelianto D. Š. moralinį ir finansinį sunaikinimą, žiaurų ir negailestingą kankinimą, orumo bei žmogiškumo panaikinimą;

6.6. Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovo R. V. veiksmus, nesąžiningai vilkinant civilinės bylos nagrinėjimą ir neleidžiant nustatyti tiesos;

6.7. Vilniaus apygardos teismo teisėjos L. G. veiksmus, sąmoningai tyčia net 4 metus vilkinant bylos nagrinėjimą, neteisėtai apkaltinant apeliantą neva grasinus jai fiziniu susidorojimu, žinomai melagingai pateikiant esminius civilinės bylos dokumentus EŽTT ir iš šalies stebint nežmonišką susidorojimą su Lietuvos piliečiu, išdrįsusiu ginti savo pažeistas teises EŽTT bei kreipiantis dėl žalos, padarytos neteisėtais Panevėžio apygardos teismo teisėjo veiksmais, atlyginimo.

7. Vilniaus apygardos teismo teisėjas A. B., būdamas nusikalstamai šališkas, atsisakė pasisakyti dėl prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1A-129/2003 prejudicinę reikšmę turinčių dokumentų, absoliučiai ir neginčijamai nurodančių Panevėžio apygardos teismo teisėjo L. M. veiksmų D. Š. atžvilgiu nusikalstamumą (genocidą). Tokiu būdu ginčijamu sprendimu toleruojamas susidorojimas su Lietuvos valstybės piliečiais, kurie išdrįso pasinaudoti teisės teikiamomis galimybėmis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad konkretūs teismų sprendimai skundžiami apeliacine ir kasacine tvarka, o kitos teismo veiksmų kontrolės formos pažeistų teismų nepriklausomumo principą. Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartis, kuria D. Š. individuali gamybos – realizavimo įmonė „Nida“ buvo pripažinta nemokia ir jai iškelta bankroto byla, buvo apskųsta Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2005 m. liepos 21 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Tuo tarpu Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartis, kuria buvo patvirtintas AB „Turto bankas“ kreditorinis reikalavimas, buvo iš dalies panaikinta, todėl apeliantui 3 015 423,17 Lt žala neatsirado. Kita vertus, 97 536,60 Lt Lietuvos akciniam inovaciniam bankui iš D. Š. individualios gamybos realizavimo įmonės „Nida“ priteista dar Kėdainių rajono apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu, o minėto banko teises ir pareigas vėliau perėmė AB „Turto bankas“. Atitinkamai tai, kad baudžiamojoje byloje AB „Turto bankas“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, neatima teisės reikšti reikalavimą dėl skolos išieškojimo civilinio proceso tvarka. Be to, pažymėtina, kad ieškovas D. Š. atsakovo atstovo pareikštam prašymui dėl Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo neprieštaravo, o civilinė byla tris metus buvo sustabdyta dėl objektyvių priežasčių (iki įsiteisės nutartis dėl AB „Turto bankas“ kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankroto byloje).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Nagrinėjamuoju atveju apeliacinį skundą padavė tik ieškovas, todėl byla nagrinėjama ieškovo apeliacinio skundo ribose.

Nemaža dalis apeliacinio skundo skirta ieškovo teiginiams apie jo bylas (tiek bankroto, tiek nagrinėjamą bylą) nagrinėjusių teisėjų, o taip pat ir bylų dalyvių atstovų (įmonės ,,Nida“ administratoriaus, šalių atstovų) neteisėtus bei nusikalstamus veiksmus. Tačiau vien tai, kad apeliaciniame skunde paminėti teisėjai priėmė apeliantui nepalankius sprendimus, o kiti skunde paminėti asmenys atliko ieškovo siekių neatitinkančius veiksmus, savaime neleidžia teigti nei apie šių procesinių sprendimų bei veiksmų neteisėtumą nei, juo labiau, apie jų nusikalstamą pobūdį. Be to, pasikartojantys, tačiau patikimais argumentais neparemti bei bylos medžiagai prieštaraujantys, įžeidžiančio pobūdžio apeliacinio skundo teiginiai taip pat savaime neįrodo apeliaciniame skunde nurodytų asmenų neteisėto bei nusikalstamo pobūdžio. Tuo tarpu sprendžiant dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo, svarbu pažymėti, kad jis grindžiamas įmonės ,,Nida“ bankroto byloje priimtais bei įsiteisėjusiais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismų procesiniais sprendimais (dėl bankroto bylos įmonei ,,Nida“ iškėlimo, dėl jos pripažinimo bankrutavusia ir likvidavimo, dėl AB ,,Turto bankas“ 97536,60 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir t. t.). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad visi įmonės ,,Nida“ bankroto byloje priimti procesiniai sprendimai buvo skundžiami apeliacinės instancijos teismui, kuris nei karto nekonstatavo neteisėtų bankroto administratoriaus arba teisėjo veiksmų. Pastebėtina, kad D. Š., pateikęs nemažos apimties apeliacinį skundą, patikimų argumentų, paneigiančių šių teismo išvadų pagrįstumą, nepateikė (CPK 178 str.). Be to, apeliantas prieštarauja pats sau, nes, viena vertus, skundžiamo sprendimo neteisėtumą grindžia cituodamas suformuotą teismų praktiką, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas ankstesnėje byloje tiek res judicata, tiek ir prejudicinę galią turi visiems ankstesnėje byloje dalyvavusiems asmenims, kurių atžvilgiu priimtas sprendimas, nesvarbu, ar ta šalis kitoje byloje keičia procesinę padėtį, ar ne. Kita vertus, apeliantas nurodo, kad įmonės ,,Nida“ bankroto byloje priimti ir įsiteisėję procesiniai sprendimai yra neteisėti.

Apeliantas nemažą dalį skundo skyrė nuorodoms į Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 13 d. nuosprendį, kuris, jo nuomone, paneigia skundžiamo sprendimo išvadas. Tačiau sutikti su tokiu teiginiu negalima, nes, visų pirma, paminėtu nuosprendžiu AB ,,Turto bankas“ ieškinys buvo ne atmestas, o paliktas nenagrinėtu, todėl bankui nebuvo panaikinta reikalavimo teisė į tokio pobūdžio ieškinį. Tuo tarpu nuosprendžio išvados, jog ,,motyvai, kurių pagrindu konstatuota, kad D. Š. negrąžino kreditų būtent pagal kaltinime inkriminuotus atskirus pasisavinimo epizodus, nuosprendyje ir kaltinamajame akte nėra nurodyti“, visiškai nereiškia, kad visi kreditai buvo grąžinti. Be to, Kėdainių rajono apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu iš įmonės ,,Nida“ savininko D. Š. Lietuvos akcinio inovacinio banko (teisių perėmėjas - AB ,,Turto bankas“) naudai buvo priteista 92 892 Lt kredito ir palūkanų ir 4644,60 Lt teismo išlaidų. Pažymėtina, kad apie nurodytas aplinkybes, patvirtinančias pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, apeliaciniame skunde apskritai nepasisakyta.

Tokiu būdu nustačius, kad tiek bankroto byla įmonei ,,Nida“ buvo iškelta ir bankroto procedūros atliktos įstatymų nustatyta tvarka, tikrinant byloje priimtų sprendimų (tame tarpe ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likvidavimo) teisėtumą instancine tvarka, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlygų visuma (CK 6.246 - 6.249 str., 6.250 str., 6.272 str. 2 d.). Atitinkamai nėra pagrįsti tiek reikalavimas dėl neturtinės žalos, nes teisėtas bankroto bylos iškėlimas negali būti pagrindu atlyginti neturtinę žalą (CK 6.250 str.), tiek ir dėl turtinės žalos priteisimo.

Be to, sprendžiant dėl reikalavimo priteisti turtinę 3 015 423,17 Lt žalą, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė patyręs tokio dydžio žalą (CPK 178 str.). Priešingai, pats ieškovas savo ieškinyje nurodė, kad įmonė ,,Nida“ nuo 1996 m. veiklos nevykdė, darbuotojai buvo atleisti (1 t., b. l. 28), o iškeliant įmonei bankroto bylą buvo konstatuota, kad įmonės turtą sudaro trys senų laidų sugedę automobiliai. Tuo tarpu ieškovo teiginiai apie ketinimą atnaujinti įmonės veiklą buvo deklaratyvūs bei neparemti konkrečiais veiksmais. Esant tokioms aplinkybėms, teigti, kad įstatymų nustatyta tvarka iškėlus įmonei bankroto bylą, ieškovas patyrė nurodyto dydžio žalą, nėra pagrindo. Tiesa, ieškovo nurodytas turtinės žalos dydis sutampa su Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi patvirtintu AB „Turto bankas“ kreditorinio reikalavimo dydžiu. Tačiau nei nurodyto dydžio kreditorinis reikalavimas, nei vėliau (paminėtą nutartį panaikinus) Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. įsiteisėjusia nutartimi patvirtintas AB „Turto bankas“ 97536,60 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas priimant nutartį dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo nebuvo patenkinti.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą bei tenkinti apeliacinį skundą bei jo rezoliucinėje dalyje išdėstytus prašymus nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKonstantinas GurinasMarytė Mitkuvienė